- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-11
- Bylos Nr.
- I3-875-860/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02969-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. K.
- Atsakovas
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Saulius Jakaitis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą (patikslintą) atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 5-S-10844 „Dėl T. K. tinkamumo vidaus tarnybai“ (turi būti 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 5IL-9885) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos policijos generalinį komisarą atlikti pakartotinį T. K. patikrinimą ir priimti naują sprendimą; 3) priteisti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Policijos departamentas) visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad 2020 m. liepos 31 d. baigė Lietuvos policijos mokyklą (toliau – ir Mokykla) ir įgijo policininko kvalifikaciją. Pabaigus policijos mokyklą buvo inicijuotas pareiškėjo patikrinimas dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai, kurio metu nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdyba (toliau – ir Vilniaus AVPK Imuniteto valdyba) 2020 m. rugpjūčio 3 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-27032 „Dėl T. K. patikrinimo“ nurodė nerekomenduojanti pareiškėjo priimti į vidaus tarnybą. Pažymi, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas pretenduoja tapti policijos sistemos, kurios viena iš užduočių yra nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevencija, išaiškinimas ir atitinkamų poveikio priemonių taikymas, pareigūnu. Sprendime taip pat nurodyta, kad aptarti nustatyti duomenys yra kompromituojantys pareiškėjo asmenį ir jo tinkamumą vidaus tarnybai, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 16 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 16 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta, kad pareiškėjas yra netinkamas vidaus tarnybai. Su Sprendimu nesutinka, kadangi mano, jog jis atitinka Statute nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, nėra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Be to, pažymi ir tai, kad iki sudarydamas 2019 m. rugpjūčio 30 d. stojimo į vidaus tarnybą sutartį Nr. 5-ST5-73 pareiškėjas taip pat buvo patikrintas ir tuo metu nebuvo nustatyta jokių jį kompromituojančių duomenų. Teigia, kad studijuodamas Lietuvos policijos mokykloje taip pat buvo tikrinamas, ar tinka dirbti vidaus tarnyboje, tačiau ir antrojo patikrinimo metu nenustatyta jokių kompromituojančių duomenų. Akcentuoja, kad atsakovo veiksmai suponavo teisėtus lūkesčius, jog pabaigęs Lietuvos policijos mokyklą jis bus priimtas dirbti į vidaus tarnybą. Pažymi, kad pagal sudarytą mokymosi sutartį pareiškėjas įsipareigojo atlyginti policijos mokyklai su jo mokymu susijusias išlaidas tuo atveju, jeigu atsisakys tarnauti vidaus tarnyboje ar joje neištarnaus ketverių metų. Taip pat nurodo, kad Sprendime rašoma, jog nustatyti kompromituojantys pareiškėjo asmenį duomenys, tačiau jis iki šiol yra nepriekaištingos reputacijos. Mano, kad šiuo atveju jį kompromituojantys duomenys yra ne apie jo paties asmenį, bet apie trečiuosius asmenis, kurie nepretenduoja į vidaus tarnybą. Nurodo, kad priimant Sprendimą nebuvo įvertinti visi duomenys, o buvo remtasi tik Vilniaus AVPK Imuniteto valdybos raštu, kuriame nerekomenduojama pareiškėjo priimti į vidaus tarnybą. Taip pat pažymi, kad pats Sprendimas yra formalus, nėra aiškus ir suprantamas, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Policijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad stojimo į vidaus tarnybą tvarka detaliai reglamentuota Statuto pirmajame skirsnyje, o Statuto 16 straipsnyje įtvirtinti priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai, iš kurių vienas draudžia priimti į vidaus tarnybą asmenį, apie kurį yra nustatyta kitų patikrintų kompromituojančių duomenų (1 dalies 7 punktas). Teigia, kad Statute nėra įtvirtintas kitų kompromituojančių duomenų apibrėžimas, tačiau tai reiškia patikimus duomenis apie pretendentą, kurie leidžia pagrįstai preziumuoti, jog tam tikros asmens dalykinės ar asmeninės savybės, jo ryšiai (aplinka) ateityje trukdys jam tinkamai vykdyti įstatymu nustatytas funkcijas vidaus tarnyboje. Nurodo, kad Statute įtvirtinta