- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-17
- Bylos Nr.
- A-438-2463-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02025-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „IMP Baltic“
- Kategorijos
- 7.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 7.5.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 7.5.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 7.5.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „IMP Baltic“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas – UAB „IMP Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė), atstovaujama advokato A. N. (2010 m. liepos 1 d. atstovavimo sutartis) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovė, ir Tarnyba) 2010 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 12NKV-28 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 12NKV-28).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog nesutinka su nutarimu Nr. 12NKV-28, kadangi jis yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, įtvirtintas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintose Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), ypač pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimą lemiančių motyvų pagrįstumą, taip pat pažeidžiant kitus pamatinius teisės principus, teisines išvadas grindžiant neišsamiai bei neobjektyviai ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl pagrindinių procedūrų pažeidimo:
1.1. Tyrimą dėl galimos pareiškėjo nesąžiningos komercinės veiklos Tarnyba pradėjo vadovaudamasi trylikos vartotojų skundais (A. Č., L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., P. T., I. ir A. R., P. Z., J. L., A. M., L. J. ir R. G.). Įstatymo 16 straipsnyje bei Taisyklių 6 ir 7 punktuose įstatymų leidėjo numatyti reikalavimai vartotojo kreipimuisi yra privalomi, jų neatitikimas sukelia Taisyklių 9 punkte numatytą pareigą Tarnybai nustatyti pateikto prašymo (skundo) trūkumus bei terminą šiems trūkumams pašalinti. Tikslus procedūrų laikymasis iki pradedant tyrimo procedūrą yra būtinas, siekiant įsitikinti, jog nėra Įstatyme įtvirtintų prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros atsisakymo pagrindų, bei tam, kad būtų užkirstas kelias neteisėtam valstybinės institucijos intervencijai į privataus juridinio asmens veiklą. Tačiau Tarnyba pažeidė šias procedūras ir nepagrįstai pradėjo procedūrą dėl pareiškėjo veiklos tyrimo. Apie paminėtus pažeidimus pareiškėjas sužinojo tik Tarnybai pateikus pareiškėjui pranešimą apie galimus Įstatymo pažeidimus; apie pastebėtus pagrindinių procedūrų pažeidimus pareiškėjas nedelsiant informavo Tarnybą 2010 m. gegužės 24 d. pareiškime, tačiau į tai neatsižvelgta, priešingai, Taisyklės buvo ir toliau pažeidžiamos. Nutarime Nr. 12NKV-28 remiamasi vartotojų prašymuose (skunduose) nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau su prašymais Tarnybai nebuvo pateikti jas pagrindžiantys įrodymai ir dokumentai. Tarnyba pažeidė Taisyklių 9 punktą ir nenustatė prašymų (skundų) trūkumų, tokiu būdu Tarnyba negalėjo objektyviai įvertinti visų aplinkybių ir priėmė nepagrįstą nutarimą Nr. 12NKV-28, o dėl dalies vartotojų pateiktų skundų apskritai negalėjo pradėti nagrinėjimo procedūros esant Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems pagrindams. Nutarime Nr. 12NKV-28 dėstomos aplinkybės nėra objektyviai įvertintos, nes remiasi pažodiniu vartotojų prašymuose (skunduose) nurodytų aplinkybių citavimu, nors nei vieno nurodyto prašymo (skundo) atžvilgiu nagrinėjimo procedūra apskritai negalėjo būti pradėta.
1.2. Tarnybai nustačius, jog tam tikros su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos galimai pažeidžia vartotojų interesus, Tarnyba turi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą teisę kontroliuoti tokias standartines sutarčių sąlygas, tačiau tai yra daroma ginčijant nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 9 dalis).
1.3. Visi minėti trylika vartotojų, remiantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra laikytini prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviais; pagal Įstatymo 19 straipsnį apie galimus įstatymo pažeidimus, prašymų (skundų) nagrinėjimo vietą ir laiką nustatyta tvarka pranešama prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams, jie nuo pranešimo momento įgyja papildomas nurodytas teises, pagal Įstatymo 20 straipsnį prašymas (skundas) yra nagrinėjamas, kai dalyvauja prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai ir kiti asmenys, o jiems nedalyvaujant prašymas (skundas) gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, kai yra duomenų, kad jiems tinkamai ir laiku buvo pranešta apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką (minėtos nuostatos detalizuotos Taisyklių 28, 30, 33, 34 punktuose), tačiau visos minėtos procedūros pažeistos, prašymus (skundus) pateikę vartotojai pranešimų apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką negavo, galimybės susipažinti su bylos medžiaga, raštu pateikti paaiškinimus neturėjo.
1.4.Tarnybai bylą nagrinėjant posėdyje apie jo laiką ir vietą neinformavus prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūros dalyvių, buvo pažeista pareiškėjo teisė užduoti bylos nagrinėjimo dalyviams klausimus bei siekti objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo, o paminėtos procesinės teisės ribojimas negali būti pagrįstas. Pažymėtina minėtos normos pažeidimo esminė įtaka pareiškėjo interesų gynybai. Remiantis nutarime Nr. 12NKV-28 nurodomomis vartotojų pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, nemaža dalis vartotojų nurodė nesupratę leidinių prenumeratos sąlygų, manę, jog užsisako dovaną, tačiau ne leidinių prenumeratą. Tarnyba nutarime Nr. 12NKV-28 tokį subjektyvų vertinimą traktuoja kaip pareiškėjo profesinio atidumo principo pažeidimą, iš esmės iškreipusį vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlyto produkto atžvilgiu, tačiau toks traktavimas nesuderinamas su objektyviu visų aplinkybių vertinimu. Pažeidus Taisyklių 45 punkte numatytą pareiškėjo teisę užduoti vartotojams klausimus, pavyzdžiui, ar jie skaitė leidinių prenumeratos sąlygas, dėl kokių motyvų atliko eilę mokėjimų sumomis, kurios atitinka mokestį už prenumeruotus leidinius, juolab, kad šių aplinkybių Tarnyba tai pat netyrė, spręsti apie objektyvų aplinkybių įvertinimą negalima.
2. Dėl specialaus įstatymo objekto neatitikimo:
2.1. Vartotojų teisių apsauga pagal Įstatymą galima tik nustačius šio įstatymo saugomo objekto pažeidimą. Taigi, galimai pažeistų interesų gynimo iniciatyvos teisę turintys subjektai, nurodyti Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, įskaitant vartotojus, gali kreiptis į nesąžiningą komercinę veiklą kontroliuojančią įstaigą tik tuo atveju, jeigu apskritai egzistuoja vartotojo ekonominis interesas. Todėl Tarnyba, įgaliota tirti prašymus (skundus) dėl galimo nesąžiningos komercinės veiklos draudimo pažeidimo, gavusi interesų gynimo iniciatyvos teisę turinčio subjekto kreipimąsi, privalo įsitikinti, jog egzistuoja speciali vartotojų teisių ir interesų pažeidimo rūšis – esama požymių įtarti pažeistą jų ekonominį interesą; priešingu atveju, nesant šio specialaus vartotojo intereso, Įstatyme numatyta gynybos priemonių visuma yra negalima.
2.2. Remiantis su skunde pateikta faktinių aplinkybių suvestine, Tarnyba pradėjo tyrimo procedūras pagal vartotojų prašymus (skundus), kurių ekonominiai interesai nebuvo pažeisti, o tokiais atvejais Įstatymo nuostatos negalėjo būti taikomos. Nurodytų vartotojų atžvilgiu pareiškėjas reikalavimų nereiškia, o tie reikalavimai, kurie buvo pareikšti iki pretenzijų turinio detalizavimo, yra išnagrinėti atitinkamai atsisakant iš vartotojų gautinų sumų. Todėl nesant kreditoriaus inter alia pareiškėjo reikalavimo, atitinkamai nėra ir skolininko inter alia vartotojo prievolės mokėti, todėl konstatuotina, kad nėra ir vartotojų ekonominio intereso, todėl Įstatymo nuostatos negali būti taikomos. Pažeidus vartotojų prašymų (skundų) leistinumo Įstatymui patikrinimo procedūrą, tapo apskritai negalimas aplinkybių vertinimas (juolab, objektyvus) pagal Taisykles, nes jos buvo patvirtintos įgyvendinant Įstatymo 14 straipsnį.
