- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-17
- Bylos Nr.
- I-3285-362/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00813-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonės Registrų centro
- Kategorijos
- 19.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 19.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. patikslintą skundą dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Č. teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašo panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (8.4.3.)ŠG-2549, panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. cspr1-43, priteisti iš valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo ir valstybės įmonės Registrų centro solidariai turtinės žalos po 241448,87 eur, priteisti solidariai neturtinės žalos po 1 mln. eur.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 22-28) nurodė, kad atsakovas valstybės įmonė Registrų centro Šiaulių filialas (toliau – ir Šiaulių filialas) neįvykdė nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo, įrašė neegzistuojančius duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą. Nevykdė Registrų įstatymo reikalavimo – įregistruoti nekilnojamąjį turtą tik esant tvarkingiems dokumentams. Teigia, kad Registrų centras atliko registraciją esant nepasirašytiems nuosavybės teisių atkūrimo planams, atlikti kadastriniai matavimai neatitiko žemės sklypų dydžių. Nebuvo kreipiamas dėmesys į parašytus protestus, esant nesutapimams neatliekami iš naujo kadastriniai matavimai, kaip to reikalauja įstatymas. Nurodė, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos į žemės sklypus, kurių paskirtis – mažaaukščių namų statyba. Turėjo būti paruošti detalieji planai žemės sklypus panaudoti pagal paskirtį, tačiau tokie detalieji planai neparuošti iki šiol. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad atsakovas skundžiamame rašte piktybiškai nenurodė, kad nėra paruošti detalieji planai, Registrų centras rašte nurodė tik jam galinčių priklausyti sklypų dalis, kurios nepatvirtintos planais ir kadastro žemėlapio ištrauka. Taip pat pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2018 m. vasario 13 d. sprendimu nusprendė palikti galioti Šiaulių filialo 2017 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (8.4.3.)ŠG-2549, tačiau savo sprendime nenurodė kodėl atsisakė vykdyti privalomą antstolio nurodymą, nepareikalavo nutraukti daugkartinius Registrų ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų pažeidimus, neįvertino pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo trūkumų, neatsakė kada bus galima žemės sklypus naudoti pagal paskirtį, kodėl pakartotinai neatlikti kadastriniai matavimai. Mano, kad Šiaulių filialas ir Centrinis registratorius privalėjo patikrinti viską ir pašalinti trūkumus.
Atsiliepimas
Atsakovas valstybės įmonė Registrų centro Šiaulių filialas atsiliepime (b. l. 86-89) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Šiaulių filialas 2017 m. gruodžio 4 d. gavo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą Nr. (31.3E)-, kuriuo buvo persiųstas pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymas. A. Čepulevičius Valstybinės mokesčių inspekcijos prašė išduoti pažymų, gautų iš Registrų centro, kopijas, nes, jo teigimu, „neteisėtai skaičiuojami mokesčiai už neegzistuojantį turtą“. Šiaulių filialas skundžiamu teismui raštu informavo pareiškėją, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi institucija, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perduoda nuosavybės teisių atkūrimo bylą kadastro tvarkytojui, kuris Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka įrašo duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad vadovaujantis aukščiau nurodytu įstatymu, iš institucijų gavęs dokumentus apie pareiškėjo atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus, atsakovas duomenis apie šiuos žemės sklypus įrašė Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Institucijų sprendimai, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, yra nenuginčyti ir galiojantys. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Centriniam registratoriui pateiktame skunde reikalauja išregistruoti žemės sklypus, kurių dalys nuosavybės teise priklauso ir kitiems asmenims. Pareiškėjas su tokiu reikalavimu nesikreipė į Šiaulių filialą ir neprašė pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant žemės sklypus. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą taip pat nepagrįstas. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo ar Centrinio registratoriaus veiksmų, nepateikė įrodymų dėl priteistinos žalos dydžio, patirtą žalą patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų, kurių pagrindu įmonei galėtų būti taikoma atsakomybė.
