Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas O. Briedis Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00194-2013-3

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. liepos 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. gynėjų R. Špelverio ir G. Aleknavičiaus apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 170 straipsnio 2 dalį 40 MGL (1506,4 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad tęsdamas nusikalstamas veikas nuolat ir viešai tyčiojosi iš krikščionių religijai priklausančių asmenų, niekino, skatino neapykantą jiems, tai yra kurstė diskriminuoti žmonių grupę dėl tikėjimo, o būtent: V. Ž. laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2014 m. vasario 12 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą viešai tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą, kurstyti žmonių grupę religiniu pagrindu, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto kompiuterio internetinėje svetainėje www.facebook.com, pasivadinęs ,,Tautos A. V. Ž.“, savo paskyroje viešai ir nuolat platino šią informaciją, kuri apžiūrėta ir sunumeruota skaičiais 2014-03-24 apžiūros protokole:

1) 2012-07-30 fotonuotraukoje Nr. 18 vaizduojamas kryžius, prie jos parašė komentarą: ,,Kaip Jums tai patinka. Zombių ir vampyrų religija!“, kuriuo niekindamas religiją ir jos simbolį – kryžių, viešai menkindamas krikščionių bendruomenės asmenis tyčiojosi iš jų dėl jų tikėjimo;

2) 2012-08-11 fotonuotraukoje Nr. 17 vaizduojama moteris su kirviu vienoje rankoje, o kita ranka prilaiko kiaulės kruviną nukirstą galvą ant pagrindo, prie jos parašė komentarą: ,,Artėja pabaiga krikščionims“, tuo siekė atgrasyti nuo krikščionybės asmenis bei tokiu būdu viešai skatindamas priešiškumą, pašiepiamu vaizdiniu su komentaru tyčiojosi iš krikščionių bendruomenės;

3) 2012-10-31 fotonuotraukoje Nr. 16 vaizduojami katalikai kanibalų kūnuose su vyskupų rūbais, jie rankose laiko taurę ir knygą, o šalia moters lavonas su krauju, prie nuotraukos parašė komentarą: ,,Kanibalai katalikai – ėda dievo kūną ir geria dievo kraują“, tai reiškia paneigimą bei tyčiojimąsi iš krikščioniškų vertybių – atjautos, neskriaudos, amžino gyvenimo siekio įdėdamas į savo tinklalapį tokio apipavidalinimo, kuriame katalikai vaizduojami kanibalais, V. Ž. viešai niekino katalikų bendruomenę, tyčiojosi iš jos;

4) 2012-11-19 fotonuotraukoje Nr. 2, vaizduojamas nuogas nežinomos tapatybės nukryžiuotas vyriškis ant kryžiaus, tai išniekina krikščionių mesijaus – Jėzaus Kristaus –nukryžiavimo procesiją bei krikščionims šventą simbolį – Kryžių, įdėdamas šį vaizdą savo internetinėje paskiroje V. Ž. viešai tyčiojosi iš krikščionių bendruomenės;

5) 2012-11-26 fotonuotraukoje Nr. 12 vaizduojamas žmogus, apsirengęs kunigo sutana, o ant jo kaklo kabo apverstas kryžius, prie jos parašė komentarą: ,,Veidmainiai katalikų kunigai“, tai reiškia satanistinę – krikščionims nepriimtiną ir krikščioniškas vertybes niekinančią – prasmę ir menkinami katalikų kunigai, įdėdamas šį vaizdą savo internetinėje paskiroje V. Ž. viešai pasityčiojo iš katalikų kunigų;

6) 2013-05-05, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, V. Ž. iš nenustatyto kompiuterio internetinėje svetainėje www.facebook.com savo paskyroje „V. Z.“ pakomentavo straipsnį „Kaune Jono Pauliaus II kraujo relikviją pasitiko aukščiausia šalies valdžia“, rašydamas „Lietuvos satanistų kraujo apeiga, kurioje dalyvavo ir Lietuvos valdžiažmogiai“, juo viešai niekina krikščionybę ir tyčiojasi iš dvasininkų juos vadindamas satanistais;

7) 2013-07-30 fotonuotraukoje Nr. 60 yra parašytas V. Ž. komentaras: ,,Krikščioniška dvasininkija paskendusi piderastijoje ir pedofilijoje, vienintelė dar pakolkas, tais gražumais neištepta, religija yra pravoslavija. Tai dabar siūlyčiau dar kai kuriems, geriems krikščionims, pereiti į pravoslaviją, bet manau, nuėjus krikščioniui tenai, suteps ir ją“, kuriuo viešai niekina krikščionis, katalikų dvasininkus kaip blogybę, paskendusią krikščionims netoleruotinoje sferoje – pederastijoje bei pedofilijoje, tyčiojasi iš jų;

8) 2013-08-26 fotonuotraukoje Nr. 58 vaizduojami du apsikabinę ir besišypsantys vyriškiai, kurie vilki dvasininko rūbais, prie jos parašė komentarą: ,,Kunigų seminarija turi laisvą darbo etatą apskaitininkui. Darbo pobūdis: registruoti seminarijoje lytinius studentų santykius“, juo viešai tyčiojamasi ir niekinama krikščionybė bei dvasininkai, nes jiems galioja celibatas, komentaru menkindamas kunigų seminarijos studentus išjuokdamas juos V. Ž. viešai pasityčiojo iš jų;

9) 2013-12-19 fotonuotraukoje Nr. 43 yra parašytas V. Ž. komentaras: ,,Latviškai BYB LYJA – Bibele. Skaitykite su malonumy Bibele. Gal kada nors kas parašys Pūtele“, kuriuo tyčiojamasi iš religijos, niekina krikščionių Šventąjį Raštą – Bibliją, kuri yra religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindas, niekina krikščionių bendruomenės žmones, tyčiojasi iš jų;

10) 2013-12-25 fotonuotraukoje Nr. 41 yra parašytas V. Ž. komentaras: ,,Lietuviai suėdė Jėzų kūdikėlį ir išgėrė visą jo kraują. Paskui užsikando marinuota silke ir kitomis mišrainėmis... valgykite kūdikius ką tik gimusius. Aleliuja, su šv. Kanibalizmu“, juo tyčiojamasi iš krikščionybės, niekina krikščioniškas šventes ir tradicijas, įžeidžiančiai vadindamas jas kanibalizmu, kraujo gėrimo ritualu, niekina krikščionių bendruomenės žmones, tyčiojasi iš jų;

11) 2014-01-08 14.48 val. fotonuotrauką Nr. 39, kurioje yra parašytas V. Ž. komentaras: ,,BYB LIJA yra propaganda apie neaiškų dievą naikintoją“, kuriuo kurstoma prieš religiją, niekinant religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindą – Bibliją ir joje aiškinamą tiesą ir tikėjimą, tyčiojamasi iš garbinimo ir tikėjimo objekto – Dievo, įvardijant jį ne kaip kūrėją, bet kaip griovėją, niekina krikščionių bendruomenę, tyčiojasi iš jos;

12) 2014-01-09 21.40 val. fotonuotrauka Nr. 35, kurioje įdėta nuoroda į straipsnį ,,V. P. – Megre knygos, nuo kurių išdurnėja žmonės“, prie kurios parašė komentarą: ,,Minčių taip yra daug gerų, bet priimkite tas mintis tik kaip informaciją, ne kaip dievybę ir tik kaip pagal knygą. Yra dar viena tokia knyga BYB LIJA puse svieto žmonių kliedi su šia knyga, bet nežino, kas yra pirma Adomo žmona ir koks jos vardas“, kuriuo neigia krikščionybės ideologiją, religinės dogmatikos ir pamaldų pagrindą – Bibliją, joje aiškinamą tiesą ir tikėjimą, niekina krikščionių bendruomenę, tyčiojasi iš jos;

13) 2014-02-12 16.50 val. fotonuotrauką Nr. 29, kurioje yra įdėta nuoroda ,,CAR vykdomas ,,etninis valymas“, prie kurios parašė komentarą: ,,Krikščionių sukarintos grupuotės, skleidžiančios BYB LIJOS dievo žodį, žudo kitatikius“, kuriuo niekina krikščionių bendruomenę, tyčiojasi iš krikščionybės ir Biblijos, krikščionių bendruomenės žmonių;

Tokiu būdu V. Ž., išreikšdamas akivaizdų nusistatymą prieš religiją (krikščionybę), tyčiojosi iš jos, ją niekino, skatino krikščioniškų moralinių vertybių atsisakymą, kurstė neapykantą krikščionybei ir jos simboliams, siekė supriešinti asmenų grupę prieš krikščionišką religiją, kurstė prieš žmonių grupę, skiriamą religiniu pagrindu.

