Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo BUAB „Sena mada“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Likvidas“, atstovui advokato padėjėjui K. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Sena mada“ ieškinį atsakovui R. V. dėl administravimo išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas R. V. atsiliepimo į ieškinį neteikė. Jam teismo procesiniai dokumentai teikti tiek žinomu gyvenamosios vietos, darbo vietos adresais, o jų neįteikus, viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.). Nepavyko rasti atsakovo ir paskambinus viešoje erdvėje skelbtais telefonų numeriais.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas papildomai paaiškino, kad atsakovas neperdavė jokių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, kadangi įmonėje jie nebuvo rengiami, tai konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas, keldamas bankroto bylą. Su įmonės buvusiu vadovu susisiekti nepavyko, jo rasti neįmanoma. Atskaitos taškas, kada įmonės vadovui ir akcininkui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo antstolio S. M. 2015-02-18 surašyti išieškojimo negalimumo aktai dėl vykdomųjų bylų užbaigimo. Dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kreipėsi VMI, įmonei nevykdant įsipareigojimų valstybės biudžetui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Atsakovas R. V. apie teismo posėdį informuotas viešo paskelbimu būdu (b. l. 23-25), neįteikus teismo šaukimo jo deklaruotos gyvenamosios vietos (b. l. 26) bei darbovietės adresu (duomenų apie įteikimą ar neįteikimą darbovietės adresu byloje nėra, duomenų negrąžinus AB „Lietuvos paštas“).

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „S. M.“ buvo įsteigta 2011-04-12. Laikotarpiu nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo įmonei vadovavo atsakovas R. V. (Juridinių asmenų registro duomenys, b. l. 8-12). Vilniaus apygardos teismo 2015-06-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4355-653/2015 pagal VMI prie Finansų ministerijos pareiškimą iškelta UAB „Sena mada“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Likvidas“. Bankroto bylos iškėlimo dieną, t. y. 2015-06-08, įmonė neturėjo nekilnojamojo turto, transporto priemonių, įmonė nebuvo teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centras, 2015-02-18 yra surašytas antstolio išieškojimo negalimumo aktas (2015-06-08 Vilniaus apygardos teismo nutartis, b. l. 4-6). Kadangi turto, iš kurio būtų dengiamos teismo ir administravimo išlaidos, įmonė neturėjo, Vilniaus apygardos teismas 2015-10-26 nutartimi nutarė taikyti atsakovui supaprastintą bankroto procesą (b. l . 13-16). Vilniaus apygardos teismo 2015-10-26 nutartimi buvo patvirtina 2 000 Eur suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti. Vilniaus apygardos teismas 2015-12-10 nutartimi bankrutavusią UAB „Sena mada“ pripažino pasibaigusia ir likviduojama dėl bankroto (b. l. 41-42). Įmonės administratorius negavo 2 000 Eur administravimo atlyginimo bei prašo šią sumą priteisti iš įmonės vadovo R. V..

Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013; 2011-03-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-130/2011; 2011-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-228/2011).

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013 ir kt.). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.

Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Ieškovo teigimu, pareiga vadovui kreiptis į teismą kilo dar 2015 m. vasario mėnesį, kai antstolis S. M. surašė išieškojimą negalimumo aktą, konstatuodamas dėl išieškojimo negalimumo.

Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais duomenimis, ieškovo atstovo paaiškinimais, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti jokie įmonės finansiniai dokumentai bei Vilniaus apygardos teismo 2015-06-08 nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis, kad įmonė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centras, neturi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, darytina išvada, kad objektyviai nėra galimybių įvertinti įmonės finansinės padėties, jos kitimo nuo jos įsteigimo momento iki kreipimosi į teismą kelti įmonei bankroto bylą. Tad įvertinti įmonės nemokumo ĮBĮ prasme nėra objektyvių galimybių.

