- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- e2A-581-221/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16509-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- Kauno darbininkų sąjungos, A. P., valstybės įmonei Registrų centrui
- Trečiasis asmuo
- notaras M
- Advokatai
- Valda Grigonytė, Marijus Šaras
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. K., atsakovės Kauno darbininkų sąjungos ir atsakovo A. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui A. P. dėl nuosavybės teisės pažeidimo, atsakovo A. P. priešieškinį ieškovui M. K., atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, Kauno darbininkų sąjungai dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys: notaras M. L., akcinė bendrovė Šiaulių bankas, L. P., A. A. D., A. B., E. Š., J. S., G. N., A. N., A. R., J. B., D. J., R. A., R. K., A. Š., L. M., D. M.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo iškeldinti atsakovą A. P. iš ieškovui priklausančio rūsio, patalpų plane pažymėtų indeksu R-1 (19,2 kv. m) ir R-2 (15,6 kv. m), priklausančio pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A2p; įpareigoti atsakovą A. P. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo/nutarties įsiteisėjimo dienos sudaryti galimybes patekti į rūsio patalpas, patalpų plane pažymėtas indeksu R-1 (19,2 kv. m) ir R-2 (15,6 kv. m), priklausančias pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A2p, per atsakovo A. P. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), įrengtą įėjimą į rūsį architektui ir kitiems reikiamiems specialistams, jog galėtų būti parengtas atskiro įėjimo į rūsį, patalpų plane pažymėtų indeksu R-1 (19,2 kv. m) ir R-2 (15,6 kv. m), projektas, projekto rengimo ir suderinimo laikotarpiu; priteisti ieškovui iš atsakovo A. P. bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Ieškovas ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad jam priklauso butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas negali patekti į jam priklausantį rūsį, kadangi atsakovas A. P. yra užėmęs rūsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Ieškovui priklausančių rūsio patalpų užėmimas ir neleidimas jomis naudotis yra ieškovo nuosavybės teisės pažeidimas. Atsakovo A. P. pateikti dokumentai patvirtina, kad rekonstrukcija buvo atlikta teisėtai, tačiau neįrodo, kad ginčo rūsiai tapo atsakovui A. P. priklausančios kavinės-baro dalimi. Atsakovo A. P. pateikti dokumentai patvirtina faktą, kad jis gali patekti į rūsio patalpas, tačiau nepatvirtina jo nuosavybės teisių į rūsio patalpas. Atsakovas A. P. nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu įgijo rūsio patalpas, pateikti duomenys yra išvestiniai ir negali būti laikomi nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu. Sudarant pirkimo–pardavimo sutartį buvo atskleista, kad rūsio patalpos neteisėtai užimtos atsakovo A. P., tačiau buvęs savininkas nesiėmė jokių veiksmų, nes neturėjo lėšų teisiniam ginčui. Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodoma, kad ieškovui priklausančiam butui priklauso rūsio patalpos, todėl nėra pagrindo naikinti sudarytos sutarties dalies. Atsakovas A. P. neįrodė, kad tarp jam priklausančio daikto ir ginčo rūsio patalpų yra funkcinis ryšys, todėl negali būti laikomas priklausiniu. Atsakovas A. P. yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalauti rūsio patalpas laikyti jo buto priklausiniu.
Šalies argumentai
3. Atsakovas A. P. nesutiko su ieškiniu, patikslinęs priešieškinio reikalavimus, prašė atmesti ieškinį, pripažinti patalpas R-l/19,2 kv. m, R-2/15,6 kv. m, esančias (duomenys neskelbtini), negyvenamųjų patalpų-kavinės, esančios (duomenys neskelbtini) dalimi, įgyta 1999 m. lapkričio 9 d. kavinės-baro su priestatu rekonstrukcijos priėmimo naudoti aktu; pripažinti negaliojančia 2016 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos, registro Nr. ML-655, dalį dėl rūsio, esančio (duomenys neskelbtini); panaikinti 2016 m. gegužės 3 d. VĮ Registrų centro pažymą sandoriui, užsakymo Nr. 11246435, dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
4. Atsakovas A. P. nurodė, kad gyvenamieji namai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra sublokuoti, turi bendrą sieną ir dvi rūsio patalpas. Nors namas yra su rūsiu, tačiau ieškovo butas, kaip ir kiti 7 butai, neturi rūsio patalpos. Atsakovo A. P. buto Nr. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytoje VĮ Registrų centro 1992 metais, koreguotoje 1999 metais, patalpų eksploatacijos lentelėje, sudarytoje 1992 m liepos 7 d. buto privatizavimui buvo įtrauktos dvi rūsio patalpos R-l ir R-2. Įėjimas į rūsio patalpas suformuotas tik iš atsakovui A. P. priklausančio gyvenamojo namo priestato. Patalpos R-l, R-2 yra įgytos pagal 1999 m. lapkričio 9 d. kavinės-baro ir priestato rekonstrukcijos gyvenamajame name priėmimo naudoti aktą. VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad atsakovui A. P. baras-kavinė priklauso su rūsiu. Rūsio patalpos nėra ieškovo buto priklausinys, jos negalėjo būti įtrauktos pirkimo–pardavimo dokumentuose, banko ar vertintojų sudarytuose patalpų vertinimo dokumentuose patalpų eksploatacijos lentelėse. Rūsio patalpos atsakovės Kauno darbininkų sąjungos nebuvo perduotos ieškovui pirkimo–pardavimo sutartimi. Atsakovė Kauno darbininkų sąjunga galėjo parduoti tik tai, ką ji buvo įgijusi 2000 m. rugpjūčio 24 d. negyvenamų patalpų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 13: 78,82 kv. m negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovė Kauno darbininkų sąjunga nebuvo įgijusi ir niekada nevaldė rūsio patalpų, negalėjo būti išduota VĮ Registrų centro 2016 m. gegužės 3 d. pažyma sandoriui, apibūdinanti patalpas esančias su rūsiu.
5. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepimuose į ieškinį ir priešieškinį prašė nutraukti bylos dalį dėl 2016 m. gegužės 3 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo duomenų patikslinimo sandoriui panaikinimo, to nepadarius, šį priešieškinio reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą, dėl kitų priešieškinio ir ieškinio reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Atsakovė VĮ Registrų centras nurodė, kad nuosavybės teisės į ieškovui priklausantį butą pirmą kartą buvo išviešintos 2016 m. balandžio 27 d., tačiau butas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, kadastro duomenų byloje buvo aprašytas 1999 m. gruodžio 6 d., jo duomenys į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti 2000 m. rugsėjo 12 d. Tuo metu užfiksuota, kad butas yra su rūsiu. Atsakovui A. P. po rekonstrukcijos darbų rūsio patalpos nebuvo priskirtos kavinės–baro pagrindiniam ir pagalbiniam plotui, jas įvardijo tik rūsio patalpomis. Pagal šiuo metu įregistruotus kadastro duomenis, į namo bendrą plotą patenka abi rūsio patalpos. Reikalavimas dėl 2016 m. gegužės 3 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo atlikto duomenų sandoriui patikslinimo panaikinimo yra perteklinis, nes, nuginčijus nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, teismo sprendimas yra pagrindas išregistruoti tų dokumentų pagrindu įregistruotas daiktines teises ar kitus įrašus.
