Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 199² straipsnio 1 dalį 190 MGL (24 700 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės mėnesį (tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, t. y. neturėdamas licencijos, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamas prekes - 273 500 pakelių cigarečių „Jin Ling” su rusiškomis banderolėmis, kurių vertė, apskaičiuota pagal muitinės vertę su privalomais sumokėti mokesčiais yra 1 076 782 litai ir viršija 250 MGL, pagal Europos Bendrijos kombinuotąją nomenklatūrą, patvirtintą 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1789/2003, klasifikuojamas kodu 2402.20.90, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-09 nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais - banderolėmis taisyklių 5 punkto nustatyta tvarka ir šias prekes, pažeisdamas nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1 punktą, numatantį, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio banderolėmis, nuostatas, tyrimo metu nenustatytiems asmenims cigaretes atgabenus į UAB „(duomenys neskelbtini)” priklausančią teritoriją, esančią Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir iškrovus, jis iki 2008 m. gegužės 8 d., 11 val. 5 min. laikė cigaretes minėtoje teritorijoje stovėjusiuose automobilyje „Mercedes Benz” valts. numeriai (duomenys neskelbtini) priklausančiame UAB „(duomenys neskelbtini)”, priekaboje „KAESSBOHRER”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), priklausančioje UAB „(duomenys neskelbtini)” ir priekaboje - šaldytuve „SCHMITZ”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), priklausančioje B. D. individualiai įmonei. Šiais savo veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje.

Apeliantui nesuprantama, kokią įrodomąją reikšmę turi 2008 m. rugsėjo 17 d. Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Operatyvinės veiklos tarnybos raštas (b. l. 32-35, t. 2). Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtu dokumentu norėjo įrodyti cigarečių įgijimo faktą, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje buvo padaryta priešinga šiame rašte esančiai informacijai išvada - kaltinamasis V. P. inicijavo ir suorganizavo mažiausiai vieną sandorį dėl cigarečių pirkimo su rusiškai kalbančiu asmeniu iš Latvijos, įsigijo iš minėto asmens cigaretes, už jas sumokėjo, jos buvo atgabentos į jam priklausančią teritoriją, kurioje aiškiai užsiimama cigarečių gabenimu, nes kai kurios transporto priemonės aptiktos su slėptuvėmis kontrabandai gabenti (nuosprendžio 7 lapo 2 pastraipa).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino liudytojo E. P. parodymų apie tai, kad 2008 m. gegužės 7 d., į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją buvo atvykęs rusakalbis asmuo, teigęs, kad nuomoja garažą, kurį reikia atlaisvinti, t. y. patraukti jame stovintį traktorių. Minėtas liudytojas taip pat patvirtino, kad jis (V. P. ) jam ankščiau buvo liepęs išvaryti iš garažo traktorių, nes garažas yra išnuomotas rusams. Be to, liudytojas E. P. teigė, kad jis kartu su V. M. gegužės 7 d. bandė užvesti garaže stovėjusį traktorių, tačiau to padaryti jiems nepavyko. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas V. M. .

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nei byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei liudytojų K. Č. , S. A. , E. K. , T. J. , R. P. , P. G. , A. R. , E. L. , R. Š. , A. V. , V. M. , E. P. , I. S. , I. R. ir R. B. parodymai nepatvirtino, kad V. P. įsigijo cigaretes iš Latvijoje gyvenančio rusakalbio asmens.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas telefoninių pokalbių stenogramų suvestinėmis Nr. 20-7/2-TS-385 (RN), 20-7/2-TS-399 (RN), 20-7/2-TS-392 (RN), 20-7/2/TS-391 (RN), 20-7/2-TS-386 (RN), 20-7/2-TS-393 (RN), gautomis Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nepatikrino, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BPK) numatytais veiksmais. Apeliantas nurodo, kad sprendžiant, ar šių pokalbių turinys gali būti vertinamas kaip įrodymas (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnis), būtina nustatyti, ar telefoniniai pokalbiai, jų turinys užfiksuoti įstatymų nustatyta tvarka. V. P. teigia, kad minėtos stenogramos pateiktos be operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo, kurie turėjo būti surašyti Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Be to, šiame straipsnyje nustatyta, kokie duomenys turi būti nurodyti protokole atliekant kiekvieną operatyvinį veiksmą. Tačiau tokių protokolų šioje baudžiamojoje byloje nėra.

