Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Vaidutė Stangvilienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-449-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-9-01118-2013-9

2015 m. gegužės 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Štreimikytei, išteisintojo A. K. gynėjai advokatei Onai Klinavičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Štreimikytės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. (toliau – A. K.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 18 d. 18.53 val. Alytuje, Jotvingių g. 8A Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės trečiojo aukšto koridoriuje, būdamas valstybės tarnautoju - eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, priešais kamerą Nr. 9 kitų asmenų akivaizdoje E. J. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą: dešinės rankos kumščiu sudavė du smūgius į nugaros sritį ir taip viršijo įgaliojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, kuriame numatyta, kad „Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes“; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 1, 2, 4 ir 8 p., kuriame numatyti valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, pavyzdingumo, 15 str. 1 d. 1 p., 3 p., 5 p., 6 p. nustatytas valstybės tarnautojo prievoles: „Laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų“, „Gerbti žmogaus teises ir laisves“, „Laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių <...> nepiktnaudžiauti tarnyba“, „Laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“; Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 ir 3 p., kuriuose numatyta, kad pareigūnas privalo „Gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves“, „Užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus <...>“ Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 p., kuriame numatyta, kad „Tarnyba policijoje grindžiama šiais profesinės etikos principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo“, o 4.1 p. įpareigoja pareigūnus tarnybinėje veikloje „Gerbti ir ginti kiekvieno žmogaus orumą bei pagrindines teises ir laisves“; 4.2 p. - „Užtikrinti kiekvieno sulaikyto asmens teisių ir laisvių apsaugą, o prireikus imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų suteikta medicinos ar kita būtina pagalba“; 4.3 p. - neatlikti, neskatinti ir kitaip netoleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų“; 4.4 p. - „Naudoti jėgą tik tuo atveju, kai tai neišvengiamai būtina, ir tik teisėtam tikslui pasiekti“; 4. 6 p. - „Saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo“, ir dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, kadangi buvo sumenkintas policijos autoritetas, sumažintas pasitikėjimas policija bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas bei nukentėjusysis E. J., kadangi buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata dėl nugaros sumušimo. Tokiais savo veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d.

Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia) (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–407/2009). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–310/2010). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir panašiai (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007). Taigi, atskleidžiant piktnaudžiavimo kaltės turinį, būtina nurodyti asmens psichinį santykį tiek su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais. Tyčinės kaltės buvimas asmens veikoje yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis, todėl nenustačius šio požymio, asmens veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 228 str. 1 d.

Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, atsižvelgdamas į aptartų nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 str. 1 d., požymių visumą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog A. K. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala asmeniui, valstybei ar institucijai, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami BK 228 str. 1 d. prasme. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, A. K. nekaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant A. K. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys į BK 2 str. 4 d. nuostatas, remiantis kuriomis, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, A. K. buvo kaltinamas tuo, jog jis, būdamas valstybės tarnautoju, eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas areštinėje kitų asmenų akivaizdoje E. J. atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą - dešinės rankos kumščiu sudavė du smūgius į nugaros sritį ir taip viršijo įgaliojimus, dėl ko didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, kadangi buvo sumenkintas policijos autoritetas, sumažintas pasitikėjimas policija bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas bei nukentėjusysis E. J., kadangi buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata dėl nugaros sumušimo.

Ginčo dėl to, jog A. K. analizuojamo įvykio metu E. J. atžvilgiu panaudojo fizinę jėgą, nėra. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neneigė ir pats pareigūnas A. K., ją patvirtina tiek kitų byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Abejoti šių duomenų pagrįstumu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tačiau, vertinant šį faktą A. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kontekste, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad vien tik fizinės jėgos panaudojimo faktas nagrinėjamu atveju negali būti pakankamas pagrindas A. K. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 str. 1 d. kilti. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad, sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d., policijos pareigūnas turi teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus reikalavimus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Kaip numato komentuojamo įstatymo 23 str. 1 d., policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad tam tikrais, įstatyme numatytais atvejais, pareigūnams yra suteikiama teisė panaudoti fizinę prievartą pažeidėjo atžvilgiu. Todėl nagrinėjamu atveju be A. K. panaudotos fizinės prievartos E. J. atžvilgiu fakto, išteisintojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 228 str. 1 d. būtina nustatyti, kad jo veiksmai, (fizinės prievartos (jėgos) panaudojimas), buvo atlikti tyčia piktnaudžiaujant savo tarnybine padėtimi arba viršijant jam suteiktus įgaliojimus, t.y. kad tokiais savo veiksmais A. K. pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias šių veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų.

