- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- e2S-909-280/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00661-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Sankauskaitė
- Pareiškėjas
- M. P.
- Suinteresuotas asmuo
- V. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Gražutės regioninio parko direkcijai
Pirmos instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-909-280/2015
Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00661-2015-5
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 19 d.
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės M. P. atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. e2-777-731/2015 pagal pareiškėjos M. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai ir Gražutės regioninio parko direkcijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja M. P. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motinos S. G. ūkinis kiemas, minimas Utenos apskrities archyvo pažymėjime dėl S. G. ūkinio kiemo pastatų Nr. N4-698, buvo šiuo metu V. R. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti antstolio S. O. G. veiksmus vykdomojoje byloje pagal išieškotojo Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pateiktą vykdyti 2013-10-15 Zarasų rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-19-477/2011 priklausančių statinių: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) griovimą, iki bus išnagrinėtas jos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, kad minėtų statinių griovimo data yra numatyta 2015-08-04. Pareiškėja M. P. yra įpėdinė Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p. prasme ir turi teisę atstatyti savo tėvų sodybą. Pareiškėja su V. R. yra sudariusi jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, pagal kurią susitarė kartu siekti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad dabar jau V. R. priklausančiame minėtame žemės sklype buvo sodyba ir buvo likę sodyboje buvusių pastatų bei jų priklausinių pamatų liekanų. Nustačius juridinį faktą, ji galėtų įteisinti pastatus savo vardu už V. R. pinigines lėšas. Teismui nustačius prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, pastatus įregistravus M. P. vardu, sklypo savininkas V. R. turėtų galimybę vykdymo procese su išieškotoju Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija sudaryti taikos sutartį, kad pastatų nebereiktų griauti, taip būtų išvengta žalos padarymo V. R..
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Nustatė, kad išieškotojas - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2013 m. spalio 29 d. antstolio S. O. G. kontorai pateikė vykdyti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-10-15 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-19-477/2011, kuriame nurodyta, kad Zarasų rajono apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas nusprendė: įpareigoti atsakovą V. R. savo, taip pat atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (teismo sprendimas įsiteisėjo 2012-10-16) nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs antstolio S. O. G. pareiškimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi Nr. 2A-748-565/2012, nustatė atsakovui V. R. naują trijų mėnesių terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012-10-16 sprendimą, kuriuo atsakovas V. R. įpareigotas, savo, taip pat atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: (duomenys neskelbtini).
Antstolio S. O. G. 2015-08-14 pažyma patvirtina tai, kad vykdant teismo įpareigojimą nugriauti statinius, skolininkas V. R. yra įvykdęs dalį griovimo darbų. Šiuo metu yra likę nenugriauti tik gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pamatai. Vilniaus apygardos teismo 2015-05-04 nutartimi Nr. 2A-748-565/2012 nustatytas trijų mėnesių terminas, įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012-10-16 sprendimą, baigėsi 2015 m. rugpjūčio 4 d.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja M. P. prašo Zarasų rajono apylinkės teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti S. O. G. veiksmus vykdomojoje byloje pagal išieškotojo Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pateiktą vykdyti 2013-10-15 Zarasų rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-19-477/2011 priklausančių statinių: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), griovimą iki bus išnagrinėtas jos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodo, kad teismas nesivadovavo teismų praktikoje nurodytais bendraisiais principais, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių, klausimas. Šioje byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių susidarytų situacija, kai teisėtai atstatyti pastatai bus nugriauti vien todėl, kad juridinio