Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Teisme pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė tenkinti. Rėmėsi skunde nurodytais motyvais.

Bendrovės pažeidimas buvo nagrinėjamas laikantis Įstatyme nustatytos tvarkos. Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjimo procedūrą dėl Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo pradėjo 2009-12-03 nutarimu Nr. 12NKV-37, priimtu Tarnyboje 2009-11-04 gavus A. Č. 2009-11-02 skundą. Tame skunde A. Č., be keliamo konkretaus reikalavimo Bendrovės atžvilgiu, prašė Tarnybos įvertinti Bendrovės veiksmus, kaip galimai pažeidžiančius Įstatymo nuostatas. A. Č. nurodė, kad iš Bendrovės buvo užsisakęs leidinio „Sveiki – esu Jūsų kompiuteris“ kortelių prenumeratą, vėliau, norėdamas nutraukti leidinio kortelių siuntimą, 2009-05-14 registruotu laišku pranešė Bendrovei apie tolimesnės siuntinių prenumeratos atsisakymą. Nors Bendrovė 2009-11-23 rašte Nr. 253 Tarnybai nurodė, kad minėtą vartotojo leidinio kortelių prenumeratos atsisakymą Bendrovė gavo 2009-05-18, o paskutinę siuntą išsiuntė 2009-05-12, t. y. dar prieš vartotojo prenumeratos atsisakymo gavimą, visgi iš vartotojo Tarnybai pateikto Bendrovės jam atsiųsto Priminimo apie neapmokėtas siuntas matyti, kad minėta siunta vartotojui buvo išsiųsta 2009-05-20, t. y. po 2 dienų nuo A. Č. prenumeratos atsisakymo gavimo. Nepaisydama to, kad vartotojas jau buvo tinkamai atsisakęs prenumeratos, Bendrovė išsiuntė jam kortelių rinkinį ir reikalavo už jį sumokėti. Tarnyba minėtu nutarimu konstatavo, kad pareiškėja, siųsdama vartotojui prekes, kurių jis neužsakė, ir reikalaudama nedelsiant už jas sumokėti, galimai pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas, ir nutarė pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl pareiškėjos veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas.

Tarnyba tyrimą dėl Bendrovės galimos nesąžiningos komercinės veiklos pradėjo, vadovaudamasi ne trylikos, o vieno vartotojo – A. Č. 2009-11-02 skundu, kuris atitinka Taisyklių 6-8 punktuose nustatytus reikalavimus. Be to, Tarnyba nenustatė Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, kuriems esant atsisakoma pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą. Pareiškėjos skundo argumentas, jog Tarnyba privalėjo atsisakyti priimti A. Č. 2009-11-02 skundą, kadangi Tarnyba neįgaliota aiškinti civilinių prievolinių santykių, o duomenų, sudarančių pagrindą spręsti apie kitus galimus pažeidimus, vartotojas nenurodė, yra absoliučiai nepagrįstas. Kitų dvylikos vartotojų (L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., P. T., I. ir A. R.. I. Z., J. L., A. M., L. J., R. G.) skundai (prašymai) Tarnyboje buvo nagrinėjami ne Įstatymo, o Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo kontekste: visi dvylika vartotojų prašymuose (skunduose) reiškė ne reikalavimą Tarnybai įvertinti pareiškėjos veiklą Įstatymo požiūriu, bet savo konkrečius reikalavimus kėlė būtent Bendrovės atžvilgiu, tuo šie prašymai (skundai) skyrėsi nuo A. Č. 2009-11-02 skundo. Atsižvelgiant į tai, kad visi trylika vartotojų (įskaitant ir A. Č.) turėjo konkrečių reikalavimų Bendrovės atžvilgiu, visi gauti skundai (prašymai) vertinti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23 straipsnio, nustatančio reikalavimus, kuriuos turi atitikti Tarnybai pateikti prašymai, bei atsisakymo nagrinėti vartotojo prašymą pagrindus, kontekste ir nagrinėjami vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo VI skirsnio nuostatomis, ir tik A. Č. 2009-11-02 skundas, kurio pagrindu Tarnyboje buvo pradėtas tyrimas dėl Bendrovės vykdomos galimai nesąžiningos komercinės veiklos, vertintas Taisyklių 6-8 punktų bei Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies kontekste. Įstatyme nustatyti reikalavimai ir draudimai taikomi tik komercinės veiklos subjektams, teisinės pasekmės už Įstatymo nuostatų nesilaikymą kyla taip pat tik jiems. Vartotojui (net ir nukentėjusiam) Įstatymo pažeidimo konstatavimas neturi jokių pasekmių - Įstatyme nėra nuostatų dėl, pavyzdžiui, automatinio sutarties, sudarytos nesąžiningos komercinės veiklos įtakoje, negaliojimo, nuostolių atlyginimo ar pan. Atsižvelgiant į tai, tam, kad būtų išnagrinėtas vartotojų konkrečių reikalavimų, keliamų Bendrovės atžvilgiu, pagrįstumas, visų trylikos vartotojų skundai (prašymai) buvo nagrinėjami vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas.

Tarnyba, konstatavusi, jog dvylikos vartotojų skunduose nurodytos aplinkybės atitinka ir papildo A. Č. skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių Tarnyba 2009-12-03 pradėjo galimo Įstatymo pažeidimo tyrimą, manydama, kad šiuose vartotojų skunduose nurodyta informacija gali turėti įtakos tyrimo dėl Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo išvadoms, ir siekdama objektyviai įvertinti Bendrovės veiklos tendencijas, savo iniciatyva 2010-02-24 nutarimu Nr. 12NKV-12 nutarė prijungti L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., P. T., I. ir A. R., P. Z., J. L., A. M., L. J., R. G. skundus prie 2009-12-03 pradėto tyrimo dėl Bendrovės galimo Įstatymo pažeidimo.

Nepagrįstas Bendrovės teiginys, jog tais atvejais, kai tam tikros su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos galimai pažeidžia vartotojų interesus, Tarnyba turi pasinaudoti savo teise kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 9 dalis). Tarnyba, vadovaudamasi A. Č. skundo reikalavimu įvertinti Bendrovės veiklą Įstatymo požiūriu, vertino Bendrovės platinamą reklaminę medžiagą, joje nurodytus teiginius, kortelių siuntimą paprastuoju, o ne registruotu siuntinių pristatymo būdu, Bendrovės skleidžiamose leidinio kortelių prenumeratos pasiūlymuose naudojamos informacijos pateikimo modelį ir reklamose pateikiamos esminės informacijos apie paslaugų prenumeratą, jos nutraukimą, suvokimą vartotojams, prekių siuntimą vartotojams, kurie jų neužsisakė, ir reikalavimą už šias prekes sumokėti, ir t. t. Taigi Tarnyba vertino ne atskiros vartojimo sutarties standartines sąlygas, o visus Bendrovės veiksmus, kaip galimai pažeidžiančius Įstatymo nuostatas.

