- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-37-491/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45684-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- E. K.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį areštu 45 paroms;
- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos jas apimant ir jam skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, šias bausmes visiškai sudedant, ir jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Į šią bausmę įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. birželio 11 d. iki 2017 m. birželio 12 d. (2 paros) bei nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
- nuo 2017 m. birželio 10 d. 19 val. iki 2017 m. birželio 11 d. 2.10 val., veikdamas bendrai su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, iš namo kiemo, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė D. M. (D. M.) automobilį „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kainuojantį 1158 Eur, tuo nukentėjusiajam D. M. padarė 1158 Eur turtinę žalą;
- nenustatytu laiku ir vietoje neteisėtai įgijo bei neteisėtai su savimi laikė įpakavimą su užrašu „Subutex 8 mg“ ir jame esančią vieną tabletę, kurioje buvo 0,008 g psichotropinės medžiagos buprenorfino, kurią 2017 m. birželio 11 d. apie 2.15 val., (duomenys neskelbtini), asmens apžiūros metu pas jį surado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje jį išteisinti dėl šio nusikaltimo. Jis skunde nurodo, kad:
2.1. Naudojosi D. M. automobiliu pastarajam sutikus, t. y. šį automobilį tik pasiskolino, ir jokios vagystės nepadarė. Byloje nėra jokių jo vagystę patvirtinančių įrodymų.
2.2. D. M. savo automobilius tiek jam, tiek ir kitiems asmenimis skolindavo nuolat. 2017 m. birželio 11 d. taip pat prašė D. M. paskolinti jam automobilį. D. M. sutiko, nurodė, kur buvo automobilis bei jo dokumentai. Kadangi D. M. keletą dienų nerado automobilio raktų, jis padėjo jam jų ieškoti. Radęs raktus tualete, kelnėse, juos nunešė D. M., dar kartą jo paprašė paskolinti automobilį ir jis sutiko, nurodė raktus atnešti ryte, o pats nuėjo miegoti. Po to apie 2 val. garažų teritorijoje prie jo privažiavo policijos pareigūnai, nuvežė jį į komisariatą. Policijos pareigūnams jis sakė, kad automobilis yra jo pažįstamo, kuris dėl girtumo miegojo. Apie 6 val. jį nuvežė į areštinę, kur jis sutiko D. M., tačiau pastarasis dėl girtumo jam nieko negalėjo paaiškinti.
2.3. Nukentėjusysis D. M. anksčiau buvo baustas administracine tvarka už tai, kad perdavė vairuoti transporto priemonę asmeniui, neturinčiam tam teisės. Kadangi D. M. sužinojo, kad ir jis jo automobilį vairavo neturėdamas tam teisės, bei policijos pareigūnams darant jam spaudimą dėl galimos administracinės atsakomybės ir automobilio konfiskavimo, nukentėjusysis davė neteisingus parodymus apie įvykio aplinkybes. D. M. automobilį pardavė po kelių savaičių.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Genadijus Jefimovas prašo atmesti nuteistojo E. K. apeliacinį skundą. Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė pagrįstą nuosprendį. Atkreipia dėmesį, kad E. K. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pabėgo į Vokietiją. Išduodant Europos arešto orderį dėl E. K. ir skiriant jam suėmimą, buvo padaryta išvada, kad E. K. vengė atsakomybės už automobilio vagystę, o ne už baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Dėl šios aplinkybės proceso metu E. K. paaiškino, kad pabėgo į Vokietiją, nes neva davė vertingus parodymus kitoje narkotinių medžiagų platinimo byloje ir sulaukė grasinimų. Tačiau ši E. K. versija ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrinta bei atmesta – šiam tyrimui vadovaujantis prokuroras Mindaugas Rimkus tokį faktą paneigė.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
7. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. K. ginčija savo kaltę, tvirtina, kad D. M. pats laisva valia jam leido pasinaudoti automobiliu „Audi A4 Avant“. Jis automobilio neketino pasisavinti, pasiėmė jį laikinai pasivažinėti, todėl pretenzijos dėl šio automobilio vagystės jam reiškiamos nepagrįstai. Tuo remdamasis, nuteistasis prašo jį išteisinti dėl šio nusikaltimo. Įvertinusi tai, kolegija toliau pasisako būtent šiuo klausimu.