fakto buvimo klausimas bus išspręstas vėliau, nei priimtas sprendimas dėl pastatų nugriovimo. Byloje pateikti duomenys ir pareiškėjo teikiami įrodymai, sudaryta jungtinės veiklos sutartis rodo, jog pagrindinis pareiškėjo tikslas ir yra įrodyti faktinių sodybos statinių teisėtą buvimą šiuo metu V. R. priklausančiame žemės sklype. Dėl šios priežasties, konstatuojant, kad tarp pareiškėjo reikalavimo ir prašomų laikinųjų apsaugos priemonių yra tiesioginis priežastinis ryšys, teismo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertintinas ir kaip pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų suvaržymas. Pareiškėjos prie pareiškimo pateikti įrodymai, pagrindžiantys faktinės bylos aplinkybes ir laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumą sudaro prielaidą manyti, kad pareiškimas yra pagrįstas, todėl sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo ekonomiškumo, teisingumo principu, kuriais remiantis laikinųjų apsaugos priemonių mastas turi būti taikomas atsižvelgiant į tai, kiek būtina būsimo ieškovo galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui užtikrinti, taip pat turi būti įvertinti šalių interesai ir nei vienai iš šalių nesuteiktas nepagrįstas prioritetas. Skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad dalis griovimo darbų jau yra atlikta, yra nenugriauti tik sodybos pamatai ir neatsižvelgia, kad pareiškėja M. P. ir V. R. sudarytoje jungtinės veiklos sutartyje susitarė bendrai siekti kad V. R. priklausantys statiniai būtų įteisinti, todėl pastatų nugriovimas reikštų nepagrįstai didelius nuostolius pareiškėjai ir V. R.. Atidėjus nugriovimo darbus kitų suinteresuotų asmenų interesai nenukentėtų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą nurodo, jog nutartyje yra pagrįstai nurodyta, kad nugriovus V. R. priklausančius pastatus dėl kurių buvimo nagrinėjama byla, sprendimo vykdymas pareiškėjai gali pasunkėti, nes reiks daugiau lėšų sodybos atstatymui. Be to, pastatai V. R. esančiame sklype faktiškai yra pradėti griauti ir viešajam interesui žalos nedaro, todėl, kol bus išnagrinėta civilinė byla, pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti tenkinamas.
Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Zarasų rajono apylinkės teismo 2015-08-17 nutartį nepakeistą, o apeliantės M. P. atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Nurodė, kad M. P. siekia sustabdyti antstolio veiksmus vykdomojoje byloje, kurioje skolininkas V. R. pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą yra įpareigotas pašalinti neteisėtos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę jam priklausančiuose žemės sklypuose. M. P. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sieja su galimai juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu, kad jos motinai priklaususio ūkinio kiemo pastatai buvo šiuo metu V. R. nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties sklype adresu (duomenys neskelbtini). Toks pareiškėjos prašymas nepagrįstas, nes V. R. pastatus jau yra nugriovęs ir likę nedemontuoti tik statinių pagrindai. Pareiškėja nenurodo, kokias jos teises ir teisėtus interesus, galimai pažeidė teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nes pareiškėja nevaldo nuosavybės teise ir nesinaudoja žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kitais įstatyme numatytais pagrindais. Pareiškėjos M. P. atitikimas Miškų įst. 11 str. 1 d. 7 p. nustatytiems reikalavimams dar nesuteikia teisės atstatyti tėvų sodybos. Be to statinių statytojas ir faktinis valdytojas yra ir liks V. R., todėl neteisėtų statinių įteisinimas, nesiejant jo su buvusių savininkų interesu atkurti savo sodybą, prieštarautų įstatymo leidėjo valiai. Pabrėžia, kad M. P. siekia nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą jau nebeegzistuojančiame žemės sklype, nes nurodytas sklypas jau yra padalintas į du žemės sklypus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Laikinosios apsaugos priemonės – tai civilinėje byloje teismo pritaikyti apribojimai, draudimai, įpareigojimai ir kitos CPK ar kituose įstatymuose nustatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Viena laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). CPK 145 str. 1 d. 10 p. įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – gali būti taikoma, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1289-330/2015).
Pažymėtina, kad teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Antstoliui pateikiami vykdyti įsiteisėję vykdomieji dokumentai. CPK 18 str. įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas, reiškiantis, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 str.), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais.