Įstatymo 18 straipsnis nustato, kokie asmenys yra laikomi prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviais: pagal 1 dalies 2 punktą, jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra pradėta vadovaujantis vartotojo prašymu, vartotojas yra laikomas prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviu. Atsižvelgiant į tai, procedūros dalyviu laikytinas tik A. Č., kurio 2009-11-02 skundo pagrindu buvo pradėta nagrinėjimo procedūra dėl Bendrovės veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas. Šio vieno vartotojo neinformavimas apie prašymo (skundo) nagrinėjimo vietą ir laiką negalėjo padaryti ir nepadarė jokios įtakos Bendrovės interesų gynybai bei skundžiamo nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi visos A. Č. skunde išdėstytos aplinkybės yra aiškios ir patvirtintos su skundu pateiktais dokumentais. Be to, Bendrovė 2010-05-27 vykusio posėdžio metu neprašė šiuo pagrindu atidėti bylos nagrinėjimo ir sutiko su bylos nagrinėjimu iš esmės.

Įstatyme ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Taryba direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – ir Direktyva), kurią Įstatymas perkelia, nesąžiningos komercinės veiklos ir klaidinančios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokia veikla apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokio jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir ekonominio elgesio iškreipimo galimybę, t. y. užtenka nustatyti potencialią ekonominio elgesio iškreipimo galimybę, o ne patį iškreipimo procesą. Remiantis Įstatymu, nesąžininga yra tokia komercinė veikla, kuri iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį (3 straipsnis), o klaidinanti komercinė veikla yra veikla, kuri apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją (5 straipsnis) arba vidutinis vartotojas skatinamas ar gali būti skatinamas (6 straipsnis). Vertinant ne tik paminėtų teisės aktų tikslus, bet ir konkrečias jų nuostatų formuluotes, akivaizdu, kad Tarnyba neprivalo vadovautis konkrečiais nukentėjusiųjų vartotojų skundais. Skundžiamam nutarimui priimti būtų užtekę įvertinti ir nustatyti vidutinio vartotojo ekonominio elgesio Bendrovės siūlomo produkto atžvilgiu esminio iškreipimo galimybę. Atsižvelgiant į tai, vien tas pagrindas, kad bylos nagrinėjime nedalyvavo vartotojas A. Č., nedaro skundžiamo nutarimo neteisėto ir nepagrįsto, kadangi tai neturėjo jokios įtakos Bendrovės interesų gynybai; Tarnyba galėjo tirti Bendrovės veiklą, net negavusi vartotojų skundų. Tarnybos nuomone, šiuo pagrindu ginčyti nutarimą galėtų tik vartotojas – A. Č., kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti bylos nagrinėjime.

Tarnybos nuomone, pareiškėja Įstatymo nuostatas, kad vartotojų teisių apsauga pagal Įstatymą galima tik nustačius, jog egzistuoja vartotojų ekonominis interesas, o kadangi pareiškėja visų 13 vartotojų atžvilgiu atsisakė gautinų sumų ir jokių reikalavimų jiems daugiau nereiškia, vartotojų ekonominis interesas nebeegzistuoja, todėl Įstatymo nuostatos negali būti taikomos, aiškina absoliučiai nelogiškai ir neteisingai. Remiantis Įstatymu, komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu (3 straipsnio 2 dalis); vidutinis vartotojas – tai toks vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir verbinius veiksnius (2 straipsnio 13 dalis). Remiantis Direktyvos preambulės 18 punktu, vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas, būdinga vidutinio vartotojo reakcija turi būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju. Taigi, vidutinis vartotojas yra ne kažkoks konkretus asmuo, o savotiškas hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) „vidurkis“, nustatomas remiantis paminėtais principais.

Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta Tarnybos pareiga tiriant Įstatymo pažeidimus taikyti sankcijas tik post factum už užfiksuotą konkretų ir realų vartotojo ekonominio elgesio iškreipimą. Siekiant iš anksto užkirsti kelią galimiems vartotojų teisių pažeidimams ir prevenciškai reaguoti į galimai nesąžiningus komercinės veiklos subjektų veiksmus, Įstatyme bei Direktyvoje nesąžiningos komercinės veiklos, klaidinančios ir agresyvios komercinės veiklos sąvokos formuluojamos taip, kad tokios veiklos apima ne tik jau konkrečiai įvykusį vartotojo suklaidinimo ar kitokį jo ekonominio elgesio iškreipimo faktą, bet ir ekonominio elgesio iškreipimo galimybę. Sprendžiant, ar buvo padarytas Įstatymo pažeidimas, Tarnybai, vadovaujantis teisingumo, išsamumo ir protingumo kriterijais, pakanka nustatyti asmens ekonominio elgesio iškreipimo galimybę, o ne konkretų įvykusį ekonominio elgesio iškreipimo faktą, taip prevenciškai ginant komercinės veiklos subjektų galimai nesąžiningais veiksmais pažeidžiamus vartotojų ekonominius interesus. Nagrinėjamu atveju itin svarbu ir būtina atsižvelgti į tai, kad dėl Bendrovės veiksmų Tarnyboje buvo gauti 27 Lietuvos vartotojų skundai (13 skundų, kuriais vadovautasi atliekant tyrimą, aprašomą nutarime Nr. 12NKV-28, bei 14 skundų, kuriuose išdėstytos tos pačios arba iš esmės panašios aplinkybės), patvirtinantys Bendrovės veiklos nesąžiningumą. Taigi įvyko ir konkretūs vartotojų ekonominio elgesio iškreipimo faktai, kuriuos patvirtina skirtingu metu Tarnyboje gauti tarpusavyje nesusiję vartotojų skundai, kuriuose nurodyti tie patys teiginiai. Vien tai, jog pareiškėja teigia ginčus su visais šio tyrimo vartotojais išsprendusi taikiai, atsisakė iš vartotojų gautinų sumų ir jokių reikalavimų jiems daugiau nereiškia, nėra pagrindas teigti, kad neegzistuoja vartotojų ekonominis interesas. Kaip minėta, savo nesąžiningais veiksmais Bendrovė ne tik sudarė galimybę iškreipti vartotojų ekonominį elgesį siūlomų produktų atžvilgiu, tačiau ir faktiškai iškreipė 13 vartotojų ekonominį elgesį, taip pažeisdama jų ekonominius interesus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodė pati Bendrovė bylos nagrinėjimo posėdžio Tarnyboje metu, Bendrovė per metus turi apie 90 000 klientų, ir neatmetant galimybės, jog ne visi vartotojai dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipiasi į valstybės institucijas, manytina, jog gali egzistuoti ir daugiau vartotojų, kurių ekonominis elgesys buvo iškreiptas nesąžiningais Bendrovės veiksmais.

Nesutinka, kad pažeidė dvigubo baudimo draudimo principą. Tarnyba, analizuodama ir vertindama A. Č. 2009-11-02 skundą, kurio pagrindu buvo pradėtas tyrimas dėl Bendrovės veiksmų, galimai pažeidžiančių Įstatymo nuostatas, ir kitų 12 vartotojų skundus, kurių medžiaga buvo prijungta prie minėto tyrimo, dėmesį skyrė ir pažeidimų padarymo laikui. Pagal pačios Bendrovės Tarnybai pateiktus duomenis, A. Č., L. G., D. Ž., D. F., P. Z. užsakymus Bendrovei išsiuntė jau po 2009-03-13 nutarimo Nr. 12NKV-7. Nors kiti vartotojai pareiškėjos klientais tapo ir anksčiau, tačiau Tarnyboje atliekant tyrimą dėl Bendrovės Įstatymo pažeidimo buvo vertinami išskirtinai tik Bendrovės ar trečiųjų asmenų, kuriuos pasitelkė pareiškėja, veiksmai, įvykę po 2009-03-13 (iš bylos Nr. 12NKV-28 medžiagos matyti, kad nors vartotoja A. M. užsakymą Bendrovei išsiuntė dar 2006 m., tačiau 2010 m. vasario mėnesį gavo „Lindortff Oy“ reikalavimo laišką, jog vartotoja liko skolinga Bendrovei už 2006–2007 metus. Taip pat remiantis kitų vartotojų prie minėto tyrimo pridėtais skundais, Bendrovės nesąžiningi veiksmai buvo atlikti po 2009-03-13).