3. Dėl non bis in idem principo pažeidimo:
3.1. Tarnyba iki nutarimo Nr. 12NKV-28 priėmimo tyrė pareiškėjo veiklą dėl leidinių „Mano svajonių sodas“, „Gyvūnijos pasaulyje“, „Sveiki, esu jūsų kompiuteris“ bei „Greitai, lengvai ir skaniai“ platinimo, siūlant vartotojams šių leidinių prenumeratą. Tarnybai konstatavus Įstatymo pažeidimus, Tarnyba 2009 m. kovo 13 d. nutarime Nr. 12NKV-7 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 12NKV-7) pareiškėjui taikė administracinę atsakomybę. Tačiau nutarimu Nr. 12NKV-28 pareiškėjui vėl paskirta administracinė nuobauda už tuos pačius komercinės veiklos pažeidimus, už kuriuos Bendrovė jau buvo patraukta administracinėn atsakomybėn. Iš minėtų trylikos vartotojų skundų, kurių atžvilgiu buvo pradėtos nagrinėjimo procedūros, visuose nurodomi faktiniai duomenys jau buvo patikrinti ir dėl jų buvo priimtas nutarimas Nr. 12NKV-7, nepaisant to, kad penki vartotojai (L. G., D. F., P. T., P. Z., A. Č.) leidinių prenumeratą užsakė formaliai po minimo nutarimo priėmimo dienos (2009 m. kovo 2 d.), tačiau užsakymai pateikti tą patį 2009 m. kovo mėn. ir pagal iš anksto parengtą pardavėjo ofertą, kurią rengiant ir buvo padaryti nutarime Nr. 12NKV-7 minimi Bendrovės veiklos pažeidimai. Todėl pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą Tarnyba privalėjo atsisakyti pradėti prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūras, o šią pareigą Tarnybai pažeidus ir priėmus nepagrįstą nutarimą Nr. 12NKV-28, kuriame konstatuoti tie patys pareiškėjo komercinės veiklos pažeidimai, už kuriuos ji jau buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, ir už juos vėl paskiriant baudą, buvo pažeistas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas. Vien tai nutarimą Nr. 12NKV-28 daro neteisėtą, o todėl nutarimas Nr. 12NKV-28 yra naikintinas.
4. Dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo:
4.1. Tarnybos nuomone, Bendrovės vykdyta veikla buvo neteisėtai agresyvi dėl to, jog informacija apie sutartines pasekmes sukeliančias leidinių prenumeratos sąlygas buvo atskleista neaiškiai, tai Tarnyba laikė klaidinančiu informacijos neatskleidimu. Tokią išvadą Tarnyba padarė išanalizavusi vartotojų L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., I. ir A. R., P. Z., J. L., R. G. skunduose nurodytus teiginius, kad minėti asmenys nesuprato, jog išsiųsdami užsakymo kuponą sudaro leidinio kortelių prenumeratos sutartį, dalis šių vartotojų nurodė manę, jog leidinio prenumeratos sąlygas pildo dėl vienkartinės dovanos gavimo.
4.2. Remiantis Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalimi, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl pareiškėjui gavus klientų užsakymais patvirtintus sutartinių sąlygų akceptus, tarp šalių susiklostė sutartiniai prievoliniai santykiai, kuriuos abi šalys privalėjo vykdyti. Minėtos sutartys (iki jų nutraukimo) buvo galiojančios, Tarnyba jų neginčijo, todėl jos buvo abiejų šalių vykdomos: Bendrovė sutartyje nustatytais intervalais siuntė vartotojams jų užsiprenumeruotus leidinius, o vartotojai už šiuos leidinius mokėjo sulygtą kainą (tie, kurie mokėjo, nurodyti skunde pateiktoje suvestinėje). Nutarime Nr. 12NKV-28 nėra jokių teisiškai pagrįstų motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog Bendrovės veikla galėtų būti laikoma agresyvia komercine veikla (tokios veiklos kriterijai įtvirtinti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje). Vartotojams pateikiami pasiūlymai gauti dovaną ar dalyvauti loterijoje laikytini rinkodaros pardavimus skatinančiomis priemonėmis, kurių teisės aktai nedraudžia. Prekyboje įprasta pirkėjus vilioti rinkodaros priemonėmis: įvairiomis nuolaidomis ar „perki vieną, antrą gauni dovanų“, ir ši pardavimus skatinanti priemonė yra teisėta, kol tai yra suderinama su vartotojų interesais.
4.3. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, jog preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi, kai reikalaujama nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, kurių vartotojas neužsakė, negali būti taikoma, nes: vartotojai yra užsakę pareiškėjo leidinius ir šios sutartys buvo galiojančios, iki kol jos buvo nutrauktos jose nustatyta tvarka, dėl to buvo abipusiai vykdomos; Tarnyba netyrė ir neįrodė pagrindinio reikalavimo atsiskaitymui už prekes keliamo požymio – kad reiškiami reikalavimai buvo skuboti ir raginantys vartotoją mokėti nedelsiant. Neabejotina, jog įprastas priminimas apie prievolę vykdyti sutartinius santykius negali būti savaime laikomas agresyvia ir draudžiama komercine veikla, o reiškiamo reikalavimo pagrįstumas yra teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl tik reikalavimas mokėti už vartotojo neužsakytas prekes ir komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, kuris reiškiamas reikalaujant nedelsiant mokėti, gali būti laikomas agresyvia ir vartotojų teises pažeidžiančia komercine veikla, tačiau šių aplinkybių Tarnyba nenustatė.
4.4. Vartotojo A. Č. skunde dėstomų faktinių aplinkybių požymiai iš esmės skiriasi nuo Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtintos prezumpcijos, kurios pažeidimas konstatuotas nutarime Nr. 12NKV-28. A. Č. pripažįsta aplinkybę, kad leidinio „Sveiki, aš Jūsų kompiuteris“ kortelių prenumeratą buvo užsakęs, tą patvirtina ir pareiškėjas, be to, vartotojas disponavo 2009 m. gegužės 12 d. jam išsiųsta siunta iki 2009 m. lapkričio 4 d. (skundo Tarnybai data – 2009 m. lapkričio 2 d.). Tai yra civilinio nagrinėjimo dalykas, ar nuosavybės teisę į minėtą siuntą ir atitinkamai pareigą mokėti už valdomą ir naudojamą daiktą įgijo vartotojas nuo siuntos gavimo dienos, nes jos gavimo faktas yra akivaizdus, sprendžiant iš jos grąžinimo fakto.
5. Dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo:
5.1. Nepagrįstas Tarnybos išvadoje nurodytas motyvas, kad vartotojams L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., I. ir A. R., P. Z., J. L. bei R. G. atskleistos pagrindinės viešojo pirkimo– pardavimo sutarties sąlygos turėjo klaidinančio informacijos neatskleidimo, ją pateikiant neaiškiai, požymių. Nutarime Nr. 12NKV-28 nenurodoma, kuo toks neaiškumas pasireiškia Bendrovės veikloje. Tai, kad vartotojui yra pateikiama informacija koncentruotai tame lape (užsakyme), kuris pildomas ir siunčiamas pareiškėjui, negali būti laikoma neaiškumu, priešingai, būtent vienoje vietoje pateikiamos visos esminės sutarties tarp vartotojo ir Bendrovės sąlygos. Faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad minėti vartotojai suprato esmines sandorio sąlygas, nes pristatomąjį siuntinį ir leidinį užsakė, jį atsiėmė, dalis mokėjo ir vėlesnes įmokas už prenumeratą (L. G., M. J.). Grafinės-vaizdinės priemonės, kuriomis užsakymo kuponuose nurodytos pristatomojo siuntinio ir leidinio sąlygos bei kainos, yra vienarūšės (prenumeratos sąlygą numatanti nuostata nėra vaizdinėmis ar šrifto priemonėmis paslėpta, sumažinta, retušuota ar kitaip padaryta neaiški), taigi, neaišku, kodėl šios sąlygos galėtų būti neaiškios.
