Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Prano Šimkaus ir Eligijaus Gladučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. S. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. S. nuteistas už tai, jog 2011 m. kovo 14 d., ryte, iki 12 val., Pasvalio mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo bei teismo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, už 20 litų nusipirkdamas neteisėtai įgijo 0,114 g psichotropinės medžiagos – (duomenys neskelbtini) (1-Pentyl-3-(1-Naphthoyl)Indole), kurią, turėdamas tą patį tikslą autobusu nugabeno į namus adresu (duomenys neskelbtini), kur apie 12 val. paketėlį su šia psichotropine medžiaga priklijavo prie knygos su užrašu „Š. G. brolija“ viršelio nugarėlės vidaus ir nugabeno iki Panevėžio aps. VPK areštinės adresu Tulpių g. 60, Panevėžys, kur apie 14.50 val. perduodamas šią knygą su įklijuotu paketėliu su minėta psichotropine medžiaga areštinės pareigūnams, kaip siuntinį administracinį areštą atlikinėjusiam A. M., pasikėsino platinti šią psichotropinę medžiagą A. M., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi areštinės pareigūnai, tikrindami siuntinį, paketėlį su šia psichotropine medžiaga rado ir paėmė.

Ž. S. teisme išsakytą poziciją, jog ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai jo atžvilgiu vartojo psichologinį smurtą.

Bylos duomenys nepatvirtina, jog Ž. S. vertėsi narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimu, kadangi atlikus kratą jo namuose, nei šios medžiagos nei kitų psichotropinių ar narkotinių medžiagų, priemonių joms gaminti, ar fasuoti (svarstyklių, paketų) nerastas, taip pat byloje nėra nustatyta, iš kur buvo įsigyta psichotropinė medžiaga (duomenys neskelbtini), kuri yra pakankamai reta. Kadangi bylą nagrinėjant teisme, Ž. S. nurodė, jog jis nežinojo, jog perduodamoje knygoje yra narkotinė medžiaga, vienintelis įrodymas, kuriuo remiantis teismas pripažino Ž. S. kaltu yra Ž. S. apklausa įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau remtis šiuo įrodymu nėra jokio pagrindo, nes ši apklausa atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus - Ž. S. prieš apklausą buvo daromas psichologinis poveikis, Ž. S. pristačius į policijos komisariatą, pareigūnai šaukė, rėkė, liepė sakyti, kad tai jo narkotinė medžiaga, po to tyčia melagingai jam nurodė, jog prisipažinęs jis „gaus tik baudą“, vėliau apklausiant jį tyrėjai, tie patys pareigūnai dalyvavo apklausoje, tuo tarpu gynėjas jo apklausoje nedalyvavo, t. y. dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Ž. S. sulaikytas 2011-03-16, 11.15 val. - sulaikė Panevėžio m. PK KPS tyrėjai A. B. ir E. R.. 2011-03-16 Ž. S. asmens kratą atliko Panevėžio m. PK KPS tyrėjas M. P., dalyvaujant tyrėjui A. B.. Įtariamojo apklausą tyrėja E. K. atliko 2011-03-16, nuo 12 iki 13 valandos. Šie duomenys patvirtina Ž. S. parodymus, jog prieš jį apklausiant tyrėjai E. K. jis bendravo su trimis vyrais pareigūnais, kurie vertė jį prisipažinti įgijus ir mėginus perduoti narkotines medžiagas.

Ž. S. perduodamoje A. M. knygoje rasta ir paimta ne kanapės, bet pakankamai retai pasitaikanti psichotropinė medžiaga - 0,114 g. (duomenys neskelbtini), kuri yra daug brangesnė nei kanapės. Iš teismų praktikos analogiškose bylose matyti, jog psichotropinė medžiaga (duomenys neskelbtini) platinama po 20 Lt už 0,012 g - 0,024 g. (Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012-03-26 nuosprendis baudžiamoje byloje Nr. 1-69-673/2012; Panevėžio apygardos teismo 2012-04-18 nuosprendis baudžiamojoje byloje 1A-249-366/2012) t. y. už 20 Lt galima įsigyti tik 5-10 kartų mažesnį kiekį šios medžiagos, nei ikiteisminio tyrimo metu nurodė neva įgijęs Ž. S., todėl jis šios psichotropinės medžiagos neįgijo, nes nežino, nei kokia tai medžiaga, nei koks jos kiekis, nei už kiek ją galima įsigyti.

