Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-596-124/2015 pagal ieškovų J. P. ir L. B. P. ieškinį atsakovams Pakruojo ūkininkų kredito unijai, A. K., uždarajai akcinei bendrovei „LKU turto valdymas“ dėl paskolos sutarčių pripažinimo apsimestinėmis, hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys E. K., D. P., antstolis V. M..

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį apeliacinio proceso dalyką apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Ieškovai J. P. ir L. B. P. 2015 m. balandžio 10 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus prie atsiliepimo į atskirąjį skundą, kuriuose nurodo papildomus argumentus dėl atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos atskirojo skundo.

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tokia taisyklė taikytina ir atskirųjų skundų padavimo bei nagrinėjimo procese (CPK 338 str.). Taigi vadovaujantis CPK 323 ir 338 straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į atskirąjį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-940/2011; 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1730/2011). Vadinasi, jeigu teikiamais paaiškinimais (jų dalimi) yra keičiamas arba pildomas apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų (skundų, atsiliepimų į juos) dalykas ar pagrindas nesilaikant CPK 323 straipsnyje nustatyto ribojimo, tokie paaiškinimai (ar atitinkama jų dalis) negali būti analizuojami ir vertinami. Šių įstatymo bei teisminės praktikos nuostatų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pateiktus ieškovų rašytinius paaiškinimus atsisako priimti ir jų nevertina, nes šiais paaiškinimais iš esmės pildomas atsiliepimas į atskirąjį skundą. Minėti paaiškinimai procesiškai gražintini juos pateikusiems asmenims, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytą imperatyvų draudimą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat teisę spręsti dėl būtinų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių masto. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad ieškovai tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (reikalavimų pagrįstumas ir jų dydis) nėra nagrinėjamas iš esmės, o teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, bet ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra reikšminga tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai. Nagrinėjamu atveju ieškovų pasirinktas teisių gynimo būdas – prašymas teismine tvarka pripažinti paskolos sutartis apsimestinėmis (CK 1.87 straipsnis) bei pripažinti hipotekos sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento (ab initio). Aplinkybės, sudarančios ieškinio faktinį pagrindą, prima facie doktrinos požiūriu negali būti traktuojamos kaip objektyviai negalimos – esą išnagrinėjus ginčą iš esmės jos negalėtų būti pripažintos įrodytomis. Todėl konstatuotina, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą (CPK 185 straipsnis). Apeliantas, atskirajame skunde nurodydamas, jog pareikštas ieškinys yra prima facie nepagrįstas, iš esmės dėsto savo nesutikimo su pareikštu ieškiniu motyvus, kurių vertinimas bus atliekamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Šiuo atveju apelianto atskirojo skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, jog ieškinys negali būti tenkinamas visa apimtimi, dėl to neatsirastų ir pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybei.

Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad laikinąja apsaugos priemone gali būti išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Teismų praktikoje yra susiformavę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurios turi būti įvertintos sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo, tarp jų ir poreikį užtikrinti kitų suinteresuotų asmenų teises, pašalinti naujų teisinių ginčų atsiradimo tikimybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – gali būti taikoma, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti vykdyti išieškojimo veiksmus iš ieškovo J. P. įkeisto turto bei sustabdyti visas ieškovų atžvilgiu užvestas vykdomąsias bylas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad antstolis vykdo ieškovo J. P. įkeisto turto priverstinį pardavimą varžytynėse pagal kreditoriaus UAB „LKU turto valdymas“ pareiškimą, pagrįstai nusprendė, kad įvykus ieškovo J. P. įkeisto turto priverstiniam pardavimui varžytynėse, toks turto realizavimas gali turėti reikšmingos įtakos ieškovo J. P. ir jo šeimos arba trečiųjų asmenų, įgijusių šį turtą, interesams. Šios aplinkybės patvirtina, kad išieškojimo iš ieškovo J. P. turto vykdymo procesas yra prasidėjęs, taigi egzistuoja reali grėsmė, jog ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų dėl iš ieškovo išieškoto turto (ar jo dalies) grąžinimo, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą sustabdyti išieškotojo UAB „LKU turto valdymas“ interesais vykdomus išieškojimo veiksmus iš J. P. turto pagal šioje byloje ginčijamus hipotekos sandorius (hipotekos lakštus).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taip pat sustabdė išieškotojo UAB „LKU turto valdymas“ interesais vykdomo išieškojimo veiksmus iš L. B. P. turto bei piniginių lėšų pagal ieškovų ginčijamas paskolos sutartis. Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jų taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą. Nagrinėjamu atveju ieškovai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti išieškotojams Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir UAB „LKU turto valdymas“ vykdyti išieškojimo veiksmus iš L. B. P. turto bei piniginių lėšų, sustabdyti visas jo atžvilgiu užvestas vykdomąsias bylas, nenurodė jokių tokį prašymą pagrindžiančių argumentų. Taigi ieškovai neįrodė prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo (CPK 12, 178 straipsniai), dėl to pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė minėtas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo iš L. B. P. sustabdymą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina, panaikinant jos dalį, kuria sustabdyti išieškotojo UAB „LKU turto valdymas“ interesais vykdomo išieškojimo veiksmai iš L. B. P. turto bei piniginių lėšų pagal ginčijamas paskolos sutartis. Kitos nutarties dalys paliktinos nepakeistos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria sustabdyti išieškotojo UAB „LKU turto valdymas“ (juridinio asmens kodas 302796346) interesais vykdomi išieškojimo veiksmai iš L. B. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) turto bei piniginių lėšų pagal 2005 m. liepos 19 d. paskolos sutartį Nr.05-00340 ir 2010 m. kovo 26 d. paskolos sutartį Nr.10-00068.

Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.