V. Ž. taip pat buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2012-12-08 savo paskyroje įdėjo fotonuotrauką Nr. 67, kurioje vaizduojami Adomas ir Ieva prie medžio, prie jos parašė komentarą: ,,Melas krikščionių dievo žodžio Šventame rašte Biblijoje; Krikščionys pagal šventą, kažkieno parašytą raštą, teigia: Kad Adomo pirma žmona buvo Ieva, bet tai melas. Pirma Adomo žmona buvo LILIT driežažmogė, jai palikus Adomą, Dievas Adomui sukūrė Ievą. Šitas įvykis, taip vadiname „Šventame rašte“, yra nutylėtas. Šventas raštas BIBLIJA, Dievo žodis – melas, yra suklastotas“, tačiau dėl šio nusikaltimo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

V. Ž. taip pat buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2012 m., laikotarpiu nuo rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), kirviu nukirto kryžių. 2012-11-23 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, turėdamas tikslą viešai tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą, kurstyti žmonių grupę religiniu pagrindu, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto kompiuterio internetinėje svetainėje www.facebook.com, savo sukurtoje paskyroje ,,V. Z.“, viešai skelbė fotonuotraukas, kuriose yra užfiksuota, kaip jis su kirviu stovi prie minimo kryžiaus, rankomis verčia kryžių, dėl to kryžius krenta ant žemės bei po fotonuotraukomis įdėjo šį komentarą: ,,prasidėjo Žemaitijos piliakalnių ir šventviečių valymas“, tuo skatindamas priešiškumą krikščionių bendruomenei, tačiau dėl šio nusikaltimo išteisintas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

BPK 256 straipsnyje yra numatyta, kad kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme gali vykti tik iki tam tikros proceso stadijos, t. y. „iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos“. Teismas, jau išėjęs į pasitarimų kambarį, negalėjo šioje stadijoje keisti faktinių aplinkybių aprašymo bei tikslinti kitų nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje, požymių aprašymo. Mano, kad esant šiai aplinkybei, teismas išreiškė savo objektyvųjį šališkumo elementą. BPK 295 straipsnyje yra įtvirtinta teismo galimybė atnaujinti įrodymų tyrimą. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Kitaip tariant, įstatymo leidėjas yra numatęs tik vieną išimtį, kada teismui suteikiama teisė savo iniciatyva atnaujinti įrodymų tyrimą, tai yra kai pranešamos naujos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės bylai. Nors teismas, atnaujindamas įrodymų tyrimą, kaip vieną iš argumentų nurodo lingvistinės ekspertizės išvadą, tačiau šiuo atveju apeliantai atkreipia dėmesį į 2015-12-22 teisiamąjį posėdį, kurio metu buvo apklausti atvykę liudytojai. Po liudytojų apklausų gynyba pateikė prašymą, kad į kitą posėdį būtų iškviesta 2015-10-29 ekspertizės aktą Nr. 11-483(15) surašiusi ekspertė G. Žalkauskaitė. dėl ekspertizės akto išvadose esamų lingvistinių žodžių prasmės paaiškinimo, o konkrečiau dėl žodžio „menkinančio“, kuris nurodomas daugumoje išvadų. Teismas šio prašymo netenkino ir jį atmetė. Gynėjų baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo V. Ž. paskutiniojo žodžio metu nebuvo pranešta jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios išnagrinėtos įvykusių teisiamųjų posėdžių metu. Atsižvelgiant į tai, mano, kad teismas neturėjo įstatymų numatyto pagrindo atnaujinti įrodymų tyrimo ir tokiu būdu vėlgi išreiškė savo objektyvųjį šališkumo elementą. Pabrėžia, jog 2016-02-19 teismo pranešime yra nurodyta, kad yra pagrindas svarstyti klausimą dėl galimo kaltinimo pakeitimo papildant nusikalstamos veikos požymių aprašymą, tačiau teismas pradėjęs teisiamąjį posėdį net nesvarstė šio klausimo, neklausė prokuroro nuomonės, o iš karto perėjo prie kaltinamojo V. Ž. apklausos, klausiant pastarojo dėl kaltinimo pripažinimo/nepripažinimo klausimo. Mano, kad šiuo savo veiksmu teismas išreiškė objektyvųjį šališkumo elementą. BPK 256 straipsnyje yra numatyta, kad teismas savo iniciatyva, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis ir/ar veika gali būti perkvalifikuota, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Tuo tarpu 2016-02-19 pranešimu teismas suformavo iš dalies naują kaltinimą, kuriame ne tik pakeitė nusikaltimo objektą, bet ir papildomai nurodė alternatyvias veikas, kurios skyrėsi nuo prokuroro pakeisto 2015-12-22 kaltinamojo akto turinio. Akivaizdu, jog teismas įrašė papildomus privalomuosius nusikaltimo sudėties požymius į V. Ž. kaltinamąjį aktą, tai atskleidžia besąlygišką teismo subjektyvųjį šališkumo elementą. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šiai teisei užtikrinti BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 57 straipsnio 2 dalį nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio asmens nešališkumu. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Vertinant Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjo veiksmus, 2016-03-09 gynyba pareiškė nušalinimą teisėjui, motyvuojant tuo, kad buvo pažeistas nešališko teismo principas, tačiau teismas neskundžiama nutartimi atmetė gynybos pareikštą nušalinimą teisėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano, jog teismas pažeidė nešališko teismo principą, savo veiksmais Šilalės rajono apylinkės teismo teisėjas pademonstravo išankstinį nusistatymą V. Ž. atžvilgiu, t. y. išėjęs priimti nuosprendžio ir teismui pritrūkus motyvų aprašyti tam tikrus kvalifikuojamos nusikalstamos veikos sudėties elementus, pats pataisė kaltinimą, atnaujino įrodymų tyrimą, tokiu būdu atskleisdamas būsimo procesinio sprendimo esmę.