6. Atsakovė Kauno darbininkų sąjunga atsiliepimuose į ieškinį ir priešieškinį prašė tenkinti ieškinį, atmesti priešieškinį. Atsakovė Kauno darbininkų sąjunga nurodė, kad atsakovei Kauno darbininkų sąjungai nuosavybės teisės į butą su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2000 m. liepos 20 d. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo pagrindu, kuriuo remiantis buvo išduotas 2000 m. rugpjūčio 24 d. priėmimo–perdavimo aktas Nr. 13. Atsakovė Kauno darbininkų sąjunga kelis kartus kreipėsi į atsakovą A. P. dėl rūsio patalpų atlaisvinimo. Atsakovė Kauno darbininkų sąjunga informavo ieškovą, kad nėra ginčo dėl nuosavybės teisės į rūsio patalpas, tačiau yra su valdymu susijusių problemų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu atmetė ieškinį, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia nuo sprendimo priėmimo dienos 2016 m. gegužės 10 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos dalį dėl sutartyje atliko įrašo „su rūsiu“, esančio (duomenys neskelbtini), registro Nr. ML-655, nutraukė bylos dalį dėl 2016 m. gegužės 3 d. VĮ Registrų centro pažymos sandoriui, užsakymo Nr. 11246435, dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), panaikinimo, atmetė kitą priešieškinio dalį, priteisė ieškovui iš atsakovo A. P. 600 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti, atsakovui A. P. iš ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos po 37,5 Eur žyminio mokesčio ir po 400 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, priteisė valstybei iš ieškovo 31,86 Eur pašto išlaidas, iš atsakovės Kauno darbininkų sąjungos 4,55 Eur pašto išlaidas, iš atsakovo A. P. 18,21 Eur pašto išlaidas.
8. Teismas, nustatęs, kad 1992 m. rugpjūčio 5 d. D. V. pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 34,91 kv. m, ūkinių pastatų 7J2/p dalį, sutartis yra standartinės formos, joje yra grafos dėl ūkinių pastatų ir rūsio, tačiau užpildyta grafa tik dėl ūkinio pastato, 1992 m. rugpjūčio 5 d. išvadoje nurodyta, kad butas yra be rūsio, padarė išvadą, kad D. V. privatizacijos metu neįgijo rūsio patalpų. Teismas pažymėjo, kad atsakovo A. P. ir D. V. sudarytoje sutartyje taip pat nėra duomenų apie perleidžiamas rūsio patalpas ar jų dalis, t. y. 1992 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje atsakovui A. P. perleidžiami objektai nurodyti tokie patys, kaip ir D. V. 1992 m. rugpjūčio 5 d. sutartyje. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad kadastro byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame asmens nuosavybės fondo techniniame pase nurodytų patalpų R1 ir R2, kurios pavadintos sandėliais, plotas atitinka rūsių plotą, negali būti pagrindu pripažinti atsakovui A. P. nuosavybės teisių į ginčo rūsio patalpas. Nurodęs, kad nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra pirkimo–pardavimo sutartis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas A. P. šio sandorio pagrindu neįgijo nuosavybės teisių į rūsio patalpas. Atsakovo A. P. nurodytas faktinio pobūdžio aplinkybes, kad jis vienas naudojosi šiomis patalpomis, vienintelis gali į jas pateikti, šiuo metu ten laikomi daiktai, kiti asmenys niekada nėra reiškę pretenzijų ir pan., teismas laikė nesukuriančiomis nuosavybės teisių nei pagal 1964 metų, nei pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas. Teismas atkreipė dėmesys, kad atsakovas A. P. pateikė 1993 m. birželio 11 d. L. G. raštą, kuriame nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) gyventojai neprieštarauja, jog atsakovas A. P. privatizuotų ir sutvarkytų rūsį, esantį po namu. Iš šio rašto turinio teismas sprendė, kad atsakovas A. P. turėjo suprasti, jog rūsys nebuvo privatizuotas, t. y. rūsio patalpos nepriklausė konkrečiam butui, byloje nėra duomenų, kad būtų sudaryti papildomi sandoriai dėl rūsio patalpų. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovui A. P. sandorio pagrindu neperėjo nuosavybės teisės į rūsio patalpas.
9. Teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad rekonstrukcijos priėmimo naudoti akto sudarymo metu nebuvo atlikti jokie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys, t. y. pirmieji šių statinių kadastriniai duomenys fiksuoti 1999 m. gruodžio 6 d., kuriuose buvo fiksuota tik viena rūsio patalpa pastatui (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad nėra pateikta duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, įvertinti, kodėl skiriasi atsakovui A. P. priskirtinų patalpų dydžiai, t. y., kodėl neatitinka rekonstrukcijos priėmimo akte ir registracijos pažymėjime nurodomi plotai, pastato atliktuose kadastriniuose matavimuose fiksuotos aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad po rekonstrukcijos, pertvarkant patalpą, asmuo negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo iki rekonstrukcijos. Kadangi atsakovui A. P. sandorių pagrindu neperėjo nuosavybės teisė į rūsius ar dalį rūsių, teismas sprendė, kad atitinkamai rekonstrukcijos būdu nepasikeitė turima nuosavybės teisės apimtis. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino, kad nei pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nei pagal šiuo metu galiojančias teisės normas atsakovas A. P. neįgijo nuosavybės teisės į rūsius.
10. Teismas, nustatęs, kad atsakovas A. P. įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), 1992 m. rugpjūčio 14 d. sutartimi, 1999 m. lapkričio 9 d. surašytas pastato kavinės-baro ir priestato rekonstrukcijos gyvenamajame name 2A2/p (duomenys neskelbtini) priėmimo naudoti aktas, šio akto pagrindu 1999 m. gruodžio 16 d. atlikta registracija viešajame registre, padarė išvadą, kad pažymėjime patalpos, kaip rūsiai, nenurodomos, neidentifikuojamos, neišskiriamos ar pan., todėl atsakovas A. P., kaip atidus, rūpestingas, apdairus asmuo, turėjo suprasti, kad nei iki rekonstrukcijos, nei po jos jis netapo rūsio patalpų savininku. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, kad vėliausiai ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo duomenų įregistravimo viešajame registre – 1999 m. gruodžio 16 d., atsakovui A. P. senaties terminas reikalavimui pareikšti pasibaigė 2009 m. gruodžio 16 d., jis reikalavimą teisme pareiškė 2018 m. vasario 1 d. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti atsakovo A. P. reikalavimą.
11. Teismas pripažino, kad nei 2000 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatyme Nr. VIII-1890, nei jo pagrindu surašytame 2000 m. rugpjūčio 24 d. priėmimo–perdavimo akte Nr. 13 nėra duomenų apie negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausinius – rūsio patalpas, taip pat nėra pateikta duomenų, kad nuo minėto akto iki sutarties su ieškovu sudarymo papildomai buvo įsigytos rūsio patalpos. Teismas padarė išvadą, kad vien aplinkybė, jog Nekilnojamojo turto registro išraše, atitinkamai nekilnojamojo turto pažymoje, prieš ieškovui ir atsakovei Kauno darbininkų sąjungai sudarant sutartį, buvo nurodyta, kad butas yra su rūsiu, nepatvirtina atsakovės Kauno darbininkų sąjungos nuosavybės teisės į rūsio patalpas, todėl atsakovė Kauno darbininkų sąjunga, sudarydama sutartį su ieškovu, neturėjo nuosavybės teisių į rūsio patalpas, atitinkamai jų negalėjo ir perleisti, tuo buvo pažeistos CK 6.307, 1.80 straipsnių nuostatos. Teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos sudarytoje sutartyje nurodyta, jog perkamas butas, nurodant daiktą charakterizuojančius požymius, pažymėta, kad nekilnojamasis daiktas – butas, pastaba – su rūsiu, nėra papildomų duomenų, identifikuojančių rūsį, rūsio patalpas ar pan., nors tuo metu buvo atlikti keli pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai, rūsio patalpos buvo identifikuojamos indeksais R1 ir R2. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės Kauno darbininkų sąjungos ir ieškovo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis kartu buvo ir priėmimo–perdavimo aktas, todėl atsakovė Kauno darbininkų sąjunga turėjo aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokios rūsio patalpos perduodamas kartu su butu. Teismas pripažino, kad statinių, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadastro bylose yra netikslumų, atitinkamai registracija šiuose pastatuose esančių butų, jų priklausinių ar papildomų patalpų yra netiksli, gali neatitikti nuosavybės atsiradimo pagrindu esančių dokumentų. Teismas nurodė, kad kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, pirkimo–pardavimo sutarties objektas, rūsys nebuvo išskirtas, nebuvo įkainotas, realiai, faktiškai ieškovui nebuvo perduotas, jis negalėjo į jį patekti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas, kaip rūsio savininkas, negalėjo įgyvendinti savo, kaip savininko teisių, nes pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo laikomasi CK 6.396 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su rūsio patalpomis. Teismas, konstatavęs, kad ne ginčo teisenos tvarka abstraktaus pobūdžio žymuo „su rūsiu“ negali būti panaikintas, todėl tenkino priešieškinio reikalavimą dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir pripažino, kad sudarytos sutarties dalis dėl buto žymos „su rūsiu“ negalioja, nes pažeidžia CK 6.307, 1.80, 6.396 straipsnių nuostatas. Teismas sprendė, jog restitucija negali būti taikoma, nes nebuvo išskirta, kokia suma buvo sumokėta už rūsio patalpas.