Skirdama pareiškėjai ekonominę sankciją Tarnyba atsižvelgė ir į tai, kad Bendrovė 2009-03-13 nutarimu Nr. 12NKV-7 pripažinta pažeidusi Įstatymo reikalavimus, taigi, žinodama, kokie jos veiksmai pažeidžia Įstatymo reikalavimus, nuo 2009-03-13 atliko veiksmus, analogiškus arba savo esme tapačius ankstesniems veiksmams.

Skundžiamame nutarime pagrįstai konstatuota, kad Bendrovės veiksmai neatitinka Įstatyme įtvirtintų profesinio atidumo reikalavimų, Bendrovės veiksmais buvo iškreiptas vidutinio vartotojo ekonominis elgesys siūlomo produkto – Bendrovės leidinio kortelių prenumeratos – atžvilgiu, tuo pažeidžiant Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą draudimą. Bendrovė neįrodė, kad leidinio kortelių siuntiniai vartotojams buvo pristatyti. L. G., M. J., P. T., I. ir A. R., J. L., A. M., R. G. savo skunduose nurodė, jog jokių siuntinių iš Bendrovės negavo, tačiau Bendrovė reikalavo sumokėti už, jų teigimu, išsiųstas, tačiau vartotojų negautas, siuntas. Bendrovė įrodymų dėl leidinio kortelių siuntų pristatymo minėtiems vartotojams nepateikė, o neturėdama galimybės to įrodyti, Bendrovė nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą vartotojams. Verslas yra veikimas savo rizika, todėl verslininkas turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką, rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis ir priemones įsipareigojimams įvykdyti, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir panašiai. Bendrovė leidinio kortelių prenumeratos paslaugas vykdo naudodamasi paprastąja, ne registruotąja siuntinių pristatymo paslauga, todėl negali pateikti įrodymų, kad siuntiniai iš tiesų buvo pateikti vartotojui. Vartotojas, užsisakydamas Bendrovės siuntinius ir siekdamas rinkti siūlomas korteles bei pasiruošęs už šiuos siuntinius sumokėti, pagrįstai tikisi, kad šios kortelės jam bus tinkamai pristatytos. Siuntų, už kurias vartotojas sumokėjo, siuntimas į vartotojo pašto dėžutę, nors toks siuntimo būdas vartotojui yra nurodytas, neatitinka Bendrovės profesinio atidumo, kaip rūpestingumo standarto, reikalavimo, kadangi Bendrovė neužtikrina ir nesiekia užtikrinti, kad vartotoją kiekviena atskira siunta, už kurią reikalaujama atskirai sumokėti ją gavus, tikrai pasieks.

Vartotojų L. G., M. J., S. S., D. Ž., D. F., I. ir A. R., P. Z., J. L., R. G. Tarnybai pateiktuose skunduose nurodyta, jog vartotojai, užpildydami Bendrovės kuponą, tikėjosi gauti laimėtą dovaną, nesuprato, jog Bendrovė teikia leidinio kortelių prenumeratos paslaugą, ir nesiekė tokios prenumeratos užsisakyti. Tarnyba, įvertinusi Bendrovės paslaugomis besinaudojančio vidutinio vartotojo apdairumą, skundžiamame nutarime konstatavo, jog vartotojų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu iškreipia arba gali iškreipti faktas, kad Bendrovės pateikiamoje reklaminėje medžiagoje nuoroda, jog vartotojas užsako leidinio kortelių prenumeratą, o ne vienkartinę dovaną, yra teikiama neaiškiai, reklamoje akcentuojant galimybę laimėti nemokamą dovaną. Vidutinis vartotojas, perskaitęs kortelių leidinio reklaminės medžiagos pasiūlymą, nurodantį, kad „Patikrinkite, kokios spalvos varpelis slepiasi Jūsų vokelyje su bokštu. Jei rasite auksinį varpelį, Jūs gausite pristatomąjį siuntinį NEMOKAMAI, kurio vertė net iki 100 Lt. Jums reikės apmokėti tik pašto išlaidas – 15,95 Lt“, „Visa tai visiškai nemokamai“ arba kortelių leidinio „Greitai, lengvai, skaniai“ reklaminėje medžiagoje esančią informaciją, jog „Šiandien Jums nusišypsojo laimė – Jūs turite puikią progą nemokamai gauti leidinio „Greitai, lengvai, skaniai“ pristatomąjį siuntinį, kurio vertė 100 Lt. Jums tereikės apmokėti pašto ir pakavimo laidas – 15,95 Lt“, supranta, kad jis turės tik šias išlaidas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2005-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-931/2005), vidutinio (paprasto) vartotojo ekonominis elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę (jos pakuotė, prekės ženklas, bendro pobūdžio informacija apie prekės savybes, prekės kaina), neanalizuojant kiekvienos detalės; šis principas taikytinas ir prekės reklamai. Atsižvelgiant į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, vertinant, ar tam tikras aprašymas, prekės ženklas ar reklaminiai teiginiai yra klaidinantys, būtina atsižvelgti į tikėtinus vidutinio vartotojo lūkesčius. Ištyrusi vartotojų skundus dėl Bendrovės veiksmų tarnyba padarė išvadą, jog Bendrovės teikiamos leidinio kortelių prenumeratos dalis vartotojų (L. G., S. S., D. Ž., D. F., L ir A. R., P. Z., J. L., R. G.) užsisakyti nenorėjo ir nesiekė, taigi, toks informacijos teikimas iškreipė minėtų vartotojų elgesį. Išanalizavusi Bendrovės teikiamų pasiūlymų vizualinį pateikimą, t. y. reklamose konstruojamą informacijos pateikimo modelį, Tarnyba padarė išvadą, jog pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus vartotojas negalėjo ir fiziškai nebūtų galėjęs visais atvejais tinkamai pastebėti, įsisavinti ir suvokti Bendrovės paslaugų reklamose pateikiamos informacijos visumos. Analizuojant, ar smulkiu šriftu pateikiama informacija yra aiški ir suprantama, turi būti vadovaujamasi ne tik kriterijumi, ar informaciją įmanoma perskaityti, bet ir bendru pateikiamos informacijos įspūdžiu. Vertindama Bendrovės skleidžiamose leidinio kortelių prenumeratos pasiūlymuose naudojamą informacijos pateikimo modelį ir reklamose pateikiamos esminės informacijos apie paslaugų prenumeratą, jos nutraukimą, suvokimą vartotojams ir kt., Tarnyba pažymi, kad pasiūlymas susideda iš atskirų elementų, kurių kiekvienas yra atspausdintas ant atskiros brošiūros, jose akcentuojamos nemokamos dovanos ir tai, jog leidinio pristatomoji siunta bus nemokama, tuo tarpu esminė informacija apie tikrąją paslaugų kainą ir tikrąsias paslaugų užsakymo sąlygas pateikiama tarsi šalutinė – regimojo lauko periferijoje (viename iš daugelio lankstinukų, lapo apačioje), itin neryškiu šriftu spalvotame fone. Vartotojų ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu iškreipė faktas, kad Bendrovės skleidžiamoje reklaminėje medžiagoje svarbiausia informacija – kad vartotojas užsako paslaugų prenumeratą, o ne vienkartinį produktą – pateikiama neaiškiai ir vizualiai sukuriant įspūdį, jog ši informacija nėra itin svarbi. Tokiu būdu pateikiant minėtą informaciją, vidutinis vartotojas gali netinkamai įvertinti jos reikšmingumą ar nepakankamai ją įsisavinti ir suprasti. Vartotojų L. G., S. S., D. Ž., D. F., I. ir A. R., P. Z., J. L., R. G. elgesį toks informacijos pateikimas iškreipė, kadangi jie savo skunduose nurodė, jog apskritai nesuprato, kad išsiųsdami užsakymo kuponą sudaro leidinio kortelių prenumeratos sutartį. Taigi toks informacijos neatskleidimas (t. y. jos pateikimas neaiškiai ir dviprasmiškai) galėjo sąlygoti ir sąlygojo vidutinio vartotojo ekonominio elgesio iškreipimą siūlomo produkto atžvilgiu. Todėl kaltinimas dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo pagrįstas.