Pasisakydami dėl kunigo V. V. šališkumo, apeliantai nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas kaip vienu iš įrodymų, patvirtinančių V. Ž. kaltinimą, remiasi liudytojo (specialisto) V. V. parodymais, tačiau, apeliantų manymu, jis buvo šališkas ir neobjektyvus. Nurodo, kad BPK 78 straipsnis įtvirtina, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai. Apeliantų manymu, nagrinėjamu atveju kunigas V. V. negali būti pripažintas liudytoju, nes pastarasis nepateikė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su V. Ž. parašytų komentarų ir įdėtų paveikslėlių į „Facebook“ paskyrą, aplinkybių tyrimu. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu 2014-03-24 buvo surašytas apžiūros protokolas, kuriuo buvo apžiūrėtos nuotraukos su komentarais, esančios V. Ž. „Facebook“ paskyroje. Apžiūra atlikta dalyvaujant specialistui kunigui V. V.. 2014-03-24 apžiūros protokolas surašytas vadovaujantis BPK 92, 179, ir 207 straipsniais, tačiau minėto apžiūros protokolo tęsinys surašytas BPK 89, 90, 92 ir 205 straipsnių pagrindais. Šiuo atveju apžiūrėtos nuotraukos su komentarais, esančios V. Ž. „Facebook“ paskyroje, kaip turinčios reikšmės nusikalstamai veikai ištirti objektus, kurių nereikia tirti BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka (BPK 207 straipsnio 1 dalis), t. y. objektų apžiūra atliekama tuo atveju, kai tam tikroms objektų savybėms ar požymiams, turintiems reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui nustatyti, nereikia naudoti specifinių tyrimo metodų. Tačiau iš 2014-03-24 apžiūros protokolo tęsinio matyti, kad buvo naudotos specialiosios žinios ir padarytos išvados, kas atitinka BPK 205 straipsnio prasmę – objektų tyrimą. Iš apžiūros protokolo turinio matyti, kad dalyvaujančiam specialistui – kunigui V. V. – nebuvo pateikti klausimai, kurių privaloma forma – raštu (BPK 205 straipsnio 3 dalis). Esant šiai situacijai, apeliantai mano, kad 2014-03-24 apžiūros protokolas negali būti pripažintas specialisto išvada, kaip tai numatyta BPK 90 straipsnyje, o kunigas V. V. negalėjo būti apklaustas teisme kaip specialistas, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių turimas specialiąsias žinias. Be to, specialistas – kunigas V. V., būdamas katalikų dvasininku, davė išvadą besąlygiškai ir tiesiogiai susijusią su krikščioniškąja religija. Atsižvelgiant į tai, kad specialistas yra vienas iš V. Ž. pareikšto kaltinimo nusikaltimo objektų – religinės žmonių grupės, prieš kuriuos nukreipta nusikalstamos veikos, atstovu, atskleidžia šio subjekto neobjektyvumą ir šališkumą. Apklausiant teisiamojo posėdžio metu V. V., pastarasis patvirtino, kad padaryta jo išvada, kuri fiksuota 2014-03-24 apžiūros protokole – jo asmeninis suvokimas ir jo nuomonė. Būtina pažymėti, kad 2015-01-23 nutartimi Šilalės rajono apylinkės teismas išreiškė abejonę dėl šio subjekto objektyvumo ir šališkumo, tuo pagrindu skirdamas lingvistinę ekspertizę. 2015-10-29 surašytas ekspertizės aktas taip pat netiesiogiai atskleidžia V. V. šališkumą ir neobjektyvumą, t. y. iš 2014-05-08 kaltinime pateiktų 43 epizodų po ekspertizės akto gavimo 2015-12-22 kaltinime liko 13 epizodų. Apeliantų manymu, esant šioms aplinkybėms, teismas negalėjo kunigo V. V. išvados, parodymų pripažinti įrodymais ir jais vadovautis skundžiamame nuosprendyje, todėl teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas.

Pasisakydami dėl ekspertizės akto, apeliantai nurodo, kad nuosprendyje teismas remiasi ir įrodymu pripažįsta 2015-10-29 ekspertizės aktą Nr. 11- 483(15), kuriuo buvo atlikta lingvistinė ekspertizė ir kurį surašant buvo viršyta eksperto kompetencija. Nurodo, kad apylinkės teismas paskyrė byloje lingvistinę ekspertizę ir pavedė ekspertui atsakyti į 40 klausimų, ekspertui buvo pateikta visa baudžiamoji byla. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad atliekant tyrimą nurodyti pranešimai buvo peržiūrėti www.facebook.com tinkle su prie jų rašytais komentarais. Prisijungimų metu paskyros vardas buvo „A. S.“, (Tautos A. V. Ž.). Ekspertas savo iniciatyva (teismui nenurodant), prisijungė prie paskyros, vardu „A. S.“, kuri apeliantams neaiškiu būdu susiejama su „Tautos A. V. Ž.“ paskyra. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje papildomai nurodyti ir vertinti užrašai, kurių baudžiamojoje byloje nėra. Apeliantų manymu, ekspertas, surašęs ekspertizės aktą, viršijo savo įgaliojimus: prisijungdamas prie paskyros, vardu „A. S.“; atlikdamas papildomus komentarų vertinimus; atsakant į klausimus išplečiant atsakymus papildomai nurodant veikos formas ir objektus. Šiais savo veiksmais ekspertas parodė savo šališkumą ir neobjektyvumą. Pažymi, jog atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kurios buvo pasakytos gynybos baigiamosiose kalbose, teismas net nepasisakė dėl kilusių abejonių ir neteisėtai ekspertizės aktą pripažino įrodymu, nekeliančiu abejonių dėl jo patikimumo ir pakankamumo. Šie teismo veiksmai vertintini kaip BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų pažeidimai, kurie sudaro pagrindą konstatuoti esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Be to, pabrėžia, kad ekspertizės aktu kaip objektyviu įrodymu vadovautis nėra galimybės dar ir dėl to, kad ekspertui nebuvo pateikiami visi atitinkamoje paskyroje bendraujančių asmenų komentarai, kurie atskleidžia kaltinamojo ir kitų asmenų tikrąją diskusijos temą. Ekspertui buvo pateikta tik ištrauka iš asmenų diskusijos, todėl jis negalėjo įvertinti bendro dialogo konteksto.

Pasisakydami dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalies, sudėties požymių, apeliantai nurodo, kad teismų praktikoje nurodyta, kad subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius sudaro kaltė – tiesioginė konkretizuota tyčia, turint tikslą pasityčioti, paniekinti asmenį dėl jo rasės, tautybės bei kitų BK 170 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių. Kaltinamasis suvokia savo daromos veikos pavojingą pobūdį, priešingumą teisei, tačiau nori veikti ir veikia tokiu pavojingu būdu, turėdamas galimybę nukreipti savo valią ir neatlikti priešingų teisei, pavojingų veiksmų. Pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teismas vertindamas subjektyvųjį kriterijų – tiesioginę tyčią, neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes, kurios svarbios atskleidžiant tiesioginės tyčios elementą. Teisiamajame posėdyje V. Ž. duodamas paaiškinimus dėl savo parašytų komentarų nurodė, kad nesiekė ir nenorėjo tyčiotis, niekinti, kurstyti, diskriminuoti, o norėjo tik išdėstyti savo nuomonę tuo metu aktualiomis temomis (pedofilija, politika, aplinkosauga ir pan.), kurios nenukreiptos į konkrečius asmenis ar jų grupes. Teismas neįvertino ir sarkazmo elemento, kurį nurodė V. Ž., t. y. kad kai kurie komentarai yra parašyti per humoro prizmę, tai liudija komentaruose esančios šypsenėlės, be to, teismas neįvertino V. Ž. „Facebook“ profilyje esančių visų komentarų ir pasisakymų, kurie nagrinėjamu atveju individualizuoja asmens suvokimą ir minčių dėstymą atitinkamose situacijose bei atskleidžia komentarų ir pasisakymų, kurie skirti, objektą. Pabrėžia ir tai, jog V. Ž. savo „Facebook“ paskyrą suvokė ne kaip viešą, o tik matomą tarp draugų, t. y. tarp asmenų, kurių rate platino straipsnius, komentarus, nuotraukas ir pan. Mano, kad šios aplinkybės eliminuoja V. Ž. suvokimą, kad komentarais reikšdamas savo nuomonę pastarasis veikė pavojingai.

