- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-1689-580/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19201-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Loreta Bujokaitė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „JRK“
- Trečiasis asmuo
- V. G., A. D.
- Kategorijos
- 2.1.5.1.1Bendrasis ieškinio senaties terminas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Vido Stankevičiaus ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „JRK“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys V. G. ir A. D..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija ,,Linava“ prašė iš atsakovo UAB ,,JRK“ priteisti: 24 882,94 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą ir 2 151,52 Eur palūkanų, viso – 27 034,46 Eur; 4 507,48 Eur skolą už elektros energiją bei vandenį ir 389,74 Eur palūkanų, viso – 4 897,22 Eur; 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas; bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad:
1.1. atsakovas nuo 2004 m. vasario mėnesio iki 2005-05-01 nuomojosi kavinės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kuriose teikė maitinimo paslaugas. Už patalpų nuomą nemokėjo. Asociacijos archyve buvo rastas 2004-02-02 kavinės–baro negyvenamųjų patalpų sutarties projektas, kuris šalių nepasirašytas, tačiau įrodymai (nuo 2004-02-27 iki 2005-04-28 išrašytos PVM sąskaitos faktūros, komunalinių paslaugų paskaičiavimo lapeliai, liudytojų parodymai ir kt.) leidžia teigti, jog patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta, tik neišliko. PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į ieškovės buhalterinę apskaitą, į PVM deklaracijas, sumokėtas pridėtinės vertės mokestis. Pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras nesumokėtas nuomos mokestis sudaro 24 882,92 Eur, skola už elektros energiją bei vandenį 4 507,48 Eur. Ieškovas 2014-12-12 pretenzija pareikalavo, kad atsakovas iki 2014-12-16 m. sumokėtų 29 390,42 Eur (101 479,24 Lt) įsiskolinimą. Nuo 2014-12-17 iki ieškinio pareiškimo skaičiuojamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos (už 526 dienas). Palūkanas sudaro 2 151,52 Eur nuo neapmokėtos nuomos mokesčio skolos bei 389,74 Eur palūkanos nuo neapmokėtos skolos už vandenį ir elektros energiją;
1.2. ieškinio senaties terminas nepraleistas, kadangi nebuvo nustatytas terminas PVM sąskaitoms faktūroms apmokėti, teismui nustačius priešingai, senaties terminas turi būti atnaujintas kaip praleistas dėl neteisėtų ieškovės tuometinių valdymo organų veiksmų. Senaties termino praleidimą sąlygojo tai, kad trečiasis asmuo V. G., dirbdamas ieškovės generaliniu sekretoriumi, nenustatė termino nuomos mokesčiui sumokėti ir nesiėmė veiksmų įsiskolinimui išieškoti.
Atsiliepimas
2. Atsakovas UAB ,,JRK“ prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad:
2.1. 2004 m. sausio mėn. su ieškovu susitarė, jog atsakovas savo lėšomis organizuos ir vykdys visuomeninį maitinimą ieškovui priklausančiose patalpose. Už tai nebus imamas nuomos mokestis, todėl sutarties nesudarė. Atsakovui pradėjus vykdyti visuomeninio maitinimo paslaugas, ieškovė pradėjo reikalauti nuomos mokesčio. Kadangi siūloma kaina atsakovui buvo per didelė, jis nuo 2005-05-01 nutraukė veiklą patalpose ir pranešė 2005-04-05 laišku;
2.2. skola grindžiama ieškovės išrašytomis sąskaitomis, kurios neaišku kada surašytos, nėra parašų. Atsakovas negavo nei sąskaitų, nei reikalavimo sumokėti skolą. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą pagal kiekvieną PVM sąskaitą faktūrą, nes ieškovas nenurodė svarbių priežasčių ieškinio senaties termino atnaujinimui.
