Kauno apygardos teismo nutartis

2020-07-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-287-919/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-07-09
Bylos Nr.
1A-287-919/2020
Teisminio proceso Nr.
01-1-23562-19-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Giedrius Endriukaitis
Kaltinamasis
T. J.
Baudžiamoji byla Nr. 1A-287-919/2020Teisminio proceso Nr. 01-1-23562-19-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.27.1; 2.4.7
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Melisai Žvirblytei,dalyvaujant prokurorui V. K.,išteisintajam T. J., jo gynėjai advokatei S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis (duomenys neskelbtini) val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos operatyvaus valdymo skyriaus laikino sulaikymo patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), nevykdė teisėtų savo pareigas atliekančio valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiojo postinio L. G. reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus, tai yra, save žaloti bei plūsti jį necenzūriniais žodžiais, tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, atvykus Greitosios medicinos pagalbos medikams toliau plūdo savo pareigas atliekantį valstybės tarnautoją L. G. necenzūriniais žodžiais, po medikų apžiūros siekiant pristatyti jį į gydymo įstaigą, praeidamas pro L. G. galva trenkė jam į krūtinę, taip sukeldamas fizinį skausmą, tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui L. G..

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 29 d. nuosprendyje konstatavo, jog T. J. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šalies argumentai

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – T. J. pripažinti kaltu pagal BK 286 straipsnį ir paskirti jam 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme ir paskirti galutinę 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams skiriant įpareigojimus – pradėti dirbti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos be prižiūrinčios institucijos leidimo. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, T. J. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

3.1. Prokuroras skunde nurodo, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas - normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai - aktyvūs kaltininko veiksmai. Subjektyvieji požymiai - tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta savo veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti. Prieš pat pasipriešinimą pareigūnui L. G. T. J. (duomenys neskelbtini) val., sudavė smūgius savo buvusiai sutuoktinei, bei panaudodamas lenktinį peilį ir dujų balionėlį sužalojo kitą asmenį, bei grasino nužudyti savo buvusią sutuoktinę, todėl jis į policijos įstaigos patalpas buvo pristatytas teisėtai, kur vėliau atliko savo neteisėtus smurtinius veiksmus pasipriešinimo metu. Tai tik parodo, kad T. J. įvykio dieną buvo itin agresyvus ir įžūlus. Pristačius T. J. į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikino sulaikymo patalpas ir vedant į kamerą, jis pats trenkė galvą į stiklines duris, po to susiėmė už galvos ir pats krito ant žemės. Šiek tiek pagulėjęs ant žemės, pats atsikėlė. Policijos pareigūnas bandė jį vesti pro stiklines duris, tačiau T. J. vėl su galva smūgiavo į duris. Tada pareigūnas suėmęs T. J. už kaklo, parvertė ant žemės. T. J. čiupo pareigūną už kojų, bandė smūgiuoti pareigūnui ir taip priešinosi jo nuvedimui į kamerą. Tuomet pareigūnas suklupo ant T. J. krūtinės ir kaklo. Į patalpas atėjo dar du pareigūnai ir padėjo uždėti antrankius. Uždėjus T. J. antrankius, jis bėgiojo nuo policijos pareigūno, kol buvo išvestas iš patalpos. Patalpinus T. J. į kamerą, buvo pastebėtas guzas jam ant galvos, todėl buvo iškviesti medikai. Atvykus medikams, T. J. ir toliau buvo įsiaudrinęs ir agresyvus, vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu, juos įžeidinėjo. Medikams apžiūrint sulaikytąjį T. J., pareigūnas L. G. vilkėdamas uniformą ir eidamas savo tiesiogines pareigas, stovėjo prie išėjimo durų, taip užtikrindamas sulaikytojo asmens apsaugą ir priežiūrą. Nusprendus sulaikytąjį vežti į gydymo įstaigą, pareigūnas L. G. rankos mostu pareikalavo asmenims eiti iš laikinojo sulaikymo patalpos. Tuomet, sulaikytasis tęsdamas pradėtą nusikalstamą veiką, priešindamasis teisėtam pareigūno reikalavimui - jo išvedimui iš patalpos, eidamas pro pareigūną, galva trenkė pareigūnui į krūtinę. Todėl teismo teiginys, kad pareigūnas T. J. atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kuriems šis asmuo būtų galėjęs priešintis, jokie reikalavimai kaltinamajam nebuvo išreikšti, yra nepagrįstas ir prieštarauja bylos aplinkybėms.