Pasisakydami dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo, apeliantai nurodo, kad teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų, kurios aprašytos formaliąja sudėtimi, pasisakyta, jog nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, lemiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą. Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę irgi turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti faktoriai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo – kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą. Padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje. Pabrėžia, jog teismų praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už nusikalstamų veikų, numatytų BK 170 straipsnio 2 dalyje, padarymą taip pat svarbu nustatyti, kiek pavojingos veikos, dėl kurių padarymo kaltininkas traukiamas atsakomybėn. Būtina nustatyti dėl jų kilsiančios (galinčios kilti) grėsmės baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms realumą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio viešo pareiškimo, jeigu jame nėra konkretaus tiesioginio ar netiesioginio neapykantos, diskriminacijos skatinimo, dėl kurio galėtų kilti reali grėsmė šio baudžiamojo įstatymo saugomam objektui. Nurodo, jog nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė dėl kvalifikuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo, priešingumo teisei. Pažymi, jog tariama „žala“ ir „nusiskundimas“ buvo dėl kryžiaus nuvertimo, o ne dėl „Facebook“ paskyroje esančių komentarų. Byloje nėra pareiškimo, pranešimo dėl „Facebook“ paskyroje „Tautos A. V. Ž.“ esančių komentarų nei iš tam tikros religijos atstovų, nei iš konkretaus asmens ir/ar asmenų grupės, kas, apeliantų manymu, atskleidžia kvalifikuojamos veikos pavojingumo pobūdžio ir pavojingumo laipsnio kriterijų nebuvimą. 2014-03-24 apžiūros protokolą, kuriame specialistas V. V. pateikia savo išvadą, lyginamuoju metodu sulyginus su ekspertizės aktu, akivaizdžiai matosi skirtingai identifikuojami objektai, į kuriuos kėsinamasi komentarais ir fotonuotraukomis. Ši aplinkybė parodo, kad nėra bendro nusikalstamos veikos objekto, jau nekalbant apie jam daromos žalos pobūdį ir mastą, tai išreiškiama pavojingumo laipsniu. Šiuose dviejuose šaltiniuose skirtingai identifikuojami net veikų atlikimų būdai – viename šaltinyje nurodant „niekinama“, kitame dėl to paties epizodo „menkinama“. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, įtakos turi ir veikos padarymo būdas, kuris nagrinėjamu atveju pasireiškia per „Facebook“ viešo profilio prizmę. Kitaip tariant, formaliai yra konstatuojama, kad „Facebook“ profilis „Tautos A. V. Ž.“ yra viešas, nes šį profilį gali pamatyti visi turintys „Facebook“ paskyrą. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintos aplinkybės, kad kaltinamasis V. Ž. yra ne viešas asmuo, komentarus ir fotonuotraukas galėjo matyti profilio „Tautos A. V. Ž.“ draugai, komentarai ir fotonuotraukos „įdėti“ savo paskyroje, komentarų žanras – viešasis neoficialusis elektroninis diskursas. Apeliantai pažymi, kad analizuojant kvalifikuojamos veikos pavojingumą (laipsnį ir pobūdį), svarbu pažymėti, kad tam tikri komentarai ir fotonuotraukos buvo įvertinti kaip „mėgstami“ ir netgi „pasidalinti“. Kaip žinia, jeigu asmuo per savo „Facebook“ paskyrą, matydamas kito asmens įdėtą fotonuotrauką ir/ar parašytą komentarą, paspausdamas mygtuką „mėgti“ ir/ar „pasidalinti“, automatiškai tokį paveikslėlį ir/ar komentarą išplatina savo draugų, kurie yra jo profilyje, rate. Taigi V. Ž. kaltinime pateiktos veikos, kurios vertinamos per baudžiamosios justicijos prizmę, buvo viešinamos ir kitų asmenų. Nesant jokių duomenų, kad dėl šių komentarų ir/ar fotonuotraukų būtų buvę atliekami ikiteisminiai tyrimai, parodo, kad V. Ž. atveju ikiteisminis tyrimas buvo ne tik tendencingai atliktas, bet ir atskleidžia, kad kitų asmenų veiksmų atžvilgiu niekas neįžvelgė pavojingumo. Pažymi, kad atsižvelgiant į anksčiau aprašytas aplinkybes ir vertinant bendrai tiek V. Ž. suvokimo elementą (tyčios formą) bei pavojingumą (laipsnį ir pobūdį), laikytina, jog akivaizdžiu, kad asmeninėje „Facebook“ paskyroje „Tautos A. V. Ž.“ esantys komentarai bei fotonuotraukos nėra motyvuojami detaliau, siekiant tiksliai įvardinti jų objektą – konkretų asmenį ar asmenų grupę dėl religijos, taip pat nesiekiama nuteikti kitus prieš atitinkamą grupę. V. Ž. veiksmai vertintini tik kaip abstraktūs, naudojant frazeologizmus, sarkazmą, semantiką. Tokiu būdu V. Ž. veiksmuose nesant BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytų visų būtinųjų nusikalstamų veikų sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių laikytina, kad V. Ž. turi būti išteisintas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Pabrėžia, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą buvo šališkas, jo šališkumas pasireiškė tuo, kad teismas 2016-02-19 pranešimu suformavo iš dalies naują kaltinimą, kuriame ne tik pakeitė nusikaltimo objektą, bet ir papildomai nurodė alternatyvias veikas, kurios skyrėsi nuo prokuroro pakeisto 2015-12-22 dienos kaltinamojo akto turinio. Taigi keisdamas esmines aplinkybes jau pasibaigus įrodymų tyrimui teisme, savo iniciatyva atnaujindamas įrodymų tyrimą, per baigiamąsias kalbas niekam nepranešus apie naujas esmines aplinkybes, įrašydamas papildomus privalomuosius nusikaltimo sudėties požymius, apeliantų nuomone, teismas atskleidė savo subjektyvųjį šališkumo elementą. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat pažymėtina, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, 2K-198/2009, 2K-195/2010 ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, kad išnagrinėjus baudžiamąja bylą, apylinkės teismas, nustatęs, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, 2016-02-19 priėmė nutartį, kurioje nurodė, jog prokuroro kaltinime V. Ž. kai kurie nusikalstamų veikų požymiai aprašyti apibendrintai ir neišsamiai, ir pranešdamas kaltinamajam, kad yra pagrindas svarstyti klausimą dėl galimo kaltinimo pakeitimo papildant nusikalstamos veikos požymių aprašymą, nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą. 2016-03-09 apylinkės teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, teismas informavo kaltinamąjį apie galimus kaltinimo pakeitimus, kaltinamajam buvo suteikta galimybė apsiginti nuo patikslinto kaltinimo. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališko teismo principą.

Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnio prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (LAT nutartys Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme. Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju nusprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės (LAT nutartys Nr. 2K–262/2014). LAT nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (LAT nutartys Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis ar kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Taigi šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos sudaro baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) galimybę savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, laikantis šiame BPK straipsnyje nurodytos procedūros (LAT nutartis 2K-533-942/2015). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme gali vykti tik iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, ir teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį, negalėjo šioje stadijoje savavališkai keisti faktinių aplinkybių aprašymo bei tikslinti kitų nusikaltimo požymių aprašymo, tačiau pastebėtina, kad BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymų tyrimo teisme pabaiga riboja tik prokuroro, privatus kaltintojo ir nukentėjusiojo teisę pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, tuo tarpu bylą nagrinėjančio teismo įrodymų tyrimo teisme pabaiga nesaisto. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas atnaujinti įrodymų tyrimą gali tik BPK 295 straipsnyje numatyta tvarka, kuri įtvirtinta tik vieną galimybę atnaujinti įrodymų tyrimą (kai pranešamos naujos aplinkybės), o šiuo atveju nebuvo pranešta jokių naujų aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų tyrimo teisme atnaujinimą reglamentuoja BPK 300 straipsnis, kurio 1 dalis numato, jog teismas, netgi ir nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą šio kodekso 295 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK 300 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymų tyrimas taip pat atnaujinamas, teismui nustačius šio kodekso 256 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Tai reiškia, jog skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, siekdamas išsamiau nustatyti kai kurias bylos aplinkybes ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, teismas savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą teisme. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Iš to, kas išvardyta, akivaizdu, jog teismas, būdamas aktyvus, vykdydamas teisingumą, siekdamas nustatyti byloje tiesą, savo iniciatyva atnaujinęs įrodymų tyrimą ir patikslinęs kaltinime nurodomas veikos aplinkybes ir taip užtikrindamas galimybę kaltinamajam gintis nuo galbūt pasikeisiančio kaltinimo, baudžiamojo proceso normų nepažeidė. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. LAT baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-507/2015 konstatavo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įžvelgęs būtinybę tikslinti kaltinimą, priėmė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2016-02-19 pranešimu teismas suformavo iš dalies naują kaltinimą, kuriame ne tik pakeitė nusikaltimo objektą, bet ir papildomai nurodė alternatyvias veikas, kurios skyrėsi nuo prokuroro pakeisto 2015-12-22 dienos kaltinamojo akto turinio. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai lyginant 2015-12-12 prokuroro pakeistą kaltinimą, ir 2016-02-19 teismo nutartį dėl proceso atnaujinimo ir pranešimo apie galimą kaltinimo pakeitimą, nėra pagrindo sutikti su tokia apeliantų pozicija. Prokuroro kaltinime nurodyta, kad kaltinamasis nuolat ir viešai tyčiojosi iš religijos, ją niekino, skatino neapykantą religijai, kurstė diskriminuoti žmonių grupę dėl tikėjimo, o būtent: V. Ž. laikotarpiu nuo sausio 2012 m. liepos 30 d. iki 2014 m. vasario 12 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą viešai tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą, kurstyti žmonių grupę religiniu pagrindu, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto kompiuterio internetinėje svetainėje www.facebook.com, pasivadinęs ,,Tautos A. V. Ž.“, savo paskyroje viešai ir nuolat platino šią informaciją, kuri apžiūrėta ir sunumeruota skaičiais 2014-03-24 apžiūros protokole. Kaltinime išvardijus 15 nusikalstamos veikos epizodų, apibendrinant nurodyta, kad tokiu būdu V. Ž., išreikšdamas akivaizdų nusistatymą prieš religiją (krikščionybę), tyčiojosi iš jos, ją niekino, skatino krikščioniškų moralinių vertybių atsisakymą, kurstė neapykantą krikščionybei ir jos simboliams, siekė supriešinti asmenų grupę prieš krikščionišką religiją, kurstė prieš žmonių grupę, skiriamą religiniu pagrindu. Taigi jau prokuroras savo kaltinime buvo nurodęs, jog visų kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos epizodų padarymu (informacijos savo paskyroje socialiniame tinkle išplatinimu) V. Ž. tyčiojosi iš religijos, ją niekino, todėl nėra jokio pagrindo pritarti apeliantų teiginiui, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, tikslindamas kaltinime nurodytas aplinkybes, perkeldamas prokuroro nurodytus nusikalstamos veikos požymius prie kiekvieno veikos epizodo atskirai, suformulavo iš esmės naują kaltinimą. Be to, kaip jau minėta, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. Nustačius tokias naujas aplinkybes, turi būti sprendžiama, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Lyginant 2015-12-12 prokuroro pakeistą kaltinimą ir 2016-02-19 teismo nutartį dėl proceso atnaujinimo ir pranešimo apie galimą kaltinimo pakeitimą, matyti, jog juose išdėstyti kaltinimai iš esmės net neturi esminių skirtumų, dėl kurių teismas būtų turėjęs pareigą informuoti kaltinamąjį apie galimą kaltinime nurodytų aplinkybių pasikeitimą – teismas nustatydamas naujas aplinkybes nekeitė nusikalstamų veikų epizodų skaičiaus, nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos ar būdo. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, jog teismas prokuroro kaltinime apibendrinant veikos epizodus nurodytus nusikalstamos veikos požymius perkėlė prie kiekvieno veikos epizodo atskirai bei detalizavo prokuroro kaltinime nurodomą „žmonių grupę, skiriamą religiniu pagrindu“, įvardydamas ją „krikščionių bendruomene“, net nelaikytina esminiu kaltinimo pakeitimu, kuris iš esmės turėjo įtakos V. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai: dėl to nepasikeitė nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, dalykas, būdas, padariniai ir nėra pagrindo manyti, jog dėl taip pasikeitusių aplinkybių gynyba galėjo būti organizuojama kitaip.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiais savo veiksmais teisėjas atskleidė būsimojo procesinio sprendimo esmę, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu vertinimu. 2016-02-19 nutartyje nurodytas patikslintas kaltinimas ir jo formuluotė neduoda jokio pagrindo manyti, kad teismas de facto jau priėmęs sprendimą nuteisti kaltinamąjį pagal papildytą kaltinimą, ir neleidžia daryti išvados, kad šiuo teismo veiksmu teismas atskleidė savo šališkumą. Tai, jog teismas ankščiau nurodytu būdu pakeitęs kaltinimą, paliko visus 15 nusikalstamos veikos epizodų, tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl dviejų iš jų V. Ž. išteisino, taip pat atskleidžia, jog teismas informuodamas apie galimą kaltinimo pakeitimą, tik stengėsi suformuluoti aiškesnį kaltinimą kaltinamajam, ir šis jo veiksmas, pastangos įnešti aiškumo jokiu būdu nesuponuoja išvados apie išankstinį teismo nusistatymą priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Akivaizdu, jog vertinant teisėjo nusišalinimo reikalavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius aspektus, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą, baudžiamojo proceso metu rodomą palankumą vienai iš proceso šalių. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose. Bylos proceso metu pirmosios instancijos teisme buvo tenkinami kaltinamojo, jo gynėjų prašymai, atsižvelgta į gynėjų pateiktus klausimus dėl lingvistinės ekspertizės paskyrimo, buvo suteikta galimybė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, buvo pridėti prie bylos jų pateikti dokumentai, jie dalyvavo atliekant įrodymų tyrimą, apklausiant liudytojus, suteikta teisė jiems užduoti klausimus, teisme keičiant kaltinimo aplinkybes atnaujintas procesas ir suteikta galimybė apsiginti. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo. Kartu pažymėtina, kad ir kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo veiksmai, siekiant garantuoti, kad kaltinimo formuluotės tiek dėl veikos faktinių aplinkybių, tiek dėl veikos kvalifikavimo būtų teisingos, paprastai negali būti vertinami kaip rungimosi ar kitų baudžiamojo proceso principų pažeidimas (LAT byla Nr. 2K-169-507/2015).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog tai, kad teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, baigus įrodymų tyrimą teisme, teismas įžvelgęs būtinybę tikslinti kaltinimą, 2016 m. vasario 19 d. priėmė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ar buvo padaryti kiti esminiai BPK pažeidimai, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju nenustatyta konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas kaip vienu iš įrodymų, patvirtinančių V. Ž. kaltumą, rėmėsi liudytojo (specialisto) V. V. parodymais, nors šis asmuo buvo šališkas, neobjektyvus, o jam buvo suteiktas neteisingas procesinis statusas. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai. Ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, specifiką lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-2/2005).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas negalėjo vadovautis V. V. ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada, nes ji surašyta nesilaikant BPK normų, pateikta apžiūros protokole, iš kurio turinio matyti, kad dalyvaujančiam specialistui – kunigui V. V. nebuvo pateikti klausimai, kurių privaloma forma – raštu. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 90 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad specialisto išvada surašoma atskiru dokumentu arba gali būti įrašoma į tyrimo veiksmo protokolą. Po išvada, įrašyta į tyrimo veiksmo protokolą, specialistas pasirašo. BPK 207 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šio BPK 205 straipsnio nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas. Šiuo atveju, matyti, jog apžiūra, kurią atliko tyrėja, pasitelkusi specialistą, baigiama antrajame lape, o jos tęsinyje (t. 2, b. l. 60–63) iš esmės yra atliekamas objektų tyrimas BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka (kas ir nurodoma pirmajame sakinyje) ir protokole įrašoma specialisto išvada, kaip tai reglamentuota BPK 90 straipsnio 2 dalis. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialistui – kunigui V. V. – nebuvo pateikti klausimai, kurių privaloma forma – raštu, kaip tai nurodyta BPK 205 straipsnio 3 dalyje, pažymėtina, jog šiame straipsnyje nurodoma, kad raštu turi būti pateikti ne konkretūs klausimai, bet užduotis atlikti objektų tyrimą. Tokia užduotis buvo suformuluota apžiūros protokole, kuriame nurodyta, kad tikslinga gauti specialisto išvadą dėl fotonuotraukų ir komentarų turinio, ar tokios informacijos skleidimu tyčiojamasi iš religijos (krikščionybės). Akivaizdu, jog surašant objektų tyrimo (BPK 205 straipsnis) protokolą, kuriame pateikiama specialisto išvada (BPK 90 straipsnio 2 dalis), kaip apžiūros (BPK 207 straipsnis) protokolo tęsinį, buvo nesilaikyta atliekamų procesinių veiksmų protokolavimo technikos. Kita vertus šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, paneigiančiu specialisto išvados turinį, juo labiau, kad specialistas kunigas V. V. specialisto išvadose nurodytus duomenis patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad V. V. negalėjo būti apklaustas teisme kaip specialistas, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių turimas specialiąsias žinias. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kunigai seminarijose baigia teologijos ir filosofijos studijas, ir, be jokios abejonės, turi pakankamai specialiųjų žinių, kurios yra reikšmingos vertinant V. Ž. padarytą nusikalstamą veiką, nustatant jo publikuotų nuotraukų ir komentarų turinio atitikimą BK 170 straipsnio 2 dalies sudėtyje įtvirtintiems nusikalstamos veikos požymiams, kiek tai susiję su tyčiojimusi iš krikščionybės ir jos niekinimu. Tai, jog yra pabaigęs teologijos mokslus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, išklausęs socialinės komunikacijos kursą, teismo posėdžio metu nurodė ir pats V. V. (t. 4, b. l. 8). Kartu pastebėtina, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal Lietuvos vyskupų konferencijos pranešimą, todėl akivaizdu, jog tiek pareiškėjui, tiek ir specialistui priklausant Lietuvos katalikų bažnyčiai, gali kilti pagrįstų abejonių dėl specialisto sugebėjimo pateikti objektyvią išvadą bei nešališkai duoti parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu pateiktą specialisto kunigo V. V. išvadą ir jo parodymus teismo posėdžio metu vertinęs apylinkės teismas taip pat konstatavo, jog egzistuoja abejonė dėl specialisto objektyvumo, todėl priėmė nutartį skirti byloje lingvistinę ekspertizę. Tokį sprendimą teismas motyvavo noru visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei siekiu panaikinti kylančias abejones dėl specialisto išvados objektyvumo, nešališkumo, nes specialistas yra glaudžiai susijęs su krikščioniškąja religija – yra kunigas. Akivaizdu, kad teismui buvo žinoma specialisto priklausomybė dvasininkų luomui, specialisto kunigo V. V. parodymai ir išvada buvo vertinama rezervuotai, atsižvelgiant ir suteikiant prioritetą 2015-10-29 LTEC lingvistinės ekspertizės aktui Nr. 11-483 (15). Tai, jog teismas laikė lingvistinės ekspertizės aktą turinčiu didesnę įrodomąją galią turinčiu, atskleidžia ir V. Ž. išteisinimas epizode dėl 2012-12-08 įdėtos nuotraukos Nr. 67. Nors specialisto išvadoje buvo nurodyta, kad ši nuotrauka traktuotina kaip kurstymas netikėti biblija (t. 2, b. l. 61), o duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje V. V. nurodė, jog ši nuotrauka yra faktų iškraipymas, visiškas šventojo rašto išniekinimas ir supriešinimas su religija (t. 4, b. l. 3), tačiau teismas, atsižvelgdamas į ekspertizės akte padarytą išvadą, V. Ž. dėl šio epizodo išteisino.

