- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-27
- Bylos Nr.
- I-5077-764/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07976-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui J. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 5 000 Lt neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) laikotarpiais nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14 palatoje Nr. 25 ir nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07 palatoje Nr. 17 buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktų reikalavimus, nes nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ligoninės kameros plotas. Be to, pareiškėjas yra nerūkantis, bet buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pažeidžiant Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. nuostatas. Palatose trūko šviesos, langai buvo labai maži ir jų nebuvo galima atidaryti, todėl palatoje būdavo drėgna, trūkdavo oro, nes ventiliacija neveikė. Lubos ir sienos apipelijusios, spintelės sulūžusios. Tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros, todėl trūko privatumo, sklisdavo blogas kvapas. LAVL pažeidė Lietuvos higienos normos HN76:2010 reikalavimus, nustatančius, kad sanitarinės patalpos turi būti atskirtos nuo bendro kameros ploto. Nebuvo patenkintas ir pareiškėjo prašymas duoti priemones palatoms sutvarkyti, o jos buvo labai nešvarios. Tokiomis nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis pareiškėjas būdavo po 23 val. per parą, išskyrus vieną valandą, kai turėdavo galimybę pasivaikščioti gryname ore. Jo manymu, laikymas tokiomis sąlygomis gali būti prilyginamas kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. prasme. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė susierzinimą bei stresą, vidinę įtampą, nepatogumus ir dvasines kančias, tapo agresyvus.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 13–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14 pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus 17 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 7,33 kv.m, joje įrengtos 4 lovos, o nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07 Chirurgijos skyriaus 20 kamerų tipo palatoje, kurios plotas 7,19 kv.m, joje įrengtos 4 lovos. Duomenų, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma su pareiškėju, LAVL neturi, nes galiojantys teisės aktai neįpareigoja jų rinkti ir sisteminti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų skaičiui ir turi suteikti sveikatos priežiūros paslaugas visiems atvykstantiems asmenims. Be to, skirstydama nuteistuosius ir / ar suimtuosius į palatas, LAVL turi užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų izoliavimo reikalavimų laikymąsi. LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka taip, kad būtų užtikrinti Higienos normos HN76:2010 reikalavimai. LAVL patalpos yra dezinfekuojamos sanitarų, pagal 2011-12-28 su UAB Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi sudarytą sutartį Nr. 500. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN47-1:2010 reikalavimus. Sanitarinio mazgo įrengimui LAVL turi būti taikomos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 p. nuostatos, o ne Higienos normos HN76:2010 reikalavimai, nes ši Higienos norma taikoma naujai rekonstruotiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams. LAVL palatų sanitariniai mazgai nuo kameros yra atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis ir atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas. Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. nuostatas, rukyti sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose yra draudžiama. Ligoninėje, gerai matomose vietose, yra iškabinti įspėjamieji pranešimai bei ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti bendro naudojimo patalpose, todėl konstatuotina, kad administracija tinkamai užtikrinimo šio draudimo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos Civilinio kodekso 6.271 str. numatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys. Pareiškėjas reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos žalos faktą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo J. G. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiais nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14 ir nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07 būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas kildina iš to, kad: nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, palatose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, palatos langai buvo maži, todėl trūko šviesos ir oro, neveikė ventiliacijos sistema, sanitarinės patalpos nebuvo atskirtos nuo bendro kameros ploto, todėl trūko privatumo, sklido blogas kvapas, palatose trūko švaros.
Pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 p., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL pateikti duomenys tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14 pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 17 (b. l. 17), o laikotarpiu nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 20 (b. l. 16). Nurodyti duomenys paneigia pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kad jis buvo laikomas palatoje Nr. 25. Pagal atsakovės atstovės atsiliepime pateiktus duomenis nustatyta, kad palatos Nr. 17 plotas yra 7,33 kv. m, joje įrengtos 4 lovos, o palatos Nr. 20 plotas – 7,19 kv. m, įrengtos 4 lovos. Vadinasi, palatose, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, maksimaliai galėjo būti apgyvendinti 4 pacientai, tačiau LAVL duomenų, kiek konkrečiai asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju, neturi ir teismui nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su J. G. palatose Nr. 17 ir 20 laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad J. G. laikotarpiu nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14 ir nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07 palatose Nr. 17 ir 20 buvo laikomas kartu su trimis asmenimis, todėl minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m, pareiškėjui nebuvo užtikrintas.
