- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-21
- Bylos Nr.
- e2A-899-407/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00333-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- Švenčionių rajono savivaldybės administracijos, biudžetinei įstaigai Švenčionių rajono savivaldybės administracijai
- Ieškovas
- valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Antano Rudzinsko, Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2878-603/2015 pagal ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės BĮ Švenčionių rajono savivaldybės administracijos be pagrindo gautus 677 288,36 Lt, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad trečiajam asmeniui AB bankui SNORAS iškėlus bankroto bylą, jai kilo pareiga šio banko indėlininkams išmokėti draudimo išmokas, tačiau atsakovė gavo ne maksimalią Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau ir – IĮIDĮ) 9 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą 100 000 Eur indėlių draudimo išmoką, o 677 288,36 Lt didesnę sumą. Atsižvelgiant į tai, kad draudžiamasis įvykis buvo precedento neturintis įvykis Lietuvoje, o įstatymas numato imperatyvų 20 dienų terminą draudimo išmokoms išmokėti, per laikotarpį nuo draudžiamojo įvykio dienos iki draudimo išmokų išmokėjimo, ieškovė neatliko išsamaus draudėjo pateiktų duomenų tikrumo ir teisingumo patikrinimo. Draudimo išmokos buvo išmokėtos ne tik atsakovei, bet ir jos padaliniams, kurie nėra indėlininkai IĮIDĮ prasme ir negali gauti indėlių draudimo išmokų kaip savarankiški subjektai, todėl juridiniam asmeniui bei jo filialui ir (ar) atstovybei išmokėtina bendra draudimo išmokos suma neturi viršyti maksimalios 100 000 Eur sumos. Kadangi atsakovės struktūriniai padaliniai buvo registruoti Juridinių asmenų registre kaip filialai, banko informacinėje sistemoje juridiniai asmenys ir jų filialai buvo identifikuojami tik pagal Juridinių asmenų registro suteiktus kodas, todėl bankas, teikdamas ieškovei informaciją apie indėlininkus, be atsakovės į indėlininkų sąrašą nepagrįstai įtraukė ir atsakovės filialus. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės filialai be pagrindo gavo ne maksimalią 100 000 Eur indėlių draudimo išmoką, o 677 288,36 Lt didesnę sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė indėlių draudimo išmokas išmokėjo ne tik atsakovei, bet ir jos struktūriniams padaliniams, kurie pagal IĮIDĮ neturėjo teisės gauti indėlių draudimo išmokų iš ieškovės, kaip savarankiški indėlių draudimo išmokos gavėjai. Dėl nurodytos priežasties teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog atsakovė gavo ne maksimalią 100 000 Eur indėlių draudimo išmoką, o 677 288,36 Lt didesnę sumą, kurią privalo grąžinti ieškovei. Teismas nurodė, kad indėlių draudimo išmokas gali gauti tik indėlių draudėjo, kuriam įvyko draudžiamasis įvykis, indėlininkais buvę fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys ir ne didesnes nei 100 000 Eur dydžio. Be to, teismas sprendė, kad tarp šalių nėra susiklostę draudimo teisiniai santykiai, nes prašomos priteisti sumos nėra indėlio draudimo objektas, todėl nėra pagrindo taikyti sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 196 156,27 Eur (677 288,36 Lt) be pagrindo gauta suma, 5 procentų procesinės palūkanos bei 214,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė BĮ Švenčionių rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių materialinius teisinius santykius ir ieškinio dalyką. Tarp šalių susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos specialiosios draudimo teisinius santykius reglamentuojančios normos, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo teisiniai santykiai nepatenka į draudimo teisinių santykių reguliuojamą sritį.
2. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Reikalavimas dėl permokėtos ar nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo turi būti kvalifikuojamas kaip iš draudimo teisinių santykių atsirandantis reikalavimas.
3. Draudimo išmokos buvo apskaičiuotos ir išmokėtos pačios ieškovės, jai prisiimant visą šių veiksmų atlikimo riziką. Be to, ieškovė turėjo teisę patikrinti draudėjo, kuriam įvyko draudiminis įvykis, pateiktus duomenis ir įsitikinti atliekamų veiksmų pagrįstumu iki draudimo išmokų išmokėjimo.