3.2. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su teismo padaryta išvada, jog sudavimas galva policijos pareigūnui į krūtinę pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu prieš susiklosčiusias aplinkybes bei spontaniška neadekvačia reakcija į jam nepriimtiną situaciją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad T. J. dėl girtumo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės. Pagal teismų praktiką fiziologinis girtumas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. T. J. būdamas keturis kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, turėjo ir privalėjo suvokti, kad dėl jo tyčinių veiksmų pareigūnas bus priverstas panaudoti jėgą, o tęsiant pasipriešinimą, policijos pareigūnas gali patirti traumas ar fizinį skausmą.

3.3. Taip pat teismas konstatavo, kad policijos pareigūnui L. G. nebuvo sukeltas toks fizinis skausmas, dėl kurio T. J. atžvilgiu galėtų būti taikomos baudžiamosios teisės normos. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad teismo posėdžio metu nukentėjusiuoju apklaustas policijos pareigūnas parodė, jog T. J. suduotas smūgis sukėlė momentinį skausmą, tačiau jokių liekamųjų reiškinių po šio įvykio neliko. Bylos duomenimis nustatyta, kad T. J. atliko konkrečius smurtinio pobūdžio veiksmus - sudavė galva nukentėjusiajam pareigūnui į krūtinę, taip sutrukdė policijos pareigūnui teisėtai atlikti tarnybines funkcijas, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Visiškai nesutiktina su teismo teiginiu, kad policijos pareigūnui nebuvo sukeltas toks fizinis skausmas, dėl kurio T. J. atžvilgiu galėtų būti taikomos baudžiamosios teisės normos, kadangi T. J. suduotas smūgis sukėlė momentinį skausmą, tačiau jokių liekamųjų reiškinių po šio įvykio neliko. BK 286 straipsnio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nereikalauja kokių nors pasekmių, nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis policijos pareigūnui kaltininkas pradeda vartoti smurtą. Jeigu šioje situacijoje akivaizdu, kad nusikaltimas buvo baigtas tuo momentu, kai T. J. pradėjo naudoti smurtinį veiksmą - smūgį galva į pareigūno krūtinę, nepaisant to ar sukėlė, ar nesukėlė pasekmes. Nagrinėjamoje situacijoje akivaizdu, kad T. J. aktyvūs veiksmai - fizinio smurto panaudojimas suduodant smūgį galva į krūtinę savo pareigas atliekančiam nukentėjusiajam, atsižvelgiant j nuteistojo neseniai, per trumpą laiko tarpą atliktų veiksmų pobūdį, tai yra, intensyvų priešinimąsi vedant į kamerą bei savęs žalojimą į duris, čiupimą pareigūnui už kojų, bandymą pareigūnui smūgiuoti, situaciją, kuriai esant šie tęstiniai veiksmai, yra kvalifikuotini pagal BK 286 straipsnį. Kita vertus, ir pats fizinis skausmas yra labai individualus - kiekvienas žmogus fizinį skausmą jaučia savaip, skirtingi žmonės skausmą pakelia labai skirtingai, nes kiekvienam žmogui būdingas skirtingas skausmo lygis. Be to, fizinis skausmas nėra nustatomas teismo medicinos specialistų - jie dažniausiai tiesiog vertina patį poveikį žmogaus kūnui ir daro tikimybines išvadas, kad vienas ar kitas poveikis gali būti skausmingas ar ne. Tokiu atveju, svarbią reikšmę įgyja netiesioginiai įrodymai. Šioje situacijoje pats nukentėjusysis apklausos metu nurodė, kad pajuto trumpalaikį skausmą, kuris praėjo po dešimties minučių. Tą patvirtino ir liudytojas V. D., nurodydamas, kad kolega jam sakė apie jaučiamą skausmą po smūgio galva į krūtine. Nėra jokio pagrindo netikėti šių asmenų, dirbančių pareigūnais, parodymais. Todėl teismo išvada, kad nukentėjusysis neišreiškė jokio skausmo pojūčio, suprantamo aplinkiniams, nėra pagrįstas.