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo palatoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų, emocinę įtampą, diskomfortą, tapo dirglus. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 14 dienų (po 7 dienas nuo 2012-12-07 iki 2012-12-14 ir nuo 2013-05-31 iki 2013-06-07), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LVAL pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, konstatuoja, kad J. G. galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Taigi nors, nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę 14 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, t. y. CK 6.271 str. prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į kalinimą teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 str. 8 p. nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas pažymi, kad nors neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, tačiau sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad LAVL palatose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad LAVL patalpose buvo pateikta informacija apie draudimą rūkyti, tačiau šio draudimo nuteistieji ir / ar suimtieji nesilaikydavo. Teismas pažymi, kad LAVL, iškabindama informaciją apie draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje, tinkamai užtikrino jai nustatytą pareigą. Paaiškėjus, kad nuteistieji ir / ar suimtieji šį draudimą pažeidžia, pareiškėjas turi teisę kreiptis į LAVL administraciją ir informuoti, kad yra pažeidžiamos jo teisės. Aplinkybių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją, o pastaroji būtų ignoravusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nesiėmusi veiksmų užkirsti kelią daromam pažeidimui, pareiškėjas nenurodė. Teismas taip pat pažymi, kad tokias aplinkybes nurodydamas tik teismui pateiktame skunde ir praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, pareiškėjas piktnaudžiauja procesu, nes jos objektyviai negali būti patikrintos ir įvertintos, o LAVL negali pateikti jas paneigiančių įrodymų. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-11-22 atliko LAVL patalpų operatyviąją kontrolę, kurios metu nenustatė rūkimo fakto palatose Nr. 17 ir 26 bei ligoninės koridoriuose (b. l. 34–35). Šios aplinkybės sudaro pagrindą paneigti teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad LAVL patalpose yra nuolatos rūkoma, o administracija jokių veiksmų nesiima.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad LAVL palatose įrengti sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo bendro kameros ploto, taip pažeidžiant Higienos normos HN76:2010 nuostatas.
Higienos normos HN76:2010 2 p. nustatyta, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ginčo dėl to, kad LAVL palatose įrengti sanitariniai mazgai nuo bendro kameros ploto yra atskirti 1,5 aukščio sienelėmis, kaip to reikalavo iki 2010-01-27 galiojusios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 p. nuostatos, byloje nėra. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad LAVL neužtikrinamas Higienos normos HN76:2010 21 p. reikalavimų laikymasis, nes, kaip nurodyta anksčiau, joje nustatyti reikalavimai gali būti taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. LAVL neatitinka nė vienos iš nurodytų kategorijų.
Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad LAVL palatose trūksta oro, nes langai kamerose neatsidaro ir nėra pritaikyti patalpų vėdinimui, o ventiliacijos sistema neveikia, langai išdaužyti paneigia byloje esantys duomenys. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, 2013-02-14 atlikdamas kontrolę palatoje Nr. 20, nustatė, kad langas joje sulaužytas ir nepritaikytas vėdinimui (b. l. 30–31). LAVL 2013-04-14 Darbų priėmimo aktas Nr. BD-346 (b. l. 26–27) tvirtina, kad palatos Nr. 20 langas buvo sutaisytas iki pareiškėjo pristatymo į LAVL, t. y. iki 2013-05-31. Atlikęs grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad palatos Nr. 20 langas yra techniškai tvarkingas ir pritaikytas vėdinimui (b. l. 30–31).
Teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 32–33, 36–38) tvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL nebuvo nustatyti Higienos normos HN76:2010 bei Higienos normos HN47-1:2010 reikalavimų, susijusių su patalpų dezinfekcija bei valymo darbais, pažeidimai, todėl pareiškėjo argumentai, kad patalpose nebuvo užtikrinta švara ir higiena atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo J. G. skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo J. G. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nebuvo nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. LAVL neteisėti veiksmai, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str. ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo J. G. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. G. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.