artimojo giminaičio sąvoka, kuri, be kita ko, apima tėvus, brolius, seseris ir pan. Pareiškėjas buvo tikrinamas valstybės informacinėse sistemose ir registruose bei kriminalinės žvalgybos subjektų informacinėse sistemose prieš išduodant jam siuntimą stoti į Lietuvos policijos mokyklą, taip pat baigus mokymus pagal profesinio mokymo programą, vėliau, kai pareiškėjas baigė mokymus, ir pradėjus jo priėmimo į vidaus tarnybą procedūrą. Tikrinimo metu 2019 m. gegužės 20 d., įvertinus surinktus duomenis kaip nepripažintus kitais patikrintais kompromituojančiais duomenimis Statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, buvo surašyta išvada Nr. 5-IL-3353 „Dėl T. K. tinkamumo vidaus tarnybai“, išduodant pareiškėjui siuntimą dalyvauti atrankoje į Lietuvos policijos mokyklą, ir 2019 m. rugpjūčio 30 d. sudaryta trišalė pirminio profesinio mokymo sutartis Nr. 5-ST5-73. Pareiškėjui baigus mokymus Policijos mokykloje buvo pradėta jo priėmimo į vidaus tarnybą procedūra ir, pakartotinai atlikus asmens tikrinimą valstybės informacinėse sistemose bei registruose, buvo nustatyta neviešo pobūdžio duomenų apie pareiškėjo aplinką, artimuosius giminaičius, kuriuos išanalizavus nuspręsta, jog dėl artimos aplinkos, artimųjų giminaičių gyvenimo būdo ir ryšių su nusikalsti linkusiais asmenimis pareiškėjas nėra tinkamas vidaus tarnybai ir dėl to negali būti priimtas dirbti į policijos įstaigą. Pažymi, kad papildomi duomenys apie pareiškėjo artimos aplinkos žmones, jų vykdomas nusikalstamas veikas ir ryšius su nusikalsti linkusiais asmenimis gauti tik 2020 metų liepos mėnesį, o tikrinant ir vertinant pareiškėją 2019 m. gegužės 20 d. jie Departamentui dar nebuvo žinomi. Nurodo, kad Statute įtvirtintas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas ir kiti patikrinti kompromituojantys duomenys apie asmenį yra skirtingos kategorijos, kadangi, be kita ko, nepriekaištingos reputacijos terminas apibrėžtas Statuto 9 straipsnyje, kuriame išvardintas baigtinis sąrašas atvejų, o kitų patikrintų kompromituojančių duomenų apie asmenį kategorija įtvirtinta Statuto 16 straipsnyje ir centrinės statutinės įstaigos vadovas turi priimti sprendimą dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai, įvertinęs visus turimus kompromituojančius duomenis bei jų galimą įtaką policijos funkcijų vykdymui. Be to, pažymi, kad šiuo atveju, nors turimi kompromituojantys duomenys susiję su trečiaisiais asmenimis, tačiau jie neišvengiamai kompromituoja ir patį pareiškėją. Nurodo, kad aplinkybės, nustatytos pareiškėjo vertinimo, atlikto prieš išduodant jam siuntimą mokytis policijos mokykloje, metu ir vertinimo, atlikto prieš priimant į vidaus tarnybą, metu nėra tapačios, tad pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių laikytini nepagrįstais, kadangi jis galėjo turėti lūkesčių tik dėl to, jog galės mokytis pagal nustatytą programą, o ją baigęs bus priimtas į tarnybą tik atitikdamas visus bendruosius bei specialiuosius reikalavimus, keliamus pareigūnams. Pažymi, kad nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų pareikštas reikalavimas atlyginti su jo mokymu Lietuvos policijos mokykloje susijusias išlaidas. Taip pat mano, kad priimtas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl neturėtų būti naikinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 5IL-9885 „Dėl T. K. tinkamumo vidaus tarnybai“, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas T. K. yra netinkamas vidaus tarnybai, teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas T. K. ir Lietuvos policijos mokykla, atstovaujama Mokyklos viršininko pavaduotojo, laikinai einančio viršininko pareigas, M. B., taip pat Policijos departamentas, atstovaujamas Lietuvos policijos generalinio komisaro įgalioto policijos generalinio komisaro pavaduotojo R. B., 2019 m. rugpjūčio 30 d. sudarė trišalę stojimo į vidaus tarnybą sutartį Nr. 5-ST5-73. Šios sutarties pagrindu T. K. įsipareigojo laikytis Mokyklos nustatytų reikalavimų, atlikti jam pavestas pareigas, Mokykla įsipareigojo sudaryti jam tinkamas mokymosi sąlygas, o Policijos departamentas – užtikrinti, kad baigęs Mokyklą T. K. bus paskirtas į jo išsilavinimą ir profesiją atitinkančias laisvas pareigas vidaus reikalų įstaigoje, taip pat sudaryti jam tinkamas tarnybos sąlygas, užtikrinti pareigūno teises ir pan.
