Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erinijos Kazlauskienės, Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Litausta“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4066-733/2018 pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Litausta“ ieškinį atsakovams A. S. ir V. S. dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje A. Č. ir A. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. 2016 m. liepos 14 d. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) priėmė sprendimą išieškoti 8 788,74 Eur mokestinę nepriemoką iš UAB „Litausta“, tačiau įmonė jokio turto ar lėšų šiai nepriemokai apmokėti neturi. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai, jie turi atlyginti žalą, padarytą įmonei bei jos kreditoriams, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

8. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

9. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius siekia solidariai iš atsakovų – buvusio įmonės vadovo ir įmonės akcininko – prisiteisti žalos atlyginimą. Byloje nagrinėjamas civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu, taikymo klausimas – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

10. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta: jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.

11. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad UAB „Litausta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2011 m. gruodžio 2 d. Juridinių asmenų registre nurodyta, kad atsakovas A. S. jos vadovu buvo nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. balandžio 5 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – „Sodra“) duomenimis, atsakovas A. S. įmonės vadovu dirbo nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. birželio 30 d., atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovas A. S. nuo 2015 m. liepos 3 d. buvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų. Atsakovas V. S. įmonės akcininku buvo nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą, esminė byloje nustatytina ir atskaitos tašku tiek neteisėtiems veiksmams (neveikimui) konstatuoti, tiek žalos faktui bei dydžiui nustatyti yra aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemoki ĮBĮ prasme ir atitinkamai atsirado įmonės vadovo bei akcininko pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo momentu jau egzistuojančių, tiek ir būsimų, potencialių) interesams. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, jog įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įmonės nemokumo momento apskritai nenustatinėjo ir apsiribojo nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla, padaryta išvada, kad įmonės nemokumo momentas nenustatytas.

13. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018). Nustačius pareigos atsiradimo momentą, reikia nustatyti, kokią žalą dėl tokio įmonės vadovo (vadovų) ir / ar kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesus, neveikimo patyrė bendrovė (įstaiga) ir jos kreditoriai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Vien aplinkybės, kad atsakovų vadovavimo įmonei laikotarpiu skolos mažėjo, nereiškia, kad nebuvo neteisėtų atsakovų veiksmų, nes įmonei bankroto byla buvo iškelta dėl to, kad įmonė su kreditoriumi, kuris kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, neatsiskaitė, o galima žala susidarė dėl to, kad įmonės turto nepakako kreditoriaus reikalavimams patenkinti.

14. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė abiejų solidarių atsakovų – įmonės vadovo ir akcininko – neteisėtų veiksmų, nors dėl atsakovo V. S., kaip įmonės akcininko, civilinės atsakomybės sąlygų apskritai nepasisakė ir jokio teisinio vertinimo neatliko. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankroto procesas yra susijęs su viešuoju interesu, o teismas turi teisę veikti aktyviai ir aiškintis visas bylai reikšmingas aplinkybes, ir apsiribojo formaliu įmonės bankroto byloje esančių įrodymų perrašymu, tačiau nenustatinėjo įmonės nemokumo momento, neįvertino aplinkybės, kad nuo 2015 m. birželio 30 d., kai įmonės vadovas A. S. buvo atleistas iš vadovo pareigų, įmonėje nebuvo paskirtas direktorius, dėl to atsakovui ir įmonės akcininkui V. S. atsirado visos su įmone susijusios pareigos, tarp jų ir pareiga laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CK 2.50 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas (dalyvis) pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

15. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino faktinių aplinkybių dėl atsakovo V. S., kaip įmonės akcininko, galbūt neteisėtų veiksmų, galimos žalos, galimo priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, leidžiančių konstatuoti konkrečios žalos dydį ir jo atsakomybę dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko šioje byloje iš esmės nėra nustatytos atsakovo V. S. civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatinėjo ir įmonės nemokumo momento bei su tuo susijusios abiejų atsakovų pareigos skirtingais vadovavimo įmonei laikotarpiais kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo.

16. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs ir neanalizavęs ieškovės nurodytų argumentų bei byloje pateiktų įrodymų, o tik nurodydamas, kad įmonės nemokumo momentas nenustatytas, kad įmonės skolos atsakovo A. S. vadovavimo įmonei laikotarpiu sumažėjo ir dėl to nenustatyta neteisėtų veiksmų, neatskleidė bylos esmės, neįvertinęs visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, galėjo neteisingai išspręsti ginčą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kuriais remiantis buvo atmesti ieškovės ieškinyje nurodyti argumentai dėl atsakovo V. S., kaip įmonės akcininko, atsakomybės (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

17. Nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad apeliacija nėra ir neturėtų virsti bylos nagrinėjimu iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, tirtinų šioje byloje aplinkybių apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, konstatuoja, jog bylos negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.