A. Č. 2009-11-02 skunde nurodė, kad iš Bendrovės buvo užsisakęs leidinio „Sveiki – esu Jūsų kompiuteris“ kortelių prenumeratą, vėliau, norėdamas nutraukti leidinio kortelių siuntimą, jis 2009-05-14 registruotu laišku pranešė Bendrovei apie tolimesnės siuntinių prenumeratos atsisakymą. Bendrovė 2009-11-23 rašte Nr. 253 nurodė, kad minėtą atsisakymą gavo 2009-05-18, paskutinę siuntą išsiuntė 2009-05-12, tačiau iš vartotojo Tarnybai pateikto Bendrovės jam atsiųsto Priminimo apie neapmokėtas siuntas matyti, kad minėta siunta vartotojui buvo išsiųsta 2009-05-20, t. y. po 2 dienų nuo A. Č. prenumeratos atsisakymo gavimo Bendrovėje. Nors vartotojas jau 2010-05-14 buvo tinkamai atsisakęs prenumeratos, už šį kortelių rinkinį Bendrovė vėliau reikalavo sumokėti. Iš tyrimo duomenų matyti, jog A. Č. leidinio kortelių rinkinį gavo po prenumeratos užsakymo tinkamo nutraukimo, t. y. pasibaigus vartojimo santykiams tarp vartotojo ir Bendrovės ir nesant vartotojo užsakymo. Tai reiškia, kad skundžiamu nutarimu pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė, siųsdama vartotojui prekes, kurių jis neužsakė, ir reikalaudama nedelsiant jas apmokėti, pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas.

Teisme atsakovės atstovės palaikė atsiliepimą ir prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. T. elektroniniu paštu pateiktame atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 131) paaiškina, kad jis buvo vienas iš pareiškėjos suklaidintų vartotojų. P. T., supratęs klaidą, atsisakė prenumeratos, tačiau po to pasipylė gąsdinimai dėl kažkokių nebūtų įsiskolinimų. Jį puolė „Lindorff Oy“ filialas, antstoliai. Teigia, kad pareiškėja buvo sugalvojusi apgaulingą ir gudrią schemą vilioti pinigus iš paprastų Lietuvos žmonių, jo atveju už menkavertes ir neatitinkančias kainos siuntas reikalavo pinigų. Jis matė vienintelį kelią – kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri apgynė jo interesus. Į teismo posėdį P. T. neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo L. G. atsiliepime (t. II, b. l. 133) paaiškino, kad ji 2009 m. kovo mėnesį gavo pranešimą, kad yra pašto siunta iš UAB „IMB Baltic“. Už siuntinį L. G. sumokėjo 15 Lt. Gavo pašto siuntą – rankines. Dar turėjo sumokėti 12 Lt. Gegužės mėnesį visai vasarai išvyko pas dukrą, į namus grįžo rugsėjo mėnesio gale. Apie lapkričio mėnesį iš UAB „IMB Baltic“ gavo pranešimą, kad jiems turi sumokėti 120 Lt. Ji nesuprato, už kokį leidinį. Nuėjo į paštą ieškoti siuntinio, tačiau pašte buvo pasakyta, kad ji nieko negavo, niekas jai nieko nesiuntė. Kadangi UAB „IMB Baltic“ pradėjo ją terorizuoti, kad ji sumokėtų 120 Lt, ji kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Tuomet baigėsi pinigų reikalavimas. Paaiškina, kad ji nieko, išskyrus rankines, iš pareiškėjos negavo, pareiškėja jai liko skolinga 12 Lt.