A. K., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini). Vakare gavo pranešimą, kad iš areštinės trečio aukšto į antrą aukštą leidžiami „šniūrai“. Užlipo į trečią aukštą ir atidarė kameros Nr. 9 duris. Prie kameros atėjo su trečio aukšto postiniu R. D.. Šioje kameroje buvo trys asmenys: E. J., K. U. ir A. M.. R. D. liko stovėti prie kameros durų, o jis pats užėjo į vidų bei ten esantiems asmenims liepė išeiti į koridorių ir atsistoti veidu į sieną. E. J. koridoriuje stovėjo viduryje, tiesiai priešais duris ir galėjo viską stebėti, kas vyksta kameros viduje, o jam iš dešinės atsistojo K. U., iš kairės – A. M.. E. J. buvo apsirengęs džemperiu su kapišonu. K. U. ir A. M. stovėjo ramiai, o E. J. jau išeidamas iš kameros išreiškė priekaištus dėl elektros atjungimo kamerose, dėl negauto perdavimo. Perdavimas iš tikrųjų buvo iš jo motinos ir E. J. apie jį žinojo. Dėl to ir buvo pagrindinis jo nepasitenkinimas. Apžiūrėjęs kamerą ant lango krašto pastebėjo padėtą vadinamą „meškerę“, iš popieriaus pagamintą lazdelę, ant kurios galo buvo pririštas raištis. Kitas raiščio galas su svareliu buvo nuleistas iki antro aukšto. Jį traukiant, nutrūko. Bet vėliau išėjęs į lauką tą galą rado su pririštu muilo svareliu ir rašteliu. Po kameros apžiūros, išeidinėjo į koridorių kairėje rankoje laikydamas ištrauktą susuktą raištį, o dešinėje – popierinę lazdelę. Tiek būnant kameroje ir vykdant apžiūrą, tiek išeidinėjant į koridorių, E. J. pastoviai gręžiojosi ir kalbėjo. Jis (A. K.) paliepė E. J. stovėti nusisukus veidu į sieną, bet E. J. neklausė. Kadangi nepakluso jo nurodymams, todėl priėjęs prie E. J. dešine ranka, tuo pat metu laikydamas joje popierinę lazdelę, suėmęs ties juosmens sritimi už vilkėto džemperio ir stipriai A. J. pasukęs į sieną bei priglaudęs. E. J. į tai sureagavo pasakydamas žodžius „ką čia darai, ko daužaisi“. Kaip suprato, tuo jis norėjo atkreipti kitose kamerose esančių areštuotojų dėmesį, sukelti bruzdesį. E. J. pasukimo momentu vaizdo įraše girdimi taukšėjimo garsai, tai galėjo būti garsai iš kitų kamerų. Mano, kad susidariusioje situacijoje, E. J. nepaklusus jo nurodymams, neteisėtiems veiksmams nutraukti buvo būtina panaudoti fizinę jėgą. Kai areštuotuosius suleido į kamerą, E. J. paprašė iškviesti budintįjį. Jo prašymą įvykdė bei tuo pačiu budėtojo paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, kad užfiksuotų E. J. būklę, kad jis pats savęs nesusižalotų, o paskui neapkaltintų pareigūnų, nes tokių atvejų yra buvę. Greitoji medicinos pagalba atvažiavo per pusvalandį. Iš budėtojo sužinojo, jog medikai konstatavo E. J. nugaros sumušimą, nors budėtojas D. L., nuvedęs E. J. pas medikus, sakė nieko nematęs. Po šio įvykio tą patį vakarą surašęs tarnybinį pranešimą dėl fizinės jėgos panaudojimo fakto pažeidimui užkardinti. Pranešimą adresavo policijos komisariato viršininkui. Dėl fizinės jėgos panaudojimo E. J. buvo įspėtas, kai jis (A. K.) apžiūrinėjo kamerą.

Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, abejoti aptartų A. K. parodymų objektyvumu ar patikimumu, nėra teisinio pagrindo. Analogiškas aplinkybes A. K. parodė ir savo 2013 m. lapkričio 18 d. tarnybiniame pranešime, pažymėdamas, kad 2013 m. lapkričio 18 d., apie 18.45 val. reaguodamas į trečiojo posto postinio R. D. pranešimą apie įtartiną kameros Nr. 9 areštuotųjų elgesį, atėjo į kamerą ir liepė jiems išeiti į koridorių. Kameroje rado per lango orlaidę nuleistą iš paklodžių padarytą virvę, ant kurios galo buvo muilo gabaliukas ir raštelis. Koridoriuje stovėjęs E. J. atsisukinėjo į kameros pusę, garsiai reiškė nepasitenkinimą dėl negauto perdavimo ir areštinės režimo. Nurodžius nešaukti ir nusisukti veidu į sieną, E. J. nepakluso. Siekdamas įvykdyti savo nurodymą įspėjo areštuotąjį, kad bus panaudota fizinė jėga, bet E. J. nepakluso, todėl suėmė už rūbų nugaros srityje ir apsuko veidu į sieną. Tuomet E. J. ėmė šaukti, jog jį sumušęs, reikalavo kviesti pamainos vyresnįjį ir iškviesti greitąją med. pagalbą (b. t. 1, b. l. 12). Jas, tiek teisiamojo posėdžio metu, būdamas supažindintas su atsakomybe už melagingų parodymų davimą, tiek 2013 m. lapkričio 18 d. tarnybiniu pranešimu (b. t. 1, b. l. 13) patvirtino ir įvykio metu kartu su pareigūnu A. K. buvęs pareigūnas R. D.. A. K. išdėstytoms nagrinėjamo įvykio aplinkybėms neprieštarauja ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, jas, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, betarpiškai patvirtino ir pats nukentėjusysis R. J. iš esmės pakeisdamas savo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad A. K. įvykio metu atliko tiesiogines savo pareigas, neabejotinai žinojo, jog įvykio vietoje yra filmuojama, be to, jis nesistengė paneigti ir E. J. atžvilgiu naudotos fizinės prievartos fakto, kas nagrinėjamu atveju yra viena labiausiai įrodinėtinų įvykio aplinkybių. Šių duomenų pagrindu prokurorės argumentai dėl nepatikimų ir kritiškai vertintinų išteisintojo parodymų, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš aukščiau aptartų A. K. parodymų analizės seka, kad jis, pareikalavęs E. J. stoti veidu į sieną, jam nevykdant šio reikalavimo, nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo objektyviai nenustatyto pobūdžio fizinę jėgą (vaizdo medžiaga 2 smūgių rankos kumštimi nukentėjusiajam į nugarą nepatvirtina), po ko, visi iš areštinės kameros išvesti asmenys, buvo suleisti atgal į kamerą ir užrakinti. Sprendžiant klausimą dėl šių A. K. veiksmų teisėtumo, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ Nr. Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 9.3 punktą, asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo vykdyti teisėtus policijos areštinės pareigūnų nurodymus, mandagiai elgtis su policijos areštinės pareigūnais, darbuotojais ir tarpusavyje. Komentuojamų taisyklių 10.1 punkte įtvirtintas asmenims, laikomiems policijos areštinėse, taikomas draudimas priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus. Su šiomis taisyklėmis, remiantis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančia 2013 m. sausio 21 d. pažyma, E. J. buvo pasirašytinai supažindintas (b. t. 1, b. l. 43), todėl neabejotinai žinojo savo pareigas, tačiau jų nevykdė. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad E. J. išvestas iš kameros elgėsi destruktyviai, nevykdė pareigūno A. K. reikalavimų, jam priešgyniavo ir su juo atsikalbinėjo, kas pripažintina netinkamu jo kaip areštinėje laikomo asmens pareigų, nustatytų aukščiau aptartomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, vykdymu. Už šių veiksmų atlikimą 2013 m. lapkričio 21 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės viršininko nutarimu Nr. 20 E. J. buvo pareikšta nuobauda – papeikimas. Su nutarimu E. J. buvo supažindintas 2013 m. lapkričio 22 d. (b. t. 1, b. l. 15). Destruktyvų E. J. elgesį nagrinėjamo įvykio metu, jo priešgyniavimą A. K. ir atsisakymą vykdyti jo reikalavimus, patvirtina ir paties E. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės. Jo teigimu, 2013 m. lapkričio 18 d., iš kameros, esančios trečiame aukšte, iki antro aukšto buvo nuleista virvė su rašteliu. Tai pastebėję pareigūnai priėjo prie kameros durų langelio ir kažką pasakė. Į tai sureagavęs jis pradėjo šaukti. Kadangi kameroje buvo triukšmaujama, policijos pareigūnai liepė apsiraminti, bet jis vis tiek nesiliovė. Neužilgo atėjo A. K. su kitu pareigūnu ir liepė išeiti iš kameros. Jis (E. J.) stovėjo prie sienos ties kameros durimis, todėl galėjo stebėti kaip daroma krata. Norėdamas pamatyti, kas vyksta kameroje, buvo pasisukęs į tą pusę. Matė, kad A. K. per langą ištraukė iš paklodės padarytą virvę, prie kurios buvo pririštas raštelis ir cigaretės. Taip pat rado iš popieriaus pagamintą „strėlę“ virvei nuleisti. Kai A. K. paklausė, kieno virvė, jis (E. J.) jį užsipuolė, nurodydamas, kad nieko nežino. A. K. kelis kartus liepė nusisukti į sieną, tačiau jam nepakluso. Tada pareigūnas suėmė jį už rankos ar nugaros ir pasuko, liepdamas užsisukti į sieną. Pareigūno prisilietimas jį sunervino, todėl pradėjo šaukti. A. K. jam nesudavė, tik bandė pasukti į sieną. Šioms aplinkybėms iš esmės neprieštarauja ir 2013 m. gruodžio 9 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolo, vaizdo įraše pavaizduoti 2013 m. lapkričio 18 d. įvykiai nuo 6.32 val. (18.32 val. pagal 24 valandų skaičiavimo sistemą) iki 7 val. (19 val.). Vaizdas ir garsas vaizduojamas areštinės koridoriuje. Kelis kartus girdisi bildesys ir kalbėjimo garsai. Kai pasigirsta šūksniai, policijos pareigūnas prieina prie kameros Nr. 9 ir pasižiūri pro stebėjimo langelį. Vėliau jis dar kartą prieina prie tos pačios kameros ir paklausia dėl leidžiamų „šniūrų“. Prie šio pareigūno prieina antras pareigūnas (A. K.) ir atrakina kameros duris bei nurodo visiems išeiti. Į koridorių išeina trys asmenys ir atsistoja prie sienos priešais kamerą. Viduryje stovintis asmuo, su gobtuvu ant galvos, kažką kalba su pareigūnu, esančiu kameroje, petimi ramstosi į sieną ir žvilgčioja į kamerą. Tas pats asmuo kalbasi su pareigūnu, stovinčiu prie durų, apie perdavimus, pasimatymus. Ir toliau tęsiasi šio asmens pokalbis su pareigūnu, esančiu kameroje. Jis teigia, kad nieko nežino apie leidžiamus „šniūrus“. Kai pareigūnas išeina iš kameros, šis asmuo neva prisipažįsta leidęs „šniūrus“, kalba atsisukęs į pareigūną. Pareigūnas kairėje rankoje laiko kažką panašaus į virves, o dešinėje – ploną strypelį. Jie kalbasi kažką tarpusavyje. Tuomet pareigūnas jam nurodo stoti veidu į sieną. Pasigirsta du dunksėjimo garsai. Vaizdas susiliejęs, bet matomas pareigūno judesys dešine ranka link minėto asmens su gobtuvu. Šis asmuo paklausia „ką tu čia darai“ bei ištaria dar kelis neaiškius žodžius. Jam kažką atsako pareigūnas ir nurodo eiti į kamerą. Asmuo prašo iškviesti viršininką ir dar kažką pasako. Suėjus trims areštuotiesiems į kamerą netrukus girdisi iš kameros prašymas iškviesti sesutę ir viršininką (b. t. 1, b. l. 19-22).

