- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- N1-35-295/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39639-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Bugelevičius
- Nukentėjusysis
- I. G.
- Kaltinamasis
- E. Š.
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, vidurinio išsilavinimo, netekėjusi, kaltinamosios teigimu dirbanti Danijos Karalystėje, anksčiau neteista, nurodanti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini),
kaltinama nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir - BK) 178 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kaltinamoji E. Š. buvo kaltinama tuo, kad ji, 2015 m. liepos 15 d., apie 15:00 val., turėdama tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į spintelę, esančią parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančią UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai I. G. ir pagrobė iš ten 50 eurų grynųjų pinigų, tokiu būdu, padarydama nukentėjusiajai I. G. 50 eurų dydžio turtinę žalą.
Šiais savo veiksmais kaltinamoji E. Š. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamoji E. Š. turi būti išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji E. Š. savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir atsisakė duoti parodymus.
Kaltinimas svetimo turto pagrobimu, įsibraunant į saugyklą, kaltinamajai E. Š. iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiosios I. G. ir liudytojų – parduotuvės apsaugos darbuotojo – J. K. (J. K.) bei parduotuvės direktorės R. Š. parodymais, o taip pat aplinkybe, kad kaltinamosios E. Š. daiktų apžiūros metu, kurią atliko liudytojai J. K. ir R. Š., buvo rastas ir paimtas 50 eurų nominalo banknotas.
Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. G. teigė, kad 2015 m. liepos 15 d., prieš eidama į darbą parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur tuo metu ji dirbo valytoja, iš bankomato paėmė 50 eurų, kuriuos atėjusi į darbą, ji kartu su savo rankine ir rūbais, pasidėjo į savo rūbų spintelę. Nukentėjusiosios I. G. teigimu, jos rūbų spintelė nebuvo rakinama, kadangi ji neturėjo spynos rakto. Prieš eidama pietų, apie 13 val. nukentėjusioji pastebėjo, kad iš rūbų spintelės dingo jai priklausantys 50 eurų, todėl nuėjusi apie vagystę pranešė apsaugos darbuotojui, kuris iš karto pareiškė, kad žino, kas pagrobė pinigus, todėl liepė nukentėjusiajai I. G. eiti dirbti, o jis (apsaugos darbuotojas) viskuo pasirūpins. Vėliau, praėjus nemažam laiko tarpui, nukentėjusiąją iškvietė į direktorės kabinetą, kuriame jau buvo trys policijos pareigūnai, parduotuvės direktorė R. Š., parduotuvės apsaugos darbuotojas ir kaltinamoji E. Š., kurią tuo metu nukentėjusioji I. G. pamatė pirmą kartą. Parduotuvės apsaugos darbuotojas nurodė nukentėjusiajai parašyti pareiškimą policijai ir jame nurodyti, kad I. G. įtaria, jog pinigus paėmė E. Š., nes apsaugos darbuotojo teigimu, jis matė, kaip E. Š. „lenda <...>“ į nukentėjusiosios rankinę. Parašiusi pareiškimą policijai, nukentėjusioji I. G. iš kabineto išėjo ir kas buvo vėliau nežino, todėl teisiamajame posėdyje paaiškinti negalėjo.
Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. G. sutiko pateikti teismui banko sąskaitos išrašą, iš kurio turinio būtų matyti, kad ji 2015 m. liepos 15 d. iš savo banko sąskaitos, pasinaudodama bankomatu pasiėmė 50 eurų, tačiau nukentėjusioji I. G. teismui banko sąskaitos išrašo nepateikė ir į kitus teismo posėdžius neatvyko, tačiau prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
Liudytojas – parduotuvės apsaugos darbuotojas – J. K. (J. K.), duodamas parodymus teisme, paaiškino, kad 2015 m. liepos 15 d., apie 12 val., į parduotuvės apsaugos postą atėjo parduotuvės valytoja I. G., kuri pareiškė, kad iš jos rankinės, buvusios rūbinės spintelėje, dingo 50 eurų. Kadangi parduotuvėje pradėjus dirbti E. Š., tai buvo ne pirmas atvejis, kai pas darbuotojus dingsta pinigai, liudytojas J. K. iš karto suprato, kad vagystę galėjo padaryti kaltinamoji E. Š., kuri dažnai vaikščiojo į darbuotojų rūbinę, nors turėjo dirbti prekybos salėje. I. G. paprašė liudytojo J. K. peržiūrėti vaizdo įrašus ir nustatyti, kas vaikščiojo į darbuotojų rūbinę, o pati nuėjo dirbti. Liudytojas J. K. peržiūrėjęs įrašus ir nustatęs, kad į rūbinę vaikščiojo kaltinamoji E. Š., iš karto pakvietė parduotuvės direktorę, kuriai parodė rastus vaizdo įrašus. Direktorė, pažiūrėjusi vaizdo įrašus, nusprendė pasikviesti E. Š. ir išsiaiškinti.
