- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-15
- Bylos Nr.
- eI2-11834-596/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08376-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- S. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Rita Balsevičė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas arba Departamentas) 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23SD20537 atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152396 dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą (toliau – ir Sprendimas2) (toliau kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo iš naujo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 28 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti jam nacionalinę vizą, tačiau atsakovas priėmė skundžiamus Sprendimus, t. y. atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d., kadangi asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui.
Paaiškina, kad Sprendimas1 atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą grindžiamas aplinkybe, jog Departamento pateiktame klausimyne, atsakydamas į 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), pareiškėjas nurodė, kad 2011–2016 m. tarnavo (dirbo) Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Tiek Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD), tiek atsakovo vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo, o atsakovas papildė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 5 metus dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tik sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui, ypač atsižvelgiant į netrumpą darbo laikotarpį.
Pažymi, kad pareiškėjas niekada nedirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje – Sprendime1 yra pateikti neteisingi duomenys apie jo darbovietę (tarnybą), iškreipiant pareiškėjo atsakymą klausimyne. Pildydamas klausimyną pareiškėjas pažymėjo, kad jis dirbo Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“, kuri įsteigta 2005 m. ir iš pavadinimo matyti, kad tai nėra Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija, o visiškai atskiras juridinis vienetas. VSD savo išvadoje taip pat neteisingai nurodė pareiškėjo darbo vietą, nors jis pats klausimyne nežymėjo, kad dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Be to, minėtoje įstaigoje pareiškėjas nedirbo ir netarnavo, tik savanoriavo, t. y. būdamas gelbėtoju, siekė padėti žmonėms. Kadangi bendradarbiauti savanorystės pagrindu neatlygintinai nėra galimybės, pareiškėjas gaudavo apie 150–200 Eur už atliekamas funkcijas, nors siekė tai daryti neapmokamai. Pareiškėjas, vedamas kilnių tikslų, siekdamas padėti žmonėms, mažinti nelaimių skaičių, savanoriavo minėtoje įstaigoje, o pagrindinė jo veikla, iš kurios gaudavo pajamų, buvo jo verslas, t. y. tuo metu jis dirbo kelionių vadovu (gidu).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Sprendime1 nurodytais teiginiais, kad jo darbas (savanorystė) minėtoje įstaigoje savaime suponuoja pareiškėjo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai, nenustačius kitų tai pagrindžiančių aplinkybių. Teigia, kad pareiškėjo teikta pagalba buvo kilni altruistinė veikla, kurią atsakovas ir VSD vertina kaip suteikiančią pagrindą spręsti apie pareiškėjo pavojingumą.
Akcentuoja, kad atsakovas nesiekė individualiai pasikalbėti su pareiškėju ir išsiaiškinti jo asmenines pažiūras dėl pritarimo / nepritarimo Rusijos režimui, taip pat išsiaiškinti jo asmeninę poziciją dėl Rusijos Federacijos politikos, todėl buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, taip pat gero viešojo administravimo principas, priimant administracinį sprendimą.
Nurodo, kad pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai, kadangi dar iki karo pradžios nepalaikė Rusijos Federacijos valdžios vykdomos politikos. Be to, jis yra opozicinių pažiūrų, dalyvavo opoziciniame mitinge už Aleksejų Navalną, tačiau dalyvavimas tokio pobūdžio mitinguose, viešas nepritarimas valdžiai, jos kritika, aiškus to demonstravimas yra pavojingas, kadangi su tokiais asmenimis Rusijos Federacijoje nedemokratiniais būdais susidorojama. Todėl pareiškėjas viešai nereiškė savo nepritarimo oficialiai valdžiai, nors jį jautė.
Paaiškina, kad pareiškėjo sutuoktinė Y. Z. yra lietuvių kilmės, kuriai Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 8 d. dekretu suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pilietybės reikalų komisija informavo, kad Y. Z. galės prisiekti, kai atsisakys Rusijos Federacijos pilietybės, todėl ji kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, pilietybės atsisakymo procesas turėtų būti baigtas iki 2024 m. sausio mėn. Teigia, jog akivaizdu, kad pareiškėjo sutuoktinė siekia įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, atsisakydama Rusijos Federacijos pilietybės. Pilietybės suteikimo bei atsisakymo procesas prasidėjo dar 2021 m. pavasarį, t. y. po to, kai agresorė Rusijos Federacija užpuolė Ukrainą. Po šios agresijos pradžios tiek Y. Z., tiek pareiškėjas suprato, kad jų vertybės visiškai nesutampa su Rusijos Federacijos valdžios požiūriu, vykdoma agresyvia politika, todėl Y. Z. pradėjo Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo jai procesą, siekdama susieti save pilietiniais ryšiais tik su Lietuva ir nutraukti tokius ryšius su agresore Rusija. Pareiškėjas neabejotinai palaiko tokią žmonos poziciją ir pats siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei persikelti gyventi į Lietuvą, nutraukdamas bet kokius ryšius su Rusijos valstybe.