3. Trečiasis asmuo V. G. prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
3.1. V. G. generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1991-10-19 iki 2010-11-29 ir neatsimena kavinės patalpų nuomos fakto. Patalpų nuomos sutartis su atsakovu nesudaryta, nors ieškovas nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. balandžio mėn. išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovė turėdavo kas mėnesį apmokėti. Atsakovas nemokėjo, pažeidimas buvo tęstinis;
Šalies argumentai
3.2. ieškovas turėjo žinoti, kad teisės yra pažeistos, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė ir tik po 11 metų kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Nurodė, jog kiekvienos PVM sąskaitos faktūros ieškinio senaties eiga turėtų būti skaičiuojama nuo to momento, kai ieškovas nesulaukdavo nuomos mokesčio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė valstybei 31,00 Eur pašto išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
4.1. nėra ginčo, jog atsakovas nuo 2004 m. vasario mėnesio iki 2005 m. gegužės mėnesio naudojo ieškovui priklausančias patalpas ir nemokėjo ieškovui. Patalpų naudojimo faktą atsakovas pripažįsta, tačiau nurodo kitokį patalpų naudojimo pagrindą. Ieškovas privalėjo įrodyti nuomos sutarties sudarymo faktą. CK 6.478 straipsnio 1 dalis numato, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Teismas nenustatė CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytų išimčių, kurioms esant būtų leidžiama sandorio sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais;
4.2. rašytiniai įrodymai nepatvirtina nuomos sutarties sudarymo fakto. Ieškovo vienašališkai surašyti ir niekuomet kitai šaliai neįteikti dokumentai ir kiti išvestiniai dokumentai (darbuotojų surašytos PVM deklaracijos, buhalterės E. J. ranka rašyti paskaičiavimai prie PVM sąskaitų faktūrų, kt.) negali įrodyti nuomos sutarties sudarymo. Atsakovo atstovo pasirašyti skaitiklių parodymų fiksavimo aktai tik patvirtina, jog atsakovas naudojo ginčo patalpas, buvo naudojamas vanduo ir elektra, tai nepatvirtina šalių susitarimo dėl nuomos mokesčio (atlygintinumo). Įvertinant aplinkybę, kad aktus surašė teisinio išsilavinimo neturintys asmenys, aktuose vartojamas žodis ,,nuomojamos” nelaikytinas pagrindu vertinti šalių santykius kaip nuomos;
4.3. jau 2004-02-02 atsakovas naudojosi patalpomis, šią aplinkybę patvirtina S. K. parašas ant skaitiklių parodymų sutikrinimo akto, tai tęsėsi iki 2005-05-01, kai 2005-04-05 raštu atsakovas informavo ieškovą, jog nuo 2005-05-01 negali tęsti kavinės veiklos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Nurodytu ginčo laikotarpiu patalpos nebuvo pripažintos tinkamomis naudoti, įskaitant ir jų teisėtą naudojimą viešojo maitinimo veiklai. Duomenų, kad nurodytose patalpose būtų buvę oficialiai įrengtos viešojo maitinimo patalpos (išduotas maisto tvarkymo pažymėjimas nurodytoje vietoje) iki jų pripažinimo tinkamomis naudoti, nėra. Teismas sprendė, jog tarp šalių nebuvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai, todėl atsakovas neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio;
4.4. ginčo laikotarpiu šalis siejo kelių sutarčių požymius turintys sutartiniai teisiniai santykiai (mišrūs), artimi paslaugų ir patalpų panaudos teisiniams santykiams. Liudytojai tvirtino, kad atsakovas savo patirtimi ir žiniomis padėjo ieškovui pradėti kavinės veiklą. Skaitiklių nurašymo aktai, ant kurių yra abiejų šalių parašai, paneigia atsakovo paaiškinimus, jog patalpos buvo suteiktos visiškai neatlygintinai, nes susitarus, kad nebus mokamos turto išlaikymo išlaidos, netektų prasmės ir tokių aktų surašymas dalyvaujant atsakovo darbuotojui. Teismas nurodė, jog ieškinio reikalavimai dėl turto išlaikymo išlaidų priteisimo (4 507,48 Eur skolos už elektros energiją bei vandenį ir 389,74 Eur materialiųjų palūkanų), turėtų būti tenkinami, tačiau atsakovės prašymu teismas taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu visus ieškinio reikalavimus atmetė (CK 1.131 straipsnis);