5.2. Tik pagal Taisykles ir apklausiant vartotojus objektyviai ištyrus vartotojų nurodomas subjektyvias faktines aplinkybes, vartotojų išsilavinimo ir pastebimo intelekto požymius, būtų galima spręsti apie tai, kad sutarties sąlygos galimai buvo neaiškios ne tik pavieniams vartotojams, tačiau ir teoriniam vidutiniam vartotojui. Pažeidusi faktinių aplinkybių tyrimo pagrindines procedūras, Tarnyba negalėjo tiesiog patvirtinti subjektyvios nuomonės dėl nuostatų neaiškumo, jas prilygindama vidutinio vartotojo standartui.
6. Dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo:
Šalies argumentai
6.1. Pareiškėjas nesutinka su nutarimo Nr. 12NKV-28 išvada, jog pareiškėjo pasirinktas neregistruotų siuntų siuntimo būdas, neužtikrinant, jog kiekviena atskira siunta tikrai pasieks vartotoją, neatitinka profesinio atidumo reikalavimų bei pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Remiantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymu, tik registruotajai pašto siuntai suteikiama pastovaus dydžio garantija pašto siuntos dingimo, vagystės ar sugadinimo atveju; lyginant Pašto įstatyme įtvirtintas garantijas registruotos ir paprastosios pašto siuntos siuntėjui matyti, jog papildomos su registruota pašto siunta gaunamos garantijos yra susijusios su pašto siuntų dingimu, vagyste ar sugadinimu, tačiau tai nepadėtų siekti Tarnybos nutarime Nr. 12NKV-28 konstatuotų tikslų, priešingai, apribotų galimybę prenumeruoti leidinius ne sau asmeniškai (vaikams, artimiesiems giminaičiams, pan.), o tai būtų perteklinė intervencija. Juk Bendrovės leidinių kortelės pagal Pašto įstatymo 2 straipsnio 16 punktą laikytinos pašto siuntiniais, kas įeina į pašto siuntos sąvoką. Pareiškėjas, turėdama su vartotoju sudarytos sutarties pagrindu kilusią pareigą pristatyti siuntą į vartotojo pašto dėžutę (žr. užsakymo kuponų sąlygas), yra saistoma Civiliniame kodekse įtvirtintų įpareigojimų sudarytą sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 1 dalis).
6.2. Šalys, vykdydamos sutartį, privalo tarpusavyje bendradarbiauti ir kooperuotis (Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 2 dalis), todėl susiklosčius situacijai, kad vartotojas, pagrįstai tikėdamasis paslaugos teikėjo sutartinių santykių vykdymo ir siuntos pristatymo užsakyme nurodytu periodiškumu, ir jo negavęs, privalo bendradarbiauti su paslaugos teikėju ir kartu nustatyti netinkamo vykdymo priežastis. Jeigu paaiškėtų, kad pašto siunta vartotojo nepasiekė dėl jo paties kaltės, pavyzdžiui, Pašto įstatymo 7 straipsnio 10 dalies pažeidimo ar netinkamos vartotojui nuosavybės teise priklausančios pašto dėžutės apsaugos, už dėl tokio pažeidimo kilusį siuntos negavimą siuntėjas negali atsakyti, šio pažeidimo nepašalintų ir siuntos registravimas.
6.3. Siekiant įsitikinti, ar pareiškėjo veikla nutarime Nr. 12NKV-28 nurodytų vartotojų atžvilgiu gali būti laikoma nesąžininga dėl profesinio atidumo reikalavimo pažeidimo, būtina konkrečiu atveju nustatyti, ar egzistuoja pareiškėjo neatidumas šių sutarčių vykdyme. Duomenų, kad pareiškėjas elgtųsi neatidžiai ir nevykdytų sutartinių nuostatų, nenustatyta. Juolab, kad kilus neaiškumui dėl siuntų gavimo, negavimo, pagal pareiškėjo veiklos modelį yra nesudėtinga nustatyti, kurios siuntos gavėjams buvo pristatytos, o kurios dėl bet kurios šalies kaltės, nebuvo pristatytos, tokiu būdu išvengiant atvejų, kuomet būtų reikalaujama atsiskaitymo už vartotojo negautas siuntas. Nors apie šį kontrolinį mechanizmą pareiškėjas Tarnybai nurodė 2010 m. gegužės 24 d. pranešime, Tarnyba šių aplinkybių netyrė ir objektyviai nenustatė, jog nutarime Nr. 12NKV-28 nurodyti tikslai yra visiškai įgyvendinami ir taikomą mechanizmą derinant su leidinių prenumeratos siuntimu paprastąja pašto siunta (Bendrovės veikloje taikomas toks kontrolės mechanizmas, jog kiekvienam vartotojui siunčiamoje siuntoje esančios kortelės yra sunumeruotos atsitiktine tvarka, todėl negalima situacija, kad vartotojas turi konkrečiu numeriu pažymėtą siuntoje buvusią kortelę, jei neigtų tokią siuntą apskritai gavęs). Pažymėtina, kad rinkoje yra įprasta prenumeruojamus leidinius siųsti neregistruotomis siuntomis.
Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 10 000 Lt baudos, paskirtos nutarimu Nr. 12NKV-28, išieškojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo, kadangi teismui patenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus skundžiamą nutarimą, tokio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, nes pareiškėjas būtų priversta siekti mokesčio permokos grąžinimo iš valstybės biudžeto. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. nutartyje pareiškėjo – UAB „IMP Baltic“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.
Atsiliepimas
Atsakovas – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad Tarnyba nutarimą Nr. 12NKV-28 priėmė išsamiai įvertinusi visas bylos aplinkybes, bylos šalių pateiktus paaiškinimus, teisės aktuose numatytus reikalavimus bei teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, taip pat nurodo, kad pareiškėjo skundas ir jame pateikti argumentai yra teisiškai nepagrįsti, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Dėl Įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos:
1.1. Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjimo procedūrą dėl Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo pradėjo 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 12NKV-37 (toliau – ir nutarimas Nr. 12NKV-37), kuriame nustatyta, kad Tarnyboje 2009 m. lapkričio 4 d. gautas A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundas, kuriame A. Č.: be keliamo konkretaus reikalavimo Bendrovės atžvilgiu, prašė Tarnybos įvertinti Bendrovės veiksmus, kaip galimai pažeidžiančius Įstatymo nuostatas; nurodė, kad iš Bendrovės buvo užsisakęs leidinio „Sveiki – esu Jūsų kompiuteris“ kortelių prenumeratą, vėliau, norėdamas nutraukti leidinio kortelių siuntimą, 2009 m. gegužės 14 d. registruotu laišku pranešė Bendrovei apie tolimesnės siuntinių prenumeratos atsisakymą. Nors Bendrovė 2009 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 253 Tarnybai nurodė, kad minėtą vartotojo leidinio kortelių prenumeratos atsisakymą Bendrovė gavo 2009 m. gegužės 18 d., o paskutinę siuntą išsiuntė 2009 m. gegužės 12 d., t. y. dar prieš vartotojo prenumeratos atsisakymo gavimą, visgi iš vartotojo Tarnybai pateikto Bendrovės jam atsiųsto Priminimo apie neapmokėtas siuntas matyti, kad minėta siunta vartotojui buvo išsiųsta 2009 m. gegužės 20 d., t. y. po 2 dienų nuo A. Č. prenumeratos atsisakymo gavimo. Nepaisydama to, kad vartotojas jau buvo tinkamai atsisakęs prenumeratos, Bendrovė išsiuntė jam kortelių rinkinį bei reikalavo už jį sumokėti. Tarnyba minėtu nutarimu konstatavo, kad pareiškėjas, siųsdama vartotojui prekes, kurių jis neužsakė, bei reikalaudama nedelsiant jas apmokėti, galimai pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas ir nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl pareiškėjo veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas.