Tretysis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras atsiliepime (b. l. 83-84) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrystą. Nurodė, kad skundžiamas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. cspr1-43 yra teisėtas ir pagrįstas, jo priėmimo faktiniai ir teisiniai argumentai yra išdėstyti, jis pagrįstas galiojančių teisės aktų nuostatomis, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Šiaulių filialą, iš esmės prašė suteikti informaciją (duomenis), t. y. šiuo prašymu nebuvo prašoma netikslius ir klaidingus duomenis patikslinti ir ištaisyti ar neišsamius papildyti pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį, nebuvo ginčijamas registro įrašų teisėtumas pagal Nekilnojamojo turto registro 4 straipsnį ar nebuvo prašoma atlikti kitus veiksmus nekilnojamojo turto registro įstatymo prasme. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, įvertinusi pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, skundžiamo Šiaulių filialo rašto turinį ir priėmimo pagrindus, konstatavo, kad Šiaulių filialas išsamiai ir motyvuotai, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą ir į jį tinkamai atsakė, priimtas raštas nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų, nusprendė, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Nustatė, kad nėra pagrindo įpareigoti Šiaulių filialą atlikti papildomus veiksmus. Taip pat atsiliepime nurodoma, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie prieštarautų teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo patirta žala yra menama, jos turėjimas nepagrįstas jokiu dokumentu.
Byla dalyje dėl valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 panaikinimo, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. cspr1-43 panaikinimo, nutrauktina.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Č. į teismą kreipėsi patikslintu skundu, kuriuo prašo panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (8.4.3.)ŠG-2549, panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. cspr1-43, priteisti iš valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo ir valstybės įmonės Registrų centro solidariai turtinės žalos po 241448,87 eur, priteisti solidariai neturtinės žalos po 1 mln. eur.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. Č. 2017 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu (b. l. 93), kuriuo prašė „išduoti pažymų kopijas gautas iš Registrų centro“. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija šį pareiškėjo paklausimą persiuntė valstybės įmonei Registrų centrui (b. l. 92). Atsakovas šioje byloje skundžiamu 2017 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 informavo pareiškėją, kad teritorinis registratorius – valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas, gavęs dokumentus apie A. Č. atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka padarė įrašus Nekilnojamojo turto registre, bei nurodė, kokie įrašai apie kokį pareiškėjo turtą yra padaryti. Nesutikdamas su šiuo atsakovo raštu pareiškėjas 2017 m. gruodžio 18 d. skundu kreipėsi Centrinį registratorių. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2018 m. vasario 13 d. sprendime Nr. cspr1-43 (b. l. 6-7) nurodė pareiškėjui, kad Šiaulių filialas pareiškėjui suteikė išsamią informaciją apie atliktus veiksmus, jų pagrindus, taip pat paaiškino teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto kadastrą/registrą nuostatas, susijusias su procedūrų atlikimu. Įvertino, kad atsakymas yra informatyvus ir aiškus.
Teismas pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Todėl ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Tačiau šiame kontekste akcentuotina, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).
Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014). Sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijamas raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam subjektui, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas).
