- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-22
- Bylos Nr.
- 2-102/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Vytas Milius
- Atsakovas
- UAB „Aluotinfra“
- Ieškovas
- G. V., G. Vaičėno įmonė "Šoklys" UAB "ALUOTINFRA"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Aluotinfra“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria pagal ieškovo G. V. įmonės „Šoklys“ prašymą iki ieškinio padavimo dienos taikytos laikinosios apsaugos priemonės - atsakovo UAB „Aluotinfra“ turto areštas civilinėje byloje Nr. 2-820-44/2008.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas G. V. įmonė „Šoklys“ pateikė teismui prašymą iki ieškinio padavimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Aluotinfra“ piniginių lėšų, o jų nesant, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą. Prašymą grindė tuo, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. su atsakovu sudarė naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią perdavė atsakovui naftos produktus, tačiau UAB „Aluotinfra“ sumokėjo tik už dalį šių produktų, o į raginimus ne teismine tvarka išspręsti skolos grąžinimo klausimą neatsakė. Nurodė, kad atsakovo pagrindinė skola ieškovui sudaro 245435,29 Lt, preliminari delspinigių suma – 9317,30 Lt (viso - 254 752,59 Lt). Tikslų skolos ir delspinigių paskaičiavimą ketina pateikti ieškinyje, kurį paduos per teismo nustatytą terminą. Mano, jog atsakovas, gavęs ieškovo pretenziją dėl didelės pinigų sumos grąžinimo, gali perleisti turimą turtą kitiems asmenims. Todėl yra pagrindas atsakovo turtui taikyti areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino. Teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nutarė pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui surasti ir aprašyti atsakovo UAB „Aluotinfra“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, šios įmonės pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose 254 752,59 Lt sumai, leidžiant atsiskaityti su ieškovu bei naudotis areštuotu turtu. Teismas taip pat nustatė terminą ieškovui iki 2008 m. gruodžio 4 d. paduoti teismui ieškinį. Nutartį motyvavo tuo, kad ieškovas ketina pareikšti reikalavimą didelei ieškinio sumai, atsakovas geruoju nevykdo sutartinių įsipareigojimų ir ketina turtą įkeisti ar perleisti kitiems asmenims. Teismas nurodė, jog piniginių lėšų areštas taikytinas tik tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad atsakovas neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Pažymėjo, jog ieškovui nepadavus ieškinio iki teismo nustatytos dienos, laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos (CPK 148 str. 2 d.)
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Aluotinfra“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį panaikinti. Nurodo šiuos motyvus:
Teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui taikė neištyręs visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. UAB „Aluotinfra“ dirba pelningai, turi penkiolikos metų patirtį kuro pardavimo versle. Atsakovas neketina perleisti turimo turto ar jį perleidus neįsigyti kito panašaus turto.Ieškovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo dienos nepagrįstai nurodo, kad pagrindinės skolos dydis yra 245 435,29 Lt, kadangi iš tiesų ši skola sudaro 210 435,29 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007). Ši taisyklė galioja ir tuo atveju, kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos iki ieškinio padavimo teisme dienos (CPK 148 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju reikalavimą dėl didelės pinigų sumos priteisimo vienas privatusis juridinis asmuo ketino pareikšti kitam privačiajam juridiniam asmeniui (b.l. 1-3). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2008 m. gruodžio 4 d. ieškovas tokį reikalavimą ieškinyje pareiškė, o Šiaulių apygardos teismas ieškinį priėmė ir 2008 m. gruodžio 8 d. preliminariu sprendimu jį tenkino (b.l. 16-20). Esant tokioms aplinkybėms, kai ieškovas ketina pareikšti ieškinį dėl didelės pinigų sumos priteisimo iš atsakovo ir pateikia duomenis apie atsakovo veiksmus, iš kurių matyti, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, bet pripažįsta skolos didelę dalį, yra pagrindas, remiantis CPK 148 straipsnio antrąja dalimi, vėliau pareiškiamame ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemonės - atsakovo turto areštą.
Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl jo šiuo metu esamos atsakovo geros turtinės padėties neeliminuoja galimybės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, ieškovas negalės įvykdyti šio sprendimo, kadangi atsakovas nebeturės pakankamai turto, iš kurio galima išieškoti. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje, kuri priimta civilinėje byloje Nr. 2-1050/2008, išaiškino, kad dinamiškame verslo pasaulyje itin gera įmonės finansinė padėtis šiandien dar nereiškia, jog po kurio laiko ji nepablogės tiek, kad ši įmonė nebebus pajėgi atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius, nes verslas – tai veikimas savo rizika.
Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti atsakovo turto areštą.
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju dėl viešojo intereso apsaugos yra pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 str. 2 d.). Viešojo intereso tinkama apsauga be kita ko reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų kontrolę, turi šalinti žemesnės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose padarytus akivaizdžius teisėtum ir pagrįstumo netikslumus bei klaidas net ir tuomet, kai dėl jų nėra pasisakoma apeliaciniuose (atskiruosiuose) skunduose bei atsiliepimuose į juos (CPK 3 str. 1 d.). Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas neatliktų pareigos, kurią jį įvykdyti įpareigoja įstatymai bei sudarytų sąlygas formuotis ydingai teismų praktikai.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo įregistruota Turto arešto aktų registre, o ją vykdydama antstolė aprašė atsakovo turtą, nepaisant to, jog atskirajame skunde nėra keliamas klausimas dėl nutarties rezoliucinės dalies teisingumo, yra pagrindas daryti išvadą, jog Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutarties rezoliucinė dalis nėra tiksli.
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nutartyje turi jas apibūdinti, trumpai aprašyti, nurodyti jų taikymo mastą, turto saugotoją, nutarties vykdymo tvarką (CPK 148 str. 4 d. 6, 8, 11 p.). Jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turi būti nurodytas turto saugotojas ar administratorius (CPK 148 str. 4 d. 10 p.). Pirmosios instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokias laikinųjų apsaugos priemonių rūšis taiko, nepaskyrė turto saugotojo, o tik pavedė ieškovo pasirinktam antstoliui surasti bei aprašyti atsakovo turtą, laikantis išdėstyto eiliškumo (b.l. 4-5). Teismas nutarties rezoliucinės dalies 1 punkte turėjo nurodyti, kad areštuojamas atsakovui nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o jo nesant arba esant nepakankamai, įmonės piniginės lėšos, esančios kredito įstaigose, neviršijant ieškinio sumos. Taip pat turėjo būti nutarta, jog atsakovas iš areštuoto turto gali atsiskaityti su ieškovu, o turto saugotoju teismas turėjo paskirti atsakovą. Tačiau iš nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas šiuos klausimus aptarė nutarties motyvuojamojoje dalyje ir taikė atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p.). Teismas išdėstė motyvus, kurie pagrindžia, kad yra pagrindas taikyti atsakovo turto areštą, nurodė arešto taikymo turtui eiliškumą. Be to, akivaizdu, jog pavesti antstoliui surasti ir aprašyti galima tik areštuotą turtą (CPK 148 str. 5 str.). Vykdydama šią pirmosios instancijos teismo nutartį, antstolė, vadovaudamasi CPK 677 straipsnio pirmąja dalimi bei 678 straipsnio trečiąja dalimi, surado ir aprašė atsakovui nuosavybės teise priklausantį areštuotą turtą (b.l. 8-9). Teismo nutartį vykdžiusios antstolės, taip pat Turto arešto aktų registro darbuotojos bei dalyvaujančių byloje asmenų veiksmai patvirtina, jog jie suprato teismo nutartį, kaip procesinį dokumentą dėl atsakovo turto arešto. Kadangi šis pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytas netikslumas nekeičia procesinio sprendimo esmės, jis laikytinas neesminiu, todėl nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtos ir pagrįstos žemesnės instancijos teismo nutarties (CPK 328 str., 337 str. 1 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.