1.2. Tarnyba tyrimą dėl Bendrovės galimos nesąžiningos komercinės veiklos pradėjo vadovaudamasi ne trylikos, o vieno vartotojo – A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundu, kuris atitinka Taisyklių 6-8 punktuose nustatytus reikalavimus. Be to, Tarnyba nenustatė Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, kuriems esant pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma. Pareiškėjo skundo argumentas, jog Tarnyba privalėjo atsisakyti priimti A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundą, kadangi Tarnyba neįgaliota aiškinti civilinių prievolinių santykių, o duomenų, sudarančių pagrindą spręsti apie kitus galimus pažeidimus vartotojas nenurodė, yra absoliučiai nepagrįstas.
1.3. Kitų dvylikos vartotojų (L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., P. T., I. ir A. R.. I. Z., J. L., A. M., L. J., R. G.) skundai (prašymai) Tarnyboje buvo nagrinėjami ne Įstatymo, o Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo kontekste: visi dvylika vartotojų prašymuose (skunduose) reiškė ne reikalavimą Tarnybai įvertinti pareiškėjo veiklą Įstatymo požiūriu, bet savo konkrečius reikalavimus kėlė būtent Bendrovės atžvilgiu, tuo šie prašymai (skundai) skyrėsi nuo A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundo. Atsižvelgiant į tai, kad visi trylika vartotojų (įskaitant ir A. Č.) turėjo konkrečių reikalavimų Bendrovės atžvilgiu, visi gauti skundai (prašymai) vertinti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23 straipsnio, nustatančio reikalavimus, kuriuos turi atitikti Tarnybai pateikti prašymai, bei atsisakymo nagrinėti vartotojo prašymą pagrindus, kontekste ir nagrinėjami vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo VI skirsnio nuostatomis, ir tik A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundas, kurio pagrindu Tarnyboje buvo pradėtas tyrimas dėl Bendrovės vykdomos galimai sąžiningos komercinės veiklos, vertintas Taisyklių 6-8 punktų bei Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies kontekste.
1.4. Įstatyme nustatyti reikalavimai ir draudimai taikomi tik komercinės veiklos subjektams, teisinės pasekmės už Įstatymo nuostatų nesilaikymą kyla taip pat tik jiems. Vartotojui (net ir nukentėjusiam) Įstatymo pažeidimo konstatavimas neturi jokių pasekmių –Įstatyme nėra nuostatų dėl, pavyzdžiui, automatinio sutarties, sudarytos nesąžiningos komercinės veiklos įtakoje, negaliojimo, nuostolių atlyginimo ar pan. Atsižvelgiant į tai, tam, kad būtų išnagrinėtas vartotojų konkrečių reikalavimų, keliamų Bendrovės atžvilgiu, pagrįstumas, visų trylikos vartotojų skundai (prašymai) buvo nagrinėjami vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas.
1.5. Pažymėtina, kad Tarnyba, konstatavusi, jog dvylikos vartotojų skunduose nurodytos aplinkybės atitinka bei papildo A. Č. skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių Tarnyba 2009 m. gruodžio 3 d. pradėjo galimo Įstatymo pažeidimo tyrimą, manydama, kad šiuose vartotojų skunduose nurodyta informacija gali turėti įtakos tyrimo dėl Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo išvadoms, bei siekdama objektyviai įvertinti Bendrovės veiklos tendencijas, savo iniciatyva 2010 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 12NKV-12 (toliau – ir nutarimas Nr. 12NKV-12) nutarė prijungti L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., P. T., I. ir A. R., P. Z., J. L., A. M., L. J., R. G. skundus prie 2009 m. gruodžio 3 d. pradėto tyrimo dėl Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo.
1.6. Nepagrįstas Bendrovės teiginys, jog tais atvejais, kai tam tikros su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos galimai pažeidžia vartotojų interesus, Tarnyba turi pasinaudoti savo teise kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 9 dalis). Tarnyba, vadovaudamasi A. Č. skundo reikalavimu įvertinti Bendrovės veiklą Įstatymo požiūriu, vertino Bendrovės platinamą reklaminę medžiagą, joje nurodytus teiginius, kortelių siuntimą paprastuoju, o ne registruotu siuntinių pristatymo būdu, Bendrovės skleidžiamose leidinio kortelių prenumeratos pasiūlymuose naudojamos informacijos pateikimo modelį bei reklamose pateikiamos esminės informacijos apie paslaugų prenumeratą, jos nutraukimą, suvokiamumą vartotojams, prekių siuntimą vartotojams, kurie jų neužsisakė, ir reikalavimą šias prekes apmokėti, ir t. t. Taigi, Tarnyba vertino ne atskiros vartojimo sutarties standartines sąlygas, o visą Bendrovės atliekamų veiksmų kompleksą, kaip galimai pažeidžiantį Įstatymo nuostatas.
1.7. Įstatymo 18 straipsnis nustato, kokie asmenys yra laikomi prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviais: pagal 1 dalies 2 punktą, jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra pradėta vadovaujantis vartotojo prašymu, vartotojas yra laikomas prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviu. Atsižvelgiant į tai, procedūros dalyviu laikytinas tik A. Č., kurio 2009 m. lapkričio 2 d. skundo pagrindu buvo pradėta nagrinėjimo procedūra dėl Bendrovės veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas. Šio vieno vartotojo neinformavimas apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką negalėjo padaryti ir nepadarė jokios įtakos Bendrovės interesų gynybai bei nutarimo Nr. 12NKV-28 teisėtumui bei pagrįstumui, kadangi visos A. Č. skunde išdėstytos aplinkybės yra aiškios ir patvirtintos su skundu pateiktais dokumentais, be to, Bendrovė 2010 m. gegužės 27 d. vykusio posėdžio metu neprašė šiuo pagrindu atidėti bylos nagrinėjimo bei sutiko su bylos nagrinėjimu iš esmės.
1.8. Įstatyme bei 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Taryba direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva), kurią Įstatymas perkelia, nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokia veikla apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokio jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir ekonominio elgesio iškreipimo galimybę, t. y. užtenka nustatyti potencialią ekonominio elgesio iškreipimo galimybę, o ne patį iškreipimo procesą. Remiantis Įstatymu, nesąžininga yra tokia komercinė veikla, kuri iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį (3 straipsnis), o klaidinanti komercinė veikla yra veikla, kuri apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją (5 straipsnis) arba vidutinis vartotojas skatinamas ar gali būti skatinamas (6 straipsnis). Vertinant ne tik paminėtų teisės aktų tikslus, bet ir konkrečias jų nuostatų formuluotes akivaizdu, jog Tarnyba neprivalo vadovautis konkrečiais nukentėjusiųjų vartotojų skundais; nutarimui Nr. 12NKV-28 priimti būtų užtekę įvertinti ir nustatyti vidutinio vartotojo ekonominio elgesio Bendrovės siūlomo produkto atžvilgiu esminio iškreipimo galimybę. Atsižvelgiant į tai, vien tas pagrindas, kad bylos nagrinėjime nedalyvavo vartotojas A. Č., nedaro nutarimo Nr. 12NKV-28 neteisėto ir nepagrįsto, kadangi tai neturėjo jokios įtakos Bendrovės interesų gynybai; Tarnyba galėjo tirti Bendrovės veiklą net negavusi vartotojų skundų. Tarnybos nuomone, šiuo pagrindu ginčyti nutarimą Nr. 12NKV-28 galėtų tik vartotojas – A. Č., kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti bylos nagrinėjime.
