Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-156-449/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-01-28
Bylos Nr.: 1A-156-449/2022
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
Nuteistasis: I. G., E. V.
Civilinis ieškovas: G. U.
Nukentėjusysis: R. S., G. U.
Advokatai: Valerijus Kirpičnikovas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-156-449/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48202-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.3.1; 2.1.8; 2.4.6.4.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjams Viktorui Firsovui, Aleksandrui Palamarčukui,nuteistajam I. G.,nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. U. atstovui advokatui Valerijui Kirpičnikovui,vertėjai Žanai Tadorovskajai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. G. (I. G.) ir E. V. (E. V.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo

I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 metų ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Vilniaus m. apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė I. G. paskirta laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.

E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Vilniaus m. apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė E. V. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams.

Iš nuteistųjų I. G. ir E. V. solidariai priteista: 2 068 Eur laidojimų išlaidų ir 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. S., 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 600 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajam G. U., 6 536,65 Eur žalos atlyginimo Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. G. ir E. V. nuteisti už tai, kad nužudė kitą žmogų. 2020 m. gruodžio 8 d., laikotarpiu tarp 20:04 val. iki 20:20 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, miško masyve, prie kelio esančioje pievelėje, apie 200–220 metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, kilus asmeniniam konfliktui su kartu buvusiu J. S., gim. xxx, pastarąjį sumušė, t. y. tyčia, kartu sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, iš kurių mažiausiai du smūgius į galvą ir vieną smūgį į dešinį šoną, tuo padarydami J. S. dešiniųjų V-X šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvos veide, kairio ir dešinio skruostikaulių lūžius, nosikaulių lūžį, apatinio žandikaulio dešinės krumplinės ataugos lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų koma, ilgalaike intubacija ir ventiliacija, abipusiu visų skilčių plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, dėl ko nuo patirtų galvos sužalojimų nukentėjusysis J. S. 2020 m. gruodžio 31 d. gydymo įstaigoje mirė.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistasis I. G. apeliaciniame skunde prašo: paskirti pakartotinę ekspertizę, kad būtų nustatyta tikroji J. S. mirties priežastis; jeigu pakartotinės ekspertizės metu būtų konstatuota, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo ne galvos trauma, išteisinti jį dėl veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje; jeigu pakartotinės ekspertizės metu būtų konstatuota, kad mirties priežastis buvo būtent galvos trauma, kuri buvo sukelta jo ar E. V. veiksmais, panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe; netenkinus nė vieno iš šių prašymų, prašo skirti bausmę, kuri nebūtų didesnė nei E. V. skirta bausmė, nes iniciatorius ar juo labiau organizatorius jis nebuvo.

Nepagrįsta teismo išvada, kad jis turėjo motyvą smurtauti prieš J. S., kadangi pastarasis prieš daugelį metų buvo išprievartavęs jo sutuoktinę. Apeliantas neneigia, kad su J. S. prieš kelias dienas iki įvykio buvo apsipykę, tačiau tikrai ne dėl žmonos, nes apie išprievartavimą tuo metu jis nieko nežinojo. Tą dieną susipyko tik todėl, kad apeliantas nenorėjo, kad J. S. kartu gertų ir grūstųsi į jo automobilį. Apie tai, kad apeliantas iki įvykio nežinojo apie savo žmonos išprievartavimą, patvirtina ir liudytojų E. G., R. K., nuteistojo E. V. parodymai. Apie išprievartavimą pirmą kartą apeliantas išgirdo iš J. S. būtent įvykio dieną, kai buvo miškelyje ir vartojo alkoholinius gėrimus, anksčiau apie tai jis nieko nežinojo ir nebuvo jokio išankstinio plano sumušti J. S..

Be to, apeliantas teigia, jog teismas neteisingai nustatė įvykio laiką. Kaltinamajame akte nurodyta, kad įvykio laikas nuo 19 iki 20 val., tačiau teismas, vadovaudamasis prielaidomis, nuosprendyje šį laiką pakeitė ir nurodė, kad įvykis buvo tarp 20.04 val. ir 20.20 val. Šį laiką teismas pakeitė tam, kad tai neprieštarautų specialisto išvadai, kad po įvykio J. S. savarankiškus veiksmus galėjo atlikti nuo kelių iki keliasdešimt minučių. Ši teismo išvada (dėl laiko) nėra pagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais, teismas vadovavosi vien tuo, kad apelianto telefonas tą dieną nuo 19:55 iki 20:04 val. „rišosi“ prie telekomunikacijų bokšto Čiurlionio gatvėje. Tačiau būtent tai ir įrodo, kad tuo metu apeliantas jau nebuvo įvykio vietoje. Jis visada vienodai nurodė, kad šis įvykis buvo prieš 19 val., nes 19 val. jis kartu su E. V. ir E. G., jau po įvykio, buvo Dzūkų gatvėje ir pirko picą. Tačiau to net nebuvo bandoma patikrinti. E. V. taip pat yra nurodęs, kad konfliktas kilo apie 19 val. Liudytojas V. T. teisme taip pat nurodė, kad važiavo galimai nuo 19:00 val. iki 19:30 val., taip pat nurodė, kad maždaug tuo metu jam skambino dukra ir tikslų laiką galima nustatyti pagal jo telefono skambučių išklotines, tačiau ir tai nebuvo bandoma patikrinti. Svarbiausias dalykas, įrodantis, kad įvykis buvo prieš 20 val., yra UAB „Trevesta“ vaizdo stebėjimo kameromis padarytas įrašas, kuriame aiškiai matosi, kad tą dieną nuo 18:50 val. iki 18:51 val. užfiksuotas gruntiniu keliu link „Burbiškių“ prekybos centro einantis J. S., o daugiau jokių žmonių, praeinančių per šią vietą (Kuršių g. 2) iki 21 val., užfiksuota nebuvo. Apeliantas mano, kad teismo išvada, jog veika galėjo būti padaryta tarp 20:04 val. ir 20:20 val., neparemta jokiais byloje esančiais duomenimis ir yra visiškai neteisinga. Taigi, jei sumušimas buvo tarp 19 ir 19:30 val., o J. S. į ligoninę buvo pristatytas 21.18 val., tai kaip jis iki tokio laiko galėjo išlikti sąmoningas ir atlikti savarankiškus veiksmus. Visi liudytojai tvirtino, kad J. S., kol atvyko greitosios pagalbos automobilis, sąmonės praradęs nebuvo. Pats įvykis galėjo būti apie 19 val., tą, beje, teisme patvirtino ir liudytojas V. T., kuris parodė, kad važiavo netoli įvykio vietos ir matė a/m Opel Zafira maždaug apie 19 val., o važiuojant po 10 minučių įvykio vietoje jau nieko nebuvo.

Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas nusprendė, jog J. S. tiesioginė mirties priežastis buvo kvėpavimo nepakankamumas, kurį galėjo sukelti tik galvos trauma. Teismo nuomone, J. S. mirtis ir išsivysčiusi pneumonija nesusijusi su jam diagnozuota Covid-19 infekcija, nes galimai nuo šios ligos mirties momentu jis buvo pasveikęs. Ši išvada visiškai nepagrįsta ir infekcijos versija nebuvo paneigta. Nesuprantama kaip žmogus nuo Covid-19 infekcijos gali pasveikti per tris dienas ir nuo to jokių padarinių negali jausti. Specialisto išvadoje nurodyta, kad faktiškai mirtis ištiko dėl kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kurį galimai galėjo sukelti ir galvos trauma, tačiau specialisto išvadoje visiškai nėra pasisakyta apie tai, kad J. S. tuo metu sirgo Covid-19, kas taip pat galėjo sukelti kvėpavimo funkcijos nepakankamumą bei mirtį. Visuotinai žinoma, kad būtent Covid-19 ir sukelia pneumoniją ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumą, kas dažniausiai ir būna mirties nuo Covid-19 priežastimi. Iš J. S. ligos istorijos matyti, kad po galvos operacijos jo būklė buvo žymiai pagerėjusi, tačiau tik perkeltas į slaugos ligoninę (2020-12-30), jau sekančią dieną jis mirė. Iškyla pagrįstas klausimas, ar tikrai jo mirties priežastis buvo tik galvos trauma, nuo kurios po operacijos jis buvo pradėjęs sveikti, ar mirties priežastis buvo kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, kurį galėjo sukelti Covid-19. Gynėjai teismo prašė skirti papildomą ekspertizę, kurioje būtų galima specialistui užduoti klausimus, kiek J. S. mirtis susijusi su Covid-19 infekcija ir pneumonija, nes teisme specialistas K. Z. nurodė, kad jam toks klausimas nebuvo užduotas.

Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad veika buvo padaryta bendrininkaujant ir iš anksto susitarus. Konfliktas kilo spontaniškai tada, kai sėdint automobilyje J. S. pradėjo pasakoti, kad kažkada buvo išprievartavęs apelianto žmoną, pradžioje pradėjo įkyriai dėl to atsiprašinėti, o kai jam buvo liepta išlipti iš automobilio ir pasišalinti, jis pradėjo elgtis agresyviai, t. y. keikėsi necenzūriniais žodžiais, tampė apeliantą už peties, elgėsi neadekvačiai. Neapsikentęs to, apeliantas išlipo iš automobilio, ištraukė J. S. iš mašinos ir liepė jam pasišalinti. Neneigia, kad traukdamas J. S. iš automobilio jam sudavė keletą smūgių į nugaros ar šono sritį, tačiau į galvą jo nemušė. Tuo metu pro šalį važiavo V. T., kuris trumpam stabtelėjo. Jam einant link V. T. mašinos, kas vyko prie jo automobilio tarp J. S. ir E. V. apeliantas nematė, tačiau iš E. V. parodymų matyti, kad tarp jų įvyko trumpos muštynės, kurių metu E. V. kelis kartus pataikė J. S. į galvos sritį bei pats patyrė kelis smūgius nuo jo. Tuo metu, kai jie mušėsi, apelianto konfliktas su J. S. jau buvo pasibaigęs. Taigi, jokio išankstinio susitarimo sumušti J. S. nebuvo ir negalėjo būti, nes konfliktas tarp apelianto ir J. S. kilo spontaniškai, kai sužinojo, jog jis buvo išprievartavęs jo žmoną. Jei teismas vis tik nuspręstų, kad J. S. mirtis ištiko tik dėl galvos traumos, tai turėtų būti traktuojama kaip vykdytojo ekscesas (E. V. atžvilgiu). Byloje nėra nustatyta, kad buvo kažkoks jo ir E. V. susitarimas sumušti J. S. ar net jį užmušti. Beje, teismas padarė išvadą, jog tuo metu jokios ilgos išgertuvės toje vietoje nevyko, nes neva V. T. parodė, kad tą patį vakarą, apžiūrėdamas įvykio vietą, jokių tuščių butelių ar išgertuvių pėdsakų jis neaptiko. Susidaro įspūdis, kad teismas vertina tik tuos parodymus, kurie naudingi norint priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kiti gi parodymai yra ignoruojami. Pavyzdžiui, V. T., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2021-01-11, parodė, kad po 10 min., kai jis vėl važiavo pro įvykio vietą, nurodytų asmenų ten nebuvo, tačiau aikštelėje buvo palikti du šampano buteliai, jie mėtėsi ant žemės ir tik sekančią dieną aikštelėje tų butelių jau nebuvo. Taigi tai tik patvirtina visus byloje esančius duomenis, kad aikštelėje jie buvo pakankamai ilgai, nes buvo spėta išgerti net du butelius šampano. Teismas netgi nevertino to fakto, kad E. V. neturi jokio automobilio ir teisių, tad apie kokio automobilio ištraukimą minima nuosprendyje bei E. G. ikiteisminiame tyrime duotuose tariamai teisinguose parodymuose neaišku. Dėl išdėstytų argumentų apeliantas mano, kad jis turi būti išteisintas dėl bendrininkavimo nužudant J. S..

Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis galimai vertė savo žmoną E. G. teisme duoti melagingus parodymus. Jokio spaudimo žmonai nedarė, jokių parodymų nederino, visą laiką tik prašė, kad ji pasakytų tiesą apie įvykį. Priešingai, pagal jos pasakojimą ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas, buvo grasinama, kad gali būti patraukta atsakomybėn kaip bendravykdytoja, buvo grasinama atimti vaikus ir vien todėl ikiteisminio tyrimo metu ji davė neteisingus parodymus. Teismas netgi konstatavo, kad žmona galimai melagingai apkaltino policijos pareigūnus I. M. ir B. B. dėl to, kad jai ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas. Tai visiškai nepagrįsta išvada. Visų pirma, jo žmona tyrėjos I. M. visiškai neapkaltino jokia psichine prievarta ar psichologiniu spaudimu, ji tik nurodė, kad parodymus pasirašė jų neskaičius, nes prieš tai spaudimą patyrė iš operatyvinio darbuotojo B. B., kuris, veždamas ją apklausai, galimai jai grasino ir davė suprasti, kad jei ji neduos parodymų prieš savo vyrą, tai gali būti pati patraukta baudžiamojon atsakomybėn kaip bendrininkė, iš jos bus paimti vaikai ir pan. Apelianto nuomone, vien jau liudytojo paėmimas iš namų ir vežimas apklausai, paliekant mažamečius vaikus, vertintinas kaip aiškus psichologinis spaudimas.

Tuo atveju, jei būtų paskirta pakartotinė ekspertizė ir nustatyta, kad J. S. mirė nuo galvos traumos, sukeltos jo ir E. V. neteisėtais veiksmais, jam skirta bausmė turėtų būti švelninama. Teismas jam paskyrė didesnę bausmę negu E. V., nors abiems jokių lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o abiem nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Teismas nusprendė, kad būtent apeliantas buvo kažkoks tai organizatorius, o E. V. vaidmuo buvo antraeilis ir todėl jam skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas mano, kad sunkinanti aplinkybė bendrininkavimas turėtų būti panaikinta ir net jei neįmanoma nustatyti, nuo kurio smūgių mirė nukentėjusysis, jam skirta bausmė neturėtų skirtis nuo bausmės, kurią teismas skyrė jo tariamam bendrininkui E. V.. Teismas turėtų įvertinti ir tai, kad apeliantas vedęs, turi keturis mažamečius vaikus ir iki suėmimo juos išlaikė.

3. Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam paskirtą bausmę. Skunde nurodoma, kad jis savo kaltę pripažino, suvokė savo veiksmų neigiamas pasekmes, nuoširdžiai gailisi. Lanko kursus apie alkoholio daromą žalą. Turi du vaikus, dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą, turi stiprius socialinius ryšius. Drabužius ir telefoną prašo nesunaikinti, o atiduoti jo artimiesiems.

4. Teismo posėdyje nuteistasis I. G. ir jo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo I. G. apeliacinį skundą. Nuteistojo E. V. gynėjas prašo patenkinti nuteistojo E. V. apeliacinį skundą. Prokuroras abu apeliacinius skundus prašo atmesti, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. U. atstovas prašo teismo dėl apeliacinių skundų priimti sprendimą pateis teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo I. G. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo E. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl nuteistojo I. G. apeliacinio skundo

6. Skundžiamu nuosprendžiu I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl J. S. nužudymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino įrodyta, kad I. G., veikdamas bendrai su E. V., būdami apsvaigę nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su J. S., pastarajam sudavė rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, iš kurių mažiausiai du smūgius į galvą, tuo padarydami jam sužalojimus, kurie komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų koma, ilgalaike intubacija ir ventiliacija, abipusiu visų skilčių plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, dėl ko nuo patirtų galvos sužalojimų nukentėjusysis J. S. 2020 m. gruodžio 31 d. gydymo įstaigoje mirė, tokiu būdu I. G. ir E. V. nužudė J. S..

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų rodymų visetą, padarė išvadą, kad I. G. kaltė, bendrininkaujant su E. V. nužudžius J. S., įrodyta. Nuteistasis I. G. neneigia sudavęs kelis smūgius J. S., tačiau teigia, jog nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis negalėjo mirti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo I. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – I. G. teisinančius – įrodymus. Aplinkybės, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs apeliantui, nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos. Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis vertė E. G. teisme duoti melagingus parodymus. Tačiau liudytojos E. G. telefoninių pokalbių turinys (su nenustatytu asmeniu ,,Miška“ ir nenustatytu asmeniu, skambinusiu iš Kauno tardymo izoliatoriaus) bei jos elgesys teisiamajame posėdyje (atsisakė duoti parodymus prieš savo sutuoktinį, tačiau vėliau savo iniciatyva atvyko į teismą ir davė iš dalies savo vyrą teisinančius parodymus) patvirtina, kad ji buvo spaudžiama duoti tokius parodymus, kokie naudingi jos vyrui I. G.. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. G. patyrė poveikį tam, kad ji teisme duotų melagingus parodymus. Šiuo metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius, dėl to, kad liudytoja E. G. Vilniaus apygardos teisme apklausiama kaip liudytoja davė melagingus parodymus. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus E. G. parodymus, juos sugretino tarpusavyje, atskleidė jų esminius prieštaravimus, palygino su nuteistųjų, liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga ir pagrįstai pripažino patikimais ikiteisminio tyrimo metu duotus E. G. parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo minėtos liudytojos parodymus vertinti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