8. Patikrinusi byloje surinktus ir skundžiamame nuosprendyje nurodytus nuteistojo kaltės įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, kolegija sutinka, kad E. K. šioje byloje pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl D. M. automobilio vagystės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, savo išvadas pagrindė ne tik nukentėjusiojo D. M. parodymais – teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kodėl vienus įrodymus vertino kritiškai ir atmetė, o kitais vadovavosi. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, kolegija jų nekartoja ir atsako į esminius apelianto skundo argumentus.
9. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015).
10. Byloje nustatyta, kad 2017 m. birželio 10 d. vakare E. K., Z. R. (Z. R.) ir D. M. girtavo pastarojo bute (duomenys neskelbtini). Išgertuvių metu D. M. užmigo, E. K. su Z. R. girtavo toliau. Naktį D. M. pažadino policijos pareigūnai, kurie teiravosi dėl jo automobilio „Audi A4 Avant“, kurį prieš tai jis buvo palikęs stovėti gyvenamojo namo kieme, tačiau šio automobilio kieme nebebuvo. Kaip paaiškėjo, tą naktį E. K. kartu su kitais asmenimis – Z. R., R. S. (R. S.) ir S. V., važinėjosi D. M. automobiliu iki kol 2017 m. birželio 11 d. apie 2 val. buvo sulaikyti policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini), prie ten esančių garažų. Šios faktinės aplinkybės byloje nėra ginčijamos, todėl jos laikomos nustatytomis ir išsamiau nebeaptarinėjamos.
11. Iš bylos matyti, kad nuteistojo E. K. ir nukentėjusiojo D. M. parodymai dėl E. K. disponavimo nukentėjusiojo D. M. automobiliu „Audi A4 Avant“ teisėtumo išsiskyrė. Nuteistasis E. K. viso proceso metu iš esmės neigė, kad pavogė D. M. automobilį, jis parodė, kad D. M. jam šiuo automobiliu leido laikinai pasinaudoti, ryte automobilį jis turėjo grąžinti nukentėjusiajam. Tuo tarpu pagal nukentėjusiojo D. M. parodymus, E. K. automobilio raktelius paėmė ir jo automobiliu naudojosi be jo žinios, jokio susitarimo tarp jų dėl automobilio laikino pasinaudojimo nebuvo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas kaip teisingais rėmėsi nukentėjusiojo D. M. parodymais ir pripažino, kad E. K. pastarojo automobilį pavogė. Kolegijos vertinimu, tokia išvada yra pagrįsta.
12. Nukentėjusysis D. M. viso proceso metu iš esmės vienodai parodė, kad automobilį „Audi A4 Avant“ jis buvo įsigijęs ne per seniausiai, jo niekam neduodavo ir nedavė naudotis, tarp jų ir E. K. Pasak nukentėjusiojo, ir įvykio dieną jis neleido juo E. K. važinėtis, kadangi automobilis priklauso ne jam vienam, tai yra bendras jų su dukra automobilis, todėl su automobiliu jis negali elgtis taip, kaip nori. Tai, kad naktį E. K. kartu su kitais asmenimis važinėjosi automobiliu jis sužinojo tik iš policijos pareigūnų; išgertuvių metu su E. K. ir Z. R. jokios kalbos apie tai, kad kažkam reikėtų paskolinti jo automobilį, nebuvo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokiais nukentėjusiojo parodymais nėra priežasčių netikėti, kadangi nenustatytas jo siekis nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, jam pakenkti, tuo labiau, kad daugiau nei akivaizdu, jog jų tarpusavio santykiai buvo ir yra draugiški. Be to, aplinkybę, kad D. M. automobilį „Audi A4 Avant“ saugodavo ir kitiems asmenims juo naudotis neduodavo, patvirtino ir liudytojai S. K. ir P. M., bei faktas, kad automobilio „Audi A4 Avant“ registracijos liudijime D. M. dukra įrašyta irgi kaip šio automobilio naudotoja (1 t., 88 b. l.). Pagal minėtų liudytojų parodymus, D. M. anksčiau tiek jiems, tiek ir kitiems asmenims skolindavo savo ankstesnį automobilį „Volkswagen Passat“, o automobiliu „Audi“ D. M. niekam neleisdavo naudotis. Tokiu būdu, byloje remdamasis esminėse aplinkybėse nuosekliais, išsamiais bei sutampančiais nukentėjusiojo D. M., liudytojų S. K. ir P. M. parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog E. K. nukentėjusiojo automobilio „Audi A4 Avant“ raktelius pasiėmė ir patį automobilį pasiėmė nieko nesakęs D. M. ir neprašęs leisti pasinaudoti jo automobiliu. Todėl, pagrįsta teismo išvada, jog šį automobilį E. K. pagrobė – užvaldė neteisėtai, be nukentėjusiojo žinios ir sutikimo, t. y. prieš jo valią. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų kalbėjęs ar kokiu nors kitu būdu išreiškęs valią, leidimą nuteistajam pasinaudoti jo automobiliu. Atvirkščiai – nukentėjusiojo iš dalies paties nuteistojo, įtariamojo Z. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatyta, kad E. K. ir Z. R. atėjus pas D. M. į butą, pastarasis jau buvo neblaivus, vėliau jie visi vėl girtavo, kol D. M. užmigo. Visgi draugiški santykiai ir girtavimas kartu dar nesuteikė E. K. teisės tuo pasinaudoti ir savavališkai pasiimti automobilio raktelius, kuriuos, anot nukentėjusiojo, jis paprastai laikė pakankamai matomoje vietoje – ant spintelės kartu su kitais raktais. Be šio akivaizdu, kad nukentėjusysis net negalėjo sąmoningai išreikšti savo valios dėl girtumo ir dėl to, kad netrukus užmigo bei nematė, ką likę vieni jo bute veikė E. K. su Z. R.. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad 2017 m. birželio 11 d. apie 2 val. D. M. buvo nustatytas 2,88 promilių girtumas (1 t., 22 b. l.). Visos šios aptartos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui atmesti nuteistojo E. K. versiją, kad jis gavo nukentėjusiojo D. M. leidimą iki ryto pasinaudoti jo automobiliu „Audi A4 Avant“, kadangi ją paneigia prieš tai aptartų įrodymų visuma. Nepaisant to, kad pagal liudytojų R. S. ir S. V., kurie vėliau kartu su E. K. ir Z. R. važinėjosi nukentėjusiojo automobiliu, parodymus, nuteistasis juos patikino, kad D. M. jam leido pasiimti automobilį, davė jo dokumentus, tačiau šie liudytojai D. M. bute nebuvo, kartu negirtavo, todėl apie reikšmingas nagrinėjamo įvykio aplinkybes žino tik iš paties nuteistojo pasakojimo, kuris, kaip minėta, vertintinas kritiškai. Beje, iš liudytojo A. G. parodymų seka, kad policijos pareigūnams sulaikytas E. K. jokių automobilio dokumentų taip ir nepateikė. To jis padaryti ir negalėjo, nes jų nukentėjusysis jam nedavė, kaip ir nedavė leidimo jo automobiliu naudotis.
13. Vertindama nuteistojo E. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pakartotus teiginius, jog jis norėjo tik pasinaudoti svetimu automobiliu, jo vogti neplanavo, ketino jį grąžinti D. M., kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie teiginiai nėra pagrįsti. Nagrinėjamu atveju kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė, jog E. K. nukentėjusiojo D. M. automobilį būtų pasiėmęs tik laikinai, nesiekdamas jo užvaldyti ir naudoti savo nuožiūra. Čia pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, tačiau ir išsiaiškinus, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015).