12. Teismas, nurodęs, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu 2016 m. gegužės 3 d. VĮ Registrų centro pažyma sandoriui, užsakymo Nr. 1126435, dėl patalpų (duomenys neskelbtini), jau negaliojo, nes buvo praėję daugiau nei 30 dienų nuo jos suformavimo, ši pažyma savo esme negali sukurti civilinių teisinių pasekmių, turėti įtakos atsakovo A. P. interesų apsaugai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnis), nutraukė bylos dalį dėl pažymos panaikinimo.
13. Teismas, panaikinęs sutarties dalį, kuria ieškovui perleistas butas su rūsiu, sprendė, kad ieškovas neturi subjektinės teisės reikalauti atlaisvinti rūsio patalpas, nes rūsio patalpos R1 ir R2 nelaikytinos jam priklausančios asmeninės nuosavybės teise.
14. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas nurodė, kad asmuo turi teisę turėti kelis atstovus byloje, tačiau, įvertinus šioje byloje reiškiamus reikalavimus, dviejų atstovų būtinumas dėl sprendžiamo teisinio ginčo, jo pobūdžio, reikalingų specialių žinių ar pan. nebuvo pagrįstas, todėl kita šalis (atsakovas A. P.) neturi pareigos atlyginti visų išlaidų, susijusių su ieškovo apsisprendimu naudotis keliais atstovais. Įvertinęs byloje spręstus klausimus, bylos nagrinėjimo apimtis, atmetęs ieškinio reikalavimus ir tenkinęs vieną priešieškinio reikalavimą, dėl kito reikalavimo bylos dalį nutraukęs, teismas laikė, kad ieškovas turi teisę į dalį (600 Eur) išlaidų atlyginimą, atsakovas A. P. – į 800 Eur išlaidų atlyginimą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovas ir atsakovė Kauno darbininkų sąjunga prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį, priteisti iš atsakovo A. P. bylinėjimosi išlaidas, prijungti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1.Teismas, spręsdamas klausimą dėl rūsio patalpų perleidimo, nesivadovaudamas 2000 m. rugpjūčio 24 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 13 sudarymo metu galiojusiais teisės aktais (1964 m. CK 153 straipsniu), iš esmės sudarė padėtį, pagal kurią rūsys tapo savarankišku daiktu ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-743/2002). Kadangi rūsio patalpos negalėjo išlikti savarankišku daiktu, jos turėjo būti perleistos atsakovės Kauno darbininkų sąjungos nuosavybėn. Dokumentai patvirtina, kad nuo 1999 metų name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo aprašytos rūsio patalpos, kurios galėjo būti perduotos atsakovės Kauno darbininkų sąjungos nuosavybėn (kadastro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 25). Kadangi name, esančiame (duomenys neskelbtini), egzistavo rūsio patalpos, jos nebuvo privatizuotos kitų namo gyventojų nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo metu, minėtos rūsio patalpos, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), name, priklausinys turėjo būti perleistos atsakovei Kauno darbininkų sąjungai ir atitinkamai ji, pasirašydama nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nepažeidė CK 6.307 straipsnio nuostatų.
15.2.Teismas, spręsdamas, kad, atsakovei Kauno darbininkų sąjungai aiškiai ir konkrečiai nenurodžius, kokios rūsio patalpos yra parduodamos, turėtų būti taikomas CK 6.396 straipsnis, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2008). Aplinkybę, kad atsakovė Kauno darbininkų sąjunga turėjo teisę perleisti jai teisėtai priklausančias rūsio patalpas, kaip priklausinį, patvirtina ir trečiojo asmens Kauno rajono 1-ojo notaro biuro notaro M. L. veiksmai, šiam neradus priežasčių, kodėl nekilnojamojo turto priklausinys negalėtų būti perleidžiamas pirkimo–pardavimo sutartimi.
15.3.Nevertinta byloje nustatytų aplinkybių visuma. Nagrinėjant ginčą, į bylos nagrinėjamą, kaip tretieji asmenys, buvo įtraukti visi namų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gyventojai ir nei vienas iš minėtų gyventojų nepareiškė interesų į rūsio patalpas, nei vienas iš butus privatizavusių asmenų neprivatizavo butų su rūsio patalpomis. Paskutinės neprivatizuotos patalpos, buvusios (duomenys neskelbtini), buvo perleistos atsakovės Kauno darbininkų sąjungos nuosavybėn ir būtent ji turėjo teisę į minėtas rūsio patalpas, kaip nekilnojamojo turto priklausinį. Teismas turėjo ne tik formaliai vertinti pirkimo–pardavimo sutarties atitikimą CK nuostatoms, bet ir išspręsti situaciją tokiu būdu, jog vėliau nekiltų papildomų ginčų dėl rūsio teisinės padėties. Rūsio patalpos tapo bešeimininkiu turtu, kuris yra neteisėtai valdomas atsakovo A. P. ir į kurį jokie asmenys neturi teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teisę. Susidariusi faktinė situacija iš esmės šį ginčą leidžia kvalifikuoti ne kaip ginčą dėl teisės (sandorio pripažinimas negaliojančiu), bet kaip daiktinį teisinį ginčą (vindikacija). Teismas neapgynė ieškovo nuosavybės teisės ir savo sprendimu potencialiai lėmė tolesnių teisinių ginčų atsiradimą ir galbūt žalos Lietuvos Respublikai kilimą, jei ieškovas nuspręstų kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos ar jos institucijų.
15.4.Nepagrįstai spręsta, jog ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos, kadangi ieškovas turėjo du atstovus byloje. Faktas, jog ieškovas turėjo du atstovus byloje niekaip papildomai nepadidino ieškovo išlaidų teisinei pagalbai ir išlaidos antrojo ieškovo atstovo byloje – advokatės Valdos Grigonytės – paslaugoms apmokėti buvo patirtos tik tuomet, kai ieškovo atstovas – advokato padėjėjas Marijus Šaras – negalėjo atstovauti teismo posėdžių metu. Teismas taip pat nevertino, jog beveik visos ieškovo išlaidos buvo patirtos vieno iš ieškovo atstovų teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovo patirtos teisinės išlaidos neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio numatytų priteistinų maksimalių dydžių. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovo A. P. veiksmų, nes atsakovas A. P. keitė savo priešieškinio reikalavimus, kuriuos ieškovo atstovas turėjo vertinti iš naujo ir atitinkamai teikti iš esmės visiškai naujus atsiliepimus.
Šalies argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis patenkintas iš dalies ir priešieškinį patenkinti visiškai, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo A. P. priteistos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1.Padaryta neteisinga išvada, kad po buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo nei D. V., nei A. P. neįgijo rūsio patalpų, jos nenurodytos sutartyse.