8. Nors nuteistasis I. G. neigia nužudęs J. S., tačiau jo kaltumą padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodo byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas: nuteistojo E. V., liudytojų O. M., A. L., E. B., E. G., V. T. ir kitų liudytojų parodymai, specialisto išvados duomenys, užfiksuotų telefoninių skambučių ir vaizdo stebėjimo kamerų duomenys bei kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Visi šie įrodymai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl detaliai nekartojami, tik tiek, kiek būtina atsakant į apeliacinio skundo argumentus. Nuteistasis I. G. neneigia, kad 2020 m. gruodžio 8 d. miško aikštelėje gėrė su J. S. ir E. V.; begeriant alkoholinius gėrimus, J. S. ėmė girtis, kad miegojo su I. G. žmona E. G.; I. G. supyko ir ėmė traukti J. S. iš automobilio; pastarasis nenorėjo išlipti, todėl I. G. sudavė jam tris kartus į nugaros sritį; tuo metu I. G. pamatė pro šalį važiuojantį kaimyną V. T., paliko J. S. prie automobilio ir nusivijo V. T. automobilį, bandydamas sustabdyti, tačiau nepavijo; E. V. jam sakė, jog jam nubėgus link V. T. automobilio, tarp E. V. ir J. S. vyko grumtynės; jam grįžus, konfliktas jau buvo pasibaigęs, J. S. pėsčias išėjo link miesto. Taigi nuteistasis pripažįsta, kad jis sudavė kelis smūgius J. S., tačiau teigia, jog tokiais veiksmais nepadarė sužalojimų, dėl kurių nukentėjusysis mirė, nurodo, jog galimai nukentėjusysis susižalojo ar buvo sužalotas vėliau, eidamas namo, ar mirė dėl Covid-19 infekcijos, kuria sirgo, t. y. jis iš esmės ginčija teismo nustatytą priežastinį ryšį tarp jo padarytos nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių.

9. Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusiojo žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Nužudymo bylose nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl I. G. kaltės bendrininkaujant su E. V. nužudžius J. S., pagrįstos objektyviais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių ir atskleidžiančiais nuteistojo įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių, kaltės turinį: nuteistojo E. V. parodymai apie tai, kad muštynių metu jis kartu su I. G. sudavė J. S. kumščiais smūgius į veido ir galvos sritį; liudytojos E. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad jos akivaizdoje I. G. ir E. V. kartu sudavė J. S. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, iš jų ir į galvą; liudytojos O. M. parodymai, patvirtinantys E. G. nurodytas aplinkybes; liudytojo V. T. parodymai apie tai, kad pravažiuodamas pro įvykio vietą matė I. G. automobilį, prie kurio vienas priešais kitą stovėjo I. G. ir J. S., I. G. mojavo rankomis, o J. S. stovėjo pasilenkęs ir rankomis užsidengęs veidą, šalia atsirėmęs į automobilį stovėjo E. V.; nuteistojo E. V. pokalbiai su A. L. (kad reikia tylėti, priešingu atveju, pavartos smurtą), nukentėjusiąja R. S. (pripažino sumušęs J. S., grasino nesiskųsti, nes ištiks brolio likimas) ir E. G. (tariasi kokius parodymus duoti, E. V. žada neprisipažinti, tačiau pabrėžia, kad su J. S. pasielgta ,,pagal taisykles“); specialisto išvada, kuria konstatuota, kad J. S. mirė nuo galvos sumušimo pasėkoje padarytų sužalojimų, nustatytas galvos sumušimas padarytas ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais; teismo medicinos eksperto teisme duotais paaiškinimais apie tai, kad J. S. tiesioginė mirties priežastis yra kvėpavimo nepakankamumas, kurį sukėlė patirta galvos trauma. Teismas šiuos įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir padarė jais pagrįstas išvadas. Paminėtais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 8 d. I. G. ir E. V. tyčia sudavė rankomis ir kojomis J. S. nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, iš kurių mažiausiai du smūgius į galvą ir vieną smūgį į dešinį šoną, tuo padarydami J. S. sužalojimus: dešiniųjų V-X šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvos veide, kairio ir dešinio skruostikaulių lūžius, nosikaulių lūžį, apatinio žandikaulio dešinės krumplinės ataugos lūžį, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų koma, ilgalaike intubacija ir ventiliacija, abipusiu visų skilčių plaučių uždegimu progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, nuo ko J. S. 2020 m. gruodžio 31 d. gydymo įstaigoje mirė.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis I. G. ginčija J. S. mirties priežastį ir teigia, kad nukentėjusysis sirgo Covid-19 infekcija ir tai, kad jis mirė nuo kvėpavimo nepakankamumo, leidžia daryti prielaidą, kad J. S. mirties priežastis yra ne galvos sumušimas, o Covid-19 infekcijos sukeltos komplikacijos. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Kaip jau minėta, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