Apeliantas taip pat pažymi, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, techninių priemonių panaudojimo, atliekant tyrimo veiksmus, rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedas. Tačiau iš byloje esančių daugkartinių slaptų jo (V. P. ) telefoninių pokalbių pasiklausymo šifruočių nematyti, kad šios šifruotės yra kokių nors protokolų priedai. Nuteistajam nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas minėtas šifruotes laikė įrodymais.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes visiškai netyrė ir nepasisakė dėl telefoninių pokalbių turinio patikimumo ir leistinumo (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalys). Apeliantas teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti tik suvestinių numeriai, o pokalbių tyrinys, kartu su prokuroro padarytomis klaidomis, nukopijuotas ir perkeltas iš kaltinamojo akto (kaltinamojo akto 22-23 lapai). Šios aplinkybės, V. P. nuomone, rodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra grindžiamas išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisme nepatikrintais duomenimis. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu pagal kiekvieną pokalbio suvestinę jis išsamiai nurodė, ką ir su kuo kalbėjo, tačiau pirmosios instancijos teismas jo parodymais nesivadovavo, o rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu padarytais, t. y. surinktais ir sudėliotais pokalbių fragmentais. Apeliantas teigia, kad šiais veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalies bei 301 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra visų V. P. pokalbių, įrašytų 2008 m. kovo 17 d. – 2008 m. gegužės 1 d. laikotarpiu, suvestinių. Nuteistasis pažymi, kad byloje esančios pokalbių suvestinės yra specialiai pritaikytos jo baudžiamajai bylai taip, kad teismas galėtų daryti prielaidą, jog „galima suprasti, kad kalbėta apie cigarečių pirkimą – pardavimą, ir kad V. P. norėjo iš nenustatyto vyro pirkti cigaretes“ (nuosprendžio 5 lapo 6 pastraipa ir kaltinamojo akto 22 lapo 7 pastraipa). Apeliantas taip pat teigia, kad byloje yra daug pokalbių suvestinių, kuriuose užfiksuoti jo pokalbiai apie žuvies pirkimą ir pirkėjų paiešką. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokią įrodomąją reikšmę turi šie pokalbiai.

Nuteistasis pažymi, kad apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į jo (V. P. ) elgesį, sužinojus, kad 2008 m. gegužės 8 d. ryte, jo darbovietėje bus daroma krata. Apelianto teigimu, jis 2008 m. gegužės 8 d., prieš pietus susisiekė ir prie Tauragės susitiko su asmeniu, kurį žinojo kaip S. K. iš Kaliningrado srities, kuris jo nuomone atvežė ir paliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje cigaretes, o ne su Latvijoje gyvenančiu rusakalbiu asmeniu, iš kurio, pasak pirmosios instancijos teismo, jis įsigijo minėtas cigaretes.