4. Kiekvieno ginčo subjekto indėliai litais ir užsienio valiuta buvo atskirai ir savarankiškai apdrausti, o trečiasis asmuo mokėjo reikiamas draudimo įmokas ieškovei nuo kiekvieno subjekto draudimo objekto, dėl to atsakovei ir kitiems subjektams buvo pagrįstai ir teisėtai išmokėtos savarankiškos draudimo išmokos.
5. Teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. IĮIDĮ nenustato kitokio ieškinio senaties termino ieškovės reikalavimui pareikšti, todėl nepakeičia CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Įstatyme įtvirtintas privalomas indėlių ir įsipareigojimų draudimas, o indėlių ir įsipareigojimų vykdymas pavestas tik vienai valstybės įsteigtai draudimo įmonei, t. y. ieškovei. Dėl to, ieškovės vykdoma veikla negali būti sutapatinama su įprastais draudimo teisiniais santykiais.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad maksimali indėlių draudimo išmoka draudiminio įvykio atveju yra 100 000 Eur, todėl šią sumą viršijanti suma nėra indėlių draudimo objektu ir už ją nėra mokama indėlių draudimo išmoka. Kadangi 677 288,36 Lt nepagrįstai atsakovei išmokėta suma nėra laikoma draudimo objektu, tai šios sumos susigrąžinimo atveju nėra taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
3. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo dėl ieškovės veiksmų. Atsakovės filialai nėra juridiniai asmenys ir savarankiški teisės subjektai, todėl atsižvelgiant į tai, kad draudimo išmokas gali gauti tik fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys, šiems subjektams draudimo išmokos buvo išmokėtos nepagrįstai. Filialo ar atstovybės lėšos turi būti laikomos jį įsteigusio juridinio asmens lėšomis IĮIDĮ prasme.
4. Ieškovė, mokėdama draudimo išmoką pagal draudėjo pateiktus duomenis, neperėmė rizikos dėl atsakovei nepagrįstai išmokėtos 677 288,36 Lt indėlių draudimo išmokos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS teismo prašė apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikomas tik „klasikinio“ draudimo teisiniams santykiams, todėl negali būti taikomas specifiniam teisės institutui – indėlių ir įsipareigojimų investuotojams valstybės garantijų sistemai, kurią reglamentuoja specialusis teisės aktas.
2. Draudimo įstatymas netaikomas valstybinio socialinio draudimo santykiams bei indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentuojamiems santykiams, t. y. santykiams, kurie nėra grindžiami individualia draudimo sutartimi, sudaroma tarp draudiko ir draudėjo.
3. Įstatymų leidėjas, nustatydamas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, atsižvelgė į draudėjo ir draudiko santykių individualų pobūdį. Atsižvelgiant į tai, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo išmokos visiems indėlininkams turi būti išmokėtos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos, ieškovė net teoriškai negalėjo įvertinti, ar visos draudimo išmokos yra mokamos pagrįstai.
4. Net ir nepagrįstai pripažinus, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, ieškovė šio termino nepraleido. Apie savo teisės pažeidimą ieškovė sužinojo ne 2011 m. gruodžio 16 d., kai išmokėjo draudimo išmokas, o 2013 m. spalio 2 d., kai tikrindama duomenis nustatė, kad atsakovė gavo ženkliai didesnę draudimo išmoką nei nustatyta IĮIDĮ.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama pakartotinai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-916/2016, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 20 d. nutartį, kuria teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
Iki teismo posėdžio pradžios teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kurie teisėjų kolegijos vertintini, kaip atsiliepimo į apeliacinį skundą papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminą, todėl nepriimami ir grąžinami juos pateikusiai šaliai (CPK 17 straipsnis, 323 straipsnis).
Dėl bylos esmės
Kasacinis teismas išaiškino, kad indėlių draudimo teisiniams santykiams būdingas specifiškumas, kai draudėjo (indėlių draudimo sistemos dalyvio) įsipareigojimas mokėti periodines ir specialiąsias indėlių draudimo įmokas draudikui (indėlių draudimo fondui) yra nustatytas įstatymo, tačiau tai nepakeičia pačios santykių esmės, kai vienas subjektas, būdamas įstatymo įpareigotas, priima draudimo įmoką, kurią įstatymo pagrindu sumoka kitas santykio subjektas, tam, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, trečiajam asmeniui – naudos gavėjui, būtų išmokėta ne didesnė nei įstatymo nustatyta draudimo išmoka. Tokie teisiniai santykiai savo esme atitinka draudimo teisiniams santykiams būdingus bruožus, todėl laikytini draudimo teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-916/2016). Bylą kasacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės reikalavimas kyla iš draudimo teisinių santykių, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo netinkamai kvalifikuoti ginčo teisiniai santykiai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokiems santykiams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacine tvarka, nustatytini ieškinio senaties termino pradžios bei pabaigos momentai ir senaties termino atnaujinimo pagrindų buvimas.