5. Pastebėtina, kad prieš išduodant pareiškėjui siuntimą į Lietuvos policijos mokyklą jis buvo tikrinamas valstybės informacinėse sistemose ir registruose, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektų informacinėse sistemose, o įvertinus surinktus duomenis kaip nepripažintus kitais patikrintais kompromituojančiais duomenimis jam buvo išduotas siuntimas dalyvauti atrankoje į Lietuvos policijos mokyklą bei 2019 m. rugpjūčio 30 d. sudaryta minėta trišalė pirminio profesinio mokymo sutartis Nr. 5-ST5-73.
6. Bylos duomenimis, Lietuvos policijos mokykla pareiškėjui 2020 m. liepos 31 d. išdavė profesinio mokymo diplomą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, kad T. K. 2020 m. įgijo policininko kvalifikaciją.
7. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui baigus mokymus Lietuvos policijos mokykloje buvo pradėta jo priėmimo į vidaus tarnybą procedūra ir atliktas asmens tikrinimas valstybės informacinėse sistemose bei registruose, taip pat kriminalinės žvalgybos subjektų informacinėse sistemose.
8. Galiausiai Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir to paties straipsnio 2 dalimi, taip pat atsižvelgdamas į nustatytus duomenis, skundžiamu sprendimu nusprendė, kad T. K. yra netinkamas vidaus tarnybai.
Sprendime nurodyta, kad T. K., š. m. liepos 31 d. baigusiam Lietuvos policijos mokyklą, buvo inicijuotas tikrinimas dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai. Statuto 8 straipsnis nustato reikalavimus asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, ir 16 straipsnis nustato priėmimo į vidaus tarnybą apribojimus. Nustačius 16 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas aplinkybes (apie asmenį nustatyta kitų patikrintų kompromituojančių duomenų), vadovaujantis to paties straipsnio 2 dalimi, sprendimą dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai priima centrinės statutinės įstaigos vadovas (policijos generalinis komisaras).
Sprendime teigiama, kad vadovaujantis aukščiau nurodytais Statuto straipsniais, buvo surinkta informacija ir nustatyta, jog Vilniaus AVPK Imuniteto valdyba 2020 m. rugpjūčio 3 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-27032 „Dėl T. K. patikrinimo“ nurodė, kad įvertinus visą turimą viešo ir neviešo pobūdžio informaciją, jie nerekomenduoja priimti T. K. į vidaus tarnybą.
Dar Sprendime pažymėta, kad T. K. pretenduoja tapti policijos sistemos, kurios viena iš užduočių yra nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevencija, išaiškinimas ir atitinkamų poveikio priemonių taikymas, pareigūnu. Vertintina, kad aptarti nustatyti duomenys yra kompromituojantys T. K. asmenį ir jo tinkamumą vidaus tarnybai.
9. Taigi, kaip matyti iš Sprendimo turinio, jis iš esmės yra visiškai formalus, neaišku dėl kokių veiksmų pareiškėjas yra netinkamas vidaus tarnybai. Sprendime tik nurodytas Statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris teigia, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo apie kurį yra nustatyta kitų patikrintų kompromituojančių duomenų. Tačiau kokie šie duomenys – iš Sprendimo visiškai nėra aišku.
Sprendime daroma nuoroda į Vilniaus AVPK Imuniteto valdybos 2020 m. rugpjūčio 3 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-27032 „Dėl T. K. patikrinimo“, tačiau ir jis yra visiškai formalus.