16.2.Neteisingai vertintas oficialus rašytinis įrodymas – notaro patvirtinta 1992 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp Kauno miesto valdybos ir D. V. Civilinėje byloje niekas neginčijo šios sutarties, todėl teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo cituoti, aiškinti ir vertinti sutarties turinį kitaip, nei ji notaro patvirtinta. Pirkimo–pardavimo sutarties turinys užpildytas spausdinimo ir rankraštiniu būdu, tačiau teismas sutarties objektą citavo ir vertino be spausdinimo būdu įrašyto įrašo „su rūsiu“, nenurodydamas jokių teisinių argumentų. Teismas nepripažino sandorio negaliojančiu ex officio. Taigi teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė išvadas, prieštaraujančias byloje nustatytoms aplinkybėms.
Žemesnės instancijos teismas
16.3.Analizuojant D. V. nuosavybės įgijimo pagrindą, perimtos iš Kauno miesto valdybos nuosavybės apimtis, nesivadovauta atsakovo A. P. pateikta buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byla. Neįvertinta, kad buto techninės apskaitos byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 1992 m. liepos 7 d. patalpų eksplikacijoje buvo nurodomos ūkio patalpos R-1, R-2, pakitimai registruoti 1993 m. birželio 21 d., 1999 m. lapkričio 2 d., paliekant minėtas rūsio patalpas, tik pavadinant jas sandėliu. Teismas citavo VĮ Registrų centro pateiktą archyvinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), pastatų plotų eksplikacijas, tarp jų ir rūsių, tačiau šioje byloje duomenys nurodomi tik nuo 1993 metų ir jie neturi juridinės reikšmės nuosavybės pagrindų vertinimui. VĮ Registrų centro atstovė teisme nurodė, kad archyvinėje byloje duomenys buvo tvarkomi neteisingai, klaidingai.
16.4.Be pagrindo nesivadovauta D. V. pareiškimu, kuriuo ji patvirtino, kad parduodant butą ji turėjusi ir perdavusi atsakovui A. P. ir rūsio patalpas.
16.5.Be pagrindo nesivadovauta didesnę įrodomąją galią turinčiu 1999 m. lapkričio 9 d. aktu, kuris po buto rekonstrukcijos, patalpų paskirties keitimo buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teismas privalėjo taikyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, kuriame nurodyta, kad registro duomenys išsamūs ir teisingi, iki kol nenuginčyti. Nors šioje byloje nebuvo ginčijama atsakovo A. P. pateikta projektinė dokumentacija, statybos leidimas, priėmimo naudoti aktas, tačiau teismas nepagrįstai, neteisėtai kritikavo, ginčijo buto paskirties keitimo, rekonstrukcijos faktą.
16.6.Teismas, nepripažindamas atsakovo A. P. rūsio patalpų savininku, nenurodė, kieno gi nuosavybė yra rūsio patalpos. Nėra pripažinta, kad jos yra bešeimininkis turtas.
16.7.Nesivadovauta ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuri buvo nurodyta advokatės baigiamojoje kalboje.
16.8.Teismas citavo privatizacijos metu taikytus aktus, tvarką, tačiau juos aiškino ir taikė neteisingai, atsietai nuo bylos rašytinių įrodymų. Teismas privalėjo vertinti ir vadovautis buto, esančio (duomenys neskelbtini), byla, nes joje ginčo patalpos buvo įtrauktos nuo 1992 metų, jos buvo buto priklausinys, į kurį vienintelis patekimas yra iš atsakovo A. P. kavinės (buto Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas neįvertino ir nesivadovavo nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis, su kuriomis patalpomis, butais funkciškai susijusios rūsio patalpos. Tai, kad rūsio patalpos yra buto, vėliau kavinės priklausinys, patvirtino ne tik techninės apskaitos byla, privatizavimo pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau ir buto (kavinės) patalpų apžiūros aktas, 1994 metų architektūrinių tyrinėjimų dokumentai, pastatų rūsio planai, kurių teismas neįvertino. L. G. raštas nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas A. P. turėjo buto techninės apskaitos bylą su eksplikacijoje nurodytomis abiem rūsio, sandėliuko patalpomis, D. V. buto pirkimo–pardavimo sutartį (privatizavimo) su įrašu „su rūsiu“, patalpos buvo faktiškai perduotos. Atsakovas A. P. tuo metu rengėsi sudarinėti projektinę dokumentaciją, rinko gyventojų surašytus sutikimus, patvirtinančius, kad niekas kitas niekada nebuvo rūsio patalpų savininkas, nereiškė pretenzijų.
16.9.Nepagrįsta išvada, kad pirmieji statinių, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys fiksuoti 1999 m. gruodžio 6 d., nes archyvinė VĮ Registrų centro pateikta byla buvo tvarkoma neatsakingai, su klaidomis ir tai negali nulemti atsakovo A. P. interesų neapgynimo. Atsakovo A. P. pateikta buto techninės apskaitos byla patvirtina, kad kadastriniai duomenys buvo tikslinami, apžiūrint kavinės patalpas 1999 metų lapkričio mėnesį.
16.10.Nepagrįsta išvada, kad atsakovas A. P. yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Byloje nustatyta, kad ieškovas pareikalavo atlaisvinti rūsio patalpas tik 2016 metų vasarą. Atsakovės Kauno darbininkų sąjungos procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad ne kartą buvo reikalauta atsakovo A. P. atlaisvinti patalpas, tačiau nei vienas reikalavimas, pretenzija ar kitas įrodymas nebuvo pateiktas. Atsakovui A. P. iškilo būtinybė reikšti reikalavimą tik po ieškovo reikalavimų pateikimo, nuosavybės teisių apimties užginčijimo.
16.11.Nepagrįstai ieškovui iš atsakovo A. P. priteistos 600 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovą atstovavęs advokato padėjėjas pateikė ne Lietuvos advokatūros patvirtintos formos kvitą. Kadangi advokato padėjėjo išlaidos nėra patvirtintos tinkamu dokumentu, jos negali būti priteisiamos. Be to, ieškinys buvo atmestas visiškai, todėl ieškovui jo turėtos išlaidos negalėjo būti priteistos.
16.12.2016 m. gegužės 3 d. pažyma turėjo būti panaikinta, nes ji sukūrė teisinius padarinius – sandorio sudarymą, kuriame iš pažymos buvo perkelti duomenys apie rūsį ir tai neteisėtai sukėlė ieškovui teisę ginčyti atsakovo A. P. teises.
Atsiliepimas
17. Ieškovas ir atsakovė Kauno darbininkų sąjunga atsiliepimu į atsakovo A. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovo A. P. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Techninės apskaitos byla, kuri, atsakovo A. P. manymu, sukuria jam nuosavybės teisę į ginčo rūsio patalpas, buvo sudaryta atsakovo A. P. užsakymu privačių verslo subjektų ir buvo pateikta nekilnojamojo turto registrui. Valstybės institucijos nedalyvavo sudarant techninės apskaitos bylą ir savo veiksmais nepripažino atsakovo A. P. nuosavybės teisės į ginčo rūsio patalpas.
17.2. Atsakovas A. P. apeliaciniame skunde cituoja Statybos įstatymo, neva galiojusio nuo 1999 m. liepos 9 d. iki 2002 m. birželio 30 d., straipsnio nuostatą, susijusią su statinio priėmimo naudoti akto teisine reikšme. Oficialiame Lietuvos Respublikos teisės aktų registre yra patalpinta Statybų įstatymo suvestinė redakcija, galiojusi nuo 1997 m. birželio 26 d. iki 2000 m. rugpjūčio 30 d., tačiau šioje Statybų įstatymo redakcijoje neegzistuoja nei straipsnis, nei nuostata, kurią cituoja atsakovas A. P. Be to, atsakovo A. P. cituojama nuostata yra susijusi tik su naujų (rekonstruotų) statinių nuosavybės teisės registracija.