Nuteistasis V. P. , neigdamas savo kaltę dėl cigarečių įgijimo, taip pat nesutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis laikė minėtas cigaretes. Apelianto nuomone, kaltinimas dėl cigarečių laikymo yra grindžiamas neobjektyviais ir šališkais liudytojų K. Č. , S. A. , E. K. , T. J. parodymais. Apeliantas nurodo, kad liudytojai S. A. , E. K. , T. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad cigaretės buvo kiek sudrėkusios, bet vėliau sušalusios; buvo rasta cigarečių, kurios buvo po žuvimi ir jų nesimatė; cigarečių dėžės buvo sumirkę, nors žuvis nebuvo atitirpusi; cigaretės šaldytuve buvo jau kurį laiką, o ne sudėtos iš vakaro prieš pat suradimą“. Tačiau iš byloje esančios filmuotos įvykio vietos medžiagos, kuri skundžiamajame nuosprendyje nėra aptarta, matyti, kad visos cigarečių dėžės yra kokybiškos, nesudrėkusios, tvarkingai sudėtos, žuvimi nebuvo užkrautos ir nepaslėptos. Be to, cigarečių apžiūros protokole (b. l. 9-20, t. 1) taip pat nenurodyta, kad cigaretės buvo užkrautos žuvimi ar kad dėžės būtų sudrėkusios ir nekokybiškos. Esant šiems prieštaravimams, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti, ar minėtų liudytojų parodymus galima laikyti įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Nuteistasis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo kaltę patvirtina byloje esantys tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai. Apeliantas mano, kad apkaltinamajame nuosprendyje turėjo būti nurodyta, kuriais byloje esančiais įrodymais yra grindžiama jo kaltė, o kurie įrodymai yra atmetami (Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta.

Neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nuteistasis V. P. nurodo, kad cigaretes „Jin Ling“ į UAB „(duomenys neskelbtini)” priklausančią teritoriją atvežė ir ten stovėjusiuose automobiliuose ir priekaboje paliko patalpų nuomininkas iš Kaliningrado srities S. K. . Tačiau šią apelianto nurodytą aplinkybę paneigia byloje esantys įrodymai.

Byloje esantys dokumentai, gauti iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kaliningrado srities vidaus reikalų valdybos, patvirtina, kad S. A. K. , gimęs 1968 m. kovo 11 d., su kuriuo nuteistojo teigimu, buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis, yra miręs, mirties liudijimas išduotas 2007 m. spalio 22 d. Dokumentuose nurodyta ir tai, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo S. A. K. , 2007 m. gegužės 23 d. paskelbtas bankrotas, ji likviduota. Ši įmonė komercinių santykių su Lietuvos įmonėmis neturėjo (b. l. 18-23, t. 4). Todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, S. K. negalėjo atvykti į Lietuvą, sudaryti nuomos sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau – atvykęs į jos teritoriją, sukrauti šioje teritorijoje esančiuose automobilyje ir priekabose cigaretes. Nuteistojo pateikta versija, o taip pat ir liudytojų parodymai apie tai, kad, jų nuomone, cigaretes galėjo sukrauti rusai, nelaikoma teisinga ir dėl to, kad neįtikėtina, jog į Lietuvą iš Kaliningrado srities nakties metu atvykę asmenys, radę neatlaisvintas išsinuomotas patalpas, su niekuo nesuderinę, negavę niekieno leidimo ir patalpų savininkui ar ten dirbusiems asmenims nieko nežinant, į teritorijoje stovėjusius svetimus automobilius būtų sukrovę kontrabandines cigaretes. Be to, byloje nustatyta, kad iš viso buvo rasti 273 500 pakelių cigarečių „Jin Ling“. Iš prie apžiūros protokolo esančių fotolentelių (b. l. 16-20, t. 1) matyti, kad automobilyje bei priekabose sukrautos cigaretės buvo dėžėse bei pavieniuose blokuose, kurie rasti ir priekaboje įrengtoje slėptuvėje (b. l. 20, t. 1, fotonuotrauka Nr. 16). Ir ši nustatyta aplinkybė patvirtina, kad niekam nematant ir nežinant tokį kiekį cigarečių sukrauti, o taip pat dalį jų patalpinti į įrengtą slėptuvę nepažįstami asmenys negalėjo, tuo labiau, kad krovimo darbai, atsižvelgiant į minėtą rastų cigarečių kiekį, turėjo užtrukti nemažą laiko tarpą.