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad institucija, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos perduoda nuosavybės teisių atkūrimo bylą Kadastro tvarkytojui. Kadastro tvarkytojas Kadastro nuostatų nustatyta tvarka duomenis įrašo į nekilnojamojo turto kadastrą.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismui skundžiamu raštu Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas tik nurodė, kokie įrašai bei kokiu pagrindu yra padaryti Nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad pareiškėjas sprendimų, kurių pagrindu padaryti minėti įrašai Nekilnojamojo turto registre, teismui neginčija. Įvertinęs skundžiamo rašto turinį teismas sprendžia, jog šis atsakovo raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. Tai yra informacinio pobūdžio dokumentas (atsakymas) į jo prašymą, adresuotą Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuris iš esmės negali būti siejamas su pareiškėjo tariamai pažeistų teisių gynimu Administracinių bylų teisenos įstatymo reglamentuojamame administraciniame procese. Ginčijamu raštu atsakyta į pareiškėjo prašymą, jame nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, nesuformuluotas joks akivaizdus atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valinis pareiškėjui skirtas patvarkymas, juo nėra keičiama pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis. Atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, konstatuotina, kad pareiškėjas valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 buvo tinkamai informuotas apie Nekilnojamojo turto registre padarytus įrašus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šios bylos faktinę situaciją, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu į teismą dėl šio rašto panaikinimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. raštas Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, t. y. skundžiamas atsakymas nelaikytinas individualiu teisės aktu, o toks raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pareiškėjo nesutikimas su informacinio pobūdžio rašto turiniu yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, kuri savaime nelemia minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas A. Č. taip pat teismo prašo priteisti iš valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo ir valstybės įmonės Registrų centro solidariai turtinės žalos po 241448,87 eur, priteisti solidariai neturtinės žalos po 1 mln. eur.
Patikslintame skunde dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodo, jog jam turėjusį priklausyti turtą 241448,87 eur nurodė Teisingumo ministerija 2018 m. vasario 20 d. rašte Nr. (1.23)7R-1339, neįvertinus visų sklypų kainos ir jų panaudojimo galimybių. Pareiškėjo teigimu, Registrų centras 2017 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 nuslėpė nusikalstamas veikas, nepaaiškino kur ir kaip dingo jam, A. Č., teismo priteista žemė, kodėl nėra sklypų kadastro žemėlapyje, kodėl nevykdomi antstolio nurodymai, neįvardino, kokiais planais pagrįstos sklypų dalys ir kaip jas būtų galima panaudoti pagal paskirtį. Teigia, jog raštas yra niekinis ir parašytas nuslėpti žemės sklypų dingimą ir neteisėtą mokesčių ir delspinigių rinkimą. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos solidariai po 1 mln. eur, nurodė, kad padaryta žala yra žymiai didesnė, prarasta sveikata, dėl mokesčių inspekcijos traumuojančio poveikio jo motinai išsivydėt senatvinė psichozė, brolis taip pat mirė be laiko, nes visą laiką turėjo mokėti neteisėtus mokesčius.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo(CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Šiuo sprendimu teismui nustačius, jog pareiškėjo skundžiami atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens raštai yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, konstatuotina, kad šioje byloje atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinų viešosios (valstybės) atsakomybės, sąlygų, nėra įrodyti. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kad atsakovas savo rašte nuslėpė nusikalstamas veikas, nepaaiškino kur ir kaip dingo pareiškėjui priteista žemė, neįvardino, kokiais planais pagrįstos sklypų dalys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas skundą padavė ne atsakovui, o Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, o ši skundą persiuntė atsakovui. Teismo vertinimu, atsakovas savo kompetencijos ribose išsamiai atsakė, pateikė informaciją būtent tokią, kokios pareiškėjas klausė. Nors pareiškėjas nurodo, jog nurodytas turtas neegzistuoja, pažymėtina, jog duomenys, kaupiami Registrų centre, yra tik priimtų sprendimų, kuriais sukuriama ar panaikinama nuosavybė, išviešinimas, ir patys savaime turtinių teisių nesukuria. Šiuo atveju turtines teise sukuria sprendimai, kurių pagrindu yra padaromi atitinkami įrašai Registrų centre, tačiau šioje byloje nei sprendimai, nei patys įrašai ginčijami nėra. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pagal teismų praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-02 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatinėjant žalos faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad reali žala, kurią pareiškėjas skundo argumentais įrodinėja patyręs, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta.
Nors pareiškėjas teigia patyręs, išgyvenimus, tačiau šioje byloje nenustatyta, jog atsakovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti. Atsižvelgus į tai, neturtinė žala nepriteistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Administracinę bylą dalyje dėl valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (8.4.3.)ŠG-2549 panaikinimo, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. cspr1-43 panaikinimo, nutraukti.
Pareiškėjo A. Č. patikslintą skundą likusia apimtimi atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.