Dėl senaties termino
Ieškinio senaties termino eigos pradžia yra nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas praleistas, byloje turi būti nustatyta senaties termino eigos pradžia, taip pat tai, ar senaties termino eiga nebuvo nutraukta.
Byloje esantys įrodymai patvirtinta, kad ieškovė reikalaujamas grąžinti draudimo išmokas atsakovės struktūriniams padaliniams išmokėjo laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. (elektroninės bylos priedo t. 1., b. l. 45-80; 100). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra draudimo įmonė, užsiimanti profesionalia veikla, kurios viena iš funkcijų yra draudimo išmokų apskaičiavimas ir išmokėjimas, būtent nuo kiekvienos draudimo išmokos išmokėjimo dienos ieškovei atsirado teisė ginti savo pažeistas teises, teisme pareiškiant ieškinį. Tai reiškia, kad vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, pareikšti pasibaigė laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.
Vilniaus apygardos teisme ieškovės ieškinys gautas 2014 m. vasario 12 d., todėl akivaizdu, kad ieškovė praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
Dėl senaties termino atnaujinimo
Tuo atveju, jei teismas spręstų, kad ieškinio senaties terminas praleistas, ieškovė prašė terminą atnaujinti. Ieškovė nurodė, kad objektyviai negalėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą, nes po draudžiamojo įvykio per trumpą laiką turėjo išmokėti draudimines išmokas daugiau kaip 400 000 indėlininkų. Be to, trečiojo asmens BAB banko SNORAS bankrotas buvo ypatingai didelio masto, pirmas toks Lietuvos finansų sistemoje draudiminis įvykis.
Jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistos teisės turi būti ginamos, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovės nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovės įprastinė veikla yra draudimo išmokų apskaičiavimas ir išmokėjimas. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad didelis kiekis draudimo išmokų turėjo būti išmokėta per įstatymo nustatytą 20 dienų terminą, negali būti laikoma svarbia priežastimi ieškinio senaties terminui atnaujinti. Įstatyme nustatytų įpareigojimų bei nuolatinių funkcijų vykdymas, įvykus trečiojo asmens bankrotui, negali būti laikomas objektyviomis priežastimis, dėl kurių ieškovė negalėjo kreiptis į teismą. Ieškovė byloje neįrodė, kad iki draudimo išmokų apskaičiavimo bei išmokėjimo objektyviai negalėjo patikrinti trečiojo asmens pateiktų duomenų, kuriais remdamasi apskaičiavo ir išmokėjo prašomas priteisti draudimo išmokas. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jau draudimo išmokų išmokėjimo metu ieškovė galėjo ir turėjo žinoti, kad draudimo išmokos pervedamos ne tik į atsakovės atsiskaitomąją banko sąskaitą, bet ir tiesiogiai į jos struktūrinių padalinių, t. y. seniūnijų, skyrių, banko sąskaitas.
Tinkamai kvalifikavus ginčo teisinius santykius, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams iš draudimo teisinių santykių pareikšti ir nėra svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir ieškinio reikalavimų pagrįstumo nevertina. Apibendrinus nustatytas faktines bei teisines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys dėl be pagrindo gautų lėtų priteisimo atmetamas (CPK 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, todėl atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas patenkintas ir ieškinys atmestas, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 1191,49 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą, patirtų pirmosios instancijos teisme, 841,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, taip pat 1401,77 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą, patirtų kasacinės instancijos teisme, ir 2340 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas užtruko ilgą laiką, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą, šios išlaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos pagrįstomis. Atsakovei iš ieškovės iš viso priteistina 5774,24 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei biudžetinei įstaigai Švenčionių rajono savivaldybės administracijai, j. a. k. 188776264, iš ieškovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, j. a. k. 110069451, 5774,24 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 24 ct ) bylinėjimosi išlaidų.