11.1. Nuteistojo I. G. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad specialisto išvadoje nepaneigti duomenys apie J. S. nustatytą Covid-19 infekciją, apie visą sirgimo šia liga laikotarpį ir kad specialisto išvadą pateikęs ekspertas net nevertino Covid-19 infekcijos įtakos J. S. mirčiai, teisėjų kolegija atmeta, nes jie visiškai nepagrįsti ir yra paneigti tiek teismo medicinos specialisto išvados akto turiniu, tiek tą išvadą pateikusio eksperto paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Šioje byloje nustatyta, kad J. S. buvo sumuštas 2020 m. gruodžio 8 d., o slaugos ligoninėje mirė 2020 m. gruodžio 31 d. Nors nuo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo iki nukentėjusiojo mirties praėjo daugiau kaip trys savaitės laiko, byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada paneigia galimybę, kad J. S. mirtį galėjo sukelti kokios nors kitos aplinkybės. Šioje dalyje apeliantas neteisingai interpretuoja ir teismo medicinos specialisto išvadą bei eksperto paaiškinimus teisme. Specialisto išvadoje Nr. M11/2021 (01) nurodyta, kad J. S. mirė nuo galvos sumušimo. Į tai nurodo: poodinės kraujosruvos veide, kairio skruostikaulio lūžis, dešinio skruostikaulio lūžis, nosikaulių lūžis, apatinio žandikaulio dešinės krumplinės ataugos lūžis, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju daugiau virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų koma, ilgalaike intubacija ir ventiliacija, abipusiu visų skilčių plaučių uždegimu progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. J. S. lavone nustatyti sužalojimai: galvos sumušimas pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis veide, kairio skruostikaulio lūžiu, dešinio skruostikaulio lūžiu, nosikaulių lūžiu, apatinio žandikaulio dešinės krumplinės ataugos lūžiu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio. Sužalojimas padarytas kietais bukais daiktais galimai 6 val. laikotarpyje prieš atvykstant į gydymo įstaigą 2020-12-08. Sužalojimas dėl kraujo išsiliejimo po galvos smegenų kietuoju dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio vadovaujantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.4 punktu kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. J. S. lavone nustatyti dešiniųjų V-X šonkaulių lūžiai. Sužalojimai kietu buku daiktu (-ais) prieš atvykstant į gydymo įstaigą 2020-12-08. J. S. mirė nuo galvos sumušimo. Nustatytas galvos sumušimas griuvimui nebūdingas. Nustatytas galvos sumušimas padarytas mažiausiai 2 trauminiais poveikiais. Nustatyti dešiniųjų V-X šonkaulių lūžiai padaryti mažiausiai 1 trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 120–129).

11.2. Šią specialisto išvadą teisme patvirtinęs ekspertas K. Z. paaiškino, kad nukentėjusysis į reanimacijos skyrių pakliuvo ne dėl Covid-19 infekcijos, o dėl galvos traumos. Ši trauma sukelia nepakankamą aspiraciją, nepakankamą kosulio refleksą, stojantis kvėpavimas ir visos gyvybinės funkcijos, dėl to išsivystė plaučių uždegimas. Todėl mirties priežastis buvo kvėpavimo nepakankamumas. Ekspertas taip pat paaiškino, kad J. S. mirtis ir išsivysčiusi pneumonija nesusijusi su jam diagnozuota Covid-19 infekcija. Apeliantas teigia, jog žmogus nuo Covid-19 infekcijos negali pasveikti per tris dienas. Iš medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis vežtas į operacinę skubos tvarka pagal gyvybines indikacijas, nesulaukus Covid-19 atsakymo. 2020 m. gruodžio 9 d. operacijos metu gautas teigiamas tyrimo rezultatas. Nuo 2020 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. gydytas Covid-19 skyriuje. Taigi, priešingai negu nurodo apeliantas, nukentėjusysis Covid-19 infekcija sirgo ne tris dienas, o daugiau kaip dešimt dienų ir nuo jos pasveiko. Ekspertas paaiškino, kad Covid-19 infekcija galėjo būti dar vienas veiksnys, kuris apsunkino nukentėjusiojo būklę, bet tikrai ne pagrindinis. Kvėpavimo nepakankamumas siejamas su galvos trauma, o ne su Covid-19 infekcija. Tai reiškia, kad specialisto išvadoje buvo įvertinti duomenys apie visą J. S. sirgimo Covid-19 laikotarpį, padarant išvadą, kad jis dėl šios ligos pasveiko ir kad jo mirties priežastis buvo galvos trauma.

11.3. Byloje ištirtais įrodymais, kurie išdėstyti šios nutarties 10 punkte, nustatyta, kad galvos sužalojimus nukentėjusiajam padarė abu nuteistieji. Nors J. S. mirė nuo galvos sumušimo pasėkoje išsivysčiusių komplikacijų, t. y. kvėpavimo nepakankamumo, tačiau šias komplikacijas sukėlė ne Covid-19 infekcija ir ne kokios nors kitos aplinkybės, o tas komplikacijas sukėlė pačių nuteistųjų nukentėjusiajam padarytas galvos sumušimas. Teismo medicinos specialisto išvada bei eksperto paaiškinimai teisme patvirtina, kad galvos sumušimas buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Visos šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus apie tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ir nukentėjusiojo mirtis nesusiję.

12. Apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus, kad jis nepadarė nukentėjusiajam sužalojimų, nuo kurių šis mirė, nuteistasis atkreipė dėmesį į tai, jog teismas neteisingai nustatė sužalojimų padarymo laiką. Iš kaltinamojo akto matyti, kad nusikaltimo padarymo laikas buvo nurodytas nuo 19 val. iki 20 val. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog konfliktas tarp J. S. ir nuteistųjų I. G. bei E. V., kurio metu pastarieji sužalojo J. S., įvyko 2020 m. gruodžio 8 d., laikotarpiu nuo 20.04 iki 20.20 valandos. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs specialisto išvados duomenis, kad J. S. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus nuo kelių iki keliasdešimt minučių, per tą laiką jis galėjo nueiti 2 km atstumą, J. S. telefono išklotinės duomenis, liudytojo E. B. parodymus, Skroblų g. 19 name įrengtos vaizdo kameros įrašą, bendrosios pagalbos centre užfiksuotą pranešimą apie prie namo Skroblų g. 19 sužalotą asmenį, duomenis apie telekomunikacijos ryšių bokštų Kapsų g. 28, Kuršių g. 1, Zietelos g. 3 ir Skroblų g. 7 veikimo zoną. Teismas nuosprendyje įvertino ir išsamiai aptarė šiuos įrodymus, lygino atstumą nuo telekomunikacijos ryšių bokštų iki įvykio vietos bei laiką, reikalingą pėsčiomis nueiti nuo įvykio vietos iki Skroblų g. 19, kur nukentėjusiajam buvo iškviesta pagalba. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo abejoti, kad J. S. įvykio vietoje buvo laikotarpiu nuo 20.04 iki 20.20 valandos.