17.3. Atsakovas A. P. reikalavimą dėl rūsio patalpų pripažinimo priklausiniu reiškė 2017 m. spalio 16 d. pateiktame priešieškinyje, tačiau 2018 m. vasario 1 d. patikslintame priešieškinyje tokio reikalavimo nebekėlė, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu atsakovas A. P. teikia argumentus dėl rūsio patalpų pripažinimo priklausiniu, jei bylos nagrinėjimo eigoje atsisakė tokio reikalavimo. Be to, atsakovas A. P., bandydamas įrodyti, jog ginčijamas rūsys yra jam priklausančio buto priklausinys, nepateikė ginčo nagrinėjimui aktualių įrodymų. Atsakovas A. P. neįrodė, jog tarp jam priklausančio daikto ir ieškovo rūsio egzistuoja funkcinis ryšys, taip pat ieškovo rūsys neatitinka visų kriterijų, kurie keliami antraeiliam daiktui, jei šis daiktas iš tiesų būtų atsakovo A. P. nekilnojamo turto objekto – kavinės, priklausinys. Rūsiai, esantys po (duomenys neskelbtini), namu negalėjo turėti funkcinio ryšio su patalpomis, esančiomis kaimyniniame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Jei toks ryšys ir buvo vėliau sukurtas, tai toks ryšys buvo sukurtas tik neteisėtais veiksmais, kai atsakovas A. P., žinodamas, kad jam nepriklauso rūsio patalpos, suprojektavo priestatą tokiu būdu, jog tik jis galėtų patekti į minėtas rūsio patalpas. Rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtis negali būti tarnauti daiktui, esančiam (duomenys neskelbtini). Atsakovas A. P. nepagrįstai teigia, jog fizinis ryšys su ieškovui priklausančiomis rūsio patalpomis gali būti pagrindas pripažinti rūsio patalpas atsakovo A. P. nekilnojamo turto priklausiniu.
17.4. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu neegzistuoja Lietuvos advokatūros sprendimas, kuriuo remiantis būtų galima išrašyti grynųjų pinigų priėmimo kvitus, ar bent jau neegzistuoja viešai prieinamas sprendimas, taip pat atsižvelgiant į faktą, jog Dokumentų išrašymo taisyklėse ir Gyventojų buhalterinės apskaitos taisyklėse nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma advokatų padėjėjams, nėra pagrindo teigti, jog advokato padėjėjo išrašyti kvitai yra negaliojantys. Advokato padėjėjas, išrašydamas grynųjų pinigų priėmimo aktus, rėmėsi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintomis pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklėmis, kurių 6–7 straipsniuose nurodyti privalomi grynųjų pinigų priėmimo kvito rekvizitai, taip pat minėtų taisyklių priedu Nr. 1 yra patvirtinta pinigų priėmimo kvito forma. Šį klausimą atsakovas A. P. jau buvo iškėlęs Regionų apygardos administraciniame teisme vykusioje administracinėje byloje Nr. eI-3596-402/2018 ir Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme vykusioje administracinėje byloje Nr. eAS-65-525/2019. Abu teismai nurodė, jog atsakovo A. P. teiginiai yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nebėra numatyta, jog apskaitos dokumentas, neatitinkantis teisės aktuose numatytų rekvizitų, turėtų būti laikomas negaliojančiu. Nepriklausomai nuo to, ar grynųjų pinigų priėmimo kvitas atitinka įstatymo reikalavimus, ant pateikto grynųjų pinigų priėmimo kvito pasirašė ieškovas ir jo atstovas pirmosios instancijos teisme, taip patvirtindami, jog grynieji pinigai buvo perduoti advokato padėjėjui, minėtos išlaidos buvo realiai patirtos.
17.5. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pagrindų, kurių pagrindu ieškovui buvo priteista dalis bylinėjimosi išlaidų (įskaitant faktą, jog buvo patenkinta tik dalis atsakovo A. P. priešieškinio reikalavimų).
18. Atsakovas A. P. atsiliepimu į ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui A. P. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Pirminė teisinė registracija į butą atlikta 1992 m. rugpjūčio 5 d. sutarties pagrindu, buto priklausiniu buvo dvi rūsio patalpos. 1992 m. rugpjūčio 14 d. butas su jo priklausiniu –dviem rūsio patalpomis buvo parduotas atsakovui A. P. Ieškovo buto techninės apskaitos byloje nėra rūsio patalpų. Nors ieškovas nurodė, kad negali įtraukti rūsio patalpų, atlikti kadastrinių matavimų todėl, kad jas užėmęs atsakovas A. P., tai nesusiję su VĮ Registrų centro duomenų tvarkymu, nes nuo 1992 metų abi rūsio patalpos įtrauktos į buto, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų eksploatacijos lentelę. Abi rūsio patalpos buvo įtrauktos ir į atsakovo A. P. buto paskirties keitimo projektą, 1999 m. lapkričio 9 d. priėmimo aktą, 1999 metų lapkričio mėnesio nuosavybės registravimo pažymėjimą, į techninės apskaitos bylą, tik nurodant kitą pavadinimą – sandėlio patalpos.
18.2. Rašytinis įrodymas, paneigiantis apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovė Kauno darbininkų sąjunga valdė abi rūsio patalpas kaip priklausinį, yra kitų namo butų savininkų raštiški sutikimai, ypač D. V. raštiškas pareiškimas ir nurodymas, kad rūsio patalpos buvo jos buto Nr. (duomenys neskelbtini), ji jomis naudojosi ir perdavė atsakovui A. P.
18.3. Atsakovė Kauno darbininkų sąjunga nuo 2000 metų valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl neįtikėtina, kad 16 metų ji nesikreipė dėl tariamai jai priklausančių rūsio patalpų, be to, notariškai patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje 2016 metais nurodė, kad jokių ginčų nėra. Taip pat sutarties 7.3 punkte nurodyta, kad ieškovas turėjo galimybę apžiūrėti perkamą objektą, 6.3 ir 6.4 punktuose nurodyta, kad nėra gręsiančių ieškinių, procesų, nėra ginčų, pretenzijų, nėra jokių suvaržymų ir pan.
18.4. Tiek D. V., tiek atsakovas A. P. visuomet turėjo teisę į priestatą, iš kurio tik ir galima patekti į ginčo patalpas. Priestatas buvo ne naujai pastatytas, o tik rekonstruotas.
18.5. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovui A. P. nuosavybės teisės buvo įregistruotos po buto rekonstrukcijos, išduotas nuosavybės teisės pažymėjimas. Teismas negali ginti vėliau VĮ Registrų centro neteisingai įregistruotą antrą savininką, nenuginčijus atsakovo A. P. nuosavybės teisių, rūsio patalpas atiduoti ieškovui.
18.6. Ginčo rūsio patalpos niekaip funkciniu ryšiu nesusijusios su ieškovo butu.
18.7. Atsakovė Kauno darbininkų sąjunga nebuvo rūsio patalpų savininkė, todėl ji negalėjo ieškovui perleisti nuosavybės teisės į ginčo turtą. Nors archyvinės kadastrinės bylos duomenys tvarkyti aplaidžiai ir nerūpestingai, tačiau 2000 metais abi rūsio patalpos net nebuvo įtrauktos į namo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenis, todėl negalėjo būti perduotos atsakovei Kauno darbininkų sąjungai su butu, esančiu (duomenys neskelbtini).
18.8. Ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad pirkimo–pardavimo objektas yra tik butas, neįvardijant, kad jis su rūsiu. Tik sutarties 2.2 punkte, aprašant kadastrinius duomenis pagal VĮ Registrų centro gautą pažymą, yra formaliai nurašomi duomenys ir nurodoma, kad butas su rūsiu. Taigi iš tikrųjų pirkimo–pardavimo metu šalys buvo susitariusios pirkti–parduoti tik butą.