Nors Sprendime1 nurodoma, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, todėl gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, tačiau pareiškėjas pažymi, kad toks teiginys turėtų būti patvirtintas įrodymais, o šiuo atveju tokių duomenų byloje nėra. Netgi priešingai, į bylą pateikti duomenys patvirtina pareiškėjo nepritarimą Rusijos Federacijos valdžiai. Pareiškėjas nesutinka, kad dėl neva jaučiamo lojalumo Rusijos valdžiai jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kadangi pareiškėjo atžvilgiu atliekami ateities neteisėti veiksmai vertinami jo paties nenaudai, nustačius, kad šių neteisėtų veiksmų, nukreiptų į pareiškėją, iniciatyva kiltų ne iš jo, o iš kitų asmenų. Šiuo atveju susidaro situacija, kai asmeniui taikomos neigiamos pasekmės už galimus jo atžvilgiu ateityje atliekamus neteisėtus veiksmus, o tai yra akivaizdžiai neteisinga.
Pažymi, kad pildydamas klausimyną, į 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“, o į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ atsakė, kad Ukrainai. Šiais atsakymais pareiškėjas išreiškė savo aiškią poziciją dėl vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, vienareikšmiškai pažymėdamas, kad agresijos nepalaiko. Šiuo atveju akivaizdu, kad Departamentas automatiškai perkėlė VSD išvadą į Sprendimą1, neįvertinęs kitų aplinkybių, o būtent, pareiškėjo atsakymų į klausimyno 10–11 klausimus. Be to, asmuo vienu metu negali būti ir lojalus Rusijos Federacijos valdžiai bei politikai, ir tuo pat metu nepritarti Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu. Sprendime1 nenurodyta, kokie įrodymai paneigia pareiškėjo aiškiai išreikštą poziciją Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu. Atsakovas neatliko individualizuoto vertinimo, netyrė, ar pareiškėjas dalyvavo priimant kokius nors strateginius sprendimus, ar buvo aktyvus politiškai ir pan. Jokie duomenys byloje nepatvirtina teiginių, jog pareiškėjo gyvenimas galimai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, taip pat nėra duomenų, kad jis palaikytų Rusijos Federacijos režimą bei pasisakytų už karinius veiksmus Ukrainoje.
Nurodo, kad Sprendime1 atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo žmona yra lietuvių kilmės, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o S. Z. neturi jokių ekonominių, socialinių ar šeiminių ryšių, kurie jį sietų su Lietuvos Respublika. Tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka, nurodydamas, kad jis yra asmens, turinčio ne tik leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, bet ir kuriam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, sutuoktinis, o tai pagrindžia pareiškėjo ryšį su Lietuva. Be to, pareiškėjo sutuoktinė yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, Kaune, taip pat ji kartu su pareiškėju bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais – senelio brolio šeima, kur ji ir yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Teigia, kad pareiškėjas su sutuoktine turi ateities planų kraustytis į Lietuvą, čia įsigyti nekilnojamojo turto, o iki tol planuoja gyventi pas Y. Z. giminaičius. Aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėjas su sutuoktine yra išvykę iš Lietuvos, nepaneigia pareiškėjo ryšio su Lietuva, nes jų išvykimas yra laikinas, pareiškėjui neturint teisėto pagrindo būti Lietuvoje.
Pažymi, kad atsakovo argumentas, jog iki šiol pareiškėjas dirba įmonės Rusijoje direktoriumi, todėl galima daryti išvadą, kad jis neketina gyventi Lietuvoje, o jo tikrasis tikslas – gauti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad yra lietuvių kilmės asmens sutuoktinis, tam, kad galėtų laisvai lankytis Lietuvoje ir kitose Šengeno valstybėse, yra nepagrįstas. Mano, kad Departamentas pateikė niekuo nepagrįstus ir hipotetinius teiginius, bandydamas nuspėti pareiškėjo tikrojo buvimo Lietuvoje priežastį. Kitu atveju pareiškėjas rizikuotų netekti pajamų, jam būnant aiškiai neapibrėžtoje situacijoje, neturint teisėto buvimo Lietuvoje statuso, juolab kad darbovietė, kurioje dirba atsakovas, t. y. verslo subjektas (turizmo įmonė), Departamentui įtarimų nekelia.
