Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019-11-04 nuosprendžio, kuriuo G. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį 3 metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį 2 metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės už veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, tarpusavyje subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš G. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 144,65 Eur turtinės žalos.

Iš G. S. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. Š. procesinių teisių perėmėjo P. Š. naudai priteista 1 000 Eur neturtinės žalos ir 320 Eur procesinių išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestinas.

14. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo

15. Kolegijos vertinimu, G. S. apeliacinio skundo argumentai, jog jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėties - nepagrįsti.

16. BK 178 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti. Teisiškai vertinant, ar buvo padaryta vagystė, reikia nustatyti tiek objektyviąsias aplinkybes, tiek subjektyviąsias, t. y. tyčinę kaltės formą. Teismų praktikoje aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).

17. Vertinant, ar G. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, svarbu nustatyti, kokį tikslą turėjo apeliantas paimdamas nukentėjusiųjų S. C. ir S. Š. turtą, t. y. atskleisti jo tyčios turinį. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. S. teigė, kad iš įvykio vietos – sodybos paėmė kuprinę, kadangi manė, jog ji priklauso I. S., neturėjo tyčios pasisavinti svetimą turtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, susijusią su nukentėjusiesiems S. C. ir S. Š. priklausančių daiktų vagyste, pažymi, kad tokia nuteistojo keliama versija iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms bei paties apelianto parodymams.

22. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra abejonių, kad G. S. pagrobė nukentėjusiesiems S. Š. ir S. C. priklausantį turtą, todėl konstatuotina, kad jis buvo pagrįstai apylinkės teismo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

23. Skundu keliamas klausimas, kodėl skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog pagrobus S. C. priklausantį turtą jam buvo padaryta 250 Eur dydžio žala, kai nukentėjusysis byloje nurodė, kad neturi pretenzijų G. S. atžvilgiu ir nepareiškė civilinio ieškinio. Teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai sutapatina nusikalstama veika padaryta žalą su civiliniu ieškiniu reikalaujamu žalos atlyginimu. BPK nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta žala gali būti atlyginta nepareiškus civilinio ieškinio: savanoriškai (BPK 107 straipsnis) arba grąžinant daiktus ir vertybes (BPK 108 straipsnis), arba pareiškus civilinį ieškinį (BPK 109–118 straipsniai). BPK 108 straipsnyje numatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras daiktų savininko prašymu arba teismas, įsitikinęs, kad proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, grąžina šiuos daiktus jų savininkui, tokiu būdu yra atlyginama nusikalstama veika padaryta žala. Tuo tarpu, jei vagystės, plėšimo ar kito panašaus nusikaltimo padarymo metu užvaldytas turtas paslepiamas, suvartojamas, parduodamas ar dėl kokių nors priežasčių dingsta, nukentėjęs asmuo gali reikšti civilinį ieškinį reikalaudamas atlyginti žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš nukentėjusiojo įvykio metu pagrobtas mobilusis telefonas „Sony“ buvo rastas 2018-09-12 apžiūros metu L. S. automobilyje, o po apžiūros buvo atiduotas savininkui S. C. (b.l. 36-38, 39-51). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nukentėjusiajam BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta turtinė žala buvo atlyginta. Kadangi turtinės žalos atlyginimas yra kompensacinio pobūdžio priemonė, o ne nukentėjusiojo turtinės padėties pagerinimas, S. C. net neturėjo teisinio pagrindo reikšti civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, patirtos dėl turto pagrobimo.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

24. G. S. nesutinka su paskirta laisvės atėmimo bausme ir nurodo, kad teismas skirdamas bausmę turėjo remtis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir skirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę.

25. Už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra numatyta vienintelė laisvės atėmimo bausmė, už BK 140 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą taip pat gali būti skiriamos ir laisvės atėmimo bausmės. G. S. atžvilgiu už visas nusikalstamas veikas buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės nustatant jų trukmę mažesnę nei sankcijos vidurkis.

26. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, jog teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus reikšmingus bylai kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-942/2016). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018).

27. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. S. bausmę, atsižvelgė į tai, kad kad G. S. padarė keturis tyčinius nusikaltimus (apysunkį, sunkų ir du nesunkius), kaltę pripažino iš dalies – neigė pagrobęs nukentėjusiesiems priklausantį turtą, nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, buvo sužaloti du asmenys, nuteistojo asmenybę, tai, kad nuteistojo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis turėjo asmeninį suinteresuotumą nubausti S. C., kartą jau buvo teistas už nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai ir konstatavo, kad bausmės tikslai G. S. atžvilgiu gali būti pasiekti tik taikant laisvės atėmimą. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti.