Kita vertus, į bylą pateikti įmonės kreditorių pareiškimai dėl kreditorinių reikalavimų (29-36) bei juos pagrindžiantys duomenys tokie kaip kreditoriaus UAB „Apsaugos komanda“ kreditorinį reikalavimą pagrindžiantis 2012-01-31 sprendimas už akių c. b. Nr. 2-2849-728/2012 bei BUAB „Steiksa“ kreditorinį reikalavimą pagrindžiantis 2015-04-03 sprendimas už akių c. b. Nr. 2-7170-566/2015 (Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.) leidžia vertinti, kad įmonės tikėtinas nemokumas bei finansinių įsipareigojimų nevykdymas atsirado gerokai anksčiau nei 2015 m. vasario mėnesį, kai antstolis surašė išieškojimo negalimumą aktą vykdomosiose bylose. Tokias išvadas leidžia daryti faktai, kad su BUAB „Steiksa“ nebuvo pilnai atsiskaitoma nuo 2014-07-22, su UAB „Apsaugos komanda“ nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio, o kaip matyti iš VMI pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (LITEKO duomenys, c. b. Nr. eB2-2249-653/2016) įmonės mokestinį nepriemoka susidarė nuo 2011 metų, pateikus privalomų deklaruoti mokesčių deklaracijas, 2013 m. surašius du – 2013-04-19 ir 2013-11-11 sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Jokių kitų duomenų, pagrindžiančių įmonės finansinės veiklos stabilumą iki bankroto bylos iškėlimo, atsakovas į bylą nepateikė.

Byloje esantys duomenys leidžia vertinti, kad atsakovo, kaip įmonės vadovo, veikimas įmonės interesais nedavė teigiamų rezultatų ir įmonė nesugebėjo vykdyti įsipareigojimų. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės vadovas turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui ir turi veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Teismas pažymi, kad įmonės vadovas laiku, t. y. 2013 metų pabaigoje, kai paaiškėjo, kad įmonės įsipareigojimai tiek kreditoriams, tiek valstybės biudžetui tik didėja, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Akivaizdu, jog atsakovas savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, o tai suponuoja išvadą dėl neteisėto vadovo neveikimo.

Dėl kaltės

Kaip jau ir buvo minėta, nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip buvusio bendrovės valdymo organo - administracijos vadovo - kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.), o atsakovui to nepadarius, konstatuotina, kad atsakovas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys ir į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad nors įmonės vadovas ir vykdė komercinę-ūkinę veiklą (kuri šioje byloje objektyviais įrodymais nepagrįsta) iki pat bankroto bylos iškėlimo, tačiau jos nuostolingumas negali pašalinti atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013).

Dėl žalos dydžio

Šioje byloje ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro suma, kurios neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, t. y. 2 000 Eur.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2015-10-26 nutartimi buvo patvirtina 2 000 Eur suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti (b. l. 37-40). Kadangi taikant supaprastintą bankroto procesą kreditorių susirinkimai nešaukiami, o jo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia bankroto administratorius ir teismas, laikytina, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto procedūrų atlikimui reikalingų lėšų dydį. Teismas pažymi, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2015-09-03 nutartis c. b. Nr. 2A-2332-577/2015). Kreditoriams, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Tad konstatuotina ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – žala, sudaranti 2 000 Eur sumą.

Dėl priežastinio ryšio

Sprendžiant, ar atsakovas yra atsakingas, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pabrėžtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 12 dalį ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Taigi, vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Taigi, nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia vertinti, kad atsakovo savalaikis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas sąlygojo bankroto administratoriui kilusią žalą – gauti atlyginimą už bankroto procesą.

CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-223/2011; 2012-06-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-04-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Ieškinį tenkinus, teismas priteisia valstybei iš atsakovo 60,00 Eur žyminio mokesčio ir 3,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 150, 260, 263, 269, 270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui BUAB „Sena mada“, kodas 302614651, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Likvidas“, įm. kodas 303340712, iš atsakovo R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) žalą administravimo išlaidoms atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-04-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 63,86 Eur (šešiasdešimt tris eurus, 86 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.