12.1. Apeliantas skunde tvirtina, jog įvykis buvo prieš 19 val., nes 19 val. jis kartu su E. V. ir E. G., jau po įvykio, buvo Dzūkų gatvėje ir pirko picą. Tačiau aukščiau išdėstyti įrodymai paneigia šią aplinkybę. Be to, liudytojo O. M. parodymai ir J. S. telefonų išklotinės duomenys patvirtina, kad nuteistasis I. G. įvykio dieną 19.09 val. skambino J. S. ir kvietė jį išgerti, todėl nepagrįsta apelianto versija, kad įvykis buvo prieš 19 val. Apeliantas teigia, jog liudytojo V. T. parodymai taip pat patvirtina, kad įvykis buvo prieš 20 val. Teisme liudytojas parodė, kad tiksliai nepamena, bet buvo po 19 val. kai važiavo pro įvykio vietą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo parodymuose nėra užfiksuotas laikas, tačiau liudytojas O. M. parodė, kad jam V. T. sakė, jog važiavo apie 20 val. Vertinant šį neatitikimą liudytojų parodymuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojas V. T. galėjo sąžiningai klysti, nes nuo įvykio iki parodymų davimo teisme praėjo daugiau kaip devyni mėnesiai, todėl natūralu, kad galėjo tiksliai neprisiminti.

12.2. Nepagrįstas ir nuteistojo I. G. apeliacinio skundo argumentas, jog vaizdo įrašas iš UAB ,,Trevesta“ vaizdo stebėjimo kameros, esančios ant pastato Kuršių g. 2, Vilniuje, patvirtina, kad įvykis buvo anksčiau (prieš 19 val.) negu nustatė teismas. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo prašymą, šį vaizdo įrašą peržiūrėjo. Iš jo matyti, kad 2020 m. gruodžio 8 d., 18.50–18.51 val., užfiksuotas keliu link ,,Burbiškių“ prekybos centro einantis vyras, apsirengęs trumpa tamsios spalvos striuke ir šviesiomis kelnėmis (t. 1, b. l. 83–92). Peržiūrėjus vaizdo įrašą, iš pradžių nuteistasis suabejojo, kad jame užfiksuotas J. S., tačiau po to patvirtino, kad šiame vaizdo įraše matosi būtent jis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju vaizdo įraše matomas asmuo ir užfiksuotas laikas nepaneigia fakto, kad J. S. buvo sužalotas teismo nustatytu laiku. Apeliantas teigia, kad vaizdo įraše užfiksuotas J. S., einantis iš įvykio vietos, tačiau, kaip jau minėta, byloje objektyviais duomenimis nustatyta, jog I. G. iš O. M. telefono J. S. skambino ir kvietė išgerti 19.09 val., todėl J. S. niekaip negalėjo eiti iš įvykio vietos. Be to, kad šiame įraše matomas būtent J. S. taip pat galima tik daryti prielaidą ir spėlioti, kaip jau paminėta, tuo abejojo ir pats I. G..

12.3. Be to, teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais motyvais, jog J. S. sužalojimai negalėjo būti padaryti anksčiau, t. y. iki 20.04 val., nes J. S. būtų praradęs sąmonę ir nebūtų spėjęs ateiti iki Skroblų g. 19 namo, kur jį 20.49 val. užfiksavo vaizdo stebėjimo kamera. Taip pat negalėjo sužalojimų patirti ir vėliau, t. y. po 20.20 val., nuo epilepsijos, kaip teigia apeliantas, nes šiuo atveju jis iki 20.49 val. nebūtų spėjęs ateiti iki E. B. namų Skroblų g., juolab, jog pirmas nukentėjusiojo skambutis E. B. užfiksuotas 20.35 val., dar tik J. S. einant link Skroblų gatvės. Atsižvelgiant į išdėstytus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. S. sužalotas 2020 m. gruodžio 8 d., laikotarpiu nuo 20.04 iki 20.20 valandos, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. Kita vertus, tai yra laikotarpis, kurį išnaudojus visas galimybes, pavyko nustatyti tik apytiksliai ir apie tai pagrįstai nurodoma nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

13. Nors byloje nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė J. S. ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir vieną į šoną, tačiau nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo abu nuteistieji. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis su E. V. iš anksto susitarė nukentėjusįjį sumušti. Kitaip tariant, nuteistasis I. G. nesutinka su nuosprendyje padaryta teismo išvada, jog J. S. buvo nužudytas jam su E. V. veikiant bendrininkų grupe.

13.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma (žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą ir jo pobūdį sprendžiama iš kaltininkų atliktų veiksmų.