2. Dėl vartotojų ekonominių interesų bei ekonominio elgesio siūlomo produkto atžvilgiu:
2.1. Tarnybos nuomone, pareiškėjas Įstatymo nuostatas, jog vartotojų teisių apsauga pagal Įstatymą galima tik nustačius, jog egzistuoja vartotojų ekonominis interesas, o kadangi pareiškėjas visų 13 vartotojų atžvilgiu atsisakė gautinų sumų ir jokių reikalavimų jiems daugiau nereiškia, vartotojų ekonominis interesas nebeegzistuoja, todėl Įstatymo nuostatos negali būti taikomos, aiškina absoliučiai nelogiškai ir neteisingai.
2.2. Remiantis Įstatymu, komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu (3 straipsnio 2 dalis); vidutinis vartotojas – tai toks vartotojas, kuris yra ankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir verbinius veiksnius (2 straipsnio 13 dalis). Remiantis Direktyvos preambulės 18 punktu, vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas, būdinga vidutinio vartotojo reakcija turi būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju. Taigi, vidutinis vartotojas yra ne kažkoks konkretus asmuo, o savotiškas hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) „.vidurkis“, nustatomas remiantis paminėtais principais.
2.3. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta pareiga Tarnybai, tiriant Įstatymo pažeidimus, taikyti sankcijas tik post factum už užfiksuotą konkretų ir realų vartotojo ekonominio elgesio iškreipimą. Siekiant iš anksto užkirsti kelią galimiems vartotojų teisių pažeidimams bei prevenciškai reaguoti į galimai nesąžiningus komercinės veiklos subjektų veiksmus, Įstatyme bei Direktyvoje nesąžiningos komercinės veiklos, klaidinančios ir agresyvios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokios veiklos apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokį jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir ekonominio elgesio iškreipimo galimybę. Taigi, sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Tarnybai, vadovaujantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens ekonominio elgesio iškreipimo galimybę, o ne konkretų įvykusį ekonominio elgesio iškreipimo faktą, taip prevenciškai ginant komercinės veiklos subjektų galimai nesąžiningais veiksmais pažeidžiamus vartotojų ekonominius interesus.
2.4. Nagrinėjamu atveju itin svarbu ir būtina atsižvelgti į tai, kad dėl Bendrovės veiksmų Tarnyboje buvo gauti 27 Lietuvos vartotojų skundai (13 skundų, kuriais vadovautasi atliekant tyrimą, aprašomą nutarime Nr. 12NKV-28, bei 14 skundų, kuriuose išdėstytos tos pačios arba iš esmės panašios aplinkybės), patvirtinantys Bendrovės veiklos nesąžiningumą; taigi, įvyko ir konkretūs vartotojų ekonominio elgesio iškreipimo faktai, kuriuos patvirtina skirtingu metu Tarnyboje gauti tarpusavyje nesusiję vartotojų skundai, kuriuose nurodyti tie patys teiginiai. Vien tai, jog pareiškėjas teigia ginčus su visais šio tyrimo vartotojais išsprendusi taikiai, atsisakė iš vartotojų gautinų sumų ir jokių reikalavimų jiems daugiau nereiškia, nėra pagrindas teigti, kad neegzistuoja vartotojų ekonominis interesas. Kaip minėta, savo nesąžiningais veiksmais Bendrovė ne tik sudarė galimybę iškreipti vartotojų ekonominį elgesį siūlomų produktų atžvilgiu, tačiau ir faktiškai iškreipė 13 vartotojų ekonominį elgesį, taip pažeisdama jų ekonominius interesus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodė pati Bendrovė bylos nagrinėjimo posėdžio Tarnyboje metu, Bendrovė per metus turi apie 90 000 klientų, ir neatmetant galimybės, jog ne visi vartotojai dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipiasi į valstybės institucijas, manytina, jog gali egzistuoti ir daugiau vartotojų, kurių ekonominis elgesys buvo iškreiptas nesąžiningais Bendrovės veiksmais.
3. Dėl dvigubo baudimo draudimo principo:
3.1. Tarnyba, analizuodama ir vertindama tiek A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundą, kurio pagrindu buvo pradėtas tyrimas dėl Bendrovės veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas, tiek ir kitų 12 vartotojų, kurių skundų medžiaga buvo prijungta prie minėto tyrimo, ypatingą ir išskirtinį dėmesį skyrė, be kita ko, ir pažeidimų padarymo laikui. Pagal pačios Bendrovės Tarnybai pateiktus duomenis A. Č., L. G., D. Ž., D. F., P. Z. užsakymus Bendrovei išsiuntė jau po 2009 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 12NKV-7. Nors kiti vartotojai pareiškėjo klientais tapo ir anksčiau, tačiau Tarnyboje atliekant tyrimą dėl Bendrovės Įstatymo pažeidimo buvo vertinami išskirtinai tik Bendrovės ar trečiųjų asmenų, kuriuos pasitelkė pareiškėjas, veiksmai, įvykę po 2009 m. kovo 13 d. (iš bylos Nr. 12NKV-28 medžiagos matyti, kad nors vartotoja A. M. užsakymą Bendrovei išsiuntė dar 2006 m., tačiau 2010 m. vasario mėn. gavo „Lindortff Oy“ reikalavimo laišką, jog vartotoja liko skolinga Bendrovei už 2006–2007 metus. Taip pat remiantis kitų vartotojų prie minėto tyrimo prijungtais skundais, Bendrovės nesąžiningi veiksmai buvo atlikti po 2009 m. kovo 13 d.
3.2. Tarnyba, nutarime Nr. 12NKV-28 skirdama pareiškėjui ekonominę sankciją, atsižvelgė ir į tai, kad Bendrovė 2009 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 12NKV-7 pripažinta pažeidusia Įstatymo reikalavimus, taigi, žinodama, kokie jos veiksmai pažeidžia Įstatymo reikalavimus, nuo 2009 m. kovo 13 d. atliko veiksmus, analogiškus arba savo esme tapačius ankstesniems veiksmams. Taigi, Tarnyba, nutarime Nr. 12NKV-28 skyrusi Bendrovei ekonominę sankciją už Įstatymo nuostatų pažeidimą, nepažeidė nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kurioje įtvirtintas dvigubo baudimo draudimo principas, nei kitų įstatymų ar teisės aktų reikalavimų.
4. Dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo:
4.1. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, profesinis atidumas – tai specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje. Pažymėtina, jog teisė reikalauti iš vartotojų apmokėjimo už pateiktas prekes įmonei atsiranda pateikus prekę vartotojui. Už prekių pristatymą vartotojui atsakinga pareiškėjas, net jeigu tiesiogiai prekių pristatymo paslaugas suteikė pašto pristatymo paslaugas teikianti bendrovė.
4.2. Bendrovė neįrodė, kad leidinio kortelių siuntiniai vartotojams buvo pristatyti. L. G., M. J., P. T., I. ir A. R., J. L., A. M., R. G. savo skunduose nurodė, jog jokių siuntinių iš Bendrovės negavo, tačiau Bendrovė reikalavo sumokėti už, jų teigimu, išsiųstas, tačiau vartotojų negautas, siuntas, Bendrovė įrodymų dėl leidinio kortelių siuntų pristatymo minėtiems vartotojams nepateikė, o neturėdama galimybės to įrodyti, Bendrovė nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą vartotojams. Verslas yra veikimas savo rizika, todėl verslininkas turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką, rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis ir priemones įsipareigojimams įvykdyti, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir panašiai. Bendrovė leidinio kortelių prenumeratos paslaugas vykdo naudodamasi paprastąja, ne registruotąja siuntinių pristatymo paslauga, todėl negali pateikti įrodymų, kad siuntiniai iš tiesų buvo pateikti vartotojui. Vartotojas, užsisakydamas Bendrovės siuntinius ir siekdamas rinkti siūlomas korteles bei pasiruošęs šiuos siuntinius apmokėti, pagrįstai tikisi, kad šios kortelės jam bus tinkamai pristatytos.