Apeliantai ginčija ir 2015-10-29 LTEC lingvistinės ekspertizės aktą Nr. 11-483 (15), nurodydami, jog ekspertas prisijungdamas prie paskyros socialiniame tinkle, į jam užduotus klausimus atsakydamas plačiau nei jo buvo klausiama, viršijo savo eksperto kompetenciją surašant ekspertizės aktą ir taip atskleidė šališkumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog eksperto kompetencija siejama su jo turimomis specialiosiomis žiniomis, todėl kompetencijos viršijimu laikytini tokie atvejai, kai ekspertas atsakinėja į tokius klausimus, kai pateikta medžiaga neatitinka jo specialių žinių. Šiuo atveju ekspertinį tyrimą atliko LTEC dokumentų skyriaus vyriausioji ekspertė, humanitarinių mokslų daktarė, turinti teismo lingvisto eksperto kvalifikaciją, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jos kompetencija lingvistiniu požiūriu vertinant tyrimui pateiktus V. Ž. įrašus socialiniame tinkle. Nors apeliantai nurodo, kad ekspertė per plačiai atsakinėjo į užduotus klausimus, tačiau pažymėtina, jog teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismo ekspertizės akto išvadose suformuluojami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus, todėl vien tai, kad ekspertas išsamiai ir motyvuotai atsakė į pateiktus klausimus, ir pateikti atsakymai nesutapo su kaltinamojo gynybos pozicija, nesuponuoja išvados, kad ekspertas pateikdamas išsamius atsakymus atskleidė savo šališkumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog BPK 286 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog ekspertas, darydamas ekspertizę nustatęs reikšmės bylai turinčių aplinkybių, dėl kurių jam nebuvo pateikta klausimų, turi teisę nurodyti jas ekspertizės akte. Taigi net ir tais atvejais, kai ekspertas nustato, jog yra svarbių aplinkybių, apie kurias jis nėra klausiamas, jis gali, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymu, savo iniciatyva nurodyti papildomas aplinkybes. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog ekspertas viršijo savo įgaliojimus prisijungdamas prie paskyros „Facebook“ socialiniame tinkle, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apeliantų pateikiamu vertinimu. Iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertas vertino tyrimui pateiktas socialiniame tinkle paskelbtų pranešimų kopijas, įrašytas diskelyje bei išspausdintos ir įsegtus baudžiamojoje byloje. Tiriant internetinius tekstus, kurie tyrimo metu tebėra interneto erdvėje, ekspertui paprastai pateikiama tiksli nuoroda, kur galima šiuos tekstus rasti internete. Nutartyje skirti ekspertizę, kurioje suformuluoti klausimai ekspertams, be kita ko nurodoma, jog minėti įrašai yra viešai išplatinti „Facebook“ paskyroje „Tautos A. V. Ž.“. Pažymėtina, jog įrašai buvo viešai prieinami, jų turinys visiškai atitiko medžiagą, pateiktą kartu su byla, todėl eksperto veiksmas, internete apžiūrint viešus socialinio tinklo paskyros įrašus, nelaikytinas savarankišku rinkimu ar ėmimu medžiagos, reikalingos ekspertizei. Kita vertus, patys apeliantai nurodo, jog eksperto išvada būtų neobjektyvi, jei jis neturėtų galimybės pamatyti bendro dialogo konteksto, ir galėtų matyti tik ištrauką iš asmenų diskusijos. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės aktas tėra vienas iš bylos duomenų, apie kurio išvadų pagrįstumą, taigi ir apeliantų ginčijamą eksperto kompetenciją bei veiksmus, sprendžiama kitų bylos duomenų kontekste.