14. Verta paminėti, kad nukentėjusysis D. M. po išgertuvių su E. K. ir Z. R. pasigedo ne tik savo automobilio „Audi A4 Avant“, tačiau taip pat ir savo mobiliojo telefono „Estar“. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. pateikė šį telefoną, tačiau išsamiau negalėjo paaiškinti, kodėl išeidamas iš nukentėjusiojo buto su savimi jį pasiėmė. Taip nuteistasis iš esmės pripažino, jog tuo pačiu metu be D. M. automobilio raktelių pasiėmė ir minėtą nukentėjusiojo mobilųjį telefoną. Įvertinus tai, kad telefone buvo įdėta E. K. SIM kortelė „Pildyk“, kuri jam po to buvo grąžinta, akivaizdu, kad iš D. M. paimtu mobiliuoju telefonu E. K. realiai naudojosi. Tai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas. Ir nors nuteistasis E. K. teigia, kad tyčios pasisavinti nukentėjusiojo D. M. automobilį neturėjo, byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo priešingai – jos patvirtina nuteistojo veikoje tyčią elgtis su D. M. automobiliu kaip su savu. Byloje nustatyta, kad E. K. ne tik be automobilio savininko D. M. žinios, prieš jo valią, slapčia, taip, kad nepastebėjo nukentėjusysis, pasiėmė automobilio „Audi A4 Avant“ raktelius (kaip minėta, ir nukentėjusiojo mobilųjį telefoną „Estar“) bei išvažiavo su automobiliu, tačiau automobiliu važinėjosi ten, kur pats norėjo – su Z. R. iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje, kur „dėl kompanijos“ pasiėmė R. S. ir S. V., po to su jais kartu vėl grįžo į (duomenys neskelbtini), šiame mieste važinėjosi, planavo įsigyti alaus, davė automobilį pavairuoti ir kitam asmeniui – R. S. Iš automobilio „Audi A4 Avant“ apžiūros protokolo matyti, kad automobilio salonas nebuvo itin tvarkingas – jame ant grindų mėtėsi šaukštai, švirkštas, popieriaus gabalėlis, alaus butelis (1 t., 34 – 43 b. l.). Atsižvelgdama į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. K. su D. M. automobiliu važinėjo, kur pats pageidavo, t. y. naudojosi automobiliu savo nuožiūra, buvo jį savavališkai pilnai užvaldęs. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog E. K. tyčia buvo nukreipta ne laikinai pasinaudoti automobiliu, o būtent užvaldyti svetimą turtą. Kolegija pažymi, jog vagystė objektyviai pasireiškia kaltininkui neteisėtai užvaldant svetimą turtą, t. y. įgyjant galimybę elgtis su tuo turtu kaip su savu, ir vagystės baigtumo momentu laikomas momentas, kai kaltininkas įgyja galimybę tą turtą valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Šioje byloje automobilio vagystė buvo baigta nuo to momento, kai E. K. išvyko nukentėjusiojo automobiliu, t. y. faktiškai įgijo galimybę su juo elgtis kaip su savu ir savo nuožiūra, ką ir darė byloje nustatytomis aplinkybėmis. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad anksčiau D. M. buvo baustas administracine tvarka už tai, kad perdavė vairuoti transporto priemonę asmeniui, neturinčiam tam teisės. Iš tiesų, D. M. kitiems asmenims (byloje yra duomenų, kad ir pačiam nuteistajam) skolindavo savo ankstesnį automobilį „Volkswagen Passat“, tačiau šioje byloje aktualaus automobilio „Audi A4 Avant“ neskolindavo niekam dėl prieš tai jau nurodytų priežasčių. Vadinasi, aptartas skundo argumentas nepaneigia E. K. automobilio užvaldymo neteisėtumo fakto ir nešalina jo baudžiamosios atsakomybės.
15. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad E. K. veikoje yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji svetimo automobilio vagystės požymiai bei teisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Todėl kolegija neturi pagrindo išteisinti nuteistąjį dėl šio nusikaltimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atmesti nuteistojo E. K. apeliacinį skundą.