4.3. Siuntų, už kurias vartotojas sumokėjo, siuntimas į vartotojo pašto dėžutę, nors toks siuntimo būdas vartotojui yra nurodytas, neatitinka Bendrovės profesinio atidumo, kaip rūpestingumo standarto, reikalavimo, kadangi Bendrovė neužtikrina ir nesiekia užtikrinti, kad vartotoją kiekviena atskira siunta, už kurią reikalaujama atskirai sumokėti ją gavus, tikrai pasieks. Todėl nutarime Nr. 12NKV-28 pagrįstai konstatuota, kad Bendrovės veiksmai neatitinka Įstatyme įtvirtintų profesinio atidumo reikalavimų, Bendrovės veiksmais buvo iškreiptas vidutinio vartotojo ekonominis elgesys siūlomo produkto – Bendrovės leidinio kortelių prenumeratos – atžvilgiu, tuo pažeidžiant Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą draudimą.
5. Dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo:
5.1. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomas esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, nuslėpimas ar pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku, tokiu būdu skatinant vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs.
5.2. Vartotojų L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., I. ir A. R., P. Z., J. L., R. G. Tarnybai pateiktuose skunduose nurodyta, jog vartotojai, užpildydami Bendrovės kuponą, tikėjosi gauti laimėtą dovaną, nesuprato, jog Bendrovė teikia leidinio kortelių prenumeratos paslaugą, ir nesiekė tokios prenumeratos užsisakyti. Tarnyba, įvertinusi Bendrovės paslaugomis besinaudojančio vidutinio vartotojo apdairumą, nutarime Nr. 12NKV-28 konstatavo, jog vartotojų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu iškreipia arba gali iškreipti faktas, kad Bendrovės pateikiamoje reklaminėje medžiagoje nuoroda. jog vartotojas užsako leidinio kortelių prenumeratą, o ne vienkartinę dovaną, yra teikiama neaiškiai, reklamoje akcentuojant galimybę laimėti nemokamą dovaną. Vidutinis vartotojas, perskaitęs kortelių leidinio reklaminės medžiagos pasiūlymą, nurodantį, kad „Patikrinkite, kokios spalvos varpelis slepiasi Jūsų vokelyje su bokštu. Jei rasite auksinį varpelį, Jūs gausite pristatomąjį siuntinį NEMOKAMAI, kurio vertė net iki 100 Lt. Jums reikės apmokėti tik pašto išlaidas – 15,95 Lt“, „Visa tai visiškai nemokamai“ arba kortelių leidinio „Greitai, lengvai, skaniai“ reklaminėje medžiagoje esančią informaciją, jog „Šiandien Jums nusišypsojo laimė – Jūs turite puikią progą nemokamai gauti leidinio „Greitai, lengvai, skaniai“ pristatomąjį siuntinį, kurio vertė 100 Lt. Jums tereikės apmokėti pašto ir pakavimo laidas – 15,95 Lt“, supranta, kad jis turės tik šias išlaidas.
5.3. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005), vidutinio (paprasto) vartotojo ekonominis elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę (jos pakuotė, prekės ženklas, bendro pobūdžio informacija apie prekės savybes, prekės kaina), neanalizuojant kiekvienos detalės; šis principas taikytinas ir prekės reklamai. Atsižvelgiant į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, vertinant, ar tam tikras aprašymas, prekės ženklas ar reklaminiai teiginiai yra klaidinantys, būtina atsižvelgti į tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius. Iš tyrimo metu analizuotų vartotojų skundų dėl Bendrovės veiksmų darytina išvada, jog Bendrovės teikiamos leidinio kortelių prenumeratos dalis vartotojų (L. G., S. S., D. Ž., D. F., L ir A. R., P. Z., J. L., R. G.) užsisakyti nenorėjo ir nesiekė, taigi, toks informacijos teikimas iškreipė minėtų vartotojų elgesį.
5.4. Išanalizavus Bendrovės teikiamų pasiūlymų vizualinį pateikimą, t. y. reklamose konstruojamą informacijos pateikimo modelį, darytina išvada, jog pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus vartotojas negalėjo ir fiziškai nebūtų galėjęs visais atvejais tinkamai pastebėti, įsisavinti ir suvokti Bendrovės paslaugų reklamose pateikiamos informacijos visumos. Analizuojant, ar smulkiu šriftu pateikiama informacija yra aiški ir suprantama, turi būti vadovaujamasi ne tik kriterijumi, ar informaciją įmanoma perskaityti, bet ir bendru pateikiamos informacijos įspūdžiu.
5.5. Vertinant Bendrovės skleidžiamose leidinio kortelių prenumeratos pasiūlymuose naudojamą informacijos pateikimo modelį bei reklamose pateikiamos esminės informacijos apie paslaugų prenumeratą, jos nutraukimą, suvokiamumą vartotojams ir kt., pažymėtina, kad pasiūlymas susideda iš atskirų elementų, kurių kiekvienas yra atspausdintas ant atskiros brošiūros, jose akcentuojamos nemokamos dovanos bei tai, jog leidinio pristatomoji siunta bus nemokama, tuo tarpu esminė informacija apie tikrąją paslaugų kainą ir tikrąsias paslaugų užsakymo sąlygas pateikiama tarsi šalutinė – regimojo lauko periferijoje (viename iš daugelio lankstinukų, lapo apačioje), itin neryškiu šriftu spalvotame fone.
5.6. Vartotojų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu iškreipė faktas, kad Bendrovės skleidžiamoje reklaminėje medžiagoje svarbiausia informacija – kad vartotojas užsako paslaugų prenumeratą, o ne vienkartinį produktą – pateikiama neaiškiai bei vizualiai sukuriant įspūdį, jog ši informacija nėra itin svarbi. Tokiu būdu pateikiant minėtą informaciją, vidutinis vartotojas gali netinkamai įvertinti jos reikšmingumą ar nepakankamai ją įsisavinti ir suprasti. Vartotojų L. G., S. S., D. Ž., D. F., I. ir A. R., P. Z., J. L., R. G. elgesį toks informacijos pateikimas iškreipė, kadangi jie savo skunduose nurodė, jog apskritai nesuprato, kad išsiųsdami užsakymo kuponą sudaro leidinio kortelių prenumeratos sutartį. Taigi., toks informacijos neatskleidimas (t. y. jos pateikimas neaiškiai ir dviprasmiškai) galėjo sąlygoti ir sąlygojo vidutinio vartotojo ekonominio elgesio iškreipimą siūlomo produkto atžvilgiu.
6. Dėl Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimo:
6.1. Remiantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktas nustato, kad komercinė veikla preziumuojama agresyvia, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, kai vartotojas jų neužsakė.