Teisme L. I. G. paaiškino, kad pašto dėžutėje rado reklaminį lankstinuką, atidžiai neskaitė, tačiau pamatė vykstantį lošimą, ji laimėjo rankines, kurias atsiimti reikėjo pašte. Nematė užrašo, kad pasirašydama ji patvirtinanti ir toliau norinti gauti prekes. Ji maniusi atsiims laimėtas rankines, tuo viskas ir baigsis. Atsiimdama rankines ji sumokėjo 15 Lt. Po to dar 12 Lt. Daugiau ji iš pareiškėjos nieko negavo, jokių siuntų. Dėl automatinių vartų paštininkams sunku patekti, be to ji buvo ilgam išvažiavusi. L. G. keista pasirodė tai, kad rankinių atsiimti ėjo į paštą, o siuntinį, už kurį pareiškėja reikalavo sumokėti 120 Lt, įmetė į pašto dėžutę. Ją terorizavo dėl tų 120 Lt. Ji buvo pašte, tačiau jokio siuntinio, jokio pranešimo dėl siuntos, pašte nebuvo. Galiausiai ji ryžosi kreiptis į Tarnybą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. J. (A.) atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 134) paaiškina, kad 2009-12-01 ji buvo priversta kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl UAB „IMB Baltic“ nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo pagal prekių pirkimo-pardavimo (paslaugos teikimo) sutartį, sudarytą naudojant ryšių priemones. Bendrovė reikalavo mokėti pinigus už prekes, kurių ji negavo. Taip pat ji negavo jokio atsakymo į savo prašymą nuo 2009-01-12 nutraukti prekių siuntimą ir pinigų reikalavimą. Tik po to ji buvo priversta kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, iš kurios gavo atsakymą, kad UAB „IMB Baltic“ raštu informavo Tarnybą, kad jos atžvilgiu pretenzijų neturi. Paaiškino, kad visos jos pretenzijos išdėstytos 2009-01-12 pranešime pareiškėjai. Paaiškino, kad tuo metu, kai turėjo reikalų su UAB „IMB Baltic“, ši bendrovė neturėjo jokio juridinio asmens adreso, todėl buvo sunku apginti savo teises. Į teismo posėdį M. J. neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. F. atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 139-140) nurodo, kad skundas turi būti atmestas. Paaiškina, kad pareiškėja skunde neteisingai nurodo jos vardą. Paaiškina, kad 2010-01-25 gavo pareiškėjos raštą Nr. 300, kuriuo patvirtinama, kad pretenzijų D. F. neturi, o 2010-01-29 gavo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos raštą Nr. 4-791, kuriuo Tarnyba patvirtino, kad gavo D. F. skundą, pranešė, kad pareiškėja informavo Tarnybą apie skolos anuliavimą. Paaiškina, kad 2009 m. pavasarį jos nepilnametė dukra Julija rado pašto dėžutėje pranešimą, kad jų šeima laimėjo rankines. Dukra apsidžiaugė, todėl D. F. leido jai nusiųsti patvirtinimą, kad laimėjimą priima. Pranešime jokių konkrečių sąlygų išdėstyta nebuvo, manė, kad tai vienkartinis laimėjimas. Kai buvo gauta informacija apie laimėjimo atsiėmimą, nuvyko į paštą ir ten sužinojo, kad už siuntos pristatymą būtina sumokėti. Sumokėjo už siuntos pristatymą ir laimėjimą atsiėmė. Tai buvo prastos kokybės rankinės su pridėtais paveiksliukais, kuriuose pavaizduoti augalai. Kadangi jokių paaiškinimų prie šių paveiksliukų nebuvo, ji pagalvojo, kad tai priedas prie rankinių. Jai nekilo mintis, kad paimdama laimėjimą, ji užsisako leidinių prenumeratą. Mano, kad tai yra nesąžiningas elgesys, nes jai nebuvo pateikti jokie paaiškinimai. Iš gautų pranešimų ir kitos informacijos suprasti, į kokias pinkles patenka žmogus, yra neįmanoma. Apie tai, kad pateko į papildomas problemas, pradėjo įtarti, kai iš pareiškėjos pradėjo gauti reikalavimus mokėti už jai toliau siunčiamus paveiksliukus su augalais. Bandė situaciją aiškintis su pareiškėja, tačiau iš jos tik buvo reikalaujama sumokėti. Todėl 2010-01-07 ji kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Tik po to ji gavo raštą iš pareiškėjos, kad finansinių pretenzijų jai neturi. Prašo atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teismo posėdyje 2011-12-07 D. F. palaikė atsiliepimą ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 143) paaiškina, kad skunde neteisingai nurodoma, kad jis gavo siuntas ir turėjo suprasti apie galimai pažeistą vartotojo teisę. Paaiškina, kad nei pirmos, nei antros siuntos negavo. Gavo 2009-03-20 tik pranešimą iš pašto apie gautą siuntą ir išpirkos sumą – 15,95 Lt. Jis nevyko atsiimti tos siuntos ir pinigų nemokėjo. 2009-04-08 gavo „Ypatingą pasiūlymą mūsų prenumeratorių pageidavimu“, kuriame jau buvo nurodomas kliento numeris ir buvo kreipinys „Brangus prenumeratoriau“, tuo pačiu siūloma sumokėti 22,90 Lt arba 19,99 Lt, atsižvelgiant, kokios prenumeratos pageidauja. Tuomet jis paskambino pareiškėjai ir pasakė, kad jis nėra prenumeratorius ir nepageidauja jokių siuntų, tačiau sulaukė pranešimo, kad yra raštiška sutartis su jo parašu, ir jau 2009-06-15 buvo gautas raginimas sumokėti už 2009-04-08 išsiųstą pasiūlymą – 22,99 Lt. Jam nesumokėjus, 2009-09-21 vėl gavo raginimą mokėti už 2009-04-08 išsiųstą pasiūlymą 32,99 Lt (buvo priskaičiuoti delspinigiai). Raginimai sumokėti toliau buvo siunčiami, o suma pastoviai didėjo, tačiau pareiškėjas nemokėjo, nes telefonu buvo pranešęs, kad jam jokių kortelių rinkinių nereikia. Pagal jo įgaliojimą žmona L. J. kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, prašė išsiaiškinti, ar teisėtai reikalaujama mokėti už negautas prekes. Tarnyba 2010-02-22 raštu informavo apie gautą skundą, o 2010-06-08 raštu pranešė, kad UAB „IMB Baltic“ informavo Tarnybą, kad reikalavimų ar pretenzijų V. J. neturi. Į teismo posėdį V. J. neatvyko, apie posėdį pranešta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. teismo posėdyje 2011-12-07 paaiškino, kad nusipirko kryžiažodžių žurnalą, apsidžiaugė, kad laimėjo loterijoje. Atsiuntė brezentinę rankinę, jis neatkreipė dėmesio, kad galėjo daugiau kažką atsiųsti. Kvietime atsiimti siuntą buvo nurodyta, kad reikia sumokėti tik už pašto perlaidą. Sumokėjo 9 Lt ir atsiėmė siuntą. Pirmą kartą buvo nurodyta, kad jeigu nutrynus skaičius jie sutaps, vadinasi, laimėjai. Vėliau atsiuntė kažkokius popierius, tačiau jis jų neskaitė. Kai laimėjo, užpildė anketą ir ją išsiuntė. Nebuvo nurodyta, kad reikės mokėti. Kai gavo kažkokį popierių, ten nebuvo jokio paaiškinimo. Jeigu būtų žinojęs, kad tie paveiksliukai kainuoja, nebūtų jų ėmęs. Nebuvo jokios informacijos apie siuntų grąžinimą. Jis skambino į įmonę, sakė, kad siuntos jam nereikalingos, tačiau jam atsakė, kad siunta yra išsiųsta, todėl jis privalo už ją sumokėti. Jis sumokėjo tik už pašto perlaidą 9,70 Lt. Vėliau jam buvo siunčiami raštai, skambino antstoliai. Jis paskambino į įmonę ir pasakė, kad už siuntas nemokės, nes jos jam nereikalingos. Į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą jis kreipėsi du kartus. Vėliau iš Tarnybos gavo raštą, kad jo įsiskolinimas yra panaikintas. Prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Z. (buvusi M.) teismo posėdyje 2011-12-07 prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad dar 2006 m. nutrynė skaičius ir laimėjo gyvūnijos pasaulio lapelius. Pirmus lapelius užsisakė ir už juos sumokėjo. Nežinojo, kiek jų bus atsiųsta ir kiek reikės mokėti. Pagal nurodytą telefono numerį paskambino įmonei ir pranešė, kad atsisako. Buvo atsakyta, kad atsisakymas priimamas. Tačiau 2010 m. gavo laišką iš įmonės „Lindorff“, kuri atstovavo pareiškėją, kad ji yra skolinga pareiškėjai už korteles. Kai paskambino į įmonę, jai buvo paaiškinta, kad ji nesumokėjo už du komplektus. Bet ji jų negavo. Tada ji kreipėsi į Tarnybą, o vėliau iš Tarnybos gavo patvirtinimą, kad pareiškėja jokių pretenzijų jai nebeturi. 2011 m. sausio mėnesį iš „Lindorff“ vėl gavo laišką apie skolą. Išsiaiškino, kad ši įmonė nežinojo apie tai, kad pareiškėja atsisakė savo pretenzijų.