Pirmosios instancijos teismas pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pagrįstai nustatė, kad kai kurios transporto priemonės, stovėjusios V. P. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje buvo pritaikytos kontrabandai gabenti. Apelianto nuomone, šią išvadą teismas galėjo padaryti tik remdamasis specialisto išvada. Tačiau iš prie apžiūros protokolo esančių fotolentelių Nr. 16 ir Nr. 19 (b. l. 20, t. 1) bei liudytojų – pareigūnų K. Č. , S. A. , E. K. ir T. J. , dirbančių su byloje nagrinėjamais atvejais, parodymų (b. l. 144-148, t. 4), aiškiai matyti, kad dalis cigarečių buvo rastos įrengtoje slėptuvėje, kita rasta slėptuvė buvo tuščia.

Nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia ir apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad sudarant nuomos sutartį nebuvo būtinybės tikrinti, ar Kaliningrado srities įmonė „(duomenys neskelbtini)“ realiai egzistuota ir kad jis (V. P. ) nėra kaltas nepastebėjęs, jog pateiktas pasas yra suklastotas. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo padaryta išvada, kad S. K. pasas ar nuomos sutartis yra netikri, o V. P. nebuvo pripažintas kaltu padaręs kokį nors nusikaltimą, susijusį su dokumentų klastojimu (Lietuvos Respublikos BK XLIII skyrius). Tačiau nustačius, kad S. K. yra miręs, o įmonė „(duomenys neskelbtini)“ neegzistuoja nuo 2007 m., buvo padarytos pagrįstos išvados, paneigiančios nuteistojo versiją apie tai, kad cigaretes atvežė ir į automobilį bei priekabas sukrovė S. K. .

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje esanti informacija apie įeinančius ir išeinančius skambučius patvirtina, jog įvykio dieną tarptautinių skambučių iš V. P. telefono abonento Nr. 8-698-16456 ar į šį abonentą neužfiksuota (b. l. 33, t. 2). Šią teismo išvadą apeliaciniame skunde bandoma paneigti tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsigijusi 5 mobiliojo ryšio telefonus, kuriais naudojosi visi šios bendrovės darbuotojai, todėl V. P. įvykio dieną galėjo naudotis bet kuriuo iš šių telefonų. Tačiau ir šis nuteistojo teiginys nėra pagrįstas. Nėra logiška, kad bendrovės direktorius, kuris asmeniškai sudaro nuomos sutartį su nepažįstamu asmeniu, šiam asmeniui kaip kontaktinį telefoną duotų bet kurį bendrovės telefoną, kuriuo, apelianto teigimu, gali naudotis ir bendrovėje dirbantys bei tolimajame reise esantys vairuotojai (b. l .80, t. 4), nežinantys apie nuomos sutarties sudarymą ar kitus su nuomojamomis patalpomis susijusius reikalus.

Kitu atveju aptardamas minėtą raštą dėl įeinančių ir išeinančių skambučių, apeliaciniame skunde V. P. nurodo nesuprantantis, kokią įrodomąją reikšmę turi šis dokumentas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas šiuo raštu norėjo įrodyti cigarečių įgijimo faktą, tačiau nuosprendžio 7 lapo 2 pastraipoje padarė priešingą išvadą.