Kaltinamosios E. Š. gynėjo prašymu, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 3 dalies reikalavimais, buvo peržiūrėtas prie bylos pridėtas vaizdo įrašas. Vaizdo įrašo peržiūros metu buvo nustatyta, kad teismui pateiktas vaizdo įrašas susideda iš keturių atskirų vaizdo įrašų, padarytų stebėjimo kamera Nr. 19, kurių trukmė yra nuo 19 sekundžių iki 3 minučių 2 sekundžių, ir kuriuose užfiksuota, kaip kaltinamoji E. Š. iš prekių sandėlio nueina į kitą patalpą (pirmas ir trečias vaizdo įrašai), o vėliau iš tos kitos patalpos grįžta į prekių sandėlį (antras ir ketvirtas vaizdo įrašai). Teismui pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kad vaizdo įrašai buvo padaryti 2015-07-15 15:03:41 val. (pirmas vaizdo įrašas), 15:04:03 val. (antras vaizdo įrašas) 15:14:02 val. (trečias vaizdo įrašas) ir 15:14:22 val. (ketvirtas vaizdo įrašas). Liudytojas J. K. teisme patvirtino, kad vaizdo įrašuose yra užfiksuoti įvykiai, kurie vyko 2015 m. liepos 15 d. nuo 15:03 val. iki 15:14 val.
Žemesnės instancijos teismas
Peržiūrėjęs teismui pateiktus vaizdo įrašus, liudytojas J. K. taip pat paaiškino, kad iš vaizdo įrašų turinio matyti, kad kaltinamoji E. Š. „vaikšto į apačią <...>“, o kadangi „apačioje“ yra darbuotojų rūbinė, liudytojas J. K. padarė išvadą, kad E. Š. vaikščiojo į darbuotojų rūbinę, todėl J. K. su parduotuvės direktore R. Š., sulyginę „Š. vaikščiojimus į apačią <...>“ su ankstesniu atveju, kai buvo dingę kitos darbuotojos pinigai, nusprendė patikrinti E. Š. rankinę. Liudytojo J. K. teigimu, kaltinamoji E. Š. sutiko, kad būtų patikrinta jos rankinė, todėl parduotuvės direktorė R. Š. patikrino E. Š. rūbų spintelę, o liudytojas J. K. patikrino kaltinamosios rankinę. Patikrinęs kaltinamosios E. Š. rankinę, liudytojas J. K. nustatė, kad rankinėje yra dvi kišenės, vienoje iš kurių yra skylė, ir kurioje už pamušalo jis rado šaukštą, saldainį, nuorūką, magnetą, reklaminį atviruką ir 50 eurų nominalo banknotą. Tuo metu, kai buvo tikrinama jos rankinė, kaltinamoji E. Š., liudytojo J. K. teigimu, elgėsi keistai, visą laiką juokėsi, o vėliau kai ji su parduotuvės direktore ėjo į direktorės kabinetą, kaltinamoji E. Š. kažkam paskambino telefonu (liudytojo J. K. nuomone, ji galėjo skambinti savo mamai) ir pasiskundė, kad ją kaltina pinigų vagyste. Vėliau apie vagystę buvo pranešta policijos pareigūnams, kurie atvykę į parduotuvę, priėmė iš nukentėjusiosios pareiškimą, pasiėmė rastus pas kaltinamąją 50 eurų ir kartu su E. Š. išvyko į policijos komisariatą. Kitus pas E. Š. rastus daiktus policijos pareigūnai pasiimti atsisakė, todėl po kelių dienų tuos daiktus liudytojas J. K. išmetė.
Iš baudžiamojoje byloje esančios (b.l. 3) pažymos apie pranešimą dėl nusikalstamos veikos turinio matyti, kad liudytojas J. K. policijai apie vagystę pranešė 2015 m. liepos 15 d. 16 val. 56 min., o policijos patrulis į įvykio vietą atvyko 2015 m. liepos 15 d. 17:15:51 val.
