Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Valerij Lauš ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. ir jo gynėjo advokato Edmundo Jonušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-05-03 nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo L. B. ir jo gynėjo advokato E.Jonušo skundas atmestinas

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. B. ir jo gynėjas prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir skirti švelnesnę bausmę.

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes.

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, pateiktą apeliacinį skundą bei byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. L. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, o jam paskirta bausmė yra proporcinga ir ne per griežta, todėl nuosprendis nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl L. B. veiksmų kvalifikavimo

11. BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. BK 260 straipsnio 1, 2, 3 dalyse numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atliko prieš tai nurodytus veiksmus turėdamas tikslą narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti arba jas pardavė ar kitaip platino. Esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra nurodyto tikslo turėjimas arba jo įgyvendinimas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktų su vartotojais, ir kiti objektyvūs bylos duomenys (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-113/2011, 2K-52-699/2015, 2K-155-693/2016, 2K-35-1073/2019, 2K-131-719/2022).

12. Skundžiamu nuosprendžiu L. B. pripažintas kaltu dėl to, kad iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens už 300 Eur neteisėtai įgijo didelį kiekį – 0,00368 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurią neteisėtai laikė bei atsigabeno tikslu parduoti ar kitaip išplatinti prie (duomenys neskelbtini), kol šią neteisėtai laikytą medžiagą asmens apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Skunde nuteistasis L. B. ir jo gynėjas nesutinka su teismo išvadomis, jog nuteistasis įsigijo narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti, nurodo, kad jos buvo skirtos asmeniniam vartojimui gydymosi tikslais. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju narkotinių medžiagų platinimo tikslas yra patvirtintas objektyviais bylos duomenimis.

13. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė ir aptarė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius L. B. inkriminuoto nusikaltimo požymius. Aplinkybę, kad nuteistasis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas – karfentanilį, patvirtina rastų narkotinių medžiagų kiekis, paruoštų lankstinukų (dozių) skaičius, specialisto išvada, pagal kurią L. B. organizme nerasta narkotinių medžiagų pėdsakų, aplinkybės, jog nuteistasis narkotines medžiagas atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur negyveno, jų įsigijimui skolinosi pinigus, todėl nuteistojo nurodoma versija, kad didelį kiekį narkotinės medžiagos jis įsigijo sau vartoti, atmesta pagrįstai.

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. B. parodymai dėl narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybių buvo nenuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad narkotines medžiagas įsigijo iš vyriškio, su kuriuo jau buvo susitikęs (duomenys neskelbtini) dieną prieš tai ir šis paminėjo, kad turi narkotinių medžiagų ir liepė jam kitą dieną atvažiuoti 7.00 val. ryte (b. l. 63-66), o apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad kur įsigyti narkotikus jam niekas nenurodė, sutiko (duomenys neskelbtini) su žmogumi ir jis pasiūlė. Nors, nuteistojo teigimu, jis buvo brolio informuotas, kad įsigyjamos narkotinės medžiagos padės jam mažinti skausmą, apklausiamas apylinkės teisme pažymėjo, jog jis (duomenys neskelbtini) pirko heroiną, jam taip pasakė, o iš bylos aplinkybių matyti, kad įsigyta medžiaga yra karfentanilis, kurios netgi menkas perdozavimas (nagrinėjamu atveju manant, kad vartojama kitokia medžiaga) yra pavojingas gyvybei. Ta aplinkybė, kad nuteistasis L. B., būdamas, jo teigimu, brolio ar kitų asmenų informuotas, jog skausmų, patiriamų dėl ligos, mažinimui jam būtų naudingas heroinas, įgijo didelį kiekį visai kitos narkotinės medžiagos – karfentanilio, ir leidžia konstatuoti, jog atsižvelgiant į išankstinį tikslą parduoti šias narkotines medžiagas, jų rūšis (ar įgyjamas heroinas ar karfentanilis) L. B. galėjo ir nebūti svarbi.

15. Nagrinėjamu atveju L. B. tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimą, teismo vertinimu, sustiprina ir rastų narkotinių medžiagų paruoštumas. Iš nuteistojo asmens apžiūros metu nustatytų aplinkybių, matyti, kad rastos narkotinės medžiagos buvo padalintos ir supakuotos į dvi dalis – 97 folijos lankstinukus ir plastikinį maišelį su dideliu kiekiu medžiagos, toks kiekis, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, akivaizdžiai neatitinka nuteistojo deklaruojamo tikslo medžiagas vartoti pačiam, todėl laikytina, kad taip sufasuotos medžiagos buvo paruoštos parduoti, o ne, kaip teigia nuteistasis, asmeniniam vartojimui. Bylos duomenimis, nuteistasis neturėjo pakankamai lėšų vaistų skausmo malšinimui įsigijimui, tuo pačiu, jo teigimu, skolinosi pinigus iš šeimos narių tam, kad įgyti didelį kiekį narkotinės medžiagos, nors iki tol jos nebuvo vartojęs ir nežinojo galimo poveikio (ar tinkamai malšins skausmą).

16. Iš nuteistąjį sulaikiusio policijos pareigūno V. P., byloje apklausto liudytoju, parodymų ikiteisminio tyrimo ir apylinkės teisme metu matyti, kad patikros metu policijos pareigūnams L. B. nurodė, kad nevartoja narkotinių medžiagų jau dvejus metus, neaiškino, jog jos skirtos jo gydymosi tikslais, nesakė, kokiu tikslu atvyko į (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą nurodė pas seserį. Tai, kad gyvena (duomenys neskelbtini) L. B. nurodė tik apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teisme, skunde apygardos teismui nurodo dar kitą savo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad L. B. ir jo gynėjo nurodoma įvykių versija apie įsigytas medžiagas asmeniniam vartojimui ir jų gabenimą į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), yra gynybinė versija, siekiant sušvelninti gresiančią teisinę atsakomybę ar apskritai jos išvengti.

17. Pažymėtina, kad tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimas yra vertinamasis kriterijus, įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis, juos vertinant bendrajame bylos kontekste. Teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, jog L. B. turėjo tikslą platinti turimas narkotines medžiagas, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad jo kaltė padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką yra įrodyta. Atkreiptinas nuteistojo L. B. ir jo gynėjo dėmesys, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-114/2008). Teisingą sprendimo priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Dėl bausmės

18. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

19. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 10 metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas L. B. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė veika), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (neteistas, vedęs, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje registruotas, baustas administracine tvarka). Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad bausmės paskirtis L. B. atžvilgiu bus pasiekta paskyrus minimalios trukmės laisvės atėmimo bausmę.

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo sušvelninti L. B. paskirtą bausmę, tačiau, teismo vertinimu, tam nėra pagrindo. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

21. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad L. B. buvo paskirta minimalios trukmės bausmė, kuri, apygardos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis ir jo gynėjas, nėra laikytina per griežta ir ribojančia labiau nei tai yra būtina, jos trukmė yra proporcinga L. B. padarytai nusikalstamai veikai ir nepažeidžia proporcingumo principo. Byloje nenustatyta, jog nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Nors paskirta laisvės atėmimo bausmė neabejotinai pakeis jo įprastą gyvenimą, tai yra neišvengiamos už nusikaltimų padarymą skirtinų poveikio priemonių pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis L. B.. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

22. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės L. B. veiksmų kvalifikavimui ar skiriamos bausmės dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis ar jo gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. B. ir jo gynėjo advokato Edmundo Jonušo apeliacinį skundą atmesti.