Šioje apelianto nurodytoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad kaltinamasis V. P. inicijavo ir suorganizavo mažiausiai vieną sandorį dėl cigarečių pirkimo su rusiškai kalbančiu asmeniu iš Latvijos, įsigijo iš minėto asmens cigaretes, už jas sumokėjo, jos buvo atgabentos į jam priklausančią teritoriją, kurioje aiškiai užsiimama cigarečių gabenimu, nes kai kurios transporto priemonės aptiktos su slėptuvėmis kontrabandai gabenti. Tačiau šios pastraipos pradžioje pirmosios instancijos teismas nurodo, kuo remiantis buvo padaryta ši išvada: „išanalizavus ir įvertinus visus surinktus ir teisme patikrintus įrodymus, teismas konstatuoja, jog kaltinamojo V. P. kaltei pripažinti įrodymų pakanka, kadangi buvo tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais nustatytos aplinkybės...“. Taigi, minėtai išvadai pagrįsti teismas rėmėsi byloje nustatytų ir ištirtų įrodymų visuma (liudytojų parodymai, apžiūros ir dokumentų pateikimo protokolai, raštai dėl įeinančių ir išeinančių kambučių, rastų cigarečių vertės bei išslaptintos informacijos, pokalbių suvestinės), o ne vien tik minėtu raštu dėl įeinančių ir išeinančių skambučių. Be to, remdamasis šių skambučių suvestinėmis, pirmosios instancijos teismas padarė kitą, jau minėtą išvadą, paneigiančią V. P. teiginius apie S. K. skambutį, kurio metu jis nurodė sukrovęs atvežtas cigaretes. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pagal šį raštą, bet ir pagal kitus byloje surinktus įrodymus, nenustatė, kada apeliantas įgijo kontrabandines cigaretes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant, kad tai buvo padaryta iki 2008 m. gegužės 8 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojų A. V. , V. M. , E. P. , I. S. , I. R. parodymais ir nenustatė, kad šių liudytojų parodymai yra neteisingi. Be to, pirmosios instancijos teismas aptarė ir visus V. P. duotus parodymus. Kadangi pastarasis vienu atveju savo kaltę pripažino, kitais – ją neigė, pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. P. kaltės ir kitų teismo nustatytų aplinkybių buvo padarytos analizuojant visus nuteistojo parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamame nuosprendyje pagal minėtų liudytojų ir nuteistojo parodymus nėra nustatyta, kada į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atgabentos ir ten sukrautos cigaretės „Jin Ling“. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų neparodė, kada į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją buvo atvežtos ir ten sukrautos cigaretės; nuteistojo V. P. versija apie S. K. bei su šia versija susiję liudytojų parodymai apie būtinumą patraukti traktorių bei atvykusius rusus atsižvelgiant į aukščiau minėtas aplinkybes, nėra teisingi. Tai, kad šie minėti bei kiti byloje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad V. P. cigaretes įsigijo iš Latvijoje gyvenančio rusakalbio asmens, jo (V. P. ) kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepaneigia. Ši aplinkybė byloje nustatyta pagal telefoninių pokalbių stenogramų suvestines ir jose užfiksuotus V. P. pokalbius apie cigaretes „Jin Ling“.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje nėra nustatyta, kad cigaretės buvo atvežtos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią teritoriją ir patalpintos automobiliuose ir priekaboje iki 2008 m. gegužės 8 d. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad transporto priemonių savininkai būtų informavę V. P. , jei būtų sužinoję, jog jų automobilyje ir priekabose yra sukrautos cigaretės, be to, jie žinotų ir tai, kada šios cigaretės buvo atvežtos ir sukrautos į minėtas transporto priemones.

Iš 2008 m. gegužės 8 d. apžiūros protokolo (b. l. 9-15, t. 1) bei prie jo esančių fotolentelių (b. l. 16-20, t. 1) matyti, kad automobilyje „Mercedes Benz“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) priekaboje KAESSBOHRER”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), ir priekaboje - šaldytuve „SCHMITZ”, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), buvo rastos cigaretės „Jin Ling“. Būtent 2008 m. gegužės 8 d. atlikus įvykio vietos apžiūrą buvo rastos minėtos cigaretės. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šios cigaretės į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atvežtos ir sukrautos į automobilį bei priekabas iki minėtos įvykio vietos apžiūros, t. y. iki 2008 m. gegužės 8 d.

Jokių šią išvadą galinčių paneigti aplinkybių, kas ir kada atvežė ir į automobilį bei priekabas sukrovė cigaretes „Jin Ling“ negalėjo parodyti ir apeliaciniame skunde minimi asmenys.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. , kurio vadovaujamai bendrovei priklausė automobilis „Mercedes Benz“ pirmosios instancijos teisme parodė, kad šis automobilis pora savaičių stovėjo nenaudojamas, jis automobilio kiekvieną dieną netikrindavo, pats nieko nematė ir bendradarbiai jam nieko nesakė (b. l. 151, t. 4).