19. Atsakovė VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl 2016 m. gegužės 3 d. pažymos sandoriui panaikinimo, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Nuo 2014 m. gegužės 1 d. galiojantys teisės aktai nenumato tokio dokumento, kaip pažyma sandoriui, rengimo. Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 20–24 punktai reglamentuoja registro duomenų nekilnojamojo turto sandoriui atlikti rengimą (tikrinimą ir tikslinimą) ir žymos suformavimą. Ši žyma galioja 30 kalendorinių dienų nuo duomenų patikslinimo. Registro duomenų nekilnojamojo turto sandoriui atlikti tikslinimas arba atsisakymas tikslinti duomenis yra laikomas atitinkamu teritorinio registratoriaus priimtu sprendimu. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsniai numato privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, t. y. teritorinio registro tvarkytojo sprendimas per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos turi būti skundžiamas centriniam registratoriui, o centrinio registratoriaus – administracines bylas dėl viešojo administratoriaus subjektų veiksmų nagrinėjančiam teismui. Atsakovas A. P. yra praleidęs terminą skųsti 2016 m. gegužės 3 d. teritorinio registro tvarkytojo sprendimą dėl registro duomenų nekilnojamojo turto sandoriui atlikti patikslinimo.
19.2. Reikalavimas dėl 2016 m. gegužės 3 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo atlikto duomenų sandoriui patikslinimo panaikinimo yra perteklinis. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, nuginčijus nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas išregistruoti tų dokumentų pagrindu įregistruotas daiktines teises ar kitus įrašus. Kadangi šioje byloje atsakovas A. P. ginčijo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą – dalį 2016 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, prašė pripažinti ginčo rūsio patalpas atsakovo A. P. nuosavybe, nebereikia papildomai prašyti panaikinti ir minėtą VĮ Registrų centro Kauno filialo atliktą duomenų sandoriui patikslinimą.
19.3. VĮ Registrų centras, kaip viešojo administravimo subjektas, turi griežtai apibrėžtas kompetencijos ribas ir vykdo tik tas funkcijas, kurios jam yra numatytos įstatymų leidėjo. VĮ Registrų centrui nesuteikta teisė spręsti, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis daiktas.
20. Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinių skundų ribų ir ginčo esmės
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
22. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, atsakovo priešieškinis tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
23. Ieškovas ir atsakovė Kauno darbininkų sąjunga su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2007 m. spalio 15 d., 2011 m. lapkričio 15 d. ir 2015 m. vasario 24 d. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašus, prašydami juos priimti, tam, kad būtų įvertintos aplinkybės, susijusios su Kauno darbininkų sąjungos nuosavybės teisių į rūsio patalpas atsiradimu.
24. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus apeliantų rašytinius įrodymus, sprendžia, jog šiais įrodymais iš esmės yra papildomas apeliacinis skundas, o tokie veiksmai pagal CPK 323 straipsnio nuostatas nėra leidžiami. Be to, apeliantai, teikdami naujus įrodymus, nenurodo, kodėl jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nemato sąlygų naujai pateiktiems įrodymams priimti, todėl atsisako juos priimti ir jų nevertina.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
26. Byloje nustatyta, kad atsakovo A. P. vardu 1992 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3-12710 ir 1999 m. lapkričio 17 d. statinio priėmimo naudotis akto pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į 46,46 kv. m negyvenamąsias patalpas – kavinę-barą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (pastate 2A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovo M. K. vardu 2016 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisės įregistruotos į 80,11 kv. m butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (pastate 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
27. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovą iš ieškovui priklausančio rūsio, patalpų, plane pažymėtų indeksu R-1 (19,20 kv. m.) ir R-2 (15,60 kv. m.), priklausančių pastatui, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A2p; įpareigoti atsakovą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo/nutarties įsiteisėjimo dienos, sudaryti galimybes patekti į rūsio patalpas per atsakovo patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), įrengtą įėjimą į rūsį, architektui ir kitiems reikiamiems specialistams, jog galėtų būti parengtas atskiro įėjimo į rūsį projektas, projekto rengimo ir suderinimo laikotarpiu; priteisti iš atsakovo A. P. bylinėjimosi išlaidas.
28. Atsakovas priešieškinyje prašė pripažinti patalpas R-l/19,20 kv. m, R-2/15,60 kv. m, esančias (duomenys neskelbtini), negyvenamųjų patalpų–kavinės, esančios (duomenys neskelbtini) dalimi, įgyta 1999 m. lapkričio 9 d. kavinės–baro su priestatu rekonstrukcijos priėmimo naudoti aktu; pripažinti negaliojančiu dalį 2016 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sandorio, t. y. dėl rūsio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sudaryto tarp M. K. ir Kauno darbininkų sąjungos; panaikinti 2016 m. gegužės 3 d. VĮ „Registrų centras“ pažymą sandoriui, užsakymo Nr. 11246435, dėl patalpų (duomenys neskelbtini).
29. Kauno apylinkės teismas ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia nuo sprendimo priėmimo dienos 2016 m. gegužės 10 d. sutarties, sudarytos tarp ieškovo M. K. ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos, dalį dėl sutartyje atliko įrašo „su rūsiu“, adresu (duomenys neskelbtini), registro Nr. ML-655; bylos dalį dėl 2016 m. gegužės 3 d. VĮ „Registrų centras“ pažymos sandoriui, užsakymo Nr. 11246435, dėl patalpų (duomenys neskelbtini), panaikinimo nutraukė; kitą priešieškinio dalį atmetė.
30. Su sprendimu nesutinka ieškovas M. K. ir atsakovai A. P. ir Kauno darbininkų sąjunga.
Dėl atsakovo A. P. apeliacinio skundo
31. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po buto esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo nei D. V., nei A. P. neįgijo rūsio patalpų, jos nenurodytos sutartyse. Jo teigimu, neteisingai vertintas oficialus rašytinis įrodymas – notaro patvirtinta 1992 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp Kauno miesto valdybos ir D. V. Analizuojant D. V. nuosavybės įgijimo pagrindą, nesivadovauta atsakovo A. P. pateikta buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byla. Be pagrindo nesivadovauta D. V. pareiškimu, kuriuo ji patvirtino, kad parduodant butą, ji turėjusi ir perdavusi atsakovui A. P. ir rūsio patalpas. Be pagrindo nesivadovauta 1999 m. lapkričio 9 d. aktu, kuris po buto rekonstrukcijos, patalpų paskirties keitimo buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teismas citavo privatizacijos metu taikytus aktus, tvarką, tačiau juos aiškino ir taikė neteisingai, atsietai nuo bylos rašytinių įrodymų. Nepagrįsta išvada, kad atsakovas A. P. yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas, nepripažindamas atsakovo A. P. rūsio patalpų savininku, nenurodė, kieno gi nuosavybė yra rūsio patalpos. Nėra pripažinta, kad jos yra bešeimininkis turtas. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Nepagrįstai ieškovui priteisė bylinėjimosi išlaidas.
32. Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu dėl pirkimo–pardavimo sutarties vertinimo. Iš Kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių dokumentų matyti, kad D. V. 1992 m. rugpjūčio 5 d. privatizavo vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 34,91 kv. m su 0,025 dalimi ūkinio pastato 7J2p. Pirminės teisinės registracijos išvadoje aiškiai nurodyta, kad D. V. vardu registruotas butas yra be rūsio su dalimi ūkinio pastato. Netrukus, t. y. 1999 m. rugpjūčio 14 d., D. V. butą pardavė A. P. Notarine tvarka patvirtintoje sutartyje nurodyta, kad D. V. parduoda butą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 34,91 kv. m naudingo ploto, ir 0,025 dalys mūrinio ūkio pastato 7I2p. Šiame sutarties punkte nurodyta, kad butas yra mūriniame gyvenamajame name su rūsiu 1A2p, esančiame (duomenys neskelbtini). Taigi tokio įrašo, jog butas yra gyvenamajame name, kuris yra su rūsiu, negalima aiškinti taip, kaip aiškina apeliantas, t. y., kad buvo parduotas butas su rūsiu. Prie sutarties pateiktoje registravimui skirtoje išvadoje nurodytas tik butas ir dalis ūkio pastato.