A. K. teigimu, reaguojant į tokius E. J. veiksmus, siekiant areštinėje užtikrinti tvarką, prievarta jo reikalavimui – stoti veidu į sieną, įvykdyti buvo būtina, nes iš kameros buvo išvesti trys asmenys, o pareigūnai buvo tik du, E. J. elgėsi destruktyviai, priešgyniavo, ginčijosi, sukiojosi, tokiais savo veiksmais siekdamas sukelti sumaištį. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš kameros išvedus tris areštuotus asmenis, A. K. pasirinko tinkamas atsargumo priemones, jo reikalavimas stovėti nusisukus veidu į sieną buvo teisėtas bei pagrįstas, jis atitiko ir Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų 47 punkto reikalavimus. Šioje vietoje atmetant prokurorės apeliacinio skundo argumentus akcentuotina, kad ji savo teiginiais apie apylinkės teismo išvadą, jog A. K. fizinę prievartą panaudojo savo reikalavimo įvykdymui iš keršto, iškreipia skundžiamo nuosprendžio turinį, savaip interpretuoja jame išdėstytus motyvus, ir jos interpretacijos visiškai neatitinka apylinkės teismo nuosprendyje suformuotų išvadų, abejoti kuriomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Aukščiau aptartais duomenimis neabejotinai nustatyta, jog A. K. nagrinėjamo įvykio metu E. J. nevykdant jo nurodymo stoti veidu į sieną, atliko prievartinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, jo nepaklusimui įveikti panaudodamas fizinę jėgą, tačiau, priešingai prokurorės argumentams, konkretizuoti A. K. veiksmų, atliktų E. J. atžvilgu, pobūdžio, t.y. ar E. J. buvo suduotas smūgis (ar du) į nugaros sritį, ar padarytas sumušimas nugaros srityje galėjo atsirasti A. K. jį suimant už drabužių ir pasukant veidu į sieną, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galimybės.

Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadą Nr. G 1233/13(06). Joje konstatuota, kad E. J. padarytas nugaros sumušimas, galimai prie užduotyje nurodytų aplinkybių ir laiko, vieno trauminio poveikio pasėkoje, kieto ir buko daikto poveikyje ir kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. t. 1, b. l. 32). Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. 3-1233/13/14(06), tikėtina, kad nugaros sumušimas E. J. galėjo būti padarytas ir suduodant smūgį kumščiu į nugaros sritį; mažai tikėtina, kad minėtas sužalojimas nugaros srityje galėjo atsirasti E. J. suėmus už drabužių nugaros srityje ir apsukant jį veidu į sieną (b. t. 1, b. l. 35).

Aptartas specialisto išvadas pateikęs teismo medicinos ekspertas L. U., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvadas surašęs pagal pateiktą vienintelį medicininį dokumentą – greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelę, kurioje buvo pažymėta diagnozė – nugaros sumušimas. Nukentėjusiojo E. J. tiesiogiai neapžiūrėjęs. Vaizdo įrašai jam taip pat nebuvo pateikti. Sužalojimo atsiradimo mechanizmą išvadoje nurodė pagal pateiktas tyrėjo užduotyje įvykio aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo suimtas už drabužių nugaroje ir pasuktas. Pagal tokias aplinkybes mažai tikėtinas nugaros sumušimas. Daugiau tikėtina, kad tai buvo trauminis poveikis. Paraudimas ant kūno gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Kadangi pats neapžiūrėjęs nukentėjusiojo kūno, todėl negalintis kategoriškai atsakyti, kokie fiziniai faktoriai galėjo sukelti paraudimą jo nugaroje. Teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą nieko negalintis pasakyti apie sužalojimo atsiradimo mechanizmą, kai nematęs paties sužalojimo, medicininėje dokumentacijoje sužalojimas nebuvo aprašytas. Vaizdo medžiagoje smūgio sudavimo nematantis. Matęs kaip A. K. buvo E. J. suėmęs už drabužių ir jį pasuko.