28. Nors apeliaciniame skunde nurodoma priešingai, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgė ir į nukentėjusiojo S. C. asmenybę bei jo elgesį įvykio metu, kuris išprovokavo nuteistojo veiksmus, t. y. agresyvų elgesį prieš nuteistojo seserį I. S., kuris sukėlė G. S. piktį. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nors šeimos saugumas yra baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė, tačiau ji negali būti ginama neadekvačiomis priemonėmis. G. S. nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo intensyvų smurtą: sudavė smūgius rankomis, spardė į įvairias kūno vietas, panaudojo įrankį – kastuvą ir tokiais veiksmais sukėlė S. C. sunkų, o S. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat neteisėtai nukentėjusiesiems atėmė laisvę, nuvežė ir paliko miške, taip sukėlė pavojų jų gyvybei ir sveikatai bei pagrobė nukentėjusiesiems priklausantį turtą.

29. Teismas pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 str. 1 dalis). BK 62 str. 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant, nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Šioje byloje nėra nustatytų visų aukščiau paminėtame baudžiamajame įstatyme nurodytų aplinkybių, kurios leistų G. S. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už sunkaus nusikaltimo padarymą, taikyti BK 54 str. 3 dalyje numatytą teisingumo principą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, teismo nuomone, taip pat nėra pagrindo, nes toks bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

30. Apygardos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės G. S. charakterizuoja neigiamai, kaip asmenį, kuris nesugeba laikytis visuotinai priimtinų taisyklių, elgiasi impulsyviai bei kuriam tinkamiausia bausmė – laisvės atėmimas, kurio vykdymo metu nuteistasis bus izoliuotas nuo visuomenės. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad G. S. paskyrus švelnesnę bausmę, tokia bausmė nebūtų proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms ir jomis padarytai žalai, nuteistojo asmenybei, prieštarautų teisingumo principui ir turėtų priešingą efektą – būtų tik formali ir neužtikrintų bausmės paskirties. Apeliaciniu skundu nėra pateikiama naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti skundžiamu nuosprendžiu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes ir paskyrė tinkamiausią bausmę.

Dėl civilinio ieškinio

31. Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiojo procesinių teisių perėmėjo atžvilgiu priteistu neturtinės žalos dydžiu, mano, kad jis yra neproporcingas ir neatitinkantis įvykio aplinkybių – nukentėjusysis S. Š. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neatsakingai, atvykdamas į sodybą su nepažįstamais asmenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo veiksmai iki įvykio ir jo metu ar būklė nenustačius provokuojančių ar agresyvių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neturi jokios įtakos nustatant patirtos neturtinės žalos dydį.

32. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. Š. dėl G. S. smurtinių veiksmų patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą – odos nubrozdinimus kairio smilkinio srityje, dešiniame petyje, alkūnėse, poodines kraujosruvas akių vokuose su kraujosruva kairės akies obuolio junginėje, krūtinėje, nugaroje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis dėl padarytų sužalojimų jautė fizinį skausmą, dėl patirtų sumušimų negalėjo judėti, gėrė nuskausminamuosius vaistus, jautėsi bejėgis ir niekam nereikalingas, patyrė didelį išgąstį, kančias, pažeminimą ir stresą, sapnavo košmarus, sutriko jo miegas, dėl sveikatos sutrikdymo dar labiau sustiprėjo ir paaštrėjo lėtinės depresijos simptomai, dėl ko išgerdamas dideles dozes vaistų bandė nusižudyti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog G. S. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam S. Š. neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala.

33. Neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

34. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

35. Pagal suformuotą teismų praktiką, priteisiamos neturtinės žalos dydis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vyrauja nuo 150 eurų iki 1 500 Eur. Teismo manymu, toks neturtinės žalos dydis atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas.

36. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į tai, kad civiliniu ieškiniu prašomas priteisti dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir sumažino atlyginamos neturtinės žalos dydį nuo 2 000 iki 1 000 eurų.

37. Apeliantas nurodo, kad nustatant neturtinės žalos dydį nebuvo atsižvelgta į jo prastą turtinę padėtį – šeimoje dirba vienas, sugyventinė yra vaiko priežiūros atostogose, šeima augina mažą vaiką. Remiantis Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas. Pusiausvyra tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens turtinės padėties turi būti protinga ir adekvati ginamoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018).

38. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas nukentėjusiojo patirtai žalai, nėra pernelyg didelis, kurio nuteistasis negalėtų atlyginti. Atlikdamas smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis suvokė, kad jais bus sukelti žalingi padariniai, kuriuos jis galimai turės atlyginti, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą mažinti priteistinos žalos dydį, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktą,

nutarė:

G. S. apeliacinį skundą atmesti.