4.5. vieninteliai aktyvūs ieškovo veiksmai po paskutinės 2005-04-28 sąskaitos išrašymo buvo 2012-04-11 ieškovo išsiųstas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, 2014-12-12 pretenzija bei 2014-12-08 skolų suderinimo aktas ir 2016-02-26 įspėjimas dėl skolos sumokėjimo pagal PVM sąskaitas faktūras. Ieškovas nenurodė racionalaus pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties termino eigos pradžią nuo pretenzijos (pateiktos po septynerių metų nuo paskutinės sąskaitos išrašymo) ar įspėjimo (pateikto praėjus devyneriems metams) pateikimo. Juridinio asmens atsikirtimai dėl ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo ne nuo 2004–2005 metų, o nuo 2012 metų, nepagrįsti ir nesuderinami su ūkine – komercine veikla. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo praėjus mėnesiui nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros išrašymo, todėl paskutinis terminas buvo 2015-05-28. Ieškinys pareikštas 2016-05-30. Pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nėra. Priešinga išvada paneigtų ieškinio senaties instituto esmę ir paskirtį, teisinio tikrumo ir stabilumo ir teisėtų lūkesčių civilinėje teisėje principų egzistavimą bei skatintų neatsakingo ir neatidaus elgesio toleravimą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
5. Ieškovas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija ,,Linava“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pilnai patenkinti ieškinį. Prašė iš atsakovo UAB „JRK“ išreikalauti 2005-12-31 sudarytą UAB „JRK“ kreditorių sąrašą su mokėtinomis sumomis; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovas neturi teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėjant patalpų nuomos santykius, pripažino teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant panaudos santykius ir kitokio pobūdžio susitarimus, pažeidė tiek CK 1.93 straipsnio 2 ir 6 dalį ir CPK 17 straipsnį. Byloje yra kitų netiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių patalpų nuomos teisinių santykių buvimą (už patalpų nuomą išrašytos PVM sąskaitos faktūros, skaitiklių parodymų sutikrinimo aktai ir nuomos mokesčio paskaičiavimo lapeliai). Byloje yra 2004-02-02 patalpų nuomos sutartis su ieškovo atstovo parašu. Sutarties parengimas įrodo, jog šalys tarėsi dėl kavinės patalpų nuomos. Draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, liudytojai gali paaiškinti šių dokumentų sudarymo aplinkybes;
5.2. pagal PVM sąskaitas faktūras mokėtina suma yra 101 479,24 Lt (29 390,42 Eur). Jeigu kavinės patalpos būtų suteiktos naudoti neatlygintinai, būtų buvę nelogiška ir ekonomiškai nenaudinga kiekvieną mėnesį už patalpų nuomą išrašinėti PVM sąskaitas faktūras, jas įtraukti į apskaitą, deklaruoti ir sumokėti PVM, tačiau sąskaitų nesiųsti. Atsakovas neįrodė, jog sąskaitų negavo ir neįtraukė į apskaitą. Išnuomotose kavinės patalpose atsakovas vykdė ūkinę komercinę veiklą ir gavo pajamas;
5.3. nuomos santykius patvirtina energijos skaitiklių parodymų patikrinimo aktai, sudaryti ir pasirašyti ieškovo atstovo A. B. ir atsakovo direktoriaus S. K. bei prie šių aktų ranka surašyti paskaičiavimai už elektros energiją ir vandenį. Pirmo akto data sutampa su byloje esančios nuomos sutarties data. Šių aktų pagrindu buvo paskaičiuojamas nuomos mokestis, mokesčiai už elektros energiją bei sunaudotą vandenį ir išrašomos PVM sąskaitos faktūros. Aplinkybę, kad kavinės patalpos buvo nuomojamos patvirtina liudytojos J. K. parodymai (2016-12-22 parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas nuo 50:44 min. iki 51:00 min.), ieškovo vyr. buhalterės E. J. parodymai. V. G. paaiškino, jog jam vadovaujant asociacijai nebuvo tokių atvejų, kad asociacija kam nors suteiktų neatlygintinai naudoti patalpas (2016-12-22 parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas nuo 27:00 min. iki 46:35 min.);
5.4. atsakovas neįrodė, kad naudojosi kavinės patalpomis neatlygintinai. Nėra sutarties, suteikusios teisę neatlygintinai naudoti kavinės patalpas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas prisidėjo prie kavinės patalpų įrengimo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas dalyvavo parenkant, įsigyjant bei sumontuojant kavinės įrangą. Atsakovas nenurodė, kaip yra susijęs su kavinės patalpų įrengimu, kokia suteikta paslaugų vertė, kokiam laikotarpiui turėjo būti suteiktos naudoti neatlygintinai. 2015-12-15 ataskaita patvirtina ne kavinės patalpų interjero įrengimo faktą, o kavinės interjero keitimo faktą, kai atsakovas nustojo naudotis patalpomis. Pagal 2013-03-24 sutartį už kavinės interjero įrengimą atsiskaitė ieškovas;
5.5. teismas neatskleidė bylos esmės, tiksliai neidentifikavo kokie konkretūs sutartiniai santykiai siejo šalis, nenustatė šalių susitarimo turinio. Teismas sprendė, kad PVM sąskaitos faktūros nebuvo įteiktos, todėl nebuvo prievolės jas apmokėti, tačiau ieškinio senaties terminą susiejo su sąskaitų išrašymo momentu;