Atsiliepimas

4. Išteisintasis T. J. atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 17 d. nuosprendį palikti galioti.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas, teisingai nustatė, kad T. J. išeidamas iš laikino sulaikymo kameros paskui medikus ir trenkdamasis į pareigūną, nesipriešino jokiems pareigūno teisėtiems nurodymams. Priešingai, T. J. pakluso pareigūnui, vykdė jo nurodymus - jis jam liepė eiti ir jis ėjo. Pažymėtina, kad L. G. teisme paklausus kokių jo teisėtų reikalavimų nevykdė T. J., nurodė, kad jis viską vykdė tiesiog su galva trenkėsi jam į krūtinę. T. J. trenkėsi policijos pareigūnui į krūtinę, jis nesipriešino jokiems pareigūno nurodymas, o tiesiog ėjo paskui medikus, o policijos pareigūnas tuo metu, jokių nurodymų T. J. nedavė.

4.2. Atsiliepime akcentuojama, kad prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad išteisintojo nurodytos aplinkybės yra tik gynybinė pozicija ir ja vadovautis teismas negalėjo. Tačiau T. J. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kita bylos medžiaga - liudytojų parodymai, vaizdo medžiaga. Tuo tarpu, prokuroras pateikdamas nukentėjusiojo parodymus kaip teisingus, nepagrįstai nutyli, kad priešingai nei išteisintojo, nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs ir kito, siekiant nepagrįstai kriminalizuoti išteisintojo veiksmus ir išvengti savo atsakomybės, siekiant nuslėpti, kad jis būdamas valstybės tarnautoju - policijos pareigūnu, nepagrįstai naudojo smurtą prieš išteisintąjį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tariamai nukentėjusio pareigūno parodymai teisme nebuvo nuoseklūs ir teisingi. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, paaiškėjo, kad pareigūnas neturint jokio pagrindo prieš T. J. panaudojo kovinius veiksmus, pervertė T. J. ant žemės, ko pasėkoje T. J. labai išsigando ir dėl neteisėtų pareigūno veiksmų patyrė didžiulį stresą. Maža to, pareigūnas T. J. gulint ant žemės, spyrė jam į galvą sukeldamas skausmą, ko pasėkoje T. J. dar labiau išsigando. Atsiliepime pažymima, kad pareigūno parodymai dėl T. J. atžvilgiu naudotų kovinių veiksmų bei spyrio į galvą, jį apklausiant teisme buvo melagingi ir neteisingi. Pareigūnas teigė, kad abu kartus po to, kai T. J. bandė save susižaloti, nukrito ant žemės pats, tačiau kaip matyti iš vaizdo įrašo, antrą kartą T. J. bandant save sužaloti, pareigūnas panaudojęs kovinius veiksmus parvertė T. J. ant žemės. Akivaizdu, kad pareigūno L. G. parodymai yra neteisingi ir melagingi. Kaip ir byloje apklausto liudytojo V. D. parodymai, kad matė, jog jo kolega abu kartus prieš bumtelėjimą stovėjo atokiau nuo sulaikyto asmens. Be to, L. G. neigė, kad spyrė T. J. į galvą, tačiau kaip matyti iš vaizdo įrašo, tai jis neigė melagingai. Šiuo atveju manytina, kad policijos pareigūnas L. G. pats elgėsi neteisėtai T. J. atžvilgiu, dėl ko T. J. nurodžius, kad jis už tai atsakys, galimai dirbtinai kriminalizuojant jo veiksmus, nurodė neteisingas aplinkybes, kad T. J. jam pasipriešino sukeldamas skausmą. Pažymėtina, kad apklausti medikai patvirtino, kad pareigūnas buvo akivaizdžiai susierzinęs, jie nematė, kad jam skaudėtų, nematė, kad jis būtų sužalotas ir jis to nesakė. Apklausti medikai nurodė, kad T. J. tvirtino, kad jį sumušė pareigūnai, naudojo prieš jį neteisėtus veiksmus. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad prokuroras apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad T. J. atvežtas į policijos komisariatą po konfliktinės situacijos su buvusia sutuoktine, buvo susierzinęs ir agresyvus nuo pat pradžių, todėl tai patvirtina, kad jis pasipriešino pareigūnui. Pabrėžtina, kad tiek apklaustas pareigūnas V. D., tiek ir nukentėjusysis, paklausti kodėl iš karto T. J. nebuvo uždėti antrankiai, nurodė, kad jis nebuvo agresyvus, susierzinęs, todėl nebuvo tam pagrindo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad T. J. parodymai, kad jis nesužalojo pareigūno, neturėjo tikslo sukelti jam jokio fizinio skausmo, vykdė pareigūnų nurodymus, o pats pareigūnas elgėsi neteisėtai ir neteisėtai jo atžvilgiu naudojo smurtą, yra teisingi, šiuos parodymus patvirtina tiek apklausti medikai, tiek ir byloje esantys vaizdo įrašai. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai yra akivaizdžiai melagingi, neteisingi ir pareigūnas, kuris yra pripažintas nukentėjusiuoju šioje byloje, tiesiog siekia išvengti atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų ir apkalba T. J.. Išteisintasis pažymi, kad teismui nustačius byloje nukentėjusiuoju pripažinto policijos pareigūno L. G. neteisėtus veiksmus (fizinio skausmo sukėlimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, melagingų parodymų davimą, esant įspėtam dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 straipsniu apeliacinės instancijos teismo prašo apie galimai L. G. padarytas nusikalstamas veikas pranešti prokurorui.