Remdamasi tuo, kas išvardyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas specialisto išvadą įrodymu ir ja, kartu su 2015-10-29 LTEC lingvistinės ekspertizės aktu Nr. 11-483 (15), grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė, todėl nėra pagrindo konstatuoti esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padarymą.

Dėl V. Ž. kaltės padarius BK 170 str. 2 d. numatytą nusikaltimą

Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su nuteistojo V. Ž. veiksmų (parašyto komentaro internetinėje erdvėje) kvalifikavimu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, nes, apeliantų teigimu, jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios, t. y. jis nesuvokė, kad komentarais reikšdamas savo nuomonę veikė pavojingai, be to, pati veika neatitinka nusikalstamai veikai taikomų pavojingumo pobūdžio ir pavojingumo laipsnio kriterijų.

Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, jam neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šios Konstitucijos nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų ir viena pagrindinių kiekvieno žmogaus tobulėjimo ir saviraiškos sąlygų (LAT nutartis Nr. 2K-677/2012). Saviraiškos laisvė ir jos apribojimo sąlygos įtvirtintos taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Vienas saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo atvejų nustatytas BK 170 straipsnyje. Aiškinant ir taikant jį nagrinėjamos bylos kontekste aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl saviraiškos laisvės ribojimo atsižvelgiant į tai, kad ją įgyvendinant buvo tariamai kurstomi ar pateisinami smurtas, neapykanta ar netolerancija. Vertindamas, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas šiame kontekste buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT atsižvelgia į kelis veiksnius (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinek prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27510/08, § 204–212, su tolesnėmis nuorodomis): ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti (arba saviraiškos laisvė įgyvendinama kita forma) įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant, bendriausia prasme paprastai pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; ar teiginiai, aiškinant juos sąžiningai ir vertinant tiesioginiame ar platesniame kontekste, gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis raginimas vartoti smurtą ar smurto, neapykantos ar netolerancijos pateisinimas. Kėsinimosi į asmenis, padaryto įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes, pakanka, kad valstybės institucijos suteiktų kovai su rasistiniais pasisakymais prioritetą neatsakingos saviraiškos laisvės, kuri pažeidžia gyventojų dalių ar grupių orumą, net saugumą, požiūriu (2012 m. vasario 9 d. sprendimas byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją, peticijos Nr. 1813/07, § 54); ar išsakyti teiginiai gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą. Pažymėtina, kad EŽTT sprendimą dėl saviraiškos laisvės ribojimo būtinumo bylose dėl „neapykantos kalbų“ paprastai lemia įvairių veiksnių sąveika, o ne izoliuotai vertinamas vienas iš jų. Taigi Konvencijos 10 straipsnio reikalavimų vertinimas aptariamos kategorijos bylose yra labai susijęs su konkrečios bylos kontekstu (Perinek prieš Šveicariją, § 208).

BK 170 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų pagrindinis objektas yra asmens (žmogaus) lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė. Papildomu objektu gali būti konkrečiais atvejais – atitinkamai žmonių grupei priklausančio asmens garbė, orumas, sveikata. Visos BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, įvertinus būtent viso BK 170 straipsnio pavadinimą, pasireiškia aktyviais kaltinamojo veiksmais, kuriais kurstoma prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Būtent ši nusikalstama veika pasireiškia aktyviais kaltinamojo veiksmais tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą, kurstant žmonių grupės ar jai priklausančio asmens diskriminaciją dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Kaltininkas aktyviais veiksmais tyčiodamasis, niekindamas, skatindamas neapykantą ir diskriminaciją kursto aplinkinius savo viešais pareiškimais, kuriuose pateikiamos specialiai, šališkai, neobjektyviai parinktos ir išdėstytos žinios, nuomonės, faktai, vertinimai, išvados ir pan., išreiškiančios neigiamą, niekinantį, žeminantį pasisakančio asmens požiūrį į tam tikras įstatyme apibrėžtas žmonių grupes ar joms priklausančius asmenis. Taigi pasisakantis asmuo nedviprasmiškai ir visiems suprantamai nurodo vieną iš įstatyme apibrėžtų žmonių grupių ir išreiškia jos atžvilgiu savo neigiamą, niekinantį ar žeminantį požiūrį, skatindamas ir kurstydamas kitų visuomenės narių (jo viešų pareiškimų respondentų) neigiamus jausmus, neapykantą nurodytai asmenų grupei ar jos nariui, tokių asmenų diskriminaciją. Nurodyta nusikalstama veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento, t. y. šios nusikalstamos veikos sudėtis formalioji, pasekmių atsiradimas nėra svarbus. Veikos padarymo būdas – būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika turi būti padaroma viešai, tam tikru viešu pareiškimu. Ši nusikalstama veika yra nukreipta prieš nurodytų požymių bendrumu individualizuojamą asmenų grupę ar konkretų jos narį. Kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens, prieš kurį buvo padaryta veika, pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant, skatinti neapykantą ar diskriminaciją prieš konkrečių asmenų, pasižyminčių lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų bendrumu, grupę.