5.6. teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, suabsoliutino teisės pažeidimo objektyvųjį momentą. Nebuvo įvertinta aplinkybė, kad ieškovė, kaip viešasis juridinis asmuo, kurios teisinė forma yra asociacija, savo teises įgyvendina per fizinius asmenis – valdymo organus. Tuometinis asociacijos generalinis sekretorius V. G. netinkamai vykdė pareigas ir nebuvo suinteresuotas savo padaryto pažeidimo pašalinimu. Ieškovas, kaip viešas juridinis asmuo, neturėjo realios galimybės sužinoti apie pažeistas teises ir jas ginti, kol asociacijos generaliniu sekretoriumi buvo V. G., t. y. iki 2010-11-29. Tai anksčiausia data, nuo kurios turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia, ieškinio senaties terminas nepraleistas;
5.7. yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Kol V. G., A. D. ir A. K. dirbo asociacijoje, nuo jos narių buvo slepiama informacija apie skolininkus, įskaitant ir atsakovo skolą. Asociacijos nariai, siekdami išsiaiškinti informaciją apie asociacijos veiklą, 2012–2013 metais inicijavo du teisminius procesus dėl informacijos išreikalavimo iš asociacijos. Teismai nustatė, kad asociacija pažeidė narių teisę susipažinti su dokumentais ir gauti informaciją apie asociacijos veiklą. Asociacija buvo įpareigota pateikti nariams asociacijos skolininkų sąrašus, sudarytus 2010-01-01 ir 2010-12-31, tačiau teismo įpareigojimas nebuvo įvykdytas;
5.8. kitose civilinėse bylose, kuriose buvo ginamos asociacijos pažeistos teisės dėl buvusio generalinio sekretoriaus V. G. vadovavimo metu atliktų neteisėtų veiksmų, teismai atnaujino ieškinio senaties terminus (Vilniaus apygardos teismo 2018-02-05 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2467-232/2018 (atnaujintas senaties terminas dėl be pagrindo 2000 m. atlikto mokėjimo); Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-28 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-27099-934/2017 (atnaujintas terminas dėl 2002 m. be pagrindo atlikto mokėjimo). Neatnaujinus ieškinio senaties termino faktiškai įteisinama situacija, kai atsakovas neatlygintinai 14 mėnesių ūkinei komercinei veiklai naudojo kavinės patalpas, gavo pajamas ir ieškovas apmokėjo už faktiškai sunaudotą elektros energiją bei vandenį.
Atsiliepimas
6. Atsakovė UAB ,,JRK” bei tretieji asmenys V. G. ir A. D., atsiliepimų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Apeliacinis procesas vyksta dėl apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių šalių teisinių santykių kvalifikavimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.
10. Byloje neginčijama, jog patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovui. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patalpos registruotos ieškovo vardu, o tinkamomis naudoti pripažintos 2005-12-05 Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, viešame registre sutartys ar juridiniai faktai neregistruoti. Šalys neginčija, jog atsakovas nuo 2004 m. vasario mėn. iki 2005 m. gegužės mėn. naudojo ieškovui priklausančias patalpas ir už tai nemokėjo. Ginčo dalyką sudaro dėl patalpų naudojimo susidariusių šalių santykių kvalifikavimas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo nustatyti, jog minimu laikotarpiu šalis siejo nuomos teisiniai santykiai. Byloje nėra pateikta abiejų šalių pasirašytos rašytinės sutarties, tačiau yra nustatyta, kad patalpų naudojimasis truko ilgiau nei metus. Nuomos ar panaudos sutartis, kurios trukmė ilgiau nei vieneri metai, turi būti rašytinės formos (CK 6.478 straipsnio 1 dalis, 6.629 straipsnio 2 dalis). Apeliantas ginčija apylinkės teismo išvadą, kad rašytinės sutarties formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, jei kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Apeliantas prašo taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis iš bendros taisyklės.
12. CK 1.93 straipsnio 6 dalis nurodo, jog draudimo remtis liudytojų parodymais teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo argumentus dėl galimumo taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalies 2 ir 4 punktų taikymo. Jeigu ieškovas buvo sudaręs nuomos sutartį, tai ją turėjo saugoti nustatyta tvarka, sutartie praradimas rodo, kad nebuvo nustatyta reikiama dokumentų apsaugos sistema, nekontroliuojami darbuotojai. Nėra duomenų, jog kas nors pasisavino dokumentus, juos paslėpė ar kitaip neteisėtai elgėsi. Pripažįstama, kad sutartis gali būti prarasta tik dėl akivaizdžios ieškovo kaltės. Ieškovo įrodinėjamo sandorio šalys nebuvo ar bent ne visą laiką iki ieškinio pareiškimo teisme buvo itin artimuose ir draugiškuose santykiuose, tai patvirtina vėliau kilęs ginčas, kai šalys nesusitarė dėl patalpų nuomos mokesčio ir atsakovas 2005-04-05 raštu pranešė, jog negali tęsti kavinės veiklos patalpose (duomenys neskelbtini) ir išsikėlė iš patalpų. Teismo posėdžio metu abi šalys davė skirtingus paaiškinimus, savo pozicijų nederino. Tokios aplinkybės negali patvirtinti, jog šalys buvo ypatinguose geruose santykiuose, kurie turėjo įtakos dokumentų tvarkymui.
