- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-22
- Bylos Nr.
- I-6830-764/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- S. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. U. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 1 000 eurų neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) laikotarpiais nuo 2015-10-02 iki 2015-10-07, nuo 2015-11-13 iki 2015-11-20 ir nuo 2016-01-22 iki 2016-02-05 buvo gydomas pažeidžiant galiojančius teisės aktų reikalavimus, nes palatos buvo perpildytos. Palatoje Nr. 18 sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo durų. Į dušą buvo vedamas kartu su ŽIV, AIDS sergančiais asmenimis, todėl jautė baimę. Palatose nebuvo ventiliacijos sistemos, todėl tvyrojo blogas kvapas. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė stresą, diskomfortą, psichologines kančias, todėl yra įgijęs teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas laikotarpiais nuo 2015-10-02 iki 2015-10-07 (Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 18, kurios plotas 7,33 kv. m, įrengtos 4 lovos), nuo 2015-11-13 iki 2015-11-20 (Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 kv. m, įrengtos 4 lovos) ir nuo 2016-01-22 iki 2016-02-05 (Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 kv. m, įrengtos 8 lovos, ir palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 kv. m, įrengtos 8 lovos). Duomenų, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma su pareiškėju, LAVL neturi, nes galiojantys teisės aktai neįpareigoja jų rinkti ir sisteminti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui ir turi suteikti sveikatos priežiūros paslaugas visiems atvykstantiems asmenims. Be to, skirstydama nuteistuosius ir / ar suimtuosius į palatas, LAVL turi užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų izoliavimo reikalavimų laikymąsi. LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka taip, kad būtų užtikrinti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai. Sanitariniam mazgui įrengti LAVL turi būti taikomos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p., pagal kurį sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamųjų patalpų ploto turi būti atitvertas mūrine sienele. Izoliuodama asmenis, LAVL laikosi teisės aktų reikalavimų ir Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis, pagal kuriuos, ŽIV infekuoti asmenys nuo kitų asmenų izoliuojami tik jų prašymu ar esant objektyvioms priežastims. Nesant prašymo ar objektyvių priežasčių, tokių asmenų izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurių ir nežmonišką elgesį ir baudimą. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos žalos faktą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo S. U. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad galimai padarytą žalą jis kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, palatose neveikė ventiliacijos sistema, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo durų, į dušą buvo vedamas kartu su ŽIV / AIDS sergančiais asmenimis.
Pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 p., iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
LAVL pateikti duomenys patvirtina, kad skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas LAVL praleido 26 dienas ir buvo laikomas – laikotarpiu nuo 2015-10-02 iki 2015-10-07 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 18, kurios plotas 7,33 kv. m, įrengtos 4 lovos, nuo 2015-11-13 iki 2015-11-20 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 kv. m, įrengtos 4 lovos, ir nuo 2016-01-22 iki 2016-02-05 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 kv. m, įrengtos 8 lovos, ir palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 kv. m, įrengtos 8 lovos.
LAVL duomenų, kiek konkrečiai asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju, neturi ir teismui nepateikė. Įvertinęs palatų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir įrengtų miegamų vietų skaičių bei atsižvelgęs į tai, kad LAVL neturi duomenų kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, teismas konstatuoja, kad 26 dienas S. U. nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis palatos plotas.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai ir LAVL patvirtino, kad sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele, todėl negali būti konstatuota, kad LAVL pažeidė galiojančių teisės aktų nuostatas.
Patalpų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 47:2011 47 p. ir Statybos techninio reglamento STR2.09.02:2005 20.1 p. reikalavimus. Šias aplinkybes, atlikęs LAVL gyvenamųjų patalpų patikrinimus, patvirtino ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras (b. l. 21–26).
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 5 d., laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais (70 str. 6 d.).
Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 5 d. nuostatos nustato specialius laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose esančių asmenų izoliavimo reikalavimus ir nustato, kad atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Be to, LAVL vadovaudamasi sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 patvirtintu Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašu, turi užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų tinkamą izoliavimą dėl jų sveikatos būklės. Pagal nurodytą sąrašą, nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.
Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendroje ataskaitoje (CPT/inf(92)3) nurodė, kad nerekomenduotina sergančius kalinius atskirti nuo likusių, nebent to būtinai reikėtų dėl medicininių ar kitų priežasčių, medicininiu požiūriu nėra jokio pateisinimo kaliniui, kurio ŽIV teigiamas ir kuris neserga, izoliuoti.
Nurodyti argumentai patvirtina, kad nei ŽIV, nei AIDS sergantys asmenys neprivalo būti izoliuoti nuo kitų asmenų. Be to, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus dėl baimės užsikrėsti, kadangi nurodytų ligų sukėlėjai buitinių kontaktų metu neperduodami.
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Pareiškėjas teigia, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, įtampą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.
Įvertinęs tai, kad LAVL pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 26 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, iš LAVL pareiškėjas išvyko jo būklei pagerėjus (b. l. 17, 18), konstatuoja, kad S. U. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 260 eurų suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 260 eurų sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 132 ir 134 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. U. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 260 (dviejų šimtų šešiasdešimties) eurų neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.