Kiti tretieji suinteresuoti asmenys A. Č., D. Ž., I. Ū.-R., A. R., P. Z., J. L., R. G. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010-06-02 nutarimu Nr. 12NKV-28 „Byloje dėl UAB „IMP Baltic“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ pripažino, kad pareiškėjos komercinė veikla yra nesąžininga, kad pareiškėja pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir skyrė 10 000 Lt baudą (t. II, b. l. 5-15).

Pareiškėja kelia ginčą dėl šio nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja nutarimą ginčija dviem aspektais, t. y., kad nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl Tarnybos padarytų procedūrinių pažeidimų ir dėl to, kad neįrodytas pareiškėjos Įstatymo pažeidimas. Kiekvieną iš šių argumentų teismas tiria atskirai.

Dėl pareiškėjos Įstatymo pažeidimo.

Nesąžiningą komercinę veiklą draudžia Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas (3 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad profesinis atidumas yra specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia, jog iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį reiškia vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi. Nesąžininga komercinė veikla laikoma ir kita komercinė veikla, kuri atitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad klaidinančia komercine veikla yra klaidinantys veiksmai arba klaidinantis informacijos neatskleidimas. Kokie veiksmai laikytini klaidinančiais, nustatyta Įstatymo 5 straipsnyje. Kokie veiksmai laikytini klaidinančiu informacijos neatskleidimu, nustatyta Įstatymo 6 straipsnyje.

Pareiškėja kaltinama padariusi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pažeidimą. Šioje teisės normoje nustatyta, kad atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs: esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, nuslėpimas ar jos pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku.

Pareiškėja taip pat kaltinama agresyvia komercine veikla. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Pagal straipsnio 3 dalies 6 punktą, preziumuojama, kad komercinė veikla yra agresyvi, jeigu ji pasireiškia kaip reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą.

Įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, nustatant, ar komercinė veikla yra nesąžininga, atsižvelgiama į visus konkrečioje situacijoje vykdomos komercinės veiklos ypatumus ir aplinkybes.

Faktinės bylos aplinkybės tokios, kad Tarnyboje buvo gauta nepatenkintų pareiškėjos veikla vartotojų skundų. Tarnyboje 2009-11-04 buvo gautas A. Č. 2009-11-02 skundas, kuriame, jis nurodė, kad iš Bendrovės buvo užsisakęs leidinio „Sveiki – esu Jūsų kompiuteris“ kortelių prenumeratą, vėliau, norėdamas nutraukti leidinio kortelių siuntimą, 2009-05-14 registruotu laišku pranešė Bendrovei apie tolimesnės siuntinių prenumeratos atsisakymą, tačiau 2009-05-23 sulaukė dar vieno siuntinio iš Bendrovės. Kai paskambino Bendrovei, jam paaiškino, kad siuntinį jie išsiuntė 2009-05-20 ar 2009-05-21, o jo laišką atplėšė tik 2009-05-21, todėl už siuntinį jis turi sumokėti. Dėl Bendrovės veiksmų jis 2009-05-25 elektroniniu laišku kreipėsi į Tarnybą, o 2009-06-29 gavo atsakymą, kuriame Tarnyba informavo, kad reikalavimas sumokėti už pateiktus siuntinius, kurių vartotojas neužsakė (šiuo atveju – po to, kai jų atsisakė) yra neteisėtas, paklausime nurodytos aplinkybės gali turėti Bendrovės nesąžiningos komercinės veiklos požymių. Bendrovė reikalauja sumokėti už atsiųstą siuntą, nesumokėjus grasina skaičiuoti delspinigius. Prašo Bendrovės veiklą įvertinti Įstatymo požiūriu (t. I, b. l. 74-75).

Tarnyboje 2009-11-25 gautas L. G. prašymas, kuriame ji nurodė, kad 2009 m. balandžio mėn. rado lankstinuką, kuriame buvo parašyta, kad nutrynusi ras laimėjimą. Nutrynusi sluoksnį rado laimėjimą – išlošė tris rankines. Pašte už siuntinį sumokėjusi 13,99 Lt, 2009-04-29 atsiėmė minėtas rankines. Visai vasarai buvo išvažiavusi pas seserį. Gavo Bendrovės 2009-11-10 laišką, jog ji, L. G., skolinga 125,91 Lt už 3 siuntas po 41,97 Lt. Šių siuntų ji negavo, nežino, kokie tai rinkiniai, tačiau Bendrovė tvirtina, jog siuntas ji, L. G., gavo. Prašo padėti išsiaiškinti su Bendrove (t. I, b. l. 137-138).

Tarnyboje 2009-12-07 gautas M. J. (A.) 2009-12-01 vartotojo prašymas, kuriame ji nurodė, kad skundžia UAB „IMP Baltic“ dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo bei prekės pirkimo–pardavimo (paslaugos teikimo) pagal sutartį, sudarytą naudojant ryšio priemones. Paaiškino, kad UAB „IMP Baltic“ reikalauja sumokėti už daiktus, siunčiamus paprastu paštu, kurių ji, M. J., negavo. Pavedimas išreikalauti pinigus perduotas įmonei „Lindorff Oy“. Bendrovei 2009-01-12 buvo išsiųstas pranešimas, tačiau atsakymo negavo. Prašo panaikinti nesąžiningos sutarties sąlygas (t. I, b. l. 120-121).

Tarnyba 2009-12-15 gavo S. S. 2009-12-11 prašymą, kuriame jis nurodė, kad tapo UAB „IMP Baltic“ vykdomos žmonių apgaulės auka. Gautuose pranešimuose apie siuntinius buvo aiškiai parašyta, kad jokio mokesčio nėra, yra tik pašto paslaugų apmokėjimas. Paskambinęs atsisakė Bendrovės siūlomų paslaugų, tačiau gavo paveiksliukus su gyvūnais ir augalais. Siuntinio pranešime buvo nurodyta, jog nemokamai, tik pašto išlaidos. Po kiek laiko gavo sąskaitą sumokėti už gautas knygutes, nors anksčiau nebuvo informuotas, kokios tų paveiksliukų kainos. Jokių sutarčių, kuriose turėjo įsipareigoti ir garantuoti apmokėjimą, nepasirašinėjo. Prašo pagalbos (t. I, b. l. 133).

Tarnyba 2010-01-06 gavo D. Ž. prašymą, kuriame ji nurodė, kad 2009 m. rugsėjo ar spalio mėn. pirko žurnalą „Būrėja“, kuriame buvo lošimas ir dokumentai, juose reikėjo įrašyti vardą, pavardę, asmens kodą ir išsiųsti. Po kiek laiko pašte, sumokėjusi pašto išlaidas, atsiėmė siuntinį, kuriame buvo keptuvė ir kortelės su receptais, ir manė, jog tuo viskas baigėsi. Tačiau po kiek laiko vėl gavo receptų, raudonomis raidėmis buvo parašyta, jog jeigu nuspręs rinkti po 3 kortelių rinkinius, reikia apmokėti pateiktą mokėjimo kvitą – ji į tai rimtai nežiūrėjo, numetė į šalį. 2009 m. gruodžio mėn. vėl gavo 15,99 Lt sąskaitą, tuomet skambino ir aiškino, jog nieko neužsakinėjo, tačiau jai buvo pasakyta, kad ji skolinga daugiau kaip 30 Lt. D. Ž., neaišku, kokia tai loterija, jeigu reikia pirkti, nors apie pirkimą net nebuvo užsiminta. Prašo padėti išsiaiškinti (t. I, b. l. 88-89).