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Zarasų rajono apylinkės teismas ir 2012-10-16 Vilniaus apygardos teismas nusprendė: įpareigoti atsakovą V. R. savo, taip pat atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Gražutės regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (teismo sprendimas įsiteisėjo 2012-10-16) nugriauti atsakovui V. R. nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs antstolio S. O. G. pareiškimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi Nr. 2A-748-565/2012, nustatė atsakovui V. R. naują trijų mėnesių terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2012-10-16 sprendimą. Terminas yra pasibaigęs 2015 m. rugpjūčio 4 d.
Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014);
Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio veiksmus vykdomojoje byloje pagal 2013-10-15 Zarasų rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-19-477/2011 priklausančių statinių: (duomenys neskelbtini), suinteresuotam asmeniui V. R. priklausančiame 1,25 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklype, nugriovimą. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėja pateikė pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, kad jos motinai priklausę pastatai, buvo, šiuo metu V. R. priklausančiame 1,25 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklype, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas susijęs ne su galimai pareiškėjai palankaus sprendimo ir jos reikalavimų vykdymo užtikrinimu, o su suinteresuoto asmens, su kuriuo pareiškėja yra sudariusi partnerystės sutartį, sprendimo nevykdymu kitoje byloje pagal jau užvestą vykdomąją bylą. Be to, vadovaujantis LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktu, vykdomoji byla gali būti sustabdoma tik pareiškus procesinį reikalavimą, o nagrinėjamu atveju, pareiškėja pareiškė pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Toks ieškovės reikalavimas tiesiogiai nėra susijęs su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
Pažymėtina, kad skolininkas V. R. pateikė prašymą atidėti galutinį darbų užbaigimą iki 2015-10-15. Be to, suintersuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, nurodo, kad atlikus V. R. statybvietės patikrinimą, užfiksuota, jog teismo sprendimas, kuriuo V. R. įpareigotas nugriauti ant jam priklausančio sklypo (duomenys neskelbtini) statinius, beveik įvykdytas, liko tik neišgriauti statinių pamatai. V. R. ketina nugriauti likusius pamatus, tik šiuo metu neranda rangovo. Taigi, atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes, M. P. prašymas stabdyti antstolio veiksmus vykdomojoje byloje iki bus išnagrinėtas jos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nebeturės jokios reikšmės ir neatitinka V. R. valios, išreikštos pareiškime inspekcijai.
M. P. skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad nustačius byloje įrodinėjamą juridinį faktą ir jau esant nugriautiems statiniams pareiškėja įgys teisę vėl juos atstatyti, tačiau toks procesas neatitinka protingumo kriterijų, nes tokiu būdu atsiranda nuostoliai ir toks procesas pareikalaus papildomų išlaidų, laikytini nepagrįstais, paremtais tik pačios apeliantės samprotavimais. Net ir nustačius, kad pareiškėja atitinka Miškų įst. 11 str. 1 d. 7 p. nustatytiems reikalavimams, pareiškėjai M. P. neįgys teisės atstatyti tėvų sodybos, nes pagal Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., statytojo teisė realizuojama, kai turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita LR įstatymų nustatyta teise. Bylos duomenimis sklypas, kuriame ji ketina atstatyti sodybą, V. R. lėšomis, jai nepriklauso. Be to pareiškėja nenurodė, kokius ji nuostolius patirs, nugriaunant V. R. priklausančius pastatus.
Tai, kad teismas priėmė pareiškėjos pareiškimą, tai dar nereiškia, kad jis galimai bus patenkintas. Teismas priimdamas ieškinį (pareiškimą) aiškinasi tik teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą. Teismas nevertina pareiškėjos pateiktų įrodymų pagrįstumo, todėl teigti, kad pareiškimas yra galimai pagrįstas, nėra pagrindo.
Tarp pareiškėjos M. P. ir V. R. jungtinės veiklos sutartis, sudaryta 2015-07-29 negali būti pagrindu nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ir niekaip neįtakoja pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, nes bet kokiu atveju žemės sklypas nuosavybės teisėmis priklauso V. R., juridinio fakto nustatymas jam teisinių pasekmių nesukelia, jis statybų vykdyti neturi teisės. Neturėdamas teisės pats statyti, negali tos teisės perleisti ir kitam asmeniui.
Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje nėra tinkamai pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.