Liudytoja – parduotuvės direktorė – R. Š. teisiamajame posėdyje pareiškė neprisimenanti aplinkybių, dėl kurių ji yra pakviesta liudyti teisme, todėl teismas teisiamajame posėdyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 4 dalies nuostatomis, perskaitė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
Ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 47) liudytoja R. Š. teigė, kad ji dirba parduotuvėje UAB "(duomenys neskelbtini)", esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vadove. 2015 metais liepos mėnesį, tikslaus laiko ji nepamena, jai apsaugos darbuotojas pasakė, kad iš darbuotojos I. G. spintelės dingo 50 eurų. Prieš savaitę kitai darbuotojai buvo dingę 24 eurai. Pas juos neseniai buvo įsidarbinusi jauna mergina E. Š.. Iki jos įsidarbinimo niekam niekas nebuvo dingęs. Kai vienai iš darbuotojų dingo 24 eurai, tą dieną jie ketino pasikalbėti su E. Š., ją patikrinti, bet ji tą dieną niekam nieko nepasakiusi išėjo iš darbo. Kai dingo I. G. 50 eurų, ji iškart pagalvojo apie E. Š.. Ji kaip tik dirbo, todėl jei gerai pamena, liudytoja R. Š. su apsaugos darbuotoju susirado E. Š. prekybos salėje ir paprašė ateiti iki persirengimo kambarių, kad parodytų savo rankinę. Į klausimą ar ji turi grynųjų pinigų, E. atsakė, kad neturi ir sutiko parodyti savo rankinę. Parodytoje rankinėje buvo piniginė, kuri buvo tuščia, tačiau J. K. pastebėjo rankinės pamušale skylutę. Ir ją patikrinęs rado 50 eurų. E. Š., liudytojos R. Š. teigimu, ėmė aiškinti, kad pinigus jai neva galėjo įdėti draugas. Taip pat ten buvo mažas šaukštelis, kaip spėja liudytoja R. Š., spintelėms atidaryti.
Perskaičius liudytojos R. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, liudytoja R. Š. teisiamajame posėdyje patikslino, kad apie vagystę jai pranešė parduotuvės apsaugos darbuotojas, kuris pasikvietė į savo kabinetą, kuriame jau buvo E. Š. ir paaiškino, kodėl jis nusprendė pakviesti liudytoją R. Š.. Kadangi liudytojos R. Š. teigimu, apsaugos darbuotojas jau buvo apie įvykį pakalbėjęs su E. Š., kaltinamoji pati pasiūlė parodyti savo rankinę ir pati viską išėmė iš rankinės, tačiau apsaugos darbuotojas rankinėje rado skylutę, iš kurios ištraukė 50 eurų. Liudytojos R. Š. teigimu, apsaugos darbuotojui radus pinigus, E. Š. suvaidino labai nustebusi, sakė, kad tai ne jos pinigai, ir ji nežino iš kur jie atsirado. Kai tik buvo rasti pinigai, apie vagystę buvo pranešta policijai, kurios pareigūnai atvykę į parduotuvę ir išsivežė kaltinamąją E. Š. į policijos komisariatą.
Teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo apklausti liudytojai A. K. ir E. P. (E. P.), bei perskaityti liudytojo J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis, b.l. 50).
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o liudytojų parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau liudytojo parodymai pripažįstami įrodymu tik tuo atveju, jeigu jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šioje baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai A. K. ir J. P., duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 37, 50), tiek teisme (liudytoja A. K.), nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl teismas liudytojų A. K. ir J. P. parodymų nelaiko įrodymais, jų nevertina ir priimdamas teismo nuosprendį, jais nesivadovauja.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojo E. P. (E. P.) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisme, skyrėsi iš esmės, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis).
Ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 43) liudytojas E. P. teigė, kad E. Š. yra buvusi jo mergina, su kuria jis draugavo ir gyveno kartu apie dvejus metus. Liudytojo E. P. teigimu, jis Emilijos rankinėje jokių savo pinigų, telefono, raktų ar pačios piniginės nelaikydavo. Jeigu ir būtų įdėjęs į rankinę kažką iš savo daiktų, tai ji (E. Š.) apie tai tikrai būtų žinojusi. Jis gali užtikrinti, kad 2015-07-15 E. rankinėje rasti 50 eurų tikrai yra ne jo įdėti. Jis tiksliai nepamena ar ji tuo metu jo klausė apie kokius nors pinigus. Kad ji buvo apkaltinta vagyste, jis žinojo, bet ne daugiau. Ji taip pat sakė jam, kad jai kažkas tuos pinigus pervedė, ar moka, ar tai ji „nuėmė nuo bankomato <...>“. Kaip buvo iš tikrųjų liudytojas E. P. nežino, jis tikrai jos nekaltina, o sako tiesą.