Šalies argumentai
6.2. A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skunde nurodė, kad iš Bendrovės buvo užsisakęs leidinio „Sveiki – esu Jūsų kompiuteris“ kortelių prenumeratą, vėliau, norėdamas nutraukti leidinio kortelių siuntimą, jis 2009 m. gegužės 14 d. registruotu laišku pranešė Bendrovei apie tolimesnės siuntinių prenumeratos atsisakymą. Bendrovė 2009 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 253 nurodė, kad minėtą atsisakymą gavo 2009 m. gegužės 18 d., paskutinę siuntą išsiuntė 2009 m. gegužės 12 d., tačiau iš vartotojo Tarnybai pateikto Bendrovės jam atsiųsto Priminimo apie neapmokėtas siuntas matyti, kad minėta siunta vartotojui buvo išsiųsta 2009 m. gegužės 20 d., t. y. po 2 dienų nuo A. Č. prenumeratos atsisakymo gavimo Bendrovėje. Nors vartotojas jau 2010 m. gegužės 14 d. buvo tinkamai atsisakęs prenumeratos, už šį kortelių rinkinį Bendrovė vėliau reikalavo sumokėti. Taigi, iš tyrimo duomenų matyti, jog A. Č. leidinio kortelių rinkinį gavo po prenumeratos užsakymo tinkamo nutraukimo, t. y. pasibaigus vartojimo santykiams tarp vartotojo ir Bendrovės ir nesant vartotojo užsakymo. Taigi, skundžiamu nutarimu pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė, siųsdama vartotojui prekes, kurių jis neužsakė, bei reikalaudama nedelsiant jas apmokėti, pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo – UAB „IMP Baltic“ skundą tenkino iš dalies, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 12NKV-28 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ panaikino, o bylą grąžino Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai iš naujo nagrinėti bei priimti sprendimą.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo – UAB „IMP Baltic“ skundas yra pagrįstas, o Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 12NKV-28 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ yra teisėtas bei pagrįstas, būtina įvertinti pareiškėjo skunde pateiktus argumentus. Dėl pagrindinių procedūrų pažeidimo teismas nurodė, kad pareiškėjas mano, jog priimant skundžiamą nutarimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, numatytos, be kita ko, Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad prašymas (skundas) dėl šio įstatymo pažeidimo turi būti pateiktas raštu; prašyme (skunde) nurodomos pareiškėjui žinomos nesąžiningos komercinės veiklos faktinės aplinkybės; prie prašymo (skundo) pridedami tai patvirtinantys pareiškėjo turimi dokumentai; tarnyba ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymo (skundo) pateikimo dienos priima motyvuotą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą; ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nutarimo priėmimo dienos nutarimo nuorašai išsiunčiami asmenims, dėl kurių šis nutarimas yra priimtas (1 dalis); pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu: 1) prašyme (skunde) nurodyto pažeidimo nagrinėjimas nepriskirtas Tarnybos kompetencijai; 2) prašyme (skunde) nurodyti faktiniai duomenys jau buvo patikrinti ir dėl jų priimtas nutarimas; 3) nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą; 4) nuo dienos, kai šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašyme (skunde) nurodytą šio įstatymo pažeidimą, iki prašymo (skundo) padavimo yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, bet visais atvejais – daugiau kaip treji metai nuo pažeidimo padarymo dienos (2 dalis); Tarnyba šio įstatymo pažeidimus, priskirtus jos kompetencijai, nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo nutarimo pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos; Tarnyba motyvuotu nutarimu šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams (3 dalis); 18 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros metu dalyvauja: 1) komercinės veiklos subjektas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) ši procedūra vykdoma; 2) jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra pradėta remiantis vartotojo prašymu, – vartotojas; 3) jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra pradėta remiantis vartotojų asociacijos arba valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos prašymu, – atitinkamai vartotojų asociacijos arba valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos atstovas; 4) jeigu nagrinėjant prašymą (skundą) buvo kreiptasi dėl išvados pagal šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 3 punktą, – išvadą pateikusios institucijos atstovas; 5) Tarnybos sprendimu – ekspertai, specialistai ir kiti asmenys (1 dalis); asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose, toliau šiame įstatyme vadinami prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviais (2 dalis); prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams gali atstovauti jų atstovai (3 dalis); 19 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki prašymo (skundo) nagrinėjimo Tarnyboje dienos registruotu paštu pranešama apie galimus šio įstatymo pažeidimus, prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, raštu pateikti paaiškinimus; 20 straipsnyje, kad prašymas (skundas) nagrinėjamas, kai dalyvauja prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai ir kiti asmenys (1 dalis); prašymo (skundo) nagrinėjimo metu šios procedūros dalyviai turi teisę susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, duoti paaiškinimus žodžiu ar raštu, pateikti papildomą informaciją ir kitus dokumentus (2 dalis); jeigu pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą iš komercinės veiklos subjektų reikalaujami pažeidimo faktą patvirtinantys dokumentai ir informacija per Tarnybos nustatytą terminą nepateikiami arba jeigu Tarnyba laiko juos nepakankamais, preziumuojama, kad teiginiai, susiję su komercine veikla, yra netikslūs (3 dalis); jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai nedalyvauja prašymo (skundo) nagrinėjimo metu, prašymas (skundas) gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, kai yra duomenų, kad jiems tinkamai ir laiku buvo pranešta apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką (4 dalis), taip pat atitinkamas Taisyklių nuostatas.
Dėl galimo terminų pažeidimo, teismas pabrėžė, kad A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skunde, Tarnyboje gautame 2009 m. lapkričio 4 d., yra nurodyta, jog pažeidimai vartotojo atžvilgiu padaryti 2009 m. gegužės 14 d.–23 d.. Vadinasi, A. Č. prašymą Tarnybai padavė nepraleidęs šešių mėnesių termino, todėl Tarnyba pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą negalėjo atsisakyti pradėti skundo nagrinėjimo procedūrą. Teismas nurodė ir tai, kad Tarnyba 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 12NKV-37 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „IMP Baltic“ galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „IMP Baltic“ veiksmų, galimai pažeidžiančių Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatas. Teismas akcentavo, jog nepaisant to, kad nagrinėjimo procedūra pradėta, pasiremiant kelių vartotojų skundais, tačiau pagal teisės aktų reikalavimus pakanka bent vieno skundo, kuriuo remiantis būtų pradėta nagrinėjimo procedūra. Tokiu skundu ir buvo minėtas A. Č. skundas. Kadangi A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundas Tarnyboje buvo gautas 2009 m. lapkričio 4 d., o Tarnyba 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 12NKV-37 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „IMP Baltic“ galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „IMP Baltic“ veiksmų, tai Tarnyba nepažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Tarnyba ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymo (skundo) pateikimo dienos priima motyvuotą nutarimą pradėti arba atsisakyti pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Be to, kaip akcentavo teismas, pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį Tarnyba šio įstatymo pažeidimus, priskirtus jos kompetencijai, nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo nutarimo pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos. Kadangi Tarnyba 2009 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 12NKV-37 „Pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „IMP Baltic“ galimo Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „IMP Baltic“ veiksmų, o skundžiamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas Nr. 12NKV-28 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ buvo priimtas 2010 m. birželio 2 d., todėl konstatuotina, kad nebuvo pažeista ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis.
Dėl kitų procedūrų teismas nurodė, jog A. Č. 2009 m. lapkričio 2 d. skundas, Tarnyboje gautas 2009 m. lapkričio 4 d., yra rašytinės formos, iš esmės atitinkantis Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatas. Tačiau, kaip akcentavo teismas, pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 19 straipsnį prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviams ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki prašymo (skundo) nagrinėjimo Tarnyboje dienos registruotu paštu pranešama apie galimus šio įstatymo pažeidimus, prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, raštu pateikti paaiškinimus; pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą tokiu procedūros dalyviu yra ir vartotojas A. Č.; kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalį jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai nedalyvauja prašymo (skundo) nagrinėjimo metu, prašymas (skundas) gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, kai yra duomenų, kad jiems tinkamai ir laiku buvo pranešta apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką.
