Vilniaus apygardos teismo nutartis

Civilinės bylos Nr. e2S-551-794/2017Procesinio sprendimo Nr. 2-68-3-31667-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.8.; 3.1.18.1.1.2.; 3.1.18.3.; 3.1.18.8.; 3.1.7.7.

2017 m. vasario 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo Z. V. personalinės įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB ,,FF lizingas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB ,,Admivita“ ieškinį atsakovams V. S. ir Z. V. personalinei įmonei dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo.

Ieškovas BUAB ,,FF lizingas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB ,,Admivita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams V. S. ir Z. V. personalinei įmonei (toliau – Z. V. PĮ) prašydamas pripažinti niekine ir negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento 2016-07-12 reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškovas taip pat prašė atsakovo Z. V. PĮ atžvilgiu skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti V. S. ir Z. V. PĮ 2016-07-12 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleistą 9 990 Eur dydžio reikalavimą į pirmos eilės pirmo etapo kreditorinį reikalavimą BUAB ,,FF lizingas“ bankroto byloje, kadangi šis reikalavimo teisė gali būti atsakovo Z. V. PĮ vėl perleista ir teismo sprendimo vykdymas ateityje bus stipriai apsunkintas arba tapti neįmanomas.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo patenkintas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Teismas nurodė, kad nėra tiesioginių įrodymų apie tai, jog atsakovas Z. V. PĮ ketina perleisti turtines teises, kylančias iš ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties, ar kitaip jas suvaržyti, tačiau tai savaime nepaneigia grėsmės, jog atsakovas kaip šių turtinių teisių savininkas ateityje tokia galimybe bandys pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tokią išvadą patvirtina ir ieškovo kartu su ieškiniu pateikti duomenys apie vykdytą tos pačios reikalavimo teisės perleidimą keletą kartų subjektams, kurie yra tarpusavyje susiję. Dėl šios priežasties teismas sutiko su ieškovo argumentais dėl būtinumo taikyti atsakovui Z. V. PĮ priklausančių turtinių teisių, kylančių iš ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties, areštą, uždraudžiant atsakovui Z. V. PĮ šiomis teisėmis disponuoti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartį nustatant skubų vykdymą, dėl piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą byloje prašant laikinųjų apsaugos priemonių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 str. pagrindu nubausti UAB ,,Admivita“ maksimalia bauda, 50 proc. jos lygiomis dalimis skiriant atsakovams. Taip pat atsakovas prašo dėl melagingų paaiškinimų teikimo teismui priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Apeliantas nurodo, jog jis civilinėje byloje Nr. 2-55-466/2016 negavo priedų, tačiau ieškinyje išvardinti identiški priedai, kuriuos ieškovas pateikė kitose civilinėse bylose N. e2/32136-807/2016 ir Nr. e2-32135-155/2016. Civilinėje byloje Nr. e2-32135-155/2016 Vilniaus miesto apylinkės nutartimi buvo atsisakyta tenkinti identišką UAB ,FF lizingas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB ,,Admivita“ veikia ne BUAB ,,FF lizingas“ kreditorių ir akcininkų naudai, o keliems smulkiems kreditoriams, kuriems vadovauja tas pat asmuo. Šališkas administratorius siekia fiziškai, psichologiškai ir morališkai sugniuždyti Z. V., apsunkinti jo ir jo žmonos, kaip UAB ,,Skomė“ akcininkų, ir kitų UAB ,,Skomė“ akcininkų, teisminius ginčus dėl neteisėto UAB ,,Skomė“ ir UAB ,,Baltic arms“ direktoriaus neteisėtai perimto UAB ,,Skomė“ valdymo. Nurodo įsiteisėjusius teismo sprendimus, kuriais negaliojančiomis buvo pripažintos UAB ,,Skomė“ akcijų emisijos įsigijimo sutartys bei kiti dokumentai. Taip pat nurodo, kad ieškovas, teikdamas ieškinį, siekia išvengti atsakomybės. Apeliantas nurodo, jog ieškovas pateikė melagingus paaiškinimus (konkrečius melagingus faktus detalizuoja skunde), kuriais remiantis teismas nustatė, jog ieškinys yra pagrįstas. Apelianto nuomone, ieškinys yra nepagrįstas ir teismas turėjo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio nepagrįstumo. Kadangi ieškinys negalėjo būti priimtas nagrinėjimui esant akivaizdžiam nepagrįstumui, negalėjo būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovas prašo areštuoti tokį pat turtą, kuris jau areštuotas kitoje civilinėje byloje (civilinės bylos Nr. e2-32136-807/2016), todėl dar kartą prašydamas areštuoti tą patį turtą, ieškovas

piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto Z. V. PĮ atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartį nepakeistą. Taip pat nurodo, jog nepasisakys dėl kai kurių apelianto nurodytų aplinkybių, kadangi jos nesusijusios nei teisiškai, nei faktiškai su ginčo dalyku. Savo atsiliepimą į atskirąjį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:Ieškovas nesutinka su apelianto prašymu atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą. Nurodo, jog apeliantas civilinėje byloje, kurioje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pateikė du prašymus laikotarpiu nuo 2016-10-01 iki 2016-10-10, nors terminas atskirajam skundui pateikti suėjo 2016-10-10. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, procesinės ir materialinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra CPK 329 straipsnio bei 330 straipsnio pagrindų, dėl kurių nutartis turėtų būti panaikinta. Be to, apeliantas atskirajame skunde nenurodo nė vienos procesinės ar materialinės teisės normos, kurią pažeidė pirmos instancijos teismas. Nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32135-155/2016, kuria buvo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones skundo teikimo dieną dar nebuvo įsiteisėjusi.Nurodo, jog apeliantas atskirajame skunde nurodo teismą klaidinančią informaciją dėl kai kurių bylų baigties: 2016-07-27 ir 2016-07-29 Kauno apygardos teismas priėmė nutartis, kuriomis buvo netenkintas Z. V. reikalavimas pakeisti/nušalinti bankroto administratorių civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016.Skundžiama nutartimi teismas apribojo apelianto teisę disponuoti reikalavimo teise, o civilinėje byloje Nr. e2-32136-807/2016 2016-07-21 nutartimi yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės Z. V. ir V. S. – areštuota Z. V. ir V. S. reikalavimo teisė.Apeliantas žinodamas apie sulaikytą Z. V. reikalavimo teisę į BUAB ,,FF lizingas“ vis tiek sudarė 2016-07-12 reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir tokiais nesąžiningais veiksmais pažeidė BUAB ,,FF lizingas“ ir jos kreditorių interesus. Apeliantas skunde nurodo, jog jis nevykdo veiklos, neturi piniginių lėšų, tad akivaizdu, jog patenkinus ieškinį ir taikius restituciją piniginėmis lėšomis, piniginių lėšų sumai 9 900,00 Eur, apeliantas negalėtų grąžinti. Atsakovas V. S. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 punktas).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, pagrįstumo.Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi minėtoje CPK normoje iš esmės nustatytos dvi būtinosios sąlygos, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, t. y. 1) ieškinio preliminarus pagrįstumas bei 2) grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti negalimas.Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui nebuvo įstatymo nustatytos būtinosios sąlygos – pagrįsto ieškovo reikalavimo.Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka, pripažindamas jį teisiškai nepagrįstu. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar bylą išnagrinėjus iš esmės galėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas materialinį reikalavimą pareiškusiai šaliai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-373-464/2016; ir kt.). Kitaip tariant, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti, ar nėra aiškių prieštaravimų ieškinyje ar kitų aplinkybių, liudijančių, kad ieškinys tikrai negalėtų būti patenkintas. Tačiau preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga nuodugniai įvertinti ieškinio argumentus bei įrodymus ir pasisakyti dėl jų nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog ieškovas ieškinyje pateikė melagingus duomenis, išaiškinimus, tačiau, kaip minėta, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertina pateiktų ieškinio argumentų ar juos pagrindžiančių įrodymų tikrumo. Išsamus įrodymų tyrimas atliekamas nagrinėjant bylą. Iš 2016-09-02 teismo nutarties galima matyti, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvertino tik preliminarų ieškinio pagrįstumą bei galimo ieškinio patenkinimo įvykdymo riziką. Teismas nurodė, jog preliminariai įvertinus šioje byloje pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio materialinio pagrindo argumentų turinį bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ar akivaizdžiai atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovo pateiktu ieškiniu bei kartu su juo pateiktais ieškinio reikalavimą pagrindžiančiais įrodymais, nenustatė aiškių prieštaravimų ar aplinkybių, dėl kokių toks ieškinys negalėtų būti tenkinamas, todėl galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog BUAB ,,FF lizingas“ tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Be to, ieškovas, prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti reikalavimo teisę, kylančią iš ieškinyje ginčijamos sutarties, nurodo, kad 9 990 Eur dydžio reikalavimas į BUAB ,,FF lizingas“ buvo perleistas ne kartą, todėl yra pavojus, jog atsakovas Z. V. PĮ minėtą reikalavimo teisę vėl bandys perleisti ir taip trikdys bankroto proceso eigą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, siekiant užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, buvo tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas taip pat prašo skirti ieškovo bankroto administratoriui UAB ,,Admivita“ baudą dėl piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą byloje prašant laikinųjų apsaugos priemonių. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip ieškovo atstovo piktnaudžiavimas procesu. Bankroto administratorius (ieškovo atstovas) į teismą kreipėsi dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, kartu prašydamas laikinai areštuoti reikalavimą, kuris buvo perleistas ginčijama sutartimi. Ieškovo atstovas prašyme pagrindė, jog yra rizika, kad patenkinus ieškinį, teismo sprendimo įgyvendinimas pasunkės ar išvis taps neįmanomas. Ieškovo atstovas UAB „Admivita“ įgyvendino teisę, numatytą CPK 144 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog atstovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir skirti ieškovo atstovui baudą. Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Išnagrinėjus atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas ir pagrįstai tenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti atskirojo skundo ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.