Žemesnės instancijos teismas
13. Iš ieškovo prašomų nustatyti CK 1.93 straipsnio 2 dalies išimčių sąrašo tikslinga aptarti aplinkybę, jog yra dėl sutartinių santykių buvimo yra pateikta netiesioginių rašytinių įrodymų. Pastebėtina, jog CK 1.93 straipsnio 2 dalies draudimo teismas įstatymu nėra įpareigotas netaikyti, o tik turi teisę netaikyti, jeigu nustato, kad tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Savo sudėtingą padėtį įrodinėjimo procese ieškovas motyvuoja ankstesnių asociacijos vadovų netinkamu pareigų vykdymu. Šiame kontekste turi būti įvertintas asociacijos forma veikiančio juridinio asmens statusas. 2004-01-22 įstatymu Nr. IX-1969 priimto naujo Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (originali redakcija) nurodoma, jog asociacija yra savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Asociacijų įstatymo 7 straipsnyje nurodoma, jog asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Asociacijoje turi būti visuotinis narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių. Asociacijų įstatymo 10 straipsnis nurodė, jog asociacijos įstatuose nurodytas valdymo organas per įstatuose nustatytą terminą turi parengti ir pateikti visuotiniam narių susirinkimui kiekvienų praėjusių finansinių metų asociacijos veiklos ataskaitą. Ši ataskaita yra vieša. Kiekvieno fizinio ar juridinio asmens reikalavimu asociacija turi sudaryti sąlygas asociacijos buveinėje ar kitais būdais su šia ataskaita visiems susipažinti. Įstatyminis reglamentavimas patvirtina, jog asociacija yra jos narių steigiamas ir tvarkomas asmuo, kurio veiklą turi teisė kontroliuoti, dalyvauti balsavimuose, susipažinti su dokumentais bet kuris asociacijos narys. Tai, kad asociacijos nariai netinkamai vykdė asociacijos veiklos kontrolę, negali būti priežastimi, kurią asociacija gali naudoti prieš trečiuosius asmenis, kaip suteikiančią tam tikras privilegijas. Ieškovas nurodo, jog asociacijos nariai 2012–2013 metais inicijavo du teisminius procesus dėl informacijos išreikalavimo iš asociacijos. Teismai įpareigojo pateikti nariams asociacijos skolininkų sąrašus, sudarytus 2010-01-01 ir 2010-12-31, tačiau teismo įpareigojimas nebuvo įvykdytas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas yra privalomas ir užtikrinamas valstybės nustatytomis prievartos priemonėmis, todėl realių kliūčių vykdyti teismo sprendimą nėra. Kaip nurodoma byloje, V. G., su kurio pareigų neatlikimu siejamas dokumentų praradimas, generalinio sekretoriaus pareigas užėmė nuo 1991 metų, tačiau asociacijos nariai į teismą kreipėsi bei asociacijos veiklos pažeidimus pastebėjo tik po 20 metų. Toks nesirūpinimas teisių apsauga neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Vertinama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje turi būti apsiribojama rašytinių įrodymų tyrimu, yra pagrįsta ir teisinga. Šio fakto įrodinėjimui teismas taiko CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatytą įrodinėjimo priemonių naudojimo ribojimą.
14. Apeliantas teigia, jog panaudos teisinių santykių įrodinėjimui buvo netaikomas draudimas remtis liudytojų parodymais ir tuo šalys pastatytos į nelygiavertę padėtį. Su tokia išvada nesutiktina, nes iš esmės naudojimasis patalpomis, kas suprantama kaip panauda, nebuvo ginčijamas, faktą atsakovas pripažino, todėl papildomai aplinkybės įrodinėti liudytojų parodymais nereikėjo. Ieškovui šioje byloje teko pareiga įrodyti, jog laikotarpiu, kai atsakovas naudojosi patalpomis, šalis siejo nuomos santykiai ir atsakovas turėjo mokėti nuomos mokestį, o ne atsakovas turėjo įrodyti, kad nebuvo nuomos santykių.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nepasirašytos nuomos sutarties projekto pateikimas bei atsakovui neperduotos ir nepasirašytos PVM sąskaitos faktūros neįrodo nuomos teisinių santykių buvimo. Visi dokumentai yra sudaryti išimtinai ieškovo, jokių atsakovo parašų ant dokumentų nėra, taip pat nėra ir kitų įrodymų, kad atsakovas būtų konkliudentiniais veiksmais pripažinęs nuomos santykių buvimą ar pareigą mokėti nuomos mokestį. Ieškovas vienasmeniškai išrašė PVM sąskaitas faktūras, padaro įrašus dėl sąskaitų išrašymo faktinio pagrindo ir skaičiavo nuomos mokestį bei įtraukė PVM sąskaitas faktūras į apskaitą ir PVM deklaracijas. Ieškovas neteikė PVM sąskaitų faktūrų išsiuntimą patvirtinančių dokumentų, teigdamas, jog jie nėra išlikę. Byloje liudytoja apklausta E. J. patvirtino, kad asociacijoje buvo programa, kurioje buvo registruojamas dokumentų išsiuntimas. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad negavo PVM sąskaitų faktūrų. Esant ginčui, pareiga įrodyti nuomos santykių buvimą tenka ieškovui. Ieškovas prašo įvertinti nesąžiningą atsakovo elgesį, kai atsakovo atstovas parengiamajame teismo posėdyje tvirtino, jog yra matęs PVM sąskaitų faktūrų registrus už 2004-2005 metus, tačiau 2016-12-08 atsiliepimo papildymu atsakovas paneigė, jog turi minimus registrus. Pats nesaugodamas dokumentų, ieškovas negali remtis atsakovo nesąžiningumu ir prašyti taikyti taisyklę, jog atsisakius pateikti įrodymus, reikia laikyti realiai egzistuojant nepalankiausius faktus, kokius šis įrodymas būtų patvirtinęs. Pastebėtina, jog buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys turi rūpintis tinkamu buhalterines operacijas patvirtinančių dokumentų tvarkymu. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis (2003-12-18 - 2007-06-20 redakcija) nurodė, jog ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šiuo atveju į ieškovo PVM apskaitą dokumentai įtraukti, nesant ar nesirūpinant saugojimu tokių dokumentų išrašymo pagrindą patvirtinančių duomenų.
16. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl skaitiklių parodymų sutikrinimo aktų įrodomosios vertės, nustatant nuomos santykių faktą, ir motyvų nekartoja. Skaitiklių parodymų sutikrinimo aktai yra dokumentai, kuriais įrodomas elektros energijos suvartojimas, kuris atsiranda tiek išnuomojus patalpas, tiek jas suteikus panaudai. Šie aktai nei nuomos, nei panaudos buvimo fakto nepatvirtina. Liudytojas A. B., dirbęs pastatų priežiūros administratoriumi, nepatvirtino, kad jam buvo pateikta nuomos sutartis, liudytojas aiškino, kad buvo sudaromi laisvos formos aktai. Kadangi patalpomis pradėta naudotis 2004 m. vasario mėn., tai suprantama, kodėl pirmas aktas sudarytas 2004-02-02. Tikėtina, kad ieškovas turėjo ketinimų sudaryti nuomos sutartį, dėl ko ir buvo parengtas sutarties projektas, tačiau nėra įrodyta, jog buvo suderinta šalių valia dėl kitų sutarties sąlygų, pavyzdžiui nuomos mokesčio dydžio. Tai, kad atsakovo vadovas pasirašė Skaitiklių parodymų sutikrinimo akte, kuriame buvo nurodoma, jog aktai sudaromi dėl patalpų nuomos, negali būti pakankamu įrodymu nustatant nuomos mokesčio dydį.
17. Net ir įvertinus apeliaciniame skunde ieškovo aptartus liudytojų parodymus dėl PVM sąskaitų faktūrų išrašymo bei skaitiklių parodymų sutikrinimo aktų sudarymo aplinkybių, šie parodymai nėra pakankami tam, kad būtų galima nustatyti faktus. Buhalterės J. K. ir E. J. nepatvirtino, jog matė nuomos sutartį ar kitą atsakovo įsipareigojimus patvirtinantį dokumentą. E. J. aiškino, jog PVM sąskaitos faktūros buvo sudaromos vyr. finansininko A. D. nurodymu, o J. K. – E. J. nurodymu. Liudytoja E. J. teigė, jog skolininkams buvo rašomos pretenzijos, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų rašoma pretenzija. Tik po 7 metų, 2012-04-11 atsakovui išsiųstas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Ieškovas teikia dviprasmiškus argumentus, viena vertus, prašoma asociacijos vadovų elgesį, tvarkant finansinius reikalus, vertinti kaip netinkamą ir tuo pagrindu spręsti dėl senaties termino praleidimo, bei nurodoma, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl valdymo organų veiksmų dėl sukčiavimo, didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir dokumentų klastojimo, kita vertus, prašoma laikyti, jog vien ta aplinkybė, kad A. D. pasirašė ant PVM sąskaitų faktūrų, patvirtina nuomos santykių buvimą. Pateiktų įrodymų visetas duoda pagrindą manyti, jog tvarkant asociacijos buhalterinius dokumentus buvo trūkumų, todėl nėra sąžininga ir teisinga ieškovo veiklos trūkumus naudoti prieš trečiuosius asmenis. Kiti byloje apklausti liudytojai, taip pat ir A. D., ieškovo įrodinėjamų aplinkybių nepatvirtino.
18. Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsakovas turi įrodyti panaudos santykių atsiradimo pagrindą. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Nustačius, jog atsakovas ginčo laikotarpiu naudojosi patalpomis, atsakovui nėra tikslinga teikti papildomus įrodymus dėl patalpų naudojimo. Panaudos santykių buvimo įrodinėjimas taptų aktualus, jei ieškovas pateiktų pakankamus įrodymus nuomos teisinių santykių pagrindimui. Tai sudarytų pareigą atsakovui įrodyti savo atsikirtimus ir paneigti ieškovo argumentus. Vertinant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgtina, kad nuo šalių santykių dėl patalpų atsiradimo dienos šiuo metu yra praėję apie 15 metų. Pirmosios instancijos teismas liudytojais apklausė visus šių santykių susikūrimo metu dalyvavusius asmenis – A. D., V. G., S. K., A. K., A. B.. Liudytojai davė skirtingus paaiškinimus, nebuvo nustatyta vienareikšmiai kurią nors poziciją patvirtinančių įrodymų. Esant tokiai padėčiai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiausiai tikėtina, jog atsakovas buvo įsipareigojęs pradėti kavinės veiklą, kurioje buvo sudarytos sąlygos maitintis asociacijos darbuotojams, bei padėti įrengti kavinę. Jau minėta, kad patalpos tinkamomis naudoti pripažintos 2005-12-05 Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, t. y. maždaug pusmetis po ieškovo ir atsakovo teisinių santykių pasibaigimo. Sutiktina su ieškovo pozicija, kad 2003-03-24 paslaugų sutartis dėl kavinės (duomenys neskelbtini) interjero įrengimo paslaugų teikimo turėjo būti įvykdyta iki kavinės veiklos pradžios. Kavinės įrengimo faktas esminės reikšmės bylai neturi, kadangi patalpos nuomai ar panaudai gali būti teikiamos tiek įrengtos veiklai, tiek neįrengtos. Šalių interesas sudarant sutartį yra vienas iš elementų, kurį vertinant aiškinamas sutarties turinys. Nagrinėjamu atveju, interesas gali nebūtinai sutapti su ieškovo, kaip asociacijos, tikslais arba būti nulemtas kitų motyvų, pavyzdžiui siekio sudaryti sąlygas maitintis darbuotojams, kai pačios patalpos yra nutolusios nuo miesto centro ir galimybės maitintis 2004-2005 m. galėjo būti ribotos. Surinkus visus galimus teikti įrodymus bei išsamiai išnagrinėjus bylos medžiagą, tuo atveju, kai surinkti įrodymai vienareikšmiai nepatvirtina tam tikro fakto, yra pagrįsta įrodymų vertinimą atlikti taikant didžiausio tikėtinumo standartą. Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė.
19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo sprendime padaryta išvada, kad tarp šalių nebuvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai ir atsakovas neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio bei su nuomos mokesčiu susijusių palūkanų.
20. Apeliaciniame procese kilo ginčas dėl senaties termino eigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018-11-06 nutartyje Nr. 3K-3-338/2018 išaiškino, kad ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas nuo tada, kai apie pažeistą juridinio asmens teisę sužinojo jo naujasis vadovas, yra nepagrįstas, nes tai sukurtų situaciją, kai, pasikeitus įmonės vadovui, atsirastų galimybė ginti teises, pažeistas prieš daugelį metų ir taip būtų paneigta ieškinio senaties instituto paskirtis, galimai neužtikrinta priešingų šalių interesų pusiausvyra ir teisinių santykių stabilumas. Remiantis šiuo išaiškinimu, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo praėjus mėnesiui nuo kiekvienos PVM sąskaitos faktūros išrašymo, yra teisinga. Pagrįsta skaičiuoti, jog paskutinis terminas pažeistai teisei ginti teisme pareiškiant ieškinį, buvo 2015-05-28. Kadangi ieškinys pareikštas 2016-05-30, sprendžiama, jog bendrasis ieškinio senaties 10 metų terminas yra praleistas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Negavęs apmokėjimo pagal savo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ieškovas turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir priimti sprendimus dėl teisių gynimo.
