Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, ištekėjusi, 8 klasių išsilavinimo, nedirbanti, sulaukusi pensinio amžiaus, gyvenanti (duomenys neskelbtini), anksčiau neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. 2014 m. kovo 17 d., apie 16 val. 30 min., būdama neblaivi, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu, savo buto, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia vieną kartą durdama peiliu D. B. į kairįjį šoną, sužalojo savo šeimos narį – vyrą D. B., padarydama nukentėjusiajam kiauryminę durtinę pilvo sienos žaizdą po kairiuoju šonkaulių lanku su didžiosios taukinės pažeidimu, taip padarydama savo šeimos nariui – vyrui D. B. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Iš 2014-04-11 tyrėjo užduoties matyti, kad pavesta atlikti specialisto tyrimą ištiriant D. B. padarytą sveikatos sutrikdymą ir nustatyti jam padaryto sveikatos sutrikdymo mastą (33 b. l.).

Iš 2014-05-24 Telšių apskrities policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų poskyrio specialisto išvados Nr. 86-IS1-37 matyti, kad tyrimui pateiktas peilis yra pramoninės gamybos, buitinės paskirties peilis ir prie nešaunamųjų ginklų nepriskiriamas (16–17 b. l.).

Iš 2014-05-29 nutarimo matyti, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasa baudžiamojoje byloje pripažinta civiliniu ieškovu 2206,61 Lt sumai (44 b. l.).

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 str. kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą.

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei ištyręs byloje esančius duomenis apie padarytos veikos faktines aplinkybes, įrodymus, kurie tarpusavyje susiję, konstatuoja, kad tarp kaltinamosios J. B. padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo D. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo D. B. sunkus sveikatos sutrikdymas – tiesioginis kaltinamosios J. B. veikos rezultatas.

Teismas sutinka su kaltinamosios J. B. argumentu, kad ji neturėjo tyčios sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, tačiau byloje nustatytos aplinkybės ir kaltinamosios asmeninės savybės (jos amžius, gyvenimo patirtis) leidžia spręsti, kad kaltinamoji J. B., peiliu durdama nukentėjusiajam D. B., suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių (nukentėjusiajam nuo dūrio peiliu gali atsirasti sužalojimai), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. sunkiai sutrikdė sveikatą kitam žmogui, veikdama netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kadangi sveikata buvo sunkiai sutrikdyta šeimos nariui, todėl kaltinamosios J. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-106/2011, 2K-297/2013 ir kt.).

Toks įvykio aplinkybių aiškinimas laikytinas kaltinamosios prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi, nes ji nurodė esmines byloje nustatytas aplinkybes, todėl teismas, kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, jog atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jei veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Kaltinamoji J. B. nurodo, kad kartu su nukentėjusiuoju išgėrė du butelius 17 proc. stiprumo vyno ir po to kilo konfliktas bei buvo padaryta nusikalstama veika, jos padarymui įtakos, kaip nurodė pati kaltinamoji J. B., turėjo girtumas ir blaivi ji taip nebūtų pasielgusi. Šiuos kaltinamosios parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu apklausiant liudytoju patvirtino ir nukentėjusysis D. B., todėl, teismo nuomone, kaltinamosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad J. B. veiką padarė, apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Bausmės skyrimas

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Be to, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, būtina laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam iš jų negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamosios asmenybę, jos padarytą nusikalstamą veiką ir neigiamų padarinių dydį bei faktines aplinkybes, kurios nulėmė jos tyčią nusikalsti, sprendžia, kad jai skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

Skirdamas bausmę kaltinamajai J. B., teismas vadovaujasi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamosios asmenybę, amžių, jos įvykdyto nusikaltimo paskatas ir motyvus, į tai, kad yra viena jos atsakomybę lengvinanti ir viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į tai, jog kaltinamoji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojama patenkinamai, į tai, kad kaltinamoji įvykdė nusikaltimą, kuris įstatymų leidėjo priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje suformuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis, ir kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalies pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011).

Nors kaltinamajai J. B. yra pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nėra nustatyta kitų būtinų sąlygų šiam straipsniui taikyti, t. y., kad ji savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą, todėl nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, be atsakomybę lengvinančios aplinkybės, reikalaujama, kad būtų bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir būtų nustatyta bent viena iš šių aplinkybių: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Tokių sąlygų nagrinėjamojoje byloje nenustatyta.

BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teismas pripažįsta tikslinga šiuo atveju taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje. Kadangi kaltinamoji nei iki šio nusikaltimo padarymo, nei po to jokių kitų nusikalstamų veikų bei administracinių teisės pažeidimų nepadarė, nukentėjusysis iki nusikalstamos veikos padarymo girtavo, ilgą laiką niekur nedirbo ir buvo išlaikomas vien iš kaltinamosios gaunamos pašalpos, nusikalstamos veikos padarymo dieną taip pat girtavo, paėmė iš šeimos sąskaitos ir alkoholio pirkimui panaudojo paskutinius šeimos pinigus, o tai turėjo įtakos konflikto tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo kilimui, kaltinamoji rankoje turėtu, o ne specialiai paimtu, peiliu dūrė nukentėjusiajam vieną kartą, paveikta jo grasinimų panaudoti smurtą jos atžvilgiu, tai, teismo nuomone, rodo, kad padarytas nusikaltimas nebuvo dėsninga jos ankstesnio elgesio pasekmė, o jos padarytas nusikaltimas atsitiktinis, susiklosčiusių aplinkybių pasekmė, pripažįstama išimtine aplinkybe sudarančia pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio

Iš Šiaulių teritorinės ligonių kasos rašto ir pažymos (38–41 b. l.) matyti, kad už nukentėjusiajam D. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų VšĮ Regioninei Telšių ligoninei sumokėta 2 206,61 Lt, šias išlaidas apmokėjo Šiaulių teritorinė ligonių kasa.

Su kaltinamosios J. B. nusikalstamos veikos padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat CK 6.280 straipsnis numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies l punkte numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 straipsnio l punkte, 31 straipsnio l punkte nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio l dalies 8 punktas numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Kaltinamosios J. B. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 2 206,61 Lt žala, nes tokia suma buvo apmokėta už D. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Vadinasi, iš kaltinamosios Valstybinės ligonių kasos naudai priteistinos D. B. gydymo išlaidos.

Dėl paminėtų priežasčių Valstybinės teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys už nukentėjusiojo D. B. gydymą tenkintinas, nes kaltinamoji J. B. padarė tyčinį nusikaltimą, ir atsiradusi žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su jos padaryta nusikalstama veika.

Bylos duomenimis kaltinamoji J. B. ir Šiaulių teritorinė ligonių kasa sudarė sutartį dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti, ir numatė žalos atlyginimo tvarką (149–151 b. l.) bei pagal šią sutartį Šiaulių teritorinei ligonių kasai, kaip matyti iš pateikto rašto 2014-11-03 yra sumokėjusi 204,61 Lt, todėl šia suma iš kaltinamosios priteistina civilinio ieškinio suma mažintina ir iš kaltinamosios priteistini 2 002 Lt.

Daiktinis įrodymas – peilis, paimtas 2014 m. kovo 17 d. įvykio vietos apžiūros metu (6–11 b. l.) ir perduotas saugoti pagal 2014 m. kovo 20 d. kvitą Nr. 0034280 į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo kamerą (18–19 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas.

Dėl atstovavimo išlaidų

Nagrinėjant bylą, kaltinamajai J. B. buvo skirtas gynėjas – advokatė Naina Lanzbergienė. Byloje gauta 2014-09-22 Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. VI-1669(04.8) iš kurios matyti, kad už kaltinamajai suteiktą teisinę pagalbą teisme antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 320 Lt arba 92,68 EUR (147 b. l.). BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Baudžiamosios bylos duomenimis kaltinamoji niekur nedirba, yra pensinio amžiaus, pragyvena iš pašalpos, taip pat šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamosios valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas (LAT nutartis Nr. 2K–322/2014).

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas. Proceso išlaidų byloje nėra.

Teismas remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 1 d. 2 p., 297-298 str., 301-302 str., 303 str. 2 d., 304-305 str., 307-308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. B. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jai laisvės apribojimo bausmę 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu į bausmės laiką J. B. įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. kovo 19 d. (2 paras), prilyginant jas keturioms laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Priteisti iš J. B. Valstybinės ligonių kasos naudai 2 002 Lt (du tūkstančius du litus) (579,81 EUR) D. B. gydymo išlaidų atlyginimo, išieškojimą vykdant pagal 2014 m. rugpjūčio 11 d. sutartį, sudarytą tarp J. B. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų ginant kaltinamąją, iš J. B. nepriteisti.

Daiktinį įrodymą – peilį, paimtą 2014 m. kovo 17 d. įvykio vietos apžiūros metu ir saugomą pagal 2014 m. kovo 20 d. kvitą Nr. 0034280 Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato daiktinių įrodymų saugojimo kameroje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.