13.2. Apeliantas skunde nurodo, kad jokio išankstinio susitarimo sumušti J. S. nebuvo, nes konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo kilo spontaniškai, sužinojus, jog J. S. buvo išprievartavęs jo žmoną. Ši nuteistojo I. G. versija buvo aptarta ir atmesta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliantas iš esmės tuos pačius teiginius pateikia ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai I. G. teiginius apie tai, kad jis iš anksto nesitarė sumušti J. S., nes apie žmonos išprievartavimą sužinojo tik įvykio dieną, atmetė kaip nepagrįstus ir paneigtus byloje esančiais įrodymais. Iš liudytojų O. M. ir A. L. parodymų matyti, kad prieš kelias dienas iki įvykio I. G. išvarė J. S., norėjusį prisijungti prie vykusių išgertuvių, iškeikė necenzūriniais žodžiais. Šio fakto neneigia ir pats apeliantas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. L. parodė, kad tą dieną, kai neleido J. S. prisijungti prie išgertuvių, I. G. pasakė, jog reikia jį sumušti (t. 2, b. l. 68–70). 2021 m. sausio 22 d. užfiksuotas E. G. ir O. M. pokalbis telefonu, kurio metu E. G. pasakoja, jog tikėjosi, kad tik sumuš, pavaikščios mėnesį pamėlęs ir viskas tuo baigsis (t. 4, b. l. 64–73). Visi šie duomenys leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad dar iki įvykio apeliantas žinojo apie žmonos išprievartavimą ir įvykio metu jis kartu su E. V. veikė turėdami išankstinį susitarimą sumušti J. S.. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, šios išvados nepaneigia liudytojų E. G., R. K. ir nuteistojo E. V. parodymai. E. G. nurodė vyrui nesakiusi apie išprievartavimą, tačiau apie tai pasakojo O. M., iš kurio I. G. ir galėjo sužinoti, kad J. S. kažkada išprievartavo jo žmoną. Tai, kad liudytoja R. K. parodė, kad tik įvykio dieną sužinojo, jog J. S. kažkada buvo išprievartavęs E. G., nepaneigia, kad šios aplinkybės iki įvykio negalėjo žinoti I. G.. Nuteistojo E. V. parodymai apie konflikto pradžią, beje, kaip ir paties apelianto, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl teismas pagrįstai juos atmetė, nes jų nepatvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

13.3. Be to, liudytojas O. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną I. G. paprašė jo duoti telefoną, kad paskambintų J. S.. Pirmą kartą jam skambino apie 18.12 val., pasiūlė išgerti, J. S. sakė niekur neis, jei nori gali atvažiuoti prie jo namų. Nuvažiavus prie J. S. namo, jo ten nebuvo. Tuomet I. G. dar kartą jam paskambino apie 19.09 val., tada J. S. išėjo į lauką. Šie nuteistojo I. G. veiksmai, įvertinus aukščiau aptartus įrodymus ir aplinkybę, kad prieš kelias dienas tarp jų buvo konfliktas, rodo, kad I. G., intensyviai kviesdamas J. S., turėjo tikslą ne draugiškai su juo išgerti, o atkeršyti už žmonos išprievartavimą. Apeliantas teigia, jog įvykio vietoje rasti du tušti šampano buteliai, kuriuos pravažiuodamas pro įvykio vietą matė V. T., neva patvirtina, kad išgertuvės vyko ilgai ir jo tikslas nebuvo atkeršyti J. S.. Tai, kad liudytojas V. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio vietoje matė du tuščius šampano butelius dar neįrodo, kad tie du šampano buteliai buvo išgerti įvykio vietoje. Liudytojas O. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio dieną apie 15 val., kai jie jį paėmė iš namų ir nuvažiavo prie kažkokio vyro namo, jam liepė laukti mašinoje, o patys su dviem buteliais šampano ir degtinės buteliu užėjo pas tą žmogų į namus. Todėl neatmetama galimybė, kad tie du buteliai šampano galėjo būti išgerti anksčiau, o įvykio vietoje tik išmesti tušti buteliai. Visi šie išdėstyti įrodymai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad I. G. ir E. V. veikė turėdami iš anksto sutartą tyčią sumušti J. S., t. y. jie veikė bendrininkų grupe, jie buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai, kartu mušę J. S. ir abu sudavę smūgius, sukėlusius jo mirtį.

14. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į įrodymų visetą, jų tarpusavio ryšį, seką, nuoseklumą, pakanka duomenų padaryti išvadą, jog I. G., bendrininkaudamas su E. V., nužudė J. S.. Nors apeliantas teigia neturėjęs tikslo nukentėjusįjį užmušti, tačiau neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, kad dėl panaudoto smurto gali atsirasti pavojingi padariniai – nuo jo ir bendrininko suduotų smūgių padarytų sužalojimų J. S. gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Nuteistojo I. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

15. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą I. G., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtimi ir, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad I. G. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), teismas įvertino kaltininko asmenybę, jog jis anksčiau teistas, daug kartų baustas administracine tvarka už nusižengimus viešajai tvarkai. Jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvus, nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptartos aplinkybės patvirtina ir teismo išvadą, kad būtent I. G. vedinas keršto, inicijavo nusikaltimo padarymą ir įtraukė į jį bendrininką. Nėra pagrindo sutikti su apelianto I. G. skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju abiem nuteistiesiems turėjo būti paskirtos vienodo dydžio bausmės. Šioje vietoje pažymėtina, kad skiriant bausmę ir nustatant jos dydį vertinama ne tik kiekvieno iš kaltininkų vaidmuo padarant nusikaltimą, tačiau ir kiekvieną nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne kitam nuteistajam paskirtos bausmės dydis. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, įvertindamas kiekvieno nuteistojo bausmės individualizavimui reikšmingas ir svarbias aplinkybes, atskirai ir išsamiai motyvavo tiek I. G., tiek kitam nuteistajam E. V. skiriamas bausmes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, įvertinęs visas I. G. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą jam paskyrė teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Paskirtoji dešimties metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, todėl nėra aiškiai per griežta. Tai, kad apeliantas vedęs ir turi mažamečių vaikų, nėra pakankamas pagrindas švelninti paskirtą bausmę, juolab, jog šios aplinkybės nesulaikė jo nuo labai sunkaus nusikaltimo padarymo.