V. Ž. nuteistas už tai, kad nuolat ir viešai tyčiojosi iš krikščionių religijai priklausančių asmenų, niekino, skatino neapykantą jiems, tai yra kurstė diskriminuoti žmonių grupę dėl tikėjimo, turėdamas tikslą viešai tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą, kurstyti žmonių grupę religiniu pagrindu, internetinėje svetainėje www.facebook.com, pasivadinęs ,,Tautos A. V. Ž.“, savo paskyroje viešai ir nuolat platino šią informaciją. 2015-10-29 LTEC lingvistinės ekspertizės aktu Nr. 11-483 (15) nustatyta, kad atskiri V. Ž. įrašai yra menkinantys (2012-07-30 epizodas) ir niekinantys (2013-12-19, 2013-12-25 epizodai) krikščionių bendruomenės žmones, skatinantys priešiškumą krikščionių bendruomenei (2012-08-11 epizodas), niekinantys katalikų bendruomenę (2012-10-31 epizodas), niekinantys krikščionių bendruomenę (2014-01-08, 2014-01-09, 2014-02-12 epizodai), menkinantys (2012-11-26 epizodas) ir niekinantys (2013-07-30 epizodas) katalikų kunigus, menkinantys kunigų seminarijos studentus (2013-08-26 epizodas). Lingvistinėje ekspertizėje pateiktą įrašų turinio vertinimą papildo ir specialisto V. V. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriuose nurodoma, jog atskiri V. Ž. įrašai yra niekinantys kryžių ir visą krikščionybę (2012-07-30, 2012-11-26 ir 2012-11-19 epizodai), besityčiojantys (2013-12-19, 2013-12-25 epizodas), vaizduojantys krikščionybės smurtinę mirtį (2012-08-11 epizodas), konkrečiai įžeidžiantys ir niekinantys religiją (2012-10-31 epizodas), kurstantys (2014-01-08, 2014-02-12 epizodas), tendencingai nušviečiantys (2013-05-05), niekinantys krikščionybę (2014-01-09), nustatinėjantys prieš krikščionis (2013-07-30 epizodas), besityčiojantys iš dvasininkų (2013-08-26 epizodas). Analizuojant V. Ž. įrašus socialinio tinklo paskyroje matyti, jog jie vienareikšmiškai nukreipti prieš vienos religinės grupės – krikščionių bendruomenės – atstovus. Minėtais įrašais V. Ž. nedviprasmiškai ir visiems suprantamai nurodo krikščionių religinei bendruomenei priklausančių asmenų grupę ir prieš ją išreiškia savo neigiamą, niekinantį bei žeminantį požiūrį. V. Ž. aktyviais veiksmais niekino ir tyčiojosi iš svarbiausių krikščionybės simbolių (kryžiaus, šventojo sosto), šios religijos dvasininkų (kunigų ir kunigų seminarijos studentų), liturgijos apeigų (šventų mišių) bei tikėjimo tiesų. Savo įrašams pasirinkdamas viešojo neoficialaus elektroninio diskurso žanrą, V. Ž. juose specialiai, šališkai, neobjektyviajai parinkto ir išdėstė savo vertinimus, kuriais buvo išreikštas niekinantis ir žeminantis požiūris į krikščionių bendruomenę ir jai priklausančius asmenis. Pažymėtina, jog V. Ž. veiksmų pavojingumo laipsnį didina tai, kad šią veiką jis darė nuolat (jis nuteistas už 13 įrašų paskelbimą elektroninėje erdvėje), ilgą laiko tarpą (įrašai skelbti nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2014 m. vasario 12 d.), kryptingai pasisakydamas prieš tikinčiųjų bendruomenę, siekdamas tyčiotis iš jų bei juos niekinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintos aplinkybės, kad kaltinamasis V. Ž. yra ne viešas asmuo, komentarus ir fotonuotraukas galėjo matyti profilio „Tautos A. V. Ž.“ draugai, o tai neva mažina jo veikos pavojingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką gali padaryti tiek viešas, tiek ir neviešas asmuo. Šios nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas ne su nusikalstamos veikos subjektu (informaciją paskelbusio asmeniu), tačiau su veikos padarymo būdu (informacija turi būti paskelbta viešai) ir su paskleistos informacijos turiniu. Akivaizdu, jog šiuo atveju minėtų įrašų paskelbimas savo „Facebook“ profilio sienoje, kuri, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, dėl V. Ž. paskyros privatumo nustatymų, matoma ne tik jo draugų ratui, tačiau visiems šio socialinio tinklo vartotojams, naršantiems jo profilį (šią aplinkybę patvirtina tai, jog lingvistinę ekspertizę atlikusi ekspertė, praėjus net keletui metų po įrašų paskelbimo, nebūdama V. Ž. draugų rate, minėtoje paskyroje galėjo peržiūrėti įdėtus įrašus), laikytinas viešu informacijos paskleidimu. Tai, jog V. Ž. informacija buvo matoma ne tik jo draugų rate esantiems asmenims, iš dalies patvirtina ir apeliaciniame skunde pateikiama informacija, kad kai kuriais įrašais buvo pasidalyta (angl. share), jie buvo pamėgti (angl. like), ir taip tapo matomi ir draugų profiliuose besilankantiems asmenims. Iš to, kas išvardyta, akivaizdu, jog V. Ž. įrašų sklaida socialiniame tinkle buvo pakankama, kad būtų galima laikyti išpildyta viešumo sąlygą. Apeliantai taip pat nurodo, kad V. Ž. veikos nepavojingumą neva atskleidžia tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik dėl kryžiaus nuvertimo, o ne dėl „Facebook“ paskyroje esančių įrašų. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad didesnės apimties nusikalstamų veikų padarymo faktas paaiškėjo atliekant ikiteisminį tyrimą pagal pareiškimą dėl vieno epizodo – kryžiaus nuvertimo, dėl kurio V. Ž. buvo išteisintas, jokiu būdu nesuponuoja išvados, kad apžiūrėjus nuteistojo socialinio tinklo paskyrą nustatyti nauji nusikalstamos veikos epizodai, turintys nusikaltimo požymių, yra mažiau pavojingi. Kartu pažymėtina, jog dėl kryžiaus nugriovimo ir šio veiksmo fotografijų skelbimo internete V. Ž. buvo išteisintas ne dėl to, kad šioje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu, ar ši veika nėra pavojinga, o dėl to, jog nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu taip pat kvestionuojama kaltės forma, nurodant, jog V. Ž. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios, nes jis nesuvokė, kad komentarais reikšdamas savo nuomonę veikė pavojingai. BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sudaro kaltė – tiesioginė tyčia, turint tikslą pasityčioti, paniekinti asmenį ar jų grupę dėl religijos ar kitų straipsnio dispozicijoje nurodytų požymių. Esant šiai kaltės formai kaltinamasis suvokia savo daromos veikos pavojingą pobūdį, priešingumą teisei, tačiau nori veikti ir veikia tokiu pavojingu būdu, turėdamas galimybę nukreipti savo valią ir neatlikti priešingų teisei, pavojingų veiksmų. Nors nuteistasis V. Ž. pirmosios instancijos teismo posėdyje nuosekliai kartojo, kad jis nesiekė nieko įžeisti ar pažeminti, ir tokio tikslo neturėjo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Iš bylos medžiagos, specialisto išvados ir ekspertizės akto akivaizdu, jog viešoje savo paskyroje nuolat skelbdamas įrašus, niekinančius katalikų bendruomenei priklausančius asmenis, šiuos veiksmus kartodamas niekieno nepaskatintas, savo iniciatyva juos atlikdamas ilgą laiko tarpą, V. Ž. atliko esant tiesioginei tyčiai. Kitokios išvados neleidžia daryti ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybes apie komentaruose atsiskleidžiantį individualizuotą asmens suvokimą ir minčių dėstymą – V. Ž. įrašuose nuolat ir nuosekliai įžeidinėja ir niekina katalikų bendruomenę. Pavyzdžiui, neįtikima, jog įdėdamas nuotrauką su kryžiumi – religiniu simboliu, simbolizuojančiu kančią, su prie jo pririštu nuogu vyriškos lyties asmeniu bei pridėdamas prierašą, jog tai yra katalikų kryžius (2012-11-19 epizodas), arba išvadindamas katalikų dvasininkus (kunigus) veidmainiais, galėjo siekti kokių nors kitų tikslų (jie neįvardijami ir apeliaciniame skunde), nei niekinti ir pasityčioti iš krikščionių bendruomenės ir jos atstovų, taigi kaltinime inkriminuotus veiksmus V. Ž. atliko sąmoningai ir norėjo taip veikti. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog V. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Kiti apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių ir padarytų išvadų nuteistojo kaltės bei veikos kvalifikavimo klausimu bei neleidžia kitaip vertinti nuteistojo veiksmų nei jie skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti ir pripažinti nusikalstamais.

Tuo būdu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistojo V. Ž. kaltės ir veiksmų kvalifikavimo klausimams spręsti, ištyrė ir įvertino teisingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra teisėti ir leistini, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl nuteistojo kaltės nėra teisinio pagrindo. Aptarti įrodymai paneigia apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, neva V. Ž. veika nebuvo pakankamai pavojinga, o jis pats veikė nesant tiesioginės tyčios, ir įrodo nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje Taigi neperžengiant apeliacinių skundų ribų nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Ž. gynėjų Regimanto Špelverio ir Gintaro Aleknavičiaus apeliacinį skundą atmesti.