4.3. Atsiliepime pažymima, kad ir pačio valstybinio kaltintojo pozicija formuojant kaltinimą T. J. nebuvo nuosekli. Prokuroras, išklausęs T. J. poziciją, nukentėjusįjį, (duomenys neskelbtini) d. pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinime išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis, siekdamas tariamus T. J. veiksmus priderinti prie nusikalstamos veikos numatytos BK 286 straipsnio, nurodė, kad T. J. nevykdė teisėtų pareigūno reikalavimų baigti save žaloti bei plūsti jį necenzūriniais žodžiais. Pažymėtina, kad apklausiamas pareigūnas nurodė, kad T. J. vykdė visus jo reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnas būtų nurodęs T. J. kaltinime nurodytus reikalavimus T. J., to nenurodė netgi pats apklausiamas policijos pareigūnas - nukentėjusysis. Taip pat, policijos pareigūnas nenurodė, kad drausmino T. J. dėl necenzūrinių žodžių vartojimo (pareigūnas tiesiog nurodė, kad T. J. daug keikėsi), o T. J. neigė, kad policijos pareigūnas būtų jį drausminęs. Nors policijos pareigūnas ir nurodė, kad T. J. vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau necenzūriniai žodžiai nebuvo adresuoti policijos pareigūnui. T. J. savo šnekamojoje kalboje tiesiog vartoja daug necenzūrinių žodžių, todėl jam būnant sulaikytam, neblaiviam, pačiam policijos pareigūnui jo atžvilgiu panaudojus neteisėtus veiksmus, jis kalbėdamas tiesiog keikėsi bei nurodė policijos pareigūnams, kad jiems teks atsakyti už savo neteisėtus veiksmus. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spęsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir atliktų tam tikrų veiksmų pareigūnų atžvilgiu toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis.