D. F. prašyme, kuris Tarnyboje gautas 2010-01-07, nurodė, kad 2009 m. pavasarį pašto dėžutėje jos 14 m. duktė rado Bendrovės atsiųstą kuponą, kuriame nurodyta, jog laimėta dovana. Duktė, užpildžiusi kuponą, jį išsiuntė paštu. D. F. po kiek laiko pašte atsiėmė dovaną, už kurią sumokėjo apie 16 Lt. 2009 m. vasarą rado Bendrovės atsiųstą leidinį „Mano svajonių sodas“, kurio neužsakinėjo. 2009 m. rugsėjo mėn. pašto dėžutėje rado Bendrovės pranešimą apie negautą įmoką už siųstus leidinius. Ji faksu išsiuntė Bendrovei prašymą, prašydama paaiškinti, kuo remiantis siunčiami neužsakyti leidiniai ir prašoma už juos sumokėti, tačiau atsakymo negavo. Pašto dėžutėje 2009 m. spalio mėn. rado naują reikalavimą sumokėti už leidinius bei delspinigius. Prašo pagalbos šiai problemai išspręsti (t. I, b. l. 81-82).

Tarnyboje 2010-01-13 gautas P. T. 2010-01-09 prašymas, kuriame jis nurodė, kad, 2007 m. rugsėjo mėn. gavęs laišką su reklaminiu pasiūlymu prenumeruoti leidinį „Sveiki – esu Jūsų kompiuteris“, susigundė pasiūlymu ir apmokėjo prašomą sumą. Mokėdamas už siuntas visus metus, kiekvieną kartą laukė, kad kitoje siuntoje ras kažką naudingo, tačiau nusivylė gaunamų rinkinių turiniu – jų vertė neatitiko kainos, todėl 2008 m. lapkričio mėn. leidinio atsisakė. Gautos siuntos kainavo 526,80 Lt. Šiuo metu Bendrovė siunčia sąskaitas – raginimus sumokėti įsiskolinimus. Per metus tokių prašymų apmokėti neva už neapmokėtas siuntas buvo ne vienas. Atsisakius leidinio, vėl atsirado įsiskolinimas, į kurį nekreipė dėmesio, bet imta grasinti skolų išieškojimo bendrove. UAB „IMP Baltic“ suklaidino jį, kaip vartotoją, panaudodama apgaulingą ir gudrią schemą išvilioti pinigus, prirašydama nebūtų įsiskolinimų. Prašo apginti (t. I, b. l. 141).

I. Ū.-R. ir A. R. 2010-01-21 pretenzijoje, Tarnyboje gautoje 2010-01-22, nurodoma, kad 2009 m. žurnale, skirtame vaikams, rado kuponą, kuriame buvo nurodyta, jog galima laimėti prizą – vaikišką kuprinę ir nedidelį radijo imtuvą. A. R. vardu užpildė kuponą, išsiuntė nurodytu adresu. Sumokėję nurodytas pašto išlaidas pašte atsiėmė siuntinį – kuprinę, radijo imtuvą ir korteles komplektuojamam leidiniui „Gyvūnų pasaulyje“. Po kurio laiko pradėjo gauti sąskaitas už neva gautas kitas leidinio „Gyvūnų pasaulyje“ korteles, kurių neužsakė. Paskambinus nurodytu telefonu buvo paaiškinta, jog užpildę kuponą jie automatiškai sutiko su sąlygomis prenumeruoti korteles, kurios bus siunčiamos neregistruotu paštu, taip pat pasakyta sumokėti už siuntas, kurių negavo, nes, Bendrovės teigimu, pradiniame kupone buvo nurodytos sąlygos, jog sutinka gauti visas leidinio „Gyvūnų pasaulyje“ korteles. Gautoje sąskaitoje prie tariamai neapmokėtos sumos yra apskaičiuoti delspinigiai ir pateikti grasinimai dėl rengiamų juridinių veiksmų skolai išieškoti (t. I, b. l. 96-97).

P. Z. 2010-01-27 vartotojo prašyme, Tarnyboje gautame 2010-01-27, nurodė, kad ji skundžia UAB „IMP Baltic“ veiksmus, reikalauja panaikinti Bendrovės reikalavimus apmokėti tariamą skolą. Paaiškino, kad ji užpildė kuponą, neįtardama apie laimėjimą. Paštu gavo siuntą, už kurią apmokėjo pašto išlaidas – 15,65 Lt. Kiekvieną mėnesį pašto dėžutėje rasdavo korteles „Mano svajonių sodas“, nors jų neprašė. Paskambinusi nurodytu telefonu prašė nebesiųsti minėtų kortelių. Po kiek laiko gavo sąskaitas, kas mėnesį jos didėjo, buvo apskaičiuoti delspinigiai. Ji, P. Z., jokių sąskaitų neapmokėdavo, dabar jai grasinama antstoliais (t. I, b. l. 99-100).

J. L. 2010-01-29 vartotojo prašyme, kuris Tarnyboje gautas 2010-01-29, nurodė, kad skundžia UAB „IMP Baltic“ veiksmus. Prašo panaikinti Bendrovės reikalavimus apmokėti tariamą skolą. Paaiškino, kad prieš metus užpildė kuponą ir laimėjo loterijoje dovaną. Nuo to laiko iš Bendrovės gaudavo priminimus sumokėti už siuntinius, kurių nebuvo užsakiusi ir negavo. Paskambinusi Bendrovei dėl negautų siuntų gavo atsakymą, jog turi įrodyti, kad siuntų negavo. 2010-01-29 vėl gavo priminimą apmokėti tariamą skolą (t. I, b. l. 117-118).

A. M. 2010-02-05 prašyme, kuris Tarnyboje gautas 2010-02-05, paaiškinama, kad 2006 m. lapkričio mėn. laikraštyje rado loteriją, kurioje galima buvo laimėti kortelių siuntą apie gyvūnus. Susigundžiusi išsiuntė ir 2006-12-08 gavo pirmą siuntinį. Už jį pašte reikėjo sumokėti nedidelį mokestį. Ji toliau norėjo rinkti korteles, todėl Bendrovės paslaugų neatsisakė, priiminėjo siuntas, kurios jau buvo neregistruotos – jas rasdavo pašto dėžutėje, už kiekvieną siuntą reikėjo mokėti po 14,99 Lt. Po 3-4 siuntų nusprendė jų atsisakyti, paskambino Bendrovei ir atsisakė siuntų, jų daugiau negavo. O 2010-02-02 gavo reikalavimo laišką iš bendrovės „Lindorff“, kuriame nurodoma, jog ji, A. M., skolinga Bendrovei už 2006–2007 metais siųstas „Gyvūnų pasaulio“ korteles 59,96 Lt. Paskambinus Bendrovei, ji buvo informuota, jog neva nesumokėjo už 4 siuntas iš 5, taip pat, jog po atsisakymo buvo išsiųstos dar 2 siuntos, už kurias taip pat nesumokėta. Šių siuntų ji negavo. Ji nežino, kaip įrodyti Bendrovei, jog yra neskolinga. Taip pat prašo apginti jos teises (t. I, b. l. 94).