Be to, Ž. S. ikiteisminio tyrimo metu pripažino narkotinę medžiagą įklijavęs į knygą, tačiau negalėjo nurodyti knygos pavadinimo bei nenurodė, kokiu būdu pritvirtino narkotinę medžiagą (iš specialisto išvados matyti, jog plastikinis maišelis buvo pritvirtintas lipnia juosta, tačiau Z. S. tokių aplinkybių nenurodo). Nors Ž. S. nurodė, kad knygą paėmė iš namų, tačiau tokius jo parodymus paneigia Ž. S. parodymai, jog jie gyveno vieno kambario bute, Ž. S. jokių knygų nepirko ir neturėjo, o ji turi mažą knygų lentyną, tarp kurios poezija, kulinarinės knygos, tačiau knygos „Šventojo gralio brolija“ niekada neturėjo. Buvo rasti trys pirštų pėdsakai tinkami identifikavimui, tačiau nei vienas iš jų nepriklauso Ž. S., tačiau 2011-09-21 specialisto išvadoje Nr. 50-5-ISI- 872 nurodyta, kad du piršto pėdsakai palikti M. Š. smiliumi. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų M. Š. parodymų matyti, jog jis nei Ž. S., nei A. M. nepažįsta. Šie duomenys patvirtina Ž. S. teisme duotus parodymus, jog jis pats jokių narkotinių medžiagų į knygą neklijavo, knygą gavo su kitais daiktais iš pažįstamų, kurie prašė perduoti siuntinį nuo jų A. M., apie draudžiamų medžiagų buvimą knygoje - jis nežinojo.

Nėra jokio pagrindo Ž. S. inkriminuojamą psichotropinių medžiagų perdavimą, kvalifikuoti kaip baigtą nusikaltimą, kadangi pareigūnams radus ir paėmus psichotropinę medžiagą, ji nebuvo išplatinta, todėl inkriminuojama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 22 str. l d. ir 260 str. l d.

Nurodo, kad teismas Ž. S. paskyrė aiškiai per griežtą, nusikalstamos veikos pavojingumo ir Ž. S. asmenybės, neatitinkančią bausmę. Ž. S. narkotinių medžiagų platinimu nesivertė, net ir pripažinus jį kaltu šioje byloje, jo atlikti veiksmai turi būti vertinami, kaip

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl Ž. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, tačiau netinkamai individualizavo jam paskirtą bausmę. Įvardinta priežastis sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį pakeisti (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliaciniame skunde Ž. S. gynėja tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymus atsietai ir tik tuos, kuriais grindžiama Ž. S. kaltė, tačiau visiškai ignoravo tuos įrodymus, kurie patvirtina Ž. S. teisme išsakytą poziciją, jog ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai jo atžvilgiu vartojo psichinį smurtą ir Ž. S. prisipažino tik įkalbėtas pareigūnų, nors jokių narkotinių medžiagų įgijęs nebuvo, o knygą su įklijuotomis narkotinėmis medžiagomis kartu su kitais daiktais perdavė, nežinodams apie narkotinių medžiagų joje buvimą. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Nuteistojo Ž. S. parodymus teisme ir apeliantės argumentus apie tai, jog jis ikiteisminio tyrimo metu prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką dėl to, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Ž. S. parodymai teisme, nepaneigia jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Tai, jog Ž. S. įvykdė nusikaltimą patvirtina liudytojų D. D., E. K. parodymai, rašytiniai įrodymai. Dėl minėtų liudytojų parodymų teismui nekyla visiškai jokių abejonių, kadangi jie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme Ž. S. neigė įvykdęs nusikaltimą, tačiau 2011-03-16 ikiteisminio tyrimo metu pakankamai smulkiai nurodė visas veikos įvykdymo aplinkybes (b.l. 67-68, 1 tomas). Tik pats asmuo dalyvavęs veikoje taip tiksliai galėjo išdėstyti visas įvykio aplinkybes, todėl visiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, jog Ž. S. šio nusikaltimo nepadarė. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Ž. S. buvo apklaustas 2011-03-16 iš karto po to, kai kilo įtarimas dėl draudžiamų daiktų perdavimo, t. y. kai ikiteisminis tyrimas buvo tik pradėtas ir dar nebuvo gauta specialisto išvada, neapklausti liudytojai ir pan. Pačios pirmosios apklausos metu Ž. S. nurodė, kaip maišelį su narkotine medžiaga pritvirtino – teigė, kad iš pradžių gražiai atplėšė knygos viršelio nugarėlę ir jos viduje prie jos priklijavo įgytą maišelį su buvusia medžiaga ir gražiai užklijavo (b. l. 68, 1 tomas), į perduodamų daiktų prašymą įrašė knygos pavadinimą (b. l. 15, 1 tomas). Esant paminėtoms aplinkybėms, visiškai nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad Ž. S. parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo duomenims, nes ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino narkotinę medžiagą įklijavęs į knygą, tačiau negalėjo nurodyti knygos pavadinimo bei nenurodė, kokiu būdu pritvirtino narkotinę medžiagą (iš specialisto išvados matyti, jog plastikinis maišelis buvo pritvirtintas lipnia juosta, tačiau Z. S. tokių aplinkybių nenurodo).