Minėtame tarnybiniame pranešime, kuris adresuotas Policijos departamento Personalo administravimo valdybos direktorei, nurodyta, jog: „Pranešame Jums, kad Vilniaus AVPK Imuniteto valdyboje per asmenų patikrinimo sistemą Redmine dėl priėmimo į tarnybą gautas patikrinti T. K., gim. (duomenys neskelbtini). Įvertinus visą turimą viešo ir neviešo pobūdžio informaciją, Vilniaus AVPK Imuniteto valdyba nerekomenduoja priimti T. K. į vidaus tarnybą“.
Pastebėtina, kad prie šio tarnybinio pranešimo jokių priedų nepridėtą, taip pat jokių nuorodų į kitus dokumentus ir pan. nėra daroma.
10. Pareiškėjas ginčydamas Sprendimą, be kita to, teigia, kad jis neatitinka VAĮ nuostatų.
11. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Viešojo administravimo įstatymo redakcijos (t. y. įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės <...> turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. pvz., 2012-04-02 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr. pvz., 2013-02-28 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013). Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir atsakovui – Policijos departamentui, kuris yra viešojo administravimo subjektas, priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą sprendimą - 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 5IL-9885.
Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011-06-27 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2014-03-25 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; ir kt.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., pvz., 2014-11-17 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014).
12. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančioje VAĮ redakcijoje (t. y. įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) reikalavimai, keliami administraciniam sprendimui, įtvirtinti 10 straipsnio 5 dalyje. Tačiau jie iš esmės atitinka ankstesnėje VAĮ redakcijoje nurodytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Tad ir teismų praktika, susiformavusi aiškinant ankstesnės VAĮ redakcijos 8 straipsnį yra aktuali įsigaliojus naujam reglamentavimui. Bet kokiu atveju, minėta, šiai bylai taikytas reglamentavimas, galiojęs būtent Sprendimo priėmimo metu.
13. Pabrėžtina ir kita šiai bylai aktuali teismų praktika.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr., pvz., 2011-06-27 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011). Neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius. Pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą, tad priimant individualų administracinį aktą neretai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį (šiais aspektais žr., pvz., 2013-06-13 nutartį, priimtą administracinėje byloje A-822-800/2013; 2012-09-27 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, LVAT biuletenis Nr. 24, 2012, 364-377 p.). Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie šio akto. Individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014; 2015-04-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-410-552/2015; ir kt.).
Tačiau šios bylos kontekste dar labiau akcentuotina tai, kad papildomos dokumentacijos buvimas viešojo administravimo subjekto žinioje per se (savaime) nereiškia, jog jo priimtas individualus administracinis aktas yra pagrįstas. Svarbu, kad ši papildoma dokumentacija būtų pateikta pareiškėjui, į šią dokumentaciją būtų pateikta aiški nuoroda individualiame administraciniame akte. Priešingu atveju, tokia dokumentacija negali būti laikoma individualaus administracinio akto sudedamąja (motyvuojamąją) dalimi (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2014-09-23 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015-04-01 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015, LVAT biuletenis Nr. 29, 2015, 405-418 p.).
14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad Policijos departamento Sprendimas yra nemotyvuotas, t. y. nepagrįstas; priimtas Sprendimas neatitinka minėtų imperatyvių VAĮ nuostatų bei administracinių teismų praktikos.
15. Visų pirma, teismas pažymi, kad, minėta, iš Sprendimo visiškai nėra aišku dėl kokių veiksmų pareiškėjas yra netinkamas vidaus tarnybai, t. y. kokie konkrečiai yra nustatyti kiti patikrinti pareiškėją kompromituojantys duomenys, kurie Statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme užkerta pareiškėjui kelią būti priimtam į vidaus tarnybą.
16. Teismui buvo pateikta riboto naudojimo 2020 m. rugsėjo 15 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos apie T. K.“; vėliau ši pažyma iš dalies buvo išslaptinta.
Tačiau teismas pažymi, kad skundžiamo sprendimo nei įžanginėje dalyje, nei kurioje nors kitoje dalyje nėra pateikta jokios nuorodos į šią pažymą, t. y., kad ji būtų kaip Sprendimo priedas, ar į ją kaip nors kitaip būtų atsižvelgta priimant ginčijamą sprendimą, darant aiškią nuorodą į pažymą, ir pan.; be to, ši pažyma yra surašyta jau po Sprendimo priėmimo.