4.4. Atsiliepime išteisintasis nurodo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Apklausiamas T. J. nurodė, kad jis tiesiog susvirduliavęs atsitrenkė į šalia stovėjusį pareigūną, jam buvo sumušta galva, kuri svaigo, buvo apsvaigęs, prieš atvykstant medikams ilgą laiką gulėjo ant žemės, todėl ir atsitrenkė į pareigūną. Be to, netgi nustačius, kad T. J. atsitrenkimas į policijos pareigūną buvo tyčinis, be jau nurodytų motyvų, kad T. J. nesipriešino policijos pareigūnui ir policijos pareigūnas tuo metų jokių nurodymų T. J. nedavė, kuriems būtų galima priešintis, tokie T. J. veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika numatyta BK 286 straipsnyje, kadangi atsitrenkimas nebuvo intensyvus, jis buvo vienkartinis, iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad policijos pareigūnui tai skausmo nesukėlė, o tai tik įsiutino policijos pareigūną, be to, medikai nurodė, kad policijos pareigūnas nenurodė, kad jam skaudėtų ar jis būtų sužalotas. Byloje esanti ekspertų išvada nenustatė jokių sužalojimų policijos pareigūnui. Pats policijos pareigūnas tvirtino, kad sukėlė momentinį skausmą, tačiau jokių liekamųjų reiškinių po šio įvykio neliko. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad T. J. veiksmai yra dirbtinai kriminalizuoti.

5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras pritarė savo apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir gynėja, nesutikdami su prokuroro apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

6. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad T. J. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 286 straipsnį, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. J. pagal BK 286 straipsnį išteisino, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiojo, tiek ir išteisintojo parodymus, byloje liudytojais apklaustų asmenų išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, vaizdo medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog T. J. nepadarė veikos, turinčios BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra.

7. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais visų pirma pažymėtina, kad BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-263-697/2017). Komentuojamas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-263-697/2017).

8. Apklausiamas nukentėjusysis L. G. nurodė, jog T. J. suduotas smūgis sukėlė momentinį skausmą, trukusį iki 10 minučių, tačiau jokių liekamųjų reiškinių po šio įvykio neliko (19-20, 124-125 b.l.). Liudytojai – greitosios medicinos pagalbos darbuotojai E. K. ir G. B. nurodė, jog nukentėjęs policijos pareigūnas apie jam suduotą smūgį į krūtinę ar apie skausmą krūtinėje nieko nesakė, už krūtinės nesilaikė (125-126 b.l.). Liudytojas policijos pareigūnas V. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip T. J. staigiu judesiu galva trenkė policijos pareigūnui L. G. į krūtinę (33-34 b.l.). Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas V. D. pridūrė, kad L. G. jam pasakė, kad jis jautė laikiną skausmą po sudavimo į krūtinės sritį, bet rimtesnių pasekmių nebuvo (126-127 b.l.). Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad L. G. kūne sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas (25 b.l.).

9. Vertinant aukščiau aptartų asmenų parodymus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad peržiūrėjus byloje esantį vaizdo įrašą, kuriame matyti, jog laikino sulaikymo patalpoje yra du raudonai apsirengę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, vienas policijos pareigūnas ir vienas sulaikytas asmuo (nusirengęs iki pusės), kuriam už nugaros uždėti antrankiai. Vienas iš greitosios pagalbos darbuotojų sėdi ant suoliuko, kitas kažką daro prie stovinčio sulaikyto asmens rankų. Policijos pareigūnas stovi prie durų. Patalpoje esantys asmenys kalbasi tarpusavyje, policijos pareigūnas pamoja ranka ir visi asmenys išeidinėja iš patalpos. Pirmiausiai išeina greitosios pagalbos darbuotojai, po jų išeidamas sulaikytas asmuo eidamas pro policijos pareigūną, galva trenkia pareigūnui į krūtinę, arčiau kairės pusės peties. Pareigūnas viena ranka suima sulaikytajam už sprando, kita ranka už žasto ir išveda jį pro duris.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Be to, kolegija pažymi ir tai, kad policijos pareigūnų, ypač dirbančių viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, profesinis pasirengimas įpareigoja sugebėti šalinti ir spęsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas, kurių metu viešosios tvarkos pažeidėjų pasakytų žodžių ir atliktų tam tikrų veiksmų pareigūnų atžvilgiu toleravimo laipsnis turi būti daug aukštesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2014).

11. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aktyvius T. J. fizinio pobūdžio veiksmus L. G. ar kitų pareigūnų atžvilgiu, įvertinus aukščiau aptartame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, spręsti, jog vertinamu atveju T. J. padarė BK 286 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia prokuroras, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

12. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, svarbu paminėti ir tai, kad BK 286 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika gali būti padaryta tik aktyviais veiksmais, kuriais pasipriešinama valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teisėtai einančiam įstatymo jam pavestas pareigas. Komentuojamame straipsnyje įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad pasipriešinimas galimas tik dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą, arba 2) grasinant jį tuoj pat panaudoti. Todėl neabejotina, jog pasyvus pasipriešinimas, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų, kuris paprastai suponuoja tam tikrų įpareigojimų ar draudimų nevykdymą, necenzūriniai žodžiai, nesudaro šio nusikaltimo sudėties.

13. Nagrinėjamu atveju į policijos komisariatą pristatytas neblaivus T. J., kuris laikino sulaikymo patalpoje buvo apžiūrimas greitosios medicinos pagalbos medikų ir medikai atsižvelgiant į tai, kad T. J. buvo nustatyta galvos trauma, nusprendė jį vežti į (duomenys neskelbtini). Po to kai policijos pareigūnas L. G. pamojo, jog laikino sulaikymo patalpoje esantys asmenys (išteisintasis ir medikai) gali išeiti iš patalpos, medikai išėjo pirmieji ir paskui juos ėjo T. J.. Tuo tarpu policijos pareigūnas L. G. stovėjo prie sienos. Tiek iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, tiek iš byloje vaizdo įrašo matyti, kaip jis praeidamas pro nukentėjusįjį, galva padaro staigų judesį link pareigūno krūtinės, suduoda pareigūnui galva, ir eina toliau, policijos pareigūnas jokio skausmo pojūčio neišreiškė. Taigi, akivaizdu, kad iki to laiko, kol pats T. J. praėjo pro nukentėjusįjį, pastarasis T. J. atžvilgiu neatliko veiksmų, kuriems šis asmuo būtų galėjęs priešintis, jokie reikalavimai jam nebuvo išreikšti. Iš nukentėjusiojo, liudytojų parodymų ir vaizdo įrašo matyti, kad T. J. būdamas policijos įstaigoje, sėdėjo, vaikščiojo ir rodė nepasitenkinimą tuo, kad buvo pristatytas į policiją, keikėsi, įžeidinėjo policijos pareigūnus. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad T. J., suduodamas pareigūnui L. G. galva į krūtinę, priešinosi policijos pareigūnų kokiems nors veiksmams. Teisėjų kolegija pritaria Kauno apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog šiuo atveju sudavimas galva policijos pareigūnui į krūtinę pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu prieš susiklosčiusias aplinkybes (atgabenimą į policijos įstaigą, galimą vaikų paėmimą, policijos pareigūno prieš tai atliktą pargriovimą ant žemės) bei spontaniška neadekvačia reakcija į jam nepriimtiną situaciją. T. J. suduotas smūgis policijos pareigūnui nebuvo toks akcentuotas ir toks stiprus, kad L. G. būtų sukėlęs fizinį skausmą.

14. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto nekaltumo ir tėra savaip prokuroro pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. J. veiksmuose nėra visų būtinų BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl ko jo atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pripažindamas T. J. nekaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, tai yra, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

15. Kaip jau minėta, BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Tačiau šioje byloje kilus pagrįstoms abejonėms dėl T. J. veiksmų, jos vertinamos kaltinamojo naudai, pripažįstant, kad jo panaudotas fizinis smurtas negali būti siejamas su priešinimųsi pareigūnui ir nesukėlė nukentėjusiajam tokio fizinio skausmo, kuriam esant, kaltinamojo veika užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad T. J. veiksmai yra tokio pavojingumo laipsnio, kad sukeltų baudžiamąją atsakomybę. Nenustačius T. J. veikoje subjektyvinės pusės (tiesioginės tyčios) nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnio sudėties, todėl pagrįstai Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatyta, jog T. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrius EndriukaitisAurelijus RauckisAušra Vingilė