Ž. S. neigdamas kaltę tai grindžia, savaip interpretuodamas bylos duomenimis, tačiau

pats susipainiojo savo parodymuose. Teisiamojo posėdžio metu teigė, kad nešė nedidelį televizorių, tai darė pirmą kartą, todėl perdavimo tvarka jam nebuvo žinoma, žinojo, kad galima perduoti spaudą, nors pačios pirmosios apklausos metu tvirtino, kad policijos pareigūno buvo įspėtas, kad išimtų visus draudžiamus daiktus ir, žinodamas, kad kartu su kitais daiktais perduoda ir narkotinę medžiagą, priklijuotą atneštos knygos vidinėje viršelio nugarėle, atsakė, kad tokių daiktų neturi (b. l. 68, 1 tomas). Nustatyta, jog Ž. S. pats užpildė 2011-03-14 prašymą (b. l. 15, 1 tomas) apie perduodamus daiktus, prie kitų daiktų įrašė ir knygą, nurodydamas jos pavadinimą. Ir nors nuteistasis teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad iš matymo pažįstamas asmuo jam įdavė polietileninį maišelį su daiktais ir kas buvo maišelyje netikrino, tačiau akivaizdu, kad pats Ž. S. susipaniojo, nes nurodė, kad maišelyje buvo knygos, žurnalai, šampūnas, užpildė prašymą ir išvardino visus daiktus, kuriuos turėjo perduoti. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, jog Ž. S. turėjo galimybę atidžiai apžiūrėti daiktus ir įsitikinti, ką perduoda ar juose nėra draudžiamų daiktų. Šiame kontekste Ž. S. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, teisėjų kolegijos vertinami kaip visiškai nelogiškas Ž. S. bandymas įtikinti teismą, kad apie perduodamos knygos turinį jis nieko nežinojo. Teismas atsižvelgia ir į tas aplinkybes, jog teisiamojo posėdžio metu Ž. S. negalėjo įtikinamai ir aiškiai paaiškinti, koks asmuo jam perdavė knygą, kurioje buvo supakuota narkotinė medžiaga. Ž. S. aiškinimas, jog knygą jam perdavė A. M. pažįstamas, kurio nei vardo, nei pavardės nežino, jis tik įdavė Maxima maišelį su daiktais Pilėnų kvartale prie nuovados ir paprašė perduoti A. M., yra prieštaraujantis jo paties parodymams, jog tas asmuo jam yra pažįstamas ir jo telefono numeris įvestas kaip draugo, nors negalėjo paaiškinti, kaip su minėtu asmeniu susisiekė, ar minėtas asmuo vėliau teiravosi apie daiktų A. M. perdavimą.

Teismas, vertindamas kiekvieną įrodymų šaltinį ir analizuodamas jų visumą, daro išvadą, kad visuma ištirtų įrodymų patvirtina aplinkybę, kad Ž. S. įgytas narkotines medžiagas įgijo, gabeno, turėdamas tikslą jas platinti, bei pasikėsino perduoti. Teisme duoti Ž. S. parodymai nepagrįsti jokiais įrodymais, neįtikinantys, nelogiški ir todėl atmetami. Taigi nors ir patikėjus Ž. S. parodymais, kad jis nežinojo apie knygos turinį, visiškai nelogiški tolimesni Ž. S. veiksmai, o būtent: klausiamas pareigūnų, ar nešė siuntinį, pats Ž. S. teigė, kad pradžioje neigė nešęs (b. l. 15, 2 tomas), po to, aiškino, kad nieko nepagalvojęs prisipažino, buvo pasimetęs, nes galvojo, kad nieko nebus.