Vertinant šias aplinkybes A. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kontekste, matyti, kad E. J. nustatytų sužalojimų nugaros srityje pobūdį bei jų mastą specialistas konstatavo remdamasis vieninteliu jam pateiktu medicininiu dokumentu - greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortele, kurioje buvo pažymėta diagnozė – nugaros sumušimas. Analizuojant minėtos medicininės kortelės turinį matyti, kad 2013 m. lapkričio 18 d., 19.01 val., buvo gautas iškvietimas į Alytaus areštinę Jotvingių g. 8, Alytus. Kvietimo priežastis – sumušimas. Apžiūrėtas asmuo – E. J.. Nustatytas minkštųjų audinių sumušimas, skausmas nugaroje. Diagnozė – nugaros sumušimas (b. t. 1, b. l. 38-39).

Aptartus duomenis į greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelę įrašiusi Alytaus greitosios medicinos pagalbos stoties bendruomenės slaugytoja Ona B. K., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patvirtino, kad buvo iškvietimas dėl sumušimo. Areštinės medicinos kabinete apžiūrėtas E. J. skundėsi nugaros skausmais juosmens srityje. Ant nugaros sumušimo žymių nepastebėjusi. Kad tai sumušimas, sprendė pagal E. J. nusiskundimus. Kai jam paspaudusi juosmens srityje, jis sakė, jog skauda. Jokių nubrozdinimų, mėlynių ar sumušimo žymių nebuvo. Jos vertinimu, tai buvo nereikšmingas sumušimas ir dėl to greitosios medicinos pagalbos kviesti nereikėjo. E. J. suleido nuskausminamųjų vaistų, nes jis to prašė. Neužtikrinta, kad E. J. skaudėjo, nes jis galėjo tik suvaidinti skausmą.

Apibendrinant aptartus duomenis matyti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvados Nr. G 1233/13(06) ir Nr. 3-1233/13/14(06) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pateiktos neapžiūrėjus E. J., tik iš greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelėje užfiksuotų duomenų, kurie, sutinkamai su A. B. K. parodymais, buvo surašyti iš E. J. subjektyvių parodymų, kad paspaudus tam tikrą vietą nugaros srityje, jis jaučia skausmą.

Tuo tarpu nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje pripažinto E. J. parodymai apie analizuojamo įvykio aplinkybes, jam suduoto smūgio (smūgių) pobūdį, taip pat nebuvo nuoseklūs. Remiantis E. J. 2013 m. lapkričio 19 d. paaiškinimu, A. K. nagrinėjamo įvykio metu jam sudavė du smūgius į nugaros sritį. Pirmąjį - išėjęs iš apžiūrėtos kameros, kai E. J. atsakė jam nežinantis, kam priklauso kameroje rastas siūlas, antrąjį – kai atsisuko į pareigūną po pirmojo smūgio (b. t. 1, b. l. 14). Analogiškas aplinkybes E. J. nurodė ir 2013 m. gruodžio 18 d. ikiteisminio tyrimo apklausos metu (b. t. 1, b. l. 56-58). BPK 276 str. 4 d. numato, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti perskaitomi byloje esantiems parodymams patikrinti, t.y. tokie parodymai nėra laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu ir vien jais grįsti kaltės negalima. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010), tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, E. J. iš esmės paneigė ankščiau jo nurodytas aplinkybes, patvirtindamas, kad A. K. jo nemušė, o paraudimas nugaros srityje galėjo atsirasti tuo metu, kai A. K. jėga jį pasuko veidu į sieną. Atsižvelgiant į faktinių bylos aplinkybių visumą, įvertinus tiek E. J., tiek A. K. parodymus, vertinant juos kompleksiškai kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, galima įžvelgti tik vieną A. K. fizinės jėgos panaudojimo atvejį, t.y. vieną poveikį į E. J. nugaros sritį, arba suėmimą už drabužių ir E. J. prispaudimą veidu į sieną, atliktą vieno A. K. trauminio poveikio pasėkoje. Šią aplinkybę patvirtina, ir aukščiau aptarta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 1233/13 (06), kurioje konstatuota, kad E. J. nustatytas sumušimas padarytas kieto buko daikto poveikyje vieno trauminio poveikio pasėkoje. Analogiška išvada darytina ir peržvelgus nagrinėjamo įvykio vaizdo įrašą, kuris patvirtina, jog policijos pareigūnas, atlieka staigų judesį – nenustatytą veiksmą – dešine ranka/objektu, laikomu dešinėje rankoje (b. t. 1, b. l. 27-29). Jokie kiti galimi smūgiai E. J. atžvilgiu aptartame vaizdo įraše neužfiksuoti. Esant šioms aplinkybėms, nustatyti, kokiu konkrečiai A. K. veiksmu, t.y. smūgiu kumščiu ar suėmimu už drabužių ir pastūmimu veidu į sieną, E. J. buvo padarytas sužalojimas nugaros srityje nėra galimybės, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad paties fizinės jėgos panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu A. K. neneigia, esminės reikšmės A. K. veiksmų kvalifikavimui ši aplinkybė neturi.