Teigia, kad šiuo atveju nebuvo nustatytas valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas, o teiginiai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, vadovaujantis vien jo darbo (tarnybos) faktu subjekte, kuris atsakovo nurodytas neteisingai, neįvertinus jo ryšių su Lietuva, yra deklaratyvūs, o grėsmė formali. Be to, atsakovas neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, turėtų atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Mano, kad Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 28 d. pateikė prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, jog jis atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 53 straipsnio 7 dalies pagrindu). Pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2011–2016 m. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas 2011–2016 m. dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Migracijos departamentas, įvertinęs šių duomenų visumą, priėmė skundžiamus Sprendimus. Departamentas 2023 rugsėjo 11 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. 23S150441 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris nėra skundžiamas šioje byloje.
Nors pareiškėjas skunde teigia, kad klausimyne jo nurodyta darbovietė nėra susijusi su Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija, tačiau atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjo minėta kompanija priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, todėl vertinama, kad pareiškėjas dirbo kompanijoje, kuri yra apmokama iš Rusijos Federacijos vyriausybės iždo. Atkreipia dėmesį, kad byloje ginčijami Sprendimai priimti remiantis VSD pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.
Pažymi, kad pareiškėjas teigia, jog jis savanoriavo ir siekė padėti žmonėms, tačiau atsakovas akcentuoja, kad išvada dėl jo grėsmės yra pagrįsta darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo veikla). Ta aplinkybė, kad pareiškėjo nurodomos gelbėtojo pareigos buvo savanoriškos, savaime nepaneigia išvados dėl pareiškėjo lojalumo Rusijos institucijoms.
Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo, o Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pažymi, kad, nors esminis Sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Departamentas taip pat atliko pareiškėjo vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Be to, Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pabrėžia, kad vertindamas pareiškėjo prašymą, Departamentas nustatė, jog į Lietuvą pareiškėjas atvyko su Šengeno viza, jis niekada nėra dirbęs Lietuvoje, turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. 2023 m. liepos 14 d. pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu priimtas sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi ji yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog vien faktas, kad jo sutuoktinė bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais (senelio brolio šeima), pagrindžia paties pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Toks argumentas vertinamas kritiškai, kadangi nurodyti pareiškėjo sutuoktinės giminaičiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, nėra vertinami kaip artimi šeimos nariai, taip pat jie niekaip nepatvirtina paties pareiškėjo socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 2 kartus, o jo sutuoktinė – 8 kartus. Atsižvelgiant į tai, kad sutuoktiniai į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko tik 2023 m., pareiškėjo sutuoktinė nuo pirmo atvykimo dar keturis kartus buvo išvykusi iš Lietuvos, taip pat į tai, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė anksčiau neturėjo leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyventi kreipėsi tik 2023 m. kovo mėn., t. y. jau prasidėjus karui Ukrainoje, galima daryti išvadą, kad jų ryšiai su Lietuvos Respublika silpni, o ryšiai su Rusijos Federacija išlieka stiprūs. Pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, o vien aplinkybė, jog pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo, savaime nepaneigia užsieniečio interesų užsienio valstybėje. Įvertinus tai, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2023 m., yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusija, todėl Departamentui priėmus sprendimą uždrausti šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas gali likti gyventi Rusijos Federacijoje, kartu su savo sutuoktine, taip pat (duomenys neskelbtini) piliete. Be to, faktas, kad pareiškėjas jau pirmo vizito metu buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų (t. y. buvo Lietuvos Respublikoje pasibaigus turėtos Šengeno vizos galiojimo laikui), rodo, kad asmuo yra linkęs nepaisyti galiojančių teisės normų ir asmeninį interesą iškelti aukščiau už įstatymus.
Departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, Sprendimai yra priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD 2023 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 18-9003 Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, 2011–2016 m. dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Nors pareiškėjas nurodo, kad jis dirbo Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“, o ne Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, VSD pažymi, jog gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, todėl įstaigos pavadinimas nekeičia VSD išvadoje pateikto vertinimo. Be to, pareiškėjo savanorystė minėtoje įstaigoje tik patvirtina jo lojalumą Rusijos Federacijai.
VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, mano, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Rusijos Federacijos gelbėjimo įstaigoje nebedirba, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ar nebegali kelti grėsmės.
Mano, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Departamentas savo Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis nepalaikė Rusijos Federacijos valdžios vykdomos politikos, jis yra opozicinių pažiūrų, dalyvavo opoziciniame mitinge (šiuos teiginius pagrindžiantys įrodymai nepateikti), nepatvirtina, kad pareiškėjas nėra lojalus Rusijos valdžiai.
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas nėra turėjęs ir neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos. Šiuo atveju pareiškėjo sutuoktinei leidimas gyventi Lietuvoje išduotas tik 2023 m. liepos 14 d., taigi nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai. VSD vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Pažymi, kad atsisakymas išduoti nacionalinę vizą ir draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytini proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.
Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 3 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad dirbo būtent Rostovo srities valstybės iždo įstaigoje „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“, kuri nesusijusi su skundžiamuose Sprendimuose minima Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija. Rostovo srities valstybės iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ registravimo pažymėjimas patvirtina, kad ši įstaiga buvo įsteigta 2005 m. birželio 29 d. Rostovo srities valstybės iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ įstatuose nurodyta, kad minėta įstaiga yra pavaldi Rostovo srities ekstremalių situacijų prevencijos ir likvidavimo departamentui, jos steigėja ir turto savininkė yra Rostovo sritis. Veiklos tikslas – organizuoti ir įgyvendinti žmonių paiešką ir gelbėjimą Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje bei avarinių situacijų prevenciją ir likvidavimą <..>, veikla yra nukreipta į žmonių gelbėjimą, paieškas, avarinių situacijų vandenyje ir keliuose likvidavimą, avarinius povandeninius techninius (nardymo) darbus, nukentėjusiųjų ir materialinių vertybių evakavimą iš ekstremalios situacijos zonos, miško gaisrų lokalizacija ir gesinimą ir kt., ši įstaiga neturi teisės vykdyti šiuose įstatuose nenumatytos veiklos.
Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, padarė klaidą, netiksliai nurodęs darbo laikotarpį minėtoje institucijoje, t. y. nors nurodė, kad dirbo 2011–2016 m., tačiau patikslinus dokumentus matyti, kad jis dirbo nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. (3 metus). Pažymi, kad pareiškėjas su sutuoktine jau nuo 2018 m. vis mažiau laiko praleisdavo Rusijos Federacijoje, kadangi neketino sieti savo gyvenimo su šia valstybe. Jiedu daug laiko praleisdavo kitose valstybėse, o tai patvirtina pridedami lėktuvų bilietai. Pareiškėjas teisėtai gyveno Kirgizijoje, joje turėjo deklaruotą gyvenamąją vietą. Akcentuoja, kad niekada netarnavo kariuomenėje. Taip pat paaiškina, kad dalyvavo Rusijos Federacijoje vykusiame mitinge prieš Aleksejaus Navalno sulaikymą, už tai jam 2021 m. sausio 23 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Pareiškėjas socialiniuose tinkluose aktyviai viešino savo opozicines pažiūras, o tai patvirtina pridedami išrašai iš jo anketos socialiniuose tinkluose.
Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 8 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad pareiškėjo sutuoktinės Y. Z. prašymas atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės yra patenkintas. Taip pat pažymi, kad VSD atsiliepime neteisingai nurodė, jog gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, todėl įstaigos pavadinimas nekeičia VSD išvadoje pateikto vertinimo. Pareiškėjas pakartotinai akcentuoja, kad Rostovo srities valstybės iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ įstatuose nurodyta, jog minėta įstaiga yra pavaldi Rostovo srities ekstremalių situacijų prevencijos ir likvidavimo departamentui, jos steigėja ir turto savininkė yra Rostovo sritis, t. y. ji yra Rostovo savivaldos institucija, kuri priima teisės aktus, susijusius su savivaldos klausimais. Pažymi, kad nei įstaiga, kurioje dirbo pareiškėjas, nei ją kontroliuojantis departamentas nėra pavaldūs Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai ir nėra priskirti valstybės / valdžios įstaigai, su kuria tariamai pareiškėjas turi ryšių, laikomų pavojingais Lietuvos valstybei. Taip pat pažymi, kad Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijos Rostovo sritis yra visiškai kita struktūra, veikianti kitu adresu, turinti kitą kodą bei vadovą, o pareiškėjas joje niekada nedirbo bei neturi jokių sąsajų ar ryšių.
Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje, apie kurį buvo informuotas tinkamai, nedalyvavo.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 23SD20537, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, ir 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 23S152396, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis rašytiniais įrodymais ir proceso dalyvių paaiškinimais byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris 2023 m. kovo 28 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti nacionalinę vizą (51-DGC632M1) pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, numatančiu, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.
Departamentas 2023 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23SD20537, kuriuo atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, kadangi užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu). Sprendime1 konstatuota, kad pareiškėjas, atsakydamas į Departamento pateikto klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2011–2016 m. tarnavo (dirbo) Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis nei leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, nei nacionalinių Lietuvos Respublikos vizų neturėjo, taip pat neturėjo ir darbinių santykių Lietuvoje. Į Lietuvą pareiškėjas atvyko 2023 m. kovo 17 d., turėdamas Lietuvos Respublikos ambasados išduotą Šengeno vizą, galiojančią nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2023 m. balandžio 9 d. Departamentas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė I. Z., gim. (duomenys neskelbtini), turi Departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimu išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2028 m. liepos 14 d. Jai leidimas nuolat gyventi išduotas tuo pagrindu, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo. Departamentas pažymėjo, kad neturi duomenų apie nepilnamečius pareiškėjo vaikus. VSD 2023 m. liepos 5 d. pateikė Departamentui išvadą, nurodydamas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat Departamentas 2023 m. rugpjūčio 23 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-9003, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Departamentas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neturi jokių ekonominių, socialinių ar šeiminių ryšių, kurie sietų jį su Lietuvos Respublika. Pildydamas klausimyną pareiškėjas nurodė, jog iki šiol dirba bendrovės Rusijoje direktoriumi, todėl Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neketina gyventi Lietuvoje, o jo tikrasis tikslas – gauti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, jog yra lietuvių kilmės asmens sutuoktinis tam, kad galėtų laisvai lankytis Lietuvoje ir kitose Šengeno valstybėse.
Departamentas tais pačiais argumentais 2023 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 23S152396 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, kadangi asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šis sprendimas priimtas, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 546 redakcija), 4, 6, 15 ir 20 punktais bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“, 5 ir 37 punktais.
Pareiškėjas su šiais Sprendimais nesutinka ir prašo teismo juos panaikinti.
Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD išvada, kurioje pripažinta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Kaip matyti iš VSD 2023 m. rugpjūčio 23 d. išvados Nr. 18-9003, joje nurodoma, jog pareiškėjas, 2023 m. kovo 28 d. pildydamas Departamento klausimyną, nurodė, kad 2011–2016 m. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. VSD vertinimu, dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, taip pat konstatavo, jog S. Z., atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2011–2016 m. tarnavo / dirbo gelbėtoju Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje.
Tačiau pareiškėjas kategoriškai nesutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, jog jis dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, kadangi, pareiškėjo teigimu, jis niekada nedirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Pildydamas klausimyną pareiškėjas pažymėjo, kad jis dirbo Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“. Minėta įstaiga įsteigta 2005 m. ir tai nėra Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija, o visiškai atskiras juridinis vienetas. Be to, minėtoje įstaigoje pareiškėjas tik savanoriavo, būdamas gelbėtoju, o pagrindinė jo veikla, iš kurios gaudavo pajamų, buvo verslas, t. y. tuo metu jis dirbo kelionių vadovu (gidu).
Teismas pažymi, kad VSD, pateikęs atsiliepimą į skundą, nurodė, jog, nors pareiškėjas teigia, kad jis dirbo Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“, bet ne Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tačiau gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, todėl įstaigos pavadinimas nekeičia VSD išvadoje pateikto vertinimo, kad ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Departamentas savo atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjo minėta kompanija priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, todėl vertinama, kad pareiškėjas dirbo kompanijoje, kuri yra apmokama iš Rusijos Federacijos vyriausybės iždo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 5 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 straipsnio 5 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).
Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
Nekvestionuojama, jog Departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
Šiuo atveju esminis aspektas, dėl kurio pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje tiek Departamento, tiek VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę, yra jo darbas (tarnyba) Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas tokioje ministerijoje dirbo, kadangi klausimyne pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. (vėliau patikslino, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d.) dirbo Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju savanoriu. VSD, įvertinęs šiuos duomenis, priskyrė minėtą įstaigą Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, o atsiliepime nurodė, jog gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, tačiau šios išvados jokiais rašytiniais įrodymais (išrašais iš registrų duomenų bazės ar pan.) nepagrindė. Taip pat Departamentas atsiliepime konstatavo, kad minėta pareiškėjo darbovietė priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovas šias išvadas padarė savarankiškai atlikęs tyrimą, t. y. išanalizavęs pareiškėjo nurodomos darbovietės duomenis, struktūrą, pavaldumą konkrečiai ministerijai ir pan. Taigi, iš esmės byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, dirbdamas Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje, dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei kad jo darbas / pareigos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei iš VSD išvados, nei iš Sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Nagrinėjamu atveju nebuvo tiksliai nustatytas ir įvertintas pareiškėjo atlikto darbo (tarnybos) pobūdis bei pareigos, kadangi, jo teigimu, pareiškėjas dirbo gidu, o gelbėtojo pareigos buvo savanoriškos. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo darbą Rusijos valdžios institucijose, jokiais pagrįstais duomenimis nenustatyta pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, nors šios aplinkybės, vertinant jas pagal byloje esančių įrodymų visumą, yra reikšmingos, vertinant VSD išvadoje akcentuojamą pareiškėjo lojalumą Rusijos valdžiai. Paminėtina ir tai, kad pareiškėjas į bylą pateikė rašytinius įrodymus iš savo socialinių tinklų paskyrų, iš kurių matyti, jog jis palaiko Rusijoje veikiančią opoziciją, tačiau šie įrodymai nebuvo vertinami, nagrinėjant jo prašymą išduoti nacionalinę vizą. Be to, nors Departamentas nurodė, kad priėmus sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką jis gali likti gyventi Rusijos Federacijoje, kartu su savo sutuoktine, taip pat (duomenys neskelbtini) piliete, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo sutuoktinė atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės ir siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl šios aplinkybės taip pat turėtų būti iš naujo vertinamos, sprendžiant klausimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai byloje dėl pareiškėjo darbovietės ir jos struktūros, jo eitų pareigų, ryšių su Rusijos Federacija valdžios institucijomis, remiamasi išvadomis, kurios nėra pagrįstos jokiais konkrečiais įrodymais, todėl laikytina, kad skundžiamas Sprendimas1, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, ir Sprendimas2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus. Dėl šių priežasčių skundžiami Sprendimai naikinti, o Departamentas įpareigotinas iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą išduoti jam nacionalinę vizą. Pažymėtina, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, taip pat išvada turi būti argumentuota ir proporcinga.
Apibendrinant pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).
Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas visiškai, todėl jis įgijo teisę į byloje patirtų išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už skundo pateikimą teismui sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, taip pat už teisines paslaugas (skundo surašymą bei pateikimą teismui ir jo atstovavimą teisme) sumokėjo 1 600 Eur, o 335 Eur – už dokumentų vertimus į lietuvių kalbą.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte įtvirtinti rekomenduojami advokato teikiamų teisinių paslaugų priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 2,5 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju pareiškėjas skundą teismui pateikė 2023 m. rugsėjo 25 d., tokiu atveju taikytinas 2023 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1 959,9 Eur), todėl už advokato paslaugas rengiant skundą pareiškėjui gali būti maksimaliai atlyginta 4 899,75 Eur (1 959,9 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašoma priteisti 1 600 Eur suma už teisines paslaugas rengiant skundą ir atstovaujant teisme neviršija maksimalios galimos priteisti sumos, pateikti duomenys patvirtina išlaidų apmokėjimą (apmokėjo sutuoktinė), todėl ši suma visa apimtimi priteistina iš atsakovo.
Pareiškėjas į bylą pateikė dokumentų vertimus į lietuvių kalbą, už kuriuos sumokėjo 335 Eur, tai patvirtina pateikta sąskaita faktūra ir pinigų priėmimo kvitas (kasos pajamų orderio kvitas). Kadangi pateiktais dokumentais ir jų vertimais pareiškėjas įrodinėjo savo poziciją byloje, todėl šios išlaidos jam taip pat priteistinos iš atsakovo.
Taigi iš viso bendrai pareiškėjo naudai priteistinos 1 957,50 Eur (22,50 Eur + 1 600 Eur + 335 Eur) bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. Z. (S. Z.) skundą tenkinti visiškai.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23SD20537 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą S. Z. (S. Z.).
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152396 uždrausti S. Z. (S. Z.) atvykti į Lietuvą 30 mėnesių.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo S. Z. (S. Z.) prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo išnagrinėti iš naujo.
Priteisti pareiškėjo S. Z. (S. Z.) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 957,50 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimt septynių eurų ir penkiasdešimties centų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.