Nors bylos duomenimis nenustatyta, iš kokio asmens jis įgijo narkotines medžiagas, tačiau tai nėra esminė aplinkybė tenkinti apeliacinį skundą. Taip pat ir liudytojos Z. S., A. M., M. Š. parodymai bei tai, kad rasti trys pirštų pėdsakai tinkami identifikavimui, tačiau nei vienas iš jų nepriklauso Ž. S., nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo nepaneigia, nes minėtų liudytojų parodymai yra abstraktūs, o specialisto išvadoje Nr. 140-(1862)IS1-4735 aprašomojoje dalyje nurodyta, kad rasti trys rankų pirštų pėdsakai, kurie yra pakankami asmeniui identifikuoti, o kiti rasti rankų pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti (b. l. 30, 1 tomas), todėl akivaizdu, kad be tinkamų identifikuoti pėdsakų, buvo rasta ir kitų pėdsakų, tačiau dėl specialisto išvadoje nurodytų priežasčių jie netinkami identifikavimui.

Nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentas, kad pareigūnai, tyrėja Ž. S. darė spaudimą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįstas, nes tokių aplinkybių nepatvirtina nė vienas įrodymas. Priešingai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojos E. K. parodymai atitiko ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, o būtent: pačios pirmosios apklausos metu, t. y. 2011-03-16 Ž. S. parodymus davė dalyvaujant gynėjai (b. l. 64-68, 1 tomas), apklausos protokolą pasirašė Ž. S. ir apklausoje dalyvausi jo gynėja, jokių prierašų prie apklausos protokolo nei jis, nei gynėja neatliko, todėl nėra pagrindo manyti, kad Ž. S. parodymai buvo užfiksuoti netinkamai ar neišsamiai. Apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės apie Ž. S. atžvilgiu vartotą psichologinį spaudimą, teismo visiškai neįtikina, nes nė viename apklausos protokole ar akistatos su A. M. metu (b. l. 80, 1 tomas) Ž. S. tokių aplinkybių nenurodė, juolabiau 2013-10-25 įtariamojo apklausos metu (b. l. 76 – 77, 1 tomas), dalyvaujant gynėjai, Ž. S. tokių aplinkybių taip pat neteigė. Jeigu policijos pareigūnai, būtų vartoję psichinę prievartą

ir dirbtinai kūrę baudžiamosios bylos medžiagą, Ž. S. nebūtų buvę prasmės atsisakyti tai paaiškinti bylos ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjai. Tačiau jis aplinkybes apie psichinės prievartos naudojimą aiškino tik teisme, kai susipažino su byla ir kai jau žinojo, kokie įrodymai prieš jį yra surinkti, aiškindamas, kad policijos pareigūnai, suinteresuoti apkaltinti jį. Tokį Ž. S. elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios Ž. S. buvo žinoma apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jis pats teisme teigė, kad tyrėjai nesakė tiesos, pats sugalvojo tyrėjai pasakyti, kad vyko į Pasvalį pirkti narkotikų ir narkotinę medžiagą pirko iš čigonų tautybės asmens, todėl akivaizdu, kad nepagrįsti Ž. S. parodymai apie prievartos naudojimą. Nors Ž. S. pirmosios instancijos teisme iškėlė versiją apie asmenį, kurį įvardijo „draugu“ ir kuris perdavė knygą su narkotine medžiaga, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas Ž. S. parodymus įvertino kaip niekuo nepagrįstus ir atmetė, nes Ž. S. negalėjo teismui logiškai paaiškinti apie asmenį, kurį įvardijo „draugu“, kurio telefono numerį įsivedęs į savo telefoną, tačiau negalėjo apibūdinti nei jo išvaizdos, nei nurodyti jo vardo ar pavardės, nei kitų duomenų. Todėl kolegija neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti liudytojos E. K. parodymus, kad Ž. S. parodymus davė laisva valia, dalyvaujant gynėjui ir visos Ž. S. nurodytos aplinkybės buvo įrašytos į apklausos protokolą, su kuriuo jis buvo supažindintas, pasirašė, juolab, kad nuteistasis jokių konkrečių duomenų, jog minėta liudytoja būtų suinteresuota jį apkalbėti ar neteisingai apkaltinti, teismui nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti dirbtinai sukurti Ž. S. kaltinančius įrodymus ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi.