L. J. 2010-02-18 prašyme, Tarnyboje gautame 2010-02-19, paaiškino, kad skundžia UAB „IMP Baltic“ veiksmus. Kreipiasi dėl to, jog reikalaujama mokėti už prekę, kurios asmuo nenori ir jos neėmė. Paaiškino, kad 2009 m. pradžioje telefonu iš vyro (V. J. – žr. įgaliojimą (t. I, b. l. 106) primygtinai reikalauta tapti „Sveiki – esu Jūsų kompiuteris“ prenumeratoriumi, jam nesutikus, pasiūlyta atsiųsti vieną egzempliorių ir po to apsispręsti. Gavo pranešimą, kad pašte gautos prekės, už jas reikia sumokėti 15,95 Lt. Siuntinio atsiimti nėjo, už siuntinį nemokėjo. Po kurio laiko gavo lapą „Ypatingas pasiūlymas mūsų prenumeratorių pageidavimu“ ir reikalavimą sumokėti 22,99 Lt. Nemokėjo, tačiau ir toliau gaudavo laiškus, raginančius mokėti vis didesnes sumas (buvo apskaičiuoti delspinigiai). Šiuo metu gautas „Lindorff“ laiškas apie pareigą susimokėti. Gavus pirmus laiškus, buvo paskambinta Bendrovei ir pranešta, jog jie nėra prenumeratoriai, kad neprivalo mokėti, tačiau gautas atsakymas, jog sutartis yra su parašu. Prašo pakeisti, panaikinti ar nebetaikyti nesąžiningos sutarties sąlygų (t. I, b. l. 104-105).

R. G. prašyme, kuris Tarnyboje gautas 2010-02-20, paaiškino, kad 2008 m. pabaigoje arba 2009 m. pradžioje žurnale rado loteriją, nutrynusi suprato, kad yra laimėtoja. Užpildė kuponą dovanai atsiimti ir apmokėti pašto išlaidas. Apmokėjusi, pašte atsiėmė dovaną, kur buvo pridėtas bukletas apie gyvūnus. Po kiek laiko gavo laišką iš Bendrovės, jog turi susimokėti už du papildomus leidinius, tačiau tų leidinių negavo, jokios sutarties nepasirašė, jokių sąskaitų apie turimus įsipareigojimus neturi. 2009 m. balandžio mėn. paskambinusi atsisakė Bendrovės leidinių, buvo informuota, kad leidiniai nebus siunčiami, bet už tai, kas buvo siųsta (nors ir negauta) reikia susimokėti. Ji nemokėjo, todėl pradėjo gauti laiškus iš bendrovės „Lindorff“. Tikisi, jog Tarnyba padės išspręsti problemas su UAB „IMP Baltic“ (t. I, b. l. 116).

Prie vartotojų skundų yra pridėti Bendrovės pranešimai (priminimai, reikalavimai) vartotojams sumokėti įsiskolinimus, Bendrovės ypatingi pasiūlymai prenumeratoriams ir kt. medžiaga. Priimdama skundžiamą nutarimą Tarnyba rėmėsi vartotojų skunduose nurodomomis aplinkybėmis, vartotojų pateiktais įrodymais, pareiškėjos paaiškinimais ir teiktais įrodymais, pareiškėjos pasiūlymų medžiaga dėl jos platinamų leidinių prenumeratos.

Pareiškėja neginčija nutarime nurodytų ir vartotojų skunduose nurodytų pasiūlymų dėl jos platinamų leidinių prenumeratos, neginčija prenumeruojamus leidinio kortelių rinkinius vartotojams siuntusi paprastąja pašto siunta, o negavusi siuntų apmokėjimo, siuntusi vartotojams priminimus (reikalavimus, įspėjimus) dėl siuntų apmokėjimo (pareiškėjos paaiškinimai, t. I, b. l. 148-152, 173-177).

Profesinio atidumo reikalavimus pareiškėja pažeidė ir neužtikrindama leidinių pristatymo vartotojams. Už prekių pristatymą vartotojui atsakinga Bendrovė. Jau minėta, kad pareiškėja neginčija leidinius vartotojams siuntusi paprasta pašto siunta. Taip išsiuntusi platinamus leidinius pareiškėja negali garantuoti, kad vartotojai siuntinį iš tikrųjų gavo, ir negali pateikti tai patvirtinančių įrodymų. Tuo pačiu nepagrįsti pareiškėjos paaiškinimai, kad vartotojai, negavę siuntinio, turi bendradarbiauti su pareiškėja ir išsiaiškinti siuntos negavimo priežastis, tuo labiau, kad dauguma vartotojų net nesuprato, kad užpildydami užsakymo kuponą, jie su pareiškėja sudarė jos platinamų leidinių prenumeratos sutartį, taigi ir nežinojo, kad kas mėnesį turi gauti kortelių rinkinį. Teisė reikalauti iš vartotojų sumokėti už pateiktas prekes įmonei atsiranda tik pateikus prekę vartotojui. Bendrovė neįrodė, kad leidinio kortelių siuntiniai vartotojams buvo pristatyti. L. G., M. J., I. ir A. R., J. L., A. M., R. G. savo skunduose nurodė, kad jokių siuntinių iš Bendrovės negavo, tačiau Bendrovė reikalauja sumokėti už siuntas. Negalėdama įrodyti leidinio kortelių pristatymo minėtiems vartotojams, Bendrovė nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė vartotojams. Siuntų siuntimas į vartotojo pašto dėžutę, nors toks siuntimo būdas vartotojui yra nurodytas, neatitinka bendrovės profesinio atidumo, kaip rūpestingumo standarto, kadangi bendrovė neužtikrina ir nesiekia užtikrinti, kad vartotoją kiekviena atskira siunta, už kurią reikalaujama atskirai sumokėti ją gavus, tikrai pasieks. Tokiu būdu bendrovės veiksmai neatitiko Įstatyme įtvirtintų profesinio atidumo reikalavimų.

Agresyvios komercinės veiklos požymių turi ir Bendrovės veiksmai A. M., M. J. atžvilgiu, kai Bendrovė, pasitelkusi „Lindorff Oy“ paslaugas, reikalavo vartotojų sumokėti skolą, kurios susidarymo pati negalėjo pagrįsti: A. M. tvirtina, kad telefonu atsisakė tolesnės prenumeratos, o vėliau gavo „Lindorff Oy“ laišką apie skolą Bendrovei; M. J. tvirtina, kad bendrovė pasitelkdama „Linforff Oy“ reikalauja iš jos sumokėti už prekes, kurių ji negavusi. Tokiu būdu Bendrovė grasino imtis veiksmų, kurių teisėtai negali būti imamasi.

Pareiškėja aiškina, kad Tarnyba privalėjo atsisakyti priimti nagrinėti vartotojų skundus pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes dalies vartotojų skunduose nenurodoma faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą, pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes dalies vartotojų skundo pateikimo dieną buvo praėję daugiau kaip šeši mėnesiai nuo dienos, kai vartotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašyme nurodytą pažeidimą, pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes dalis vartotojų skunduose kėlė reikalavimus, nepriskirtus Tarnybos kompetencijai.