Dėl nuteistojo E. V. apeliacinio skundo

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V., skųsdamas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų pakankamumo ir jų įvertinimo bei jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 9 metams, dydžiu ir manydamas, jog tokia bausmė per griežta, prašo ją švelninti.

17. Apelianto prašymas atmetamas. Pagal teismų formuojamą praktiką, bausmė kaltininkui skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam E. V. yra teisėta ir pagrįsta. E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo (BK 11 straipsnio 6 dalis), numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas ir jos dydis nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuosprendyje įvertino visas E. V. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad E. V. nusikalto veikdamas bendrininkų grupe ir veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai), o taip pat ir apelianto asmenybę charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad apeliantas anksčiau teistas už nusikaltimus nuosavybei ir viešajai tvarkai, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi. Skiriant bausmę atsižvelgta ne tik į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir konkrečias jo aplinkybes, bet ir į E. V. mažiau aktyvų vaidmenį nusikaltimo padaryme.

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas kaltininko prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o, jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Tuo atveju, kai pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis E. V. viso proceso metu neneigė sudavęs smūgius J. S., tačiau, duodant parodymus dėl įvykio aplinkybių (konflikto pradžios, motyvo) jo parodymai nebuvo nuoseklūs: ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad jis su I. G. stovėjo ir kalbėjosi, kai prie jų priėjo girtas J. S. ir pradėjo kabinėtis, įžeidinėti ir taip išprovokavo muštynes, nuteistasis gindamasis sudavė jam kelis smūgius, muštynių niekas nematė; apklausiamas vėliau jis teigė, kad kažkas iš jų kompanijos paskambino J. S. ir pakvietė išgerti, konfliktas tarp J. S. ir I. G. prasidėjo dėl kažkokios merginos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, kad jie visi kartu gėrė, o vėliau J. S. prasitarus, kad kažkada jis išprievartavo I. G. žmoną, tarp jų kilo muštynės. Taigi nors nuteistasis pripažino mušęs J. S., tačiau, duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes, nebuvo nuoširdus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie bylos duomenys neabejotinai rodo nuteistąjį nepripažinus visų kaltinime nurodytų aplinkybių, todėl tokius jo parodymus vertinti kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra teisinio pagrindo. Spręsdamas atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą teismas baudžiamuosius įstatymus taikė tinkamai.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas E. V. bausmę už J. S. nužudymą, tinkamai įvertino visas nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, pagrindė jam skirtinos bausmės dydį. Paskirtoji devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra artimesnė minimaliai baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, todėl nėra aiškiai per griežta. Apeliantas skunde jokių naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos bausmės dydžiui mažinti nepateikė, tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jis turi du vaikus, dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą, įvertinus visas kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, nėra pakankamas pagrindas švelninti paskirtą bausmę, todėl nuteistojo E. V. apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas ir nuosprendis nekeistinas.

21. Tačiau teisėjų kolegija tenkina nuteistojo E. V. prašymą dėl kitos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas iš E. V. kratos metu paimtų daiktų klausimas. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytas sprendimas daiktinius įrodymus, tarp jų ir kratos metu paimtus E. V. drabužius ir avalyne, taip pat E. V. mobiliojo ryšio telefoną, kurie perduoti į Vilniaus apskrities VPK, – sunaikinti. Toks teismo sprendimas nuosprendyje niekuo nemotyvuotas ir galima tik spėlioti, kad toks sprendimas priimtas turbūt dėl tų daiktų menkavertiškumo. Teisėjų kolegijos nuomone, ši nuosprendžio dalis priimta pažeidžiant BPK normas ir nuteistojo E. V. interesus.

22. Pagal BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi ir sprendimai dėl daiktinių įrodymų likimo. BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodoma, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Apeliantui prašant grąžinti drabužius ir telefoną, o teisėjų kolegijai jų nevertinant kaip menkaverčių daiktų, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, drabužius ir avalynę (striukė, megztinis, sportinės kelnės, sportiniai batai) bei mobilaus ryšio telefonas ,,Xiaomi Redmi 7A“ IMEI1 Nr. 863849046547648 IMEI2 Nr. 863849046547655 su SIM kortele Nr. 89370038009005351851, kolegijos nuomone, grąžintini E. V.. Jie saugomi Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariate (t. 1, b. l. 158–159, 179–180). Dėl išdėstytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

23. Lietuvos apeliaciniame teisme gautos dvi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, kuriose nurodoma, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma iš I. G. yra 433,40 Eur, o iš E. V. – 208,25 Eur. Šios išlaidos susidarė už gynėjų suteiktą antrinę teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų I. G. ir E. V. turtinę padėtį, priteistų civilinių ieškinių sumas, taip pat ir tai, kad I. G. apeliacinis skundas atmetamas, o E. V. tenkinamas iš dalies bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, iš I. G. ir E. V. priteistinas sumas už jiems suteiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme mažina I. G. iki 200 Eur, o E. V. iki 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas iš nuteistojo E. V. paimtų daiktų klausimas, pakeisti:

Iš nuteistojo E. V. kratos metu paimtus daiktus: drabužius ir avalynę (striukė, megztinis, sportinės kelnės, sportiniai batai) bei mobilaus ryšio telefonas ,,Xiaomi Redmi 7A“ IMEI1 Nr. 863849046547648 IMEI2 Nr. 863849046547655 su SIM kortele Nr. 89370038009005351851, kurie saugomi Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariate, grąžinti E. V..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo I. G. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo I. G. 200 Eur (du šimtus eurų), o iš nuteistojo E. V. 100 Eur (vieną šimtą eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Teisėjai Evaldas GražysJustas NamavičiusLinas Šiukšta