Priekaba „KAESSBOHRER“ priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios bendrovės direktorius V. M. pirmosios instancijos teisme taip pat negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, susijusių su rastomis cigaretėmis, teigdamas, kad pirmą kartą jas pamatė, kai jį pasikvietė policijos pareigūnai (b. l. 152-153, t. 4).

Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, taip pat ir į priekabą - šaldytuvą „SCHMITZ“ žuvį krovę E. P. ir V. M. negalėjo pasakyti, kaip šioje priekaboje – šaldytuve atsirado cigaretės, kaip galimybę nurodydami, kad tai galėjo padaryti rusai. Tokią versiją dėl kituose automobilyje ir priekabose rastų cigarečių pateikė ir kiti minėti liudytojai, tačiau ši versija yra paneigta jau aptartais byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ yra likviduota, o jos atstovas S. K. - miręs.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas V. P. kaltę pagrįstai grindė ir telefoninių pokalbių stenogramų suvestinėmis.

Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartimi buvo nutarta baudžiamąją bylą, kurioje V. P. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalį, perduoti prokurorui, kad būtų pašalinti pažeidimai ir surašytas kaltinamasis aktas (b. l. 53-54, t. 4). Dėl šios priežasties prokuroras D. J. kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininką su prašymu išslaptinti motyvacinius raštus, pagal kuriuos buvo priimtos teismo nutartys dėl leidimo atlikti operatyvinius veiksmus su V. P. ir E. P. , surašyti jų išrašus. Taip pat buvo prašoma surašyti operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus (b. l. 63, t. 4). Šie prašomi veiksmai buvo atlikti: buvo išslaptini reikiami dokumentai bei surašyti protokolai (b. l. 66-77, t. 4). Iš išslaptintų dokumentų matyti, kad 2008 m. vasario 22 d., t. y. prieš daugiau nei du mėnesius iki tol, kol UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje buvo rastos kontrabandinės cigaretės, teisėsaugos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie tai, kad V. P. galimai užsiima kontrabandinių cigarečių supirkimu Lietuvoje, sandėliavimu, gabenimu į Vokietiją ir realizavimu. Turint šią informaciją 2008 m. vasario 22 d. raštu buvo prašoma Kauno apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro teikti prašymą Kauno apygardos teismui dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo 2008 m. vasario 25 d. – 2008 m. gegužės 25 d. laikotarpiu (b. l. 67-68, t. 4). 2008 m. balandžio 10 d. rašte dėl teikimo buvo prašoma teikti prašymą Kauno apygardos teismui dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo 2008 m. balandžio 14 d. – 2008 m. liepos 14 d. laikotarpiu, be kitos informacijos nurodant ir kitus telefono numerius, kuriais naudojosi V. P. (b. l. 69-70, t. 4). Iš Kauno apygardos prokuratūros raštų yra žinoma, kad ši institucija kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kad būtų sankcionuoti techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka slapta kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais V. P. mobiliojo ryšio telefonų abonentais perduodamą ir gautą informaciją, kitokį sužinojimą ar veiksmus (b. l. 75-77, t. 4); Kauno apygardos teismas šiuo klausimu priėmė tris nutartis, kurių turinys nėra ir negali būti išslaptintas (b. l. 74, t. 4).