Taigi, kadangi Sprendime nėra jokios aiškios nuorodos į šią pažymą (be to, minėta, ji surašyta jau po Sprendimo priėmimo) ar kitą dokumentą, kuriame būtų išsamiai argumentuota, kodėl pareiškėjas yra netinkamas vidaus tarnybai, - teismas konstatuoja, kad ši pažyma ar kiti sprendime nenurodyti dokumentai ar dokumentacija negali būti laikomi individualaus administracinio akto sudedamąją (motyvuojamąja) dalimi. Be šių duomenų Sprendimas yra akivaizdžiai formalus ir nemotyvuotas.
17. Skundžiamame sprendime daroma nuoroda tik į Vilniaus AVPK Imuniteto valdybos 2020 m. rugpjūčio 3 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-27032, tačiau jis, minėta, taip pat yra visiškai formalus ir iš jo nėra aišku dėl kokių veiksmų pareiškėjas yra netinkamas vidaus tarnybai; šiame tarnybiniame pranešime taip pat nėra jokių nuorodų į kitus dokumentus ar pažymas.
18. Atsakovas savo priimtą Sprendimą ir atitinkamą jo motyvavimą (tiksliau nemotyvavimą) iš esmės bando pateisinti neviešo pobūdžio duomenimis. Nurodo, kad šioje byloje skundžiamo sprendimo faktinis pagrindas, jo motyvacija, dėl neviešo jį pagrindžiančių duomenų pobūdžio, negalėjo būti itin išsami – neviešo pobūdžio duomenys negali būti viešinami sprendime ar pridedami prie sprendimo atskiru dokumentu dėl ypač jautrios informacijos apie trečiuosius asmenis.
Tačiau teismas su tokiais argumentais ir tokia pozicija nesutinka, ji yra klaidinga.
Visų pirma pažymėtina, kad atsakovas priimdamas individualų teisės aktą, negali nepaisyti anksčiau minėtų VAĮ imperatyvų. Jeigu, kaip šiuo atveju, yra neviešo pobūdžio duomenų, tai jie neturi būti atskleisti Sprendime, tačiau jame turi būti padaryta aiški nuoroda į tokių dokumentų buvimą, kuriais remiantis buvo priimtas atitinkamas sprendimas. Jie taip pat neprivalo būti pridėti prie Sprendimo, tačiau vienaip ar kitaip apie jų egzistavimą turi būti žinoma. Tokiu atveju, kilus ginčui, teismas turi galimybę, gavus neviešus duomenis, kuriais buvo vadovautasi priimant sprendimą, patikrinti, ar šie duomenys buvo pakankami priimant vienokį ar kitokį sprendimą, ar viešojo administravimo subjektas nepiktnaudžiauja savo teisėmis ir pan. Tuo tarpu individualiame sprendime nesant jokių nuorodų į neviešus dokumentus ar duomenis, nėra galimybės patikrinti, kokiais konkrečiais neviešais dokumentais ar duomenimis buvo vadovautasi priimant ginčijamą sprendimą. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamoje byloje, atsakovas pateikė teismui minėtą riboto naudojimo 2020 m. rugsėjo 15 d. pažymą, kuri vėliau dalinai buvo išslaptinta. Tačiau ši pažyma, minėta, nėra nurodyta Sprendime, be to, ji surašyta jau po Sprendimo priėmimo, tad akivaizdu, kad ja atsakovas negalėjo vadovautis priimdamas Sprendimą. Antra vertus, nesant Sprendime nuorodų, neaišku, ar būtent šioje pažymoje nurodyti faktiniai duomenys buvo pagrindas pripažinti pareiškėją netinkamu vidaus tarnybai. Pavyzdžiui, išslaptintos pažymos dalyje, be kita ko, nurodyta, kad T. K., remiantis Administracinių nusižengimų registro duomenimis administracine tvarka baustas 8 kartus, neteistas. Tad ar šitie duomenys apie pareiškėjo baustumą administracine tvarka irgi sudarė pagrindą pripažinti pareiškėją netinkamu vidaus tarnybai, - nėra aišku. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad duomenys būtent apie pačio pareiškėjo, o ne kitų asmenų, baustumą administracine tvarka yra vieši, tad neaišku, kodėl atsakovas juos laiko neviešais ir kodėl jie negalėjo būti aptarti pačiame Sprendime. Taigi, nėra visiškai analizuotas šių administracinių nusižengimų pobūdis, jų sunkumo laipsnis, pareiškėjo kaltė ir pan., nors atsakovas tokią pareigą turi, jeigu tokiais duomenimis remiasi priimdamas ginčijamą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2012 -07-20 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-520-2294/2012).