33. Nesutiktina su apeliantu, kad jau nuo 1992 m. liepos 7 d. patalpų eksplikacijoje nurodomos rūsio patalpos R1 ir R2. Iš pateiktos patalpų eksplikacijos matyti, kad pradiniai įrašai padaryti 1992 m. liepos 7 d. ir tuomet buvo nurodytas tik 34,91 kv. m ploto butas ir 15,81 kv. m pagalbinis pastatas. Padaryti pakeitimai ir rūsio patalpos nurodytos nuo 1993 m. birželio 21 d. Pastebėtina ir tai, kad rūsio patalpos (R1 – 19,20 kv. m ir R2 – 15,60 kv. m) nurodytos abiem gyvenamiesiems namams ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)).
34. Iš Gyvenamojo buto techninio paso matyti, kad 1992 m. rugpjūčio 5 d. D. V. vardu registruotas butas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,025 ūkinio pastato. Toks pats turtas 1992 m. rugpjūčio 14 d. registruotas ir A. P. vardu.
35. Taigi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad D. V. nebuvo įgijusi rūsio patalpų. Todėl laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, jog be pagrindo nevertintas D. V. patvirtinimas, jog ji pardavė A. P. butą su rūsio patalpomis.
36. Laikytinas nepagrįstu apelianto argumentas, jog be pagrindo nesivadovauta 1999 m. lapkričio 9 d. aktu, kuris, kaip nurodo apeliantas, yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, po buto rekonstrukcijos, patalpų paskirties keitimo buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
37. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas į A. P. prašymą-skundą pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad butas po jo privatizavimo įregistruotas be rūsio, A. P. įsigijimo dokumente duomenų, kad butas įsigytas su rūsiu taip pat nėra. Po buto rekonstrukcijos į kavinę-barą matininkas kadastro duomenų formose prie kavinės-baro patalpų užfiksavo rūsio patalpas R1 (19,20 kv. m) ir R2 (16,60 kv. m). Šių duomenų pagrindu rekonstrukcija buvo priimta naudoti, tačiau kadastrinių matavimų metu rūsio patalpų užfiksavimas nėra rūsio patalpų nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Registruojant rekonstrukciją į kavinę-barą, nepateikus A. P. nuosavybės teisę į rūsio patalpas patvirtinančių dokumentų, konkrečios rūsio patalpos nebuvo įregistruotos, tik buvo padarytas įrašas, kad patalpos su rūsiu. Pažymėtina, kad A. P. neskundė šio sprendimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors 1999 m. lapkričio 17 d. priėmimo naudoti akte nurodytas bendras patalpų plotas 81,26 kv. m, t. y. su rūsio patalpomis, tačiau Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kavinės-baro patalpos, kurių plotas 46,46 kv. m, t. y. be rūsio patalpų.
38. Teisėjų kolegija atmeta apelianto A. P. argumentus dėl rūsio patalpų pripažinimo priklausiniu. Pažymėtina, kad toks reikalavimas buvo pareikštas 2017 m. spalio 16 d. priešieškinyje, tačiau bylos nagrinėjimo eigoje atsakovas atsisakė reikalavimo (2018 m. vasario 1 d. patikslintame priešieškinyje toks reikalavimas nebuvo reiškiamas ir įrodinėjamas).
39. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo, todėl jų nekartoja, atmeta apelianto argumentus. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas pats nurodo, kad atlikus registraciją 1999 m. lapkričio 17 d. priėmimo naudoti akto pagrindu, į bendrą kavinės plotą sandėliukų plotas nebuvo įskaičiuotas. Taigi šios aplinkybės apeliantui buvo žinomos nuo 1999 m. gruodžio 16 d. (teisinės registracijos atlikimo diena). Nesutiktina su apeliantu, kad byloje nustatyta, jog jis nuo pat buto įgijimo teisėtai valdė rūsio patalpas. Byloje aiškiai pasakyta, kad jis patalpų negalėjo įgyti ir patalpos nepriklauso atsakovui. Iš neteisės teisė kilti negali. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisinėmis normomis, kasacinio teismo praktika, nurodė, jog atskiriems savininkams nepriskirtos patalpos (koridoriai, holai, laiptinės, rūsiai, pusrūsiai, palėpės) yra bendrojo naudojimo patalpos, priklausančios visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.
40. Apelianto teigimu, iš jo ieškovui nepagrįstai priteista 600 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliantas nurodo, jog advokatai ir advokatų padėjai, priimdami grynus pinigus už suteiktas paslaugas, privalo išrašyti Advokatų tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu patvirtintus kvitus, kuriuose nurodoma serija LAT ir kvito numeris. Šie kvitai rengiami ne laisva forma ir pasirinkimu, o išduodami pasirašytinai Lietuvos Advokatūros. Pažymi, kad ieškovo pateikti kvitai neatitinka nei formos, nei turinio reikalavimų.
41. Kolegija su apeliantu nesutinka. Nagrinėjamu atveju ieškovas M. K. prašė priteisti 5 550 Eur teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovas pateikė suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą, sąskaitas už teisines paslaugas, advokatų išlaidų skaičiuotę, pinigų priėmimo kvitus.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. P. klausimą dėl pinigų priėmimo kvitų jau buvo iškėlęs Regionų apygardos administraciniame teisme vykusioje administracinėje byloje Nr. eI-3596-402/2018 ir Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme vykusioje administracinėje byloje Nr. eAS-65-525/2019 ir abu teismai pripažino M. K. pateiktus mokėjimo kvitus įrodančiais jo patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.
43. Konkrečiu atveju pateikti grynųjų pinigų priėmimo kvitai pasirašyti ieškovo ir jo atstovo taip patvirtinant, jog grynieji pinigai buvo perduoti advokato padėjėjui, minėtos išlaidos buvo realiai patirtos. Pirmosios instancijos teismas, ieškovui priteisdamas dalį bylinėjimosi išlaidų, motyvavo savo sprendimą.
44. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti priimto sprendimo nėra pagrindo, todėl atsakovo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl ieškovo M. K. ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos apeliacinio skundo
45. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė pripažinti dalį pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą ieškinį atmesti. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl rūsio patalpų perleidimo turėjo vadovautis jo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis. Kadangi rūsio patalpos negalėjo išlikti savarankišku daiktu, jos nebuvo privatizuotos kitų namo gyventojų, todėl turėjo būti perleistos Kauno darbininkų sąjungos nuosavybei, o pastaroji turėjo teisę perleisti rūsio patalpas kaip priklausinį ieškovui. Teismas nevertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, nepagrįstai sprendė, kad dėl to, jog ieškovas turėjo du atstovus, turi būti mažinamos bylinėjimosi išlaidos.
46. Byloje nustatyta, kad ieškovas M. K. butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), 2016 m. gegužės 10 d. įsigijo iš atsakovės Kauno darbininkų sąjungos, kuriai nuosavybės teisės buvo įregistruotos 2000 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo Nr. VIII-1890 ir 2000 m. rugpjūčio 24 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 13 pagrindu. Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad butas su rūsiu, buto bendras plotas – 78,82 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data – 1999 m. gruodžio 6 d., rūsio patalpos neidentifikuotos. Sutartyje nurodyta, kad jokių pretenzijų į parduodamą turtą nėra, daikto naudojimas, valdymas ir disponavimas nėra teisiškai apribotas, nėra jokių daikto nuomininkų, naudotojų, bendraturčių ar kitų asmenų, turinčių pirmumo teisę pirkti daiktą (Sutarties 6.4, 6.6 punktai). Pirkėjas pareiškė, kad iki sutarties pasirašymo turėjo galimybę tinkamai apžiūrėti ir apžiūrėjo daiktą, su juo susijusius dokumentus, pirkėjui pretenzijų neturi (Sutarties 7.3 punktas). Įsigytas 78,82 kv. m bendro ploto butas 2016 m. balandžio 27 d. registruotas M. K. vardu.