Teismo vertinimu, šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad A. Č. nebuvo pranešta apie nagrinėjimo procedūrą Tarnyboje, tuo tarpu Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra imperatyvus, t. y. reiškiantis, jog prašymas (skundas) gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, kai yra duomenų, kad procedūros dalyviams tinkamai ir laiku buvo pranešta apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką. Teismas vertina, kad tuo buvo pažeistos esminės procedūros, t. y. šioje administracinėje byloje yra teisinis pagrindas skundžiamą nutarimą panaikinti (pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas aktas turi būti panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą). Teismas sutiko su pareiškėjo skunde pateiktais argumentais, kad Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra imperatyvus, kad jis yra nesavitikslis, o skirtas apsaugoti besiginančios šalies teises ir teisėtus interesus, taip pat sudaryti prielaidas bei sąlygas objektyviai, visapusiškai, pilnutinai išnagrinėti faktines bylos aplinkybes; dar daugiau, jis yra specialusis, kurio paneigti ir / arba iškreipti teismų praktika negali. Teismas akcentavo, kad negali ištaisyti tokios Tarnybos klaidos, įtraukdamas vartotoją A. Č. šioje administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu nes taip būtų paneigtas teismo nešališkumo principas administracinėje ginčo byloje, net galėtų būti vertinama, kad teismas palaiko Tarnybą, kadangi skunde prašoma panaikinti skundžiamą nutarimą, be kita ko, ir dėl minėtų procedūrinių pažeidimų.
Teismo vertinimu, vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynimas yra itin didžiulė teisinė vertybė, kurią reguliuoja net Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr. Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį). Todėl nepaisant to, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 12NKV-28 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ naikintinas dėl esminių procedūrų pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir teismas kitų skunde pateiktų argumentų nevertino, byla, teismo nuomone, negali būti nutraukiama, bet privalo būti grąžinta Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimą.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog Tarnybos nutarimo Nr. 12NKV-28 panaikinimas ir bylos grąžinimas Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai nagrinėti iš naujo, būtų ydingas ir trukdytų užtikrinti aukšto lygio Lietuvos vartotojų teisių apsaugą bei užkirstų kelią tinkamai siekti Direktyvos tikslų, kadangi Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai iš naujo nagrinėjant jau išnagrinėtą ir įrodymais pagrįstą bylą dėl UAB „IMP Baltic“ nesąžiningos komercinės veiklos (kurios fakto bendrovė net neskundė), šiai bendrovei tuo pat metu būtų suteikta nevaržoma galimybė toliau vykdyti analogišką nesąžiningą komercinę veiklą ir pažeidinėti tūkstančių Lietuvos vartotojų interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 12NKV-28 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ teisėtumo.
Ginčijamu nutarimu atsakovas pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto; 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir už šių pažeidimų padarymą pareiškėjui skyrė 10000 litų baudą.
Pirmosios instancijos teismas dėl ginčijamo nutarimo pagrįstumo iš esmės nepasisakė, o jį panaikino, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y., dėl priimant atsakovui ginčijamą nutarimą, padarytų esminių procedūrinių pažeidimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei ginčijamo nutarimo pagrįstumą.
Tokiam sprendimui priimti pirmosios instancijos teismas kaip faktinį ir teisinį pagrindus nurodė:1. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies reikalavimą, draudžiantį pradėti vartotojo prašymo (skundo) nagrinėjimą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nedalyvauja, kuris nors iš šios procedūros dalyvių, kuriam nebuvo tinkamai ir laiku pranešta apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką; 2. vienas iš iniciatorių pradėti šią procedūrą bei priimti ginčijamą nutarimą buvo A. Č., kuriam nebuvo tinkamai ir laiku pranešta apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą bei laiką ir kuris nedalyvavo jo prašymo nagrinėjime.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad „Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra <...> neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.“
Šioje teisės normoje iš esmės yra įtvirtinti du pagrindai, kurie leidžia teismui viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą pripažinti neteisėtu, o būtent, kai nustatoma, kad: 1. sprendimo priėmimo procedūros metu buvo padaryti esminiai procedūriniai teisės normų pažeidimai, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu; 2.viešojo administravimo subjektas sprendimo priėmimo procedūros metu nevisapusiškai, nepilnai ištyrė bei įvertino visas reikšmingas aplinkybes, reikalingas atitinkamam sprendimui priimti, dėl ko jo sprendimas yra nepagrįstas.
Šiuo atveju pažymėtina, kad įstatymo leidėjas išskirtinę reikšmę teikia antrajam pagrindui, kuris sietinas su viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto pagrįstumu (<...> „ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.“).
Vertinant ar viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas yra pagrįstas, o tuo pačiu ar nebuvo padaryti ir kiti esminiai procedūriniai teisės normų pažeidimai, būtina atsižvelgti į teisės normas, reglamentuojančias atitinkamus teisinius santykius, kurių srityje buvo priimtas viešojo administravimo subjekto administracinis aktas.
Tačiau skirtinguose teisiniuose santykiuose reikalavimai dėl priimamų individualių administracinių aktų pagrįstumo gali būti skirtingi (pagal minimaliai būtinų prielaidų ir sąlygų sprendimui priimti apimtį, pobūdį ir pan.), nes gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius.
Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant ar ginčijamas administracinis aktas atitinka minėtus reikalavimus, turi būti nustatoma kokius specifinius reikalavimus administracinio akto pagrįstumui kelia teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamus teisinius santykius, t. y., turi būti nustatoma kokios faktinės aplinkybės ir kokia apimtimi sudaro minimaliai būtinas prielaidas bei sąlygas priimti administracinį, kad juo asmeniui būtų galima sukurti, panaikinti ar pakeisti subjektines teises ir pareigas.
Minėta, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo grindė ta faktine aplinkybe, kad prašymą dėl pareiškėjo veiksmų pateikęs atsakovui A. Č., nedalyvavo priimant ginčijamą sprendimą, jam tinkamai ir laiku pranešus apie jo prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą bei laiką.
Vertinant Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą – nenagrinėti vartotojo prašymo (skundo), jeigu prašymo nagrinėjimo metu nedalyvauja, kuris nors iš šios procedūros dalyvių, kuriam nebuvo tinkamai ir laiku pranešta apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką, tai šiuo draudimu iš vienos pusės siekiama užtikrinti šios procedūros dalyvių teisę būti išklausytiems, iš kitos pusės pilnai, visapusiškai ir objektyviai ištiri bei įvertinti visas reikšmingas aplinkybes.
Iš bylos matyti, kad ginčijamo sprendimo faktinį pagrindą iš esmės sudaro tiek paties pareiškėjo vartotojams pateikti, tiek vartotojų pareiškėjui siųsti atitinkami rašytiniai dokumentai – priminimai, pašto siuntų duomenys ir pan.. Toks įrodymų pobūdis savo ruožtu nulemia ir priimto sprendimo pagrįstumo pobūdį, t.y., kad ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas rašytiniais įrodymais, o asmenų žodiniai paaiškinimai gali būti tik papildomi informacijos šaltiniai.
Todėl Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimas, nagrinėjamu atveju yra iš esmės susijęs su vartotojo A. Č. subjektinės teisės pažeidimu – teise dalyvauti sprendimo priėmime bei būti išklausytam, o ne su objektyvumo principo pažeidimu pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau A. Č. nėra teisme nagrinėjamos bylos proceso dalyvis, kas atitinkamai lemia, kad nėra procesinių prielaidų tiek teismui, tiek pareiškėjui ginti jo galimai pažeistas subjektines teises (ABTĮ 5 str.).
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas nusprendęs, jog buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nenurodė kokių aplinkybių atsakovas neištyrė ir kokias turėtų papildomai ištiri.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškinęs bei pritaikęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą bei įpareigojo atsakovą kilusį ginčą spręsti iš naujo.
Tačiau tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo sprendimas, kai ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, o pavedama viešojo administravimo subjektui iš naujo atlikti viešojo administravimo veiksmą, apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas ir apeliacinės instancijos teismui, nes pareiškėjo pareikšto pagrindinio reikalavimo neišsprendimas iš esmės, yra kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui ginčą išspręsti iš esmės visa apimtimi, kadangi priešingu atveju, būtų suvaržyta proceso dalyvių teisė į visapusišką ir pilnavertę apeliaciją bei būtų neišvengiama procesinio pobūdžio netikėtumų ir pan. (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.