Tuo tarpu, duodamas parodymus teisme, liudytojas E. P. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas neteisingai užrašė jo parodymus ir teigė, jog jis žino apie vagystę „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje. Tą dieną, t.y. 2015 m. liepos 15 d., jam telefonu paskambino kaltinamoji E. Š. ir paprašė, kad jeigu kas nors klaus dėl pinigų, sakyti, kad jis įdėjo jai į rankinę 50 eurų, nors tai buvo netiesa, o ir dėti jam pinigus į kaltinamosios rankinę nebuvo jokio reikalo, nes jos finansinė padėtis tuo metu buvo gera, ji nuolat turėjo pinigų, nors niekur nedirbo. Į klausimą, kodėl šių aplinkybių liudytojas E. P. nesakė, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, E. P. atsakė, jog pamiršo apie tai paminėti, nes nuo įvykio buvo praėję daug laiko. Taip pat liudytojas E. P. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad su kaltinamąja E. Š. jie išsiskyrė „nedraugiškai <...>“.
Vertindamas liudytojo E. P. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, teismas pažymi, kad liudytojo E. P. apklausų metu nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, o jo teiginys, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2016 m. sausio 21 d. (b.l. 43), jis neprisiminė esminių bylos aplinkybių dėl to, kad nuo įvykio buvo praėję daug laiko, teismas laiko nelogišku, kadangi teisiamajame posėdyje parodymus jis davė 2017 m. rugpjūčio 9 d., t.y. praėjus daugiau kaip dviem metams po įvykio ir pusantrų metų po jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, tačiau, liudytojo E. P. teigimu, duodamas parodymus teisme, jis puikiai prisiminė visas aplinkybes, susijusias su vagyste, įvykusia 2015 m. liepos 15 d. Be to, neatitinka tikrovės ir liudytojo E. P. teiginys, kad kaltinamoji E. Š. įvykio metu niekur nedirbo, nes šios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad kaltinamoji E. Š. 2015 m. liepos 15 d. dirbo parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, kurioje ir buvo įvykdyta vagystė. Kadangi liudytojo E. P. parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais objektyviais ir neabejotinais įrodymais, o jo ir kaltinamosios E. Š. asmeniniai santykiai nėra geri, teismas liudytojo E. P. parodymus laiko nepatikimais ir nepripažįsta jų įrodymu šioje baudžiamojoje byloje.
Faktas, kad liudytojams J. K. ir R. Š., patikrinus kaltinamosios E. Š. rankinę, joje buvo rastas 50 eurų nominalo banknotas, pats savaime, neįrodo, kad būtent šis banknotas buvo slaptai pagrobtas iš nukentėjusiosios I. G.. Už skylės kaltinamosios E. Š. rankinės pamušale, be 50 eurų nominalo banknoto, taip pat buvo rasti ir kiti daiktai - šaukštas, saldainis, nuorūka, magnetas ir reklaminis atvirukas, t.y. daiktai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar ribojama, todėl ta aplinkybė, kad pinigai pas kaltinamąją E. Š. buvo rasti už rankinės pamušalo, pati savaime neduoda pagrindo teigti, kad 50 eurų banknotas buvo slepiamas už pamušalo. Be to, pagrįstų abejonių kelia ir kaltinamosios E. Š. rankinės apžiūros teisėtumas. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimais, apsaugos darbuotojas turi teisę, turėdamas duomenų, leidžiančių įtarti, kad saugomame objekte rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, pareikalauti iš įtariamo teisės pažeidėjo parodyti su savimi turimus daiktus ir juos, gavęs jo žodinį ar rašytinį sutikimą, apžiūrėti. Nors liudytojų J. K. ir R. Š. teigimu, kaltinamoji E. Š. davė žodinį sutikimą apžiūrėti jos rankinę, tačiau kaltinamoji E. Š. 2015 m. liepos 15 d. buvo nepilnametė, todėl ribotai veiksnaus fizinio asmens (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.5 straipsnio 1 dalis, 2.7 straipsnis), duotas žodinis leidimas atlikti faktinę asmens kratą, nesant jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą, sutikimo, negali būti vertinamas kaip tokio asmens valios išreiškimas, kadangi dėl savo amžiaus toks asmuo gali nesuvokti veiksmo, kurio atlikimui jis duota sutikimą, esmės ir galimų pasekmių. Be to, sutinkamai su Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apsaugos darbuotojas privalo nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika. Šios įstatymu įtvirtintos pareigos liudytojas – parduotuvės apsaugos darbuotojas – J. K., nevykdė. Nustatyta, kad nukentėjusioji I. G. apie įvykdytą vagystę parduotuvės apsaugos darbuotojui J. K. pranešė laikotarpiu nuo 12 iki 13 val., tik iš nukentėjusiosios išgirdęs, kad dingo jai priklausantys 50 