47. Iš 2000 m. rugpjūčio 24 d. Negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo akto Nr. 13 matyti, kad atsakovė Kauno darbininkų sąjunga į balansą (nuosavybę) priėmė 78,82 kv. m negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), patalpų balansinė vertė 6 759,76 Lt. Akte nėra jokių įrašų, kad šios negyvenamosios patalpos turi priklausinių. Byloje nėra jokių duomenų, nuo kada faktiškai, realiai ir kokiu būdu atsakovė naudojosi rūsio patalpomis.
48. Nutarties 33 punkte minėta, kad patalpų eksplikacijoje padaryti pakeitimai ir rūsio patalpos (R1 – 19,20 kv. m ir R2 – 15,60 kv. m) nurodytos nuo 1993 m. birželio 21 d. abiem gyvenamiesiems namams ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Be to, Kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Pastato inventorinėse žiniose 1999 m. gruodžio 6 d. nurodyta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) yra su rūsiu, bendras rūsio plotas 15,60 kv. m, rūsio kaina – 6 383 Lt. Tos pačios dienos Pastato (duomenys neskelbtini) inventorinėse žiniose taip pat nurodyta, kad gyvenamasis namas yra su rūsiu. 1999 m. gruodžio 6 d. Pastatų vidaus plotų eksplikacijoje išvardintos butams priklausančios patalpos. Prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nurodytos rūsio patalpos, bendras buto plotas 78,82 kv. m, t. y. tas plotas, kokio dydžio patalpas įsigijo atsakovė Kauno darbininkų sąjunga. Analogiški duomenys užfiksuoti 2004 m. gruodžio 30 d. (nurodyta, kad name yra viena rūsio 15,60 kv. m ploto patalpa, kuri nepriskirta nė vienam butui). 2007 m. sausio 25 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų eksplikacijoje jau nurodytos dvi rūsio patalpos (15,60 kv. m ir 19,20 kv. m), kurios nėra priskirtos nė vienam butui, buto Nr. (duomenys neskelbtini) plotas – 78,82 kv. m.
49. Į bylą pateikta Pagrindinio pastato ((duomenys neskelbtini)) vidaus plotų eksplikacija (matavimų data 2010 m. kovo 15 d.), kurioje nurodytos dvi rūsio patalpos (34,80 kv. m), bendro naudojimo patalpos (13,48 kv. m), visų butų patalpos atskirai, tame tarpe – pirmo buto devynios patalpos (78,82 kv. m).
50. 2017 m. sausio 11 d. Patalpos (buto) kadastro duomenyse nurodyta, kad butas (duomenys neskelbtini) su rūsiu, tačiau rūsys neidentifikuotas, buto plotas – 80,11 kv. m. Tos pačios dienos Patalpos (buto) vidaus plotų eksplikacijoje nurodytos visos buto patalpos, kurių bendras plotas 80,11 kv. m, tačiau tokia patalpa, kaip rūsys, nenurodyta.
51. Taigi įvertinus visus aptartus dokumentus, matyti, jog nei 2000 m. liepos 20 d Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatyme Nr. VIII-1890, nei jo pagrindu surašytame 2000 m. rugpjūčio 24 d. priėmimo–perdavimo akte Nr. 13 nėra duomenų apie patalpų priklausinius – rūsio patalpas. Tai, kad rūsio patalpos nebuvo privatizuotos, nereiškia, kad jos atiteko Kauno darbininkų sąjungai. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vien ta aplinkybė, jog Nekilnojamojo turto registro išraše, atitinkamai nekilnojamojo turto pažymoje, prieš ieškovui ir atsakovei Kauno darbininkų sąjungai sudarant sutartį, buvo nurodyta, kad butas su rūsiu, nepatvirtina atsakovės Kauno darbininkų sąjungos nuosavybės teisės į rūsio patalpas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad VĮ Registrų centras pripažino, jog dokumentuose yra padaryta klaidų.
52. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad tiek pagal 1964 m. CK 96 straipsnio, tiek pagal šiuo metu galiojančio CK 4.48 straipsnio nuostatas tik savininkas (ar jo įgaliotas asmuo) gali perleisti nuosavybės teisę į daiktą kitam asmeniui. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Kadangi Kauno darbininkų sąjunga nebuvo rūsio savininkė, neperėmė rūsio patalpų, nevaldė jų, tai ir negalėjo jų perleisti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino rūsio perleidimo sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja.
53. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti, motyvuojant tuo, kad jis turėjo du atstovus, išlaidos susidarė dėl atsakovo veiksmų.
54. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog tai, kad ieškovas turėjo du atstovus byloje, niekaip papildomai nepadidino ieškovo išlaidų teisinei pagalbai ir išlaidos antrojo ieškovo atstovo (advokatės V. Grigonytės) paslaugoms apmokėti buvo patirtos tik tuomet, kai kitas atstovas (advokato padėjėjas M. Šaras) negalėjo atstovauti teismo posėdžių metu. Iš Informacinių teismo posėdžių pažymų matyti, kad teismo posėdžiuose dalyvaudavo tik vienas atstovas. Todėl spręstina, kad dėl to, jog ieškovas turėjo du atstovus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti mažinamos. Visgi teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tarp šalių bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgęs į byloje spręstus klausimus, bylos nagrinėjimo apimtis, aplinkybes, jog atmesti ieškinio reikalavimai, patenkintas vienas priešieškinio reikalavimas, dėl kito reikalavimo bylos dalis nutraukta. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą mažinti ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, atsižvelgęs į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus.
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Rekomendacijų 3 punktą advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526, 17.4, 18 punktuose numatyta, kad apmokamos komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir įstaigos patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų), jeigu į komandiruotę buvo važiuojama įstaigos transporto priemone, išsinuomota ar pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba komandiruoto darbuotojo transporto priemone; išlaidos atlyginamos tik tais atvejais, kai pateikiami jas įrodantys dokumentai. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateiktus įrodymus apie pirmosios instancijos teisme turėtas išlaidas advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti, konstatuoja, kad iš ieškovui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos matyti, jog ieškovas, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo A. P. išlaidas, susidariusias ieškovo atstovui vykstant į teismo posėdžius, tačiau nepateikė jokių įrodymų šioms išlaidoms pagrįsti, todėl jos ieškovui negalėjo būti priteistos. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis Rekomendacijų 5 punktu, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Įvertinus ieškovui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos duomenis, matyti, kad nepaisant to, kuris iš jo atstovų atstovavo ieškovą teismo posėdžiuose, viena atstovavimo valanda buvo įvertinta 100 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimalus priteistinas advokato užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą yra mažesnis nei 100 Eur, kadangi rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokesčio už tokio pobūdžio teisinę paslaugą apskaičiuojamas taikant 0,1 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (pavyzdžiui, 2018 metų 3 ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) yra 935,7 Eur). Taigi ne tik už advokato padėjėjo, bet ir už advokato dalyvavimą teismo posėdžiuose atstovaujant ieškovą negalėjo būti priteistos ieškovo prašomos priteisti sumos, kadangi ieškovo advokatui (advokato padėjėjui) sumokėtos sumos už tokio pobūdžio teisines paslaugas viršija rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovui iš atsakovo A. P. priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą.
56. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad ieškovo ir atsakovės Kauno darbininkų sąjungos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
57. Apeliacinius skundus atmetus, netenkintini apeliantų prašymai dėl jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
58. Apeliacinės instancijos teisme patirtos 37,8 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinius skundus atmetus, iš apeliantų priteistina po 12,6 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės Kauno darbininkų sąjungos, juridinio asmens kodas 191368618, valstybei po 12,6 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant šias sumas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.