Apeliantės skundo argumentai, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad Ž. S. vertėsi narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimu, kadangi atlikus kratą jo namuose, nei šios medžiagos nei kitų psichotropinių ar narkotinių medžiagų, priemonių joms gaminti, ar fasuoti (svarstyklių, paketų) nerastas, taip pat byloje nėra nustatyta, iš kur buvo įsigyta psichotropinė medžiaga (duomenys neskelbtini), kuri yra pakankamai reta, taip pat nėra esminės aplinkybės patenkinti skundą ir Ž. S. išteisinti. Priešingai, asmens kratos metu pas Ž. S. buvo rastas polietileninis maišelis ir trintuvė (b. l. 94, 1 tomas), ant kurio vidinio paviršiaus rasti narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių) bei kanapių dervos sudėtyje esančių kanabininiodų pėdsakai (b. l. 20-21, 1 tomas), o be to, pati apeliantė nurodo, jog perduoti buvo bandoma sąlyginai nedidelį narkotinės medžiagos kiekį. Taip pat pirmosios instancijos teisme metu Ž. S. neneigė, kad 2011 metais yra bandęs vartoti narkotines medžiagas - kanapes (b. l. 15, 2 tomas), o iš 2011-04-08 nutarimo (b. l. 187-188, 1 tomas) matyti, kad Ž. S. buvo nubaustas administracine nuobauda už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Šios aplinkybės patvirtina, kad Ž. S. ne pirmą kartą disponavo narkotinėmis medžiagomis.

Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 str. 1 d. kaip baigta, jeigu nustatomas bent vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių objektyvių požymių. Bet kurio kito dispozicijoje nurodyto alternatyvaus veiksmo įvykdymo stadija (baigtumas) ar tai, kad nusikaltimo dalykas nebuvo realizuotas (nepasiekė adresato) dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, neturi įtakos visos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kaip jau yra paminėta visuma ištirtų įrodymų patvirtina aplinkybę, kad Ž. S. įgytas narkotines medžiagas įgijo, gabeno, turėdamas tikslą jas platinti, bei pasikėsino perduoti, todėl atmetamas apeliantės skundo argumentas dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 22 str. 1 d. 260 str. 1 d.

Taigi, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo Ž. S. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 260 str. 1 d. numatytą veiką yra įrodyta.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. S. bausmę, įvertino ne visas BK 54 str. bei 61 str. numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, dėl ko nuteistajam paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantija, įtvirtinti BK 54 str., kuris numato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš skundžiamo nuosprendžio bausmių skyrimo motyvų matyti, kad skirdamas nuteistajam Ž. S. bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną, tyčinį, baigtą, sunkų nusikaltimą, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat tinkamai įvertino jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apeliantas niekur nedirba, nesimoko, buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, neįrašytas į priklausomybės ligų ir psichoneurologinio kabineto įskaitą. Tačiau lakoniškai įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis ir konstatavęs, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, už padarytą veiką, paskyrė per didelę laisvės atėmimo bausmę, kurią, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas sumažinti.

Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad veika didelių pasekmių nesukėlė, kad sąlyginai nedidelis narkotinės medžiagos kiekis nebuvo perduotas, padarė išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytas mažesnis nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, akcentavo, jog Ž. S. praeityje teistas ir teistumas neišnykęs. Akivaizdu, jog tokios išvados yra prieštaringos. Visų pirma Ž. S. veiką, už kurios padarymą jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė prieš priimant 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį, ir todėl padaryta neteisinga išvada, jog Ž. S. nusikalto, būdamas praeityje teistas, nes bylos duomenys nurodo, kad Ž. S. nusikalto, būdamas neteistu, o tik vėliau buvo pripažintas kaltu, įvykdęs nusikalstamas veikas. Be to, kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nors ir nurodė, kad veika didelių pasekmių nesukėlė, sąlyginai nedidelis narkotinės medžiagos kiekis nebuvo perduotas, tačiau į tai neatsižvelgė ir to neįvertino.

Nustačius šias aplinkybes, konstatuotina, kad svarstytinas klausimas dėl bausmės nuteistajam švelninimo. Taip pat atsižvelgtina ir į nuteistojo amžių – nusikalto, būdamas jauno amžiaus, t. y. dvidešimt dviejų metų, nuo padarytos veikos praėjo daugiau nei trejų metų laikotarpis ir duomenų apie padarytas naujas nusikalstamas veikas byloje nėra.

Taigi atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo įvertintas pirmiau paminėtas bei šiame nuosprendyje naujai įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija mano, kad nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė savo trukme yra akivaizdžiai per griežta ir

savo dydžiu neatitinka padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumo bei bausmės

teisingumo principo. Atsižvelgus į visas paminėtas aplinkybes, kolegijos nuomone, BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, sumažinus iki sankcijoje numatytos minimalios jos trukmės, t. y. dvejų metų.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nuosprendį pakeisti:

Ž. S. pagal BK 260 str. 1 d. paskirtą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams trims mėnesiams sušvelninti iki dvejų metų laisvės atėmimo.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.