eurų, liudytojas J. K. pareiškė, kad žinantis, kas pagrobė nukentėjusiosios I. G. pinigus, todėl pažadėjo viskuo pasirūpinsiąs. Tačiau vietoje to, kad apie įvykusią vagystę, kaip jį įpareigoja įstatymas, nedelsdamas praneštų policijai, liudytojas J. K. savo iniciatyva pradeda rinkti „įrodymus“ prieš kaltinamąją E. Š., o sulaukęs, kada ji praėjus 2-3 valandoms po vagystės du kartus iš prekių sandėlio nueina į patalpas, kuriose yra darbuotojų rūbinė, padaro stebėjimo kameros įrašus ir juos pateikia parduotuvės direktorei R. Š. kaip E. Š. padarytos vagystės įrodymus ir šių vaizdo įrašų pagrindu pasiūlo parduotuvės direktorei apžiūrėti kaltinamosios E. Š. rankinę ir rūbų spintelę, kas vėliau ir buvo padaryta. Tačiau šie vaizdo įrašai, kaip minėta, buvo padaryti 2015 m. liepos 15 d. 15:03 – 15:14 val., t.y. ne vagystės metu, o praėjus 2-3 val. po vagystės, todėl šie vaizdo įrašai negalėjo būti duomenimis, leidžiančiais įtarti, kad E. Š. padarė nusikalstama veiką, todėl leidžiančiais pagal įstatymą atlikti kaltinamosios E. Š. daiktų (rankinės ir rūbų spintelės) apžiūrą. Be to, atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusiosios I. G. teigimu, apsaugos darbuotojas J. K. nurodė jai pareiškime policijai nurodyti, kad pareiškėja įtaria, jog pinigus paėmė E. Š., nors nukentėjusioji I. G. kaltinamosios E. Š. anksčiau nebuvo mačiusi ir nepažinojo. Taigi, visa apsaugos darbuotojo J. K. veiksmų seka, nuo to momento, kai nukentėjusioji I. G. pranešė jam apie įvykdytą vagystę iki kaltinamoji E. Š. ir pas ją rasti pinigai buvo perduoti policijos pareigūnams, buvo sąlygoti išankstinės liudytojo J. K. nuomonės, kad vagystę įvykdyti galėjo tik kaltinamoji E. Š. ir šis išankstinis J. K. nusistatymas įtakojo ne tik jo paties, bet ir parduotuvės direktorės R. Š. parodymus bei veiksmus kaltinamosios E. Š. atžvilgiu, todėl teismas daro išvadą, kad liudytojų J. K. ir R. Š. parodymai šioje baudžiamojoje byloje nėra patvirtinti kitais neabejotinais ir įstatymo leistinais būdais gautais įrodymais, todėl yra nepatikimi ir negali būti pagrindu teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; 2K-269/2013; 2K-111/2014 ir kt.), kad sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kaltinamojo kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, įtvirtinančiu kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises teikti įrodymus ir ginčyti kitos šalies argumentus, tuo tarpu kaltinamojo padėtis baudžiamajame procese yra apibrėžta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl jis atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tuo atveju, jeigu jo kaltė nusikalstamos veikos padarymu yra neginčijamai įrodyta. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamoji E. Š. padarė kvalifikuotą vagystę, o teismas išnaudojo visas galimybes kilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti, tačiau šių abejonių pašalinti nepavyko, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo kaltinamoji E. Š. turi būti išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 28) nukentėjusioji I. G. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė išieškoti nusikalstama veika jai padarytą 50 eurų dydžio turtinę žalą. Kadangi kaltinamoji E. Š. turi būti išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiosios I. G. pareikštas civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Pas kaltinamąją E. Š. buvo rastas ir paimtas 50 eurų nominalo banknotas, kuris buvo apžiūrėtas (b.l. 51-54) ir po apžiūros perduotas saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių (b.l. 55-56). Šie pinigai nėra turtas, kuris gali būti konfiskuojamas, duomenų, kai šie pinigai buvo pagrobti iš nukentėjusiosios I. G. ir yra nusikalstamos veikos rezultatas, taip pat nėra, todėl šie pinigai, nuosprendžiui įsiteisėjus, turi būti grąžinti E. Š., kaip teisėtai pinigų savininkei (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,
nusprendžia:
E. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, dėl 50 eurų, priklausančių nukentėjusiajai I. G., vagystės, padarytos įsibraunant į saugyklą, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomosios priemonės E. Š. neskirti.
Nukentėjusiosios I. G. pareikštą 50 eurų dydžio civilinį ieškinį, palikti nenagrinėtą. Išaiškinti I. G., kad ji turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių saugomus 50 eurų, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti E. Š..
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.