Taip pat išslaptintos pažymos dalyje nurodyta, kad pareiškėjo brolis tris kartus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o sesuo – vieną kartą. Tačiau kaip matyti iš bylos, pareiškėjo brolis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dar iki to laiko, kai pareiškėjas buvo tikrinamas pirmą kartą, prieš jam išduodant siuntimą studijuoti Mokykloje. Tad neaišku, kodėl tuomet pareiškėjui šie duomenys nebuvo kliūtis studijuoti Mokykloje, o vėliau tie patys duomenys – jau buvo kliūtis stoti į vidaus tarnybą. Sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo galimų teisėtų lūkesčių. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad šie duomenys tapo žinomi tik 2020 m. liepos mėnesį, tačiau neaišku, kas trukdė juos sužinoti anksčiau, t. y. prieš išduodant siuntimą pareiškėjui mokytis Mokykloje. Šios aplinkybės taip pat visiškai neargumentuotos. Be to, prieš priimant Sprendimą, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimą dėl jo santykių su broliu ir seserimi, kad įvertinti jų ryšį ir galimą neigiamą įtaką bei pan.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Policijos departamento priimtas ginčijamas sprendimas - 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 5IL-9885, neatitinka Sprendimo priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios VAĮ redakcijos 10 straipsnio 5 dalies) nuostatų.
Teismas taip pat pažymi, kad skundžiamo sprendimo nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui, t. y. pareiškėjui, suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
20. Šiame kontekste, dėl viešojo administravimo subjekto priimamo sprendimo privalomo motyvavimo, pasakytina ir tai, kad LVAT yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014-03-25 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014).
Taigi, atsakovo skundžiamo sprendimo trūkumus ištaisyti pačiam teismui nėra galimybės ir pagrindo.
Be to, teismas dar nurodo, kad atsakovas skundžiamo sprendimo motyvus plačiau išdėstė savo atsiliepime į skundą; taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 21 d., t. y. jau po skundo pateikimo teismui, buvo išsamiai atsakyta į jo 2020 m. rugsėjo 2 d. paklausimą. Tad kyla klausimas, kaip tokia situacija turėtų būti vertinama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kaip turėtų būti vertinamos situacijos, kai ginčijamo akto priėmimo motyvai išdėstomi tik ginčą dėl individualaus administracinio akto nagrinėjimo teisme metu. Šiuo aspektu LVAT nuolat akcentuoja, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013-06-13 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015-01-08 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015-03-31 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., 2011-11-02 sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).
Taigi, atsakovo atsiliepime pateikti priimto Sprendimo argumentai, taip pat po kreipimosi į teismą pateikti pareiškėjui papildomi paaiškinimai, nevertintini ir jie nedaro įtakos nemotyvuotam skundžiamam sprendimui.
21. Nustačius, kad Sprendimas yra nepagrįstas, t. y. nemotyvuotas, kiti pareiškėjo argumentai nebevertintini.
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis neatitinka VAĮ imperatyvių reikalavimų; tad jis naikintinas ir atsakovas įpareigotinas priimti individualų teisės aktą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnis).
Taigi, pareiškėjo skundas patenkinamas.
23. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014-01-08 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014-02-04 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2014).
24. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarka reglamentuota ABTĮ 42 straipsnyje.
25. Šioje byloje sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai. Pareiškėjui buvo teikiama Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) Kauno skyriaus 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. (8.2)TP-20-T2887-9489 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“). Į bylą yra pateikta VGTPT Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 8 d. pažyma Nr. (12.33) PT-6151 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kuri tvirtina, kad pareiškėjas patyrė 145,42 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas iš atsakovo – Policijos departamento, priteisti 145,42 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai (ABTĮ 40, 42 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, be kita ko, įmokos kodą nurodant 5630, o mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. K. skundą (patikslintą) patenkinti.
Panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 5IL-9885 „Dėl T. K. tinkamumo vidaus tarnybai“ ir perduoti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti klausimą dėl pareiškėjo T. K. priėmimo į vidaus tarnybą (policiją).
Iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 145,42 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt penkis eurus ir 42 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.