21. Apeliantas teikė prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, kuris skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmestas. CK 1.131 straipsnio 2 dalis nurodo, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu, jog sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos tos aplinkybės, kurios egzistavo ieškinio senaties termino eigos metu ir kurios nepriklauso nuo terminą pažeidusio asmens valios. Svarbiomis aplinkybėmis apeliantas nurodė tai, kad ilgą laiką asociacijos vadovais dirbę V. G. (nuo 1991 m. iki 2011-01-18), A. D. (nuo 1995-12-20 iki 2014-09-10) bei A. K. (nuo 2002-05-24 iki 2015-05-15 ėjo prezidento pareigas) nebuvo suinteresuoti asociacijos teisių gynimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2012-04-11 ieškovas atsakovui išsiuntė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, pasirašytą A. D., 2014-12-12 pateikė pretenziją atsakovui, kurioje nurodė, kad remiantis ieškovo buhalterijos duomenimis, atsakovas skolingas 101 479,24 Lt, bei pateikė 2014-12-08 skolų suderinimo aktą. Šios aplinkybės rodo, jog jau nuo 2012-04-11, t. y. treji metai iki ieškinio senaties termino pabaigos ieškovas žinojo apie savo teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nepasibaigus ieškinio senaties terminui, įvyko asociacijos valdymo organų pasikeitimai. 2012-04-11 atsakovui išsiųstą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą išsiuntė A. D.. Tai rodo, jog nėra pagrįsta laikyti, kad su šio asmens darbo santykių pasibaigimu gali būti siejamas svarbios priežasties termino atnaujinimui buvimas. Jau anksčiau šioje nutartyje buvo aptarta asociacijos samprata bei atkreiptas dėmesys, jog asociacija turi renkamus valdymo organus, todėl asociacijos veikla nepakankami domėjęsi asmenys, šios pareigos nevykdymu negali gauti naudos santykiuose su trečiaisiais asmenimis.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018-11-06 nutartyje Nr. 3K-3-338/2018 buvo nuspręsta ieškovo nurodomas panašias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis ir pakankamomis ieškinio senaties termino atnaujinimui. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra identiškos. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2018 buvo nustatyta, jog ieškovas dokumentus dėl teisių pažeidimo surado jau po senaties termino pabaigos. Šioje byloje apie teisių pažeidimą patvirtinantys dokumentai turėjo būti rasti ne vėliau kaip 2012-04-11, kai buvo išsiųstas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, 2014-12-12 pateikta pretenzija. 2012-04-11 parengtą tarpusavio atsikaitymų suderinimo aktą pasirašė A. D., kuris buvo pasirašęs ant nuomos sutarties projekto bei ant sąskaitų faktūrų. Tai rodo, jog ieškovo atstovai turėjo gerai žinoti, dėl kokios skolos siunčiamas dokumentas. PVM sąskaitos faktūros rastos Ieškovas nurodo, jog nepasirašyta sutartis. PVM sąskaitų faktūrų kopijos buvo atspausdintos iš buhalterinės apskaitos programos. Vadinasi, bet kuriuo metu buvo prieinamos, ieškovas galėjo visada žinoti apie dokumentų egzistavimą. PVM sąskaitos faktūros taip pat buvo apskaitytos apskaitytos PVM deklaracijose. Tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo eigoje teikė taip pat ir naujus įrodymus, kuriuos rado archyve, leidžia teigti, jog archyvą ieškovas turėjo pareigą patikrinti anksčiau, kai jam tapo žinoma fiksuotą atsakovo skolą. Prie ieškinio pridėtoje „Ernst and Young Baltic“ pažymoje patvirtinta, kad ši bendrovė nuo 2014-07-15 pradėjo tvarkyti įmonės apskaitą. Visa tai rodo, kad nuo 2012-04-11 ieškovas turėjo visas galimybes, kuriomis gali pasinaudoti apdairus ir rūpestingas asmuo, ginti pažeistas teises. Sprendžiama, jog tokiu atveju nėra pagrindo atnaujinti dėl ieškovo neveikimo praleistą senaties terminą.
23. Ieškovas apeliaciniame skunde prašė teismo išreikalauti naujus įrodymus – 2005-12-31 sudarytą UAB "JRK" kreditorių sąrašą su mokėtinomis sumomis. Apeliantas nurodė, jog tokį prašymą buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, tačiau prašymas buvo atmestas, kaip nutolęs nuo bylos esmės ir negalint įpareigoti atsakovo teikti jam nenaudingus įrodymus. Teikdamas prašymą ieškovas rėmėsi atsakovo 2006-12-31 balansu, kuriame nurodyta, jog 2005-12-31 dienai per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 137 043 Lt. CPK 314 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis. Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-03-09 įsakymu Nr. V-100 patvirtintoje Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklėje numatyta, kad ilgiausias finansinių dokumentų saugojimo terminas yra 10 metų. Atsakovas šiuo metu neturi pareigos turėti finansinius dokumentus. Atsakovo 2016-12-08 atsiliepimo papildyme yra nurodyta, jog nebuvo rasti registrai už 2004-2006 metus. Teismas negali reikalauti dokumentų, kurių nėra. Sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl dokumentų išreikalavimo.
24. Apibendrinant daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos ,,Linava“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.