Analizuojant BK 228 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą, svarbu paminėti, kad piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, kas suponuoja išvadą, kad veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik dėl padarytos veikos atsiradus baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Tuo tarpu nenustačius didelės žalos požymio, veika vertintina kaip drausminis nusižengimas. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, tačiau, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014, 2K-169/2014, 2K-P-1/2014). Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-98/2014). Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-125/2014).

Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 1233/13 (06), E. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau ši išvada, sutinkamai su aukščiau aptartais duomenimis, buvo padaryta vadovaujantis vieninteliu medicininiu dokumentu – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės įrašais, kuriuos padariusi bendruomenės slaugytoja O. B. K. negalėjo tiksliai patvirtinti, ar nugaros skausmą E. J. jautė iš tikrųjų, ar jį tik suvaidino, o įvertinus tai, kad O. B. K., atvykusi praėjus pusvalandžiui po analizuojamo įvykio, ant R. J. nugaros sužalojimų nepastebėjo, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad šioje situacijoje labiau tikėtina, jog nukentėjusiajam buvo tik sukeltas fizinis skausmas, o ne padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir R. J., nurodydamas, kad po A. K. prisilietimo prie jo nugaros jokio skausmo jis nejautė. Šių duomenų kontekste vertinant didelės žalos kriterijų BK 228 str. 1 d. prasme, neabejotinai atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiojo E. J. poziciją. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo pradėtas ne nukentėjusiojo E. J. iniciatyva, jis skundo dėl pareigūno veiksmų nerašė, nors tokią galimybę ir turėjo, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo parodymų dėl fizinės prievartos jo atžvilgiu panaudojimo, visiškai atsisakė, nurodydamas, kad įvykio dieną jis nevykdė pareigūno A. K. reikalavimų, tačiau jokio smurto jo atžvilgiu A. K. nenaudojo. Be to, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, E. J. patvirtino, kad pareigūno veiksmais jam nebuvo padaryta didelė žala. Teismo posėdžio metu jis pareiškė, kad A. K. savo elgesiu jo neįžeidė, jo veiksmų nevertinantis kaip smurtavimo, neturintis prieš jį jokių nusistatymų ar piktumo. Tai, kad į pareigūno veiksmus nebuvo atkreiptas ir kitų įvykio vietoje buvusių asmenų dėmesys, patvirtina byloje apklaustų E. J. kameroje kartu buvusių asmenų K. U. ir A. M. parodymai. Jų teigimu, jokios nuostabos ar kitų neigiamų jausmų A. K. veiksmai jiems nesukėlė. Esant šioms aplinkybėms, prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl didelės žalos kriterijaus buvimo A. K. veiksmuose, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad A. K. buvo kaltinamas tik dėl jo veiksmų nukentėjusiojo E. J. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog pareigūnų reikalavimų nevykdė ir K. U., o reikalavimas „veidu į sieną“ buvo abstraktus – šiuo atveju akivaizdu, jog šis reikalavimas buvo skirtas iš kameros išvestiems asmenims, todėl jį privalėjo vykdyti ir E. J..

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do esmės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiekvie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti prokurorės motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto nekaltumo ir tėra prokurorės savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikantis prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad prokurorės apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. K. veiksmuose nėra visų būtinų BK 228 str. str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pripažindamas A. K. nekaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Štreimikytės apeliacinį skundą atmesti.