Kaip minėta, vykdant Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartį šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyti ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai (b. l. 71-73, t. 4), kurie, priešingai nei teigia apeliantas, atitinka tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio ir Lietuvos Respublikos BPK 179 straipsnio reikalavimus. Minėto įstatymo redakcijos, aktualios iki 2009 m. lapkričio 27 d., 17 straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose išvardinta, kas turi būti nurodyta operatyvinių veiksmų atlikimo protokole, t. y.:

1) protokolo surašymo vieta, laikas;

2) pareigūno, surašiusio protokolą, pareigos, vardas, pavardė;

3) naudojamų operatyvinių veiksmų pavadinimai;

4) žinomi duomenys apie asmenis, kuriems buvo taikomi operatyviniai veiksmai, arba objekto apibūdinimas;

5) siekiamas rezultatas;

6) operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotos informacijos turinys;

7) naudotų techninių priemonių techniniai duomenys, nurodant fiksuojamo įvykio vietą, laiką ir turinį (jeigu naudojamos techninės priemonės);

8) priedai, garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ar kitos elektroninės informacijos laikmenos arba kiti materialūs objektai, kuriuose grafiniais ar kitais ženklais užfiksuota informacija, turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Iš byloje esančių techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolų matyti, kad juose yra nurodyti duomenys, numatyti minėto straipsnio 1-7 punktuose (b. l. 71-73, t. 4). Šio straipsnio 7 punkto reikalaujama informacija pateikta, nenurodant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos sistemos „Telepikas“ techninių duomenų, tačiau pagal pavadinimą sistemą identifikuoti galima. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija, kad garso įrašuose yra įrašytas jo balsas, todėl techninių sistemos „Telepikas“ duomenų nenurodymas techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokoluose nėra esminis trūkumas ir kliūtis remtis šiais protokolais, taip pat ir padarytais garso įrašais. Byloje jau pateikta ir užfiksuota informacija (pokalbių stenogramos), turinti reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, todėl ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos taip pat nepažeistos.

Apeliantas nurodo ir tai, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, techninių priemonių panaudojimo, atliekant tyrimo veiksmus, rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedas. Tačiau iš byloje esančių daugkartinių slaptų jo (V. P. ) telefoninių pokalbių pasiklausymo šifruočių nematyti, kad šios šifruotės yra kokių nors protokolų priedai. Šie argumentai taip pat nėra kliūtimi remtis minimais pokalbių garso įrašais. Kaip jau minėta, pats nuteistasis neginčija, kad įrašuose yra jo balsas. Be to, pažymėtina ir tai, kad įvykio metu galiojęs Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnis 5-tos dalies neturėjo, o šiuo metu galiojanti to įstatymo 17 straipsnio 5 dalis kalba apie tai, kada neteikiami detalūs duomenys, galintys atskleisti įslaptintus operatyvinės veiklos metodus ir priemones, operatyvinių veiksmų atlikimo taktiką, sutrikdyti operatyvinę veiklą ar padaryti žalą nebaigtiems operatyviniams tyrimams, taip pat duomenys, galintys atskleisti operatyvinės veiklos slaptuosius dalyvius, neteikiami, t. y. apie visai kitus dalykus.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, motyvuojant šališkumo buvimą tuo, kad skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl telefoninių pokalbių turinio patikimumo ir leistinumo (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalys), be to, šiame nuosprendyje nurodomi tik suvestinių numeriai, o pokalbių tyrinys nukopijuotas ir perkeltas iš kaltinamojo akto.

Pirmosios instancijos teisme, 2010 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje buvo klausomi byloje esantys įrašai, nuteistasis V. P. davė paaiškinimus (b. l. 15-21, t. 5), apie skundžiamame nuosprendyje nurodytus pokalbius. Tai, kad kai kurie įrodymai, šiuo atveju užfiksuoti pokalbiai, teismo buvo įvertinti kitaip, nei juos interpretavo nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas K. Č. , parodė, kad įtarimų sukėlę nuteistojo pokalbiai buvo įrašomi automatiškai, o po to jis, kaip operatyvinis darbuotojas, atrinko, kas reikšminga bylai. Byloje nėra pateikti visi įrašyti pokalbiai (b. l. 168-169, t. 4). Šie liudytojo parodymai iš dalies patvirtina V. P. teiginius, kad byloje yra ne visi pokalbiai, tačiau pateiktos pokalbių suvestinės bei minėto liudytojo parodymai neduoda pagrindo teigti, kad byloje pateikti sudėlioti ir baudžiamajai bylai pritaikyti pokalbių fragmentai.

Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo V. P. apeliacinio skundo teiginiais, kad liudytojų K. Č. , S. A. , E. K. , T. J. parodymai yra neobjektyvūs ir šališki. Tokį vertinimą nuteistasis grindžia tuo, kad liudytojai S. A. , E. K. , T. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad cigaretės buvo kiek sudrėkusios, bet vėliau sušalusios; buvo rasta cigarečių, kurios buvo po žuvimi ir jų nesimatė; cigarečių dėžės buvo sumirkę, nors žuvis nebuvo atitirpusi; tai pasak nuteistojo prieštarauja filmuotai įvykio vietos medžiagai, kuri skundžiamajame nuosprendyje nėra aptarta, taip pat cigarečių apžiūros protokolui, iš kurių matyti, kad visos cigarečių dėžės yra kokybiškos, nesudrėkusios, tvarkingai sudėtos, žuvimi nebuvo užkrautos ir nepaslėptos. Iš pirmosios instancijos teisme duotų liudytojų K. Č. , S. A. , E. K. , T. J. parodymų matyti, kad iš jų tik vienintelis S. A. parodė apie rastų cigarečių būklę (b. l.145-148, 168-169, t. 4). Tačiau ir jis neparodė, kad cigarečių dėžės būtų sumirkusios. Jis parodė tik tiek, kad „šaldytuvą pastoviai šaldė, todėl cigaretės buvo kiek padrėkę, bet sušalę vėliau“ (b. l. 146, t. 4). Apie jokį dėžių „permirkimą“ nei šis, nei kiti liudytojai neparodė, o cigarečių nedidelis sudrėkimas bei sušalimas vaizdo įraše ir neturi matytis. Taigi, apeliacinio skundo teiginys, kad minėtų liudytojų parodymai prieštarauja bylos medžiagai ir dėl to yra neteisingi, nepagrįstas ir atmestinas.

Nors nuosprendyje nėra tiesiogiai pasakyta, kad konkrečiai vieni įrodymai laikomi pagrįstais ir pagrindžiančiais apelianto kaltę, o kiti atmetami, iš viso nuosprendžio turinio matyti, kad apelianto kaltė pagrįsta įvykio vietos apžiūros protokolu, liudytojų K. Č. , S. A. , E. K. , T. J. parodymais, telefoninių pokalbių įrašais, paties V. P. prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu, o jo parodymus teisme, kitus jo versiją apie cigarečių atsiradimą įvykio vietoje bandančius patvirtinti įrodymus, atmetė.

Išvadą apie nuteistojo kaltumą patvirtina ir jo paties prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiamas 2009 m. sausio 26 d. V. P. savo kaltę visiškai pripažino, parodydamas, kad rastos kontrabandinės cigaretės, kurias įsigijo iš nepažįstamo asmens, priklauso jam. Šioje apklausoje nuteistasis atsisakė paaiškinti aplinkybes, susijusias su cigarečių įsigijimu, jų sukrovimu bei laikymu, tačiau dar kartą patvirtino, kad visos cigaretės priklauso jam. Apklausos protokolo teisingumą V. P. patvirtino savo parašu (b. l. 47, 3). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo V. P. parodymų pakeitimo priežastis ir motyvuotai atmetė jo paaiškinimus, kuriais jis bandė pagrįsti kodėl ėmė neigti savo kaltę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu. Nuteistojo veika kvalifikuota teisingai.

Už Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti paskirta bauda arba laisvės atėmimas iki 7 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. P. švelnesnę iš minėtuose straipsniuose numatytą bausmės rūšį - baudą. Už V. P. padarytas nusikalstamą veiką jam paskirta 190 MGL dydžio baudos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 2 dalies 4 punktu, minėto dydžio bauda yra teisinga ir neviršija šiame straipsnyje numatyto 300 MGL dydžio baudos, kuri gali būti paskirta už sunkų nusikaltimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.