- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-01
- Bylos Nr.
- A-556-2055-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02352-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (1 t., b. l. 1-2; 102-109), prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, priteisti jai 4 500 Lt neturtinę žalą.
Pareiškėja nurodė, kad 2008 m. spalio 1 d. AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ (toliau – ir Bendrovė) interneto puslapyje ji pirko atsiskaitė (3 750 Lt) kreditine kortele „Sidabrinė VISA“ Nr. (duomenys neskelbtini) (išduota „Swedbank“, AB), kuri susieta su sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) („Swedbank“, AB). 2009 m. sausio 16 d. AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ oficialiai pranešė, kad stabdo savo veiklą (ši informacija buvo paskelbta AB ,,flyLAL-Lithuanian Airlines“ naujienų portalų internetiniuose puslapiuose), todėl pareiškėja 2009 m. sausio 20 d. elektroniniu paštu info@flylal.com (kuriuo buvo nurodyta siųsti pretenzijas) išsiuntė pretenziją AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“. Ši pretenzija buvo užpildyta pagal numatytus reikalavimus (surašytos faktinės aplinkybės, pretenzijos esmė).Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2106-258/2009 iškėlė bankroto bylą AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ir administratoriumi paskyrė UAB ,,Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą“. UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ administruojantis AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ 2009 m. balandžio 30 raštu Nr. 04-8570 atsakė į 2009 m. sausio 20 d. AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ elektroniniu paštu info@flylal.com siųstą pretenziją. „Swedbank“, AB interneto svetainėje buvo išplatintas banko viešas pranešimas, kad nuo 2009 m. sausio 17 d. skrydžių bendrovei „flyLaL“ sustabdžius veiklą, dėl galimybės kompensuoti už nebegaliojančius bilietus klientams į „Swedbank“ rekomenduojama kreiptis tik tuo atveju, jei skrydžio paslaugos buvo apmokėtos „Swedbank“ išleista mokėjimo kortele ir būtent „flyLAL“ elektroninės prekybos svetainėje (http://www.flylal.com/). Bankas nurodė, kad klientų pretenzijos bus registruojamos banke įprasta tvarka ir bus nagrinėjama kortelių mokėjimo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis. Pretenzija bus registruojama tik tuo atveju, jeigu skrydžio bilietas buvo įsigytas aukščiau nurodytomis sąlygomis ir klientas gali pateikti: a) dokumentą, įrodantį paslaugos apmokėjimų, skrydžio datą, maršrutą (pvz., elektroninio bilieto kopijų) ir jei skrydžio bilietas buvo įsigytas „flyLAL“ elektroninės prekybos svetainėje (http://www.flylal. com/); b) AB „flyLAL“ raštą, patvirtinantį apie neįvykusią kelionę (nurodytos priežastys) ir negrąžintų pinigų sumų (nurodytos priežastys). Pareiškėja kreipėsi į banką, tačiau jos pretenzija nebuvo priimta. Banko veiksmus skundė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau - ir VVTAT), tačiau gautas atsakymas jos netenkino, todėl kreipėsi į Seimo kontrolierių, o po to dar kartą į VVTAT. Gauti atsakymai jos netenkino. Pareiškėjos manymu, VVTAT pareigūnai jos skundus tyrė aplaidžiai, tendencingai, nereagavo į Seimo kontrolieriaus teisėtas pastabas ir rekomendacijas, pažeisdami Viešo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Dėl šių VVTAT pareigūnų veiksmų ji dvasiškai išgyveno, patyrė nepatogumus, buvo pažeistas jos teisėtų lūkesčių principas ir negalėjo tinkamai pasinaudoti galimybe apginti vartotojų teises ne teismo tvarka. Pareiškėjos nuomone, tarp VVTAT veiksmų ir jai padarytos žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Pareiškėja nurodė, kad 2009 m. vasario mėnesio pirmoje pusėje nuvyko į „Swedbank“, AB Akropolio KAC (adresu Ozo g. 25, Vilnius) ir pateikė pretenziją dėl 3 750 Lt grąžinimo, tačiau pretenzija nebuvo registruota, nes ji nepateikė iš AB “flyLAL-Lithuanian Airlines” rašto, patvirtinančio faktą apie neįvykusią kelionę ir negrąžintą pinigų sumą. 2009 m. sausio 20 d. ji siuntė pretenziją į AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“, tačiau atsakymo negavo, nes faktiškai bendrovė veiklos jau nebevykdė, ir dar nebuvo paskelbtas bankrotas, todėl tokio rašto pateikti bankui negalėjo. Pakartotinai į banką kreipėsi 2010 m. lapkričio 22 d., tačiau pretenzija nebuvo patenkinta. 2010 m. gruodžio 4 d. pareiškėja kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl neteisėtų „Swedbank“, AB veiksmų. VVTAT skundo tyrimo metu banko „Swedbank“, AB pateiktus įrodymus laikė svarbesniais negu vartotojo ir netinkamai taikė teisės aktus. VVTAT darbuotojai ne tik biurokratiškai tyrė, tačiau net piktnaudžiavo suteiktas įgaliojimais, nes visas faktines aplinkybes vertino išskirtinai tik banko „Swedbank“, AB naudai, jos pateiktų įrodymų nepripažino, prašė pateikti dokumentus, kurie neturi tiesioginės reikšmės minėtam tyrimui. „Visa“ kreditinių kortelių vartotojams suteikiamos papildomos apsaugos priemonės, kurių imperatyviai turi laikytis korteles platinantys subjektai (šiuo atveju - „Swedbank“, AB). Tai patvirtino Lietuvos bankų asociacija (2011 m. gegužės 24 d. LR Seimo kontrolieriaus pažymos Nr. 4D-2011/1-273 2.6 p.) ir “VISA Incorporated“ (VVTAT rašto Nr. 4-6122, 2011 m. liepos 21 d., 2 p.). Bankai, vadovaudamiesi “VISA Incorporated“ vartotojų apsaugos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), vartotojams taiko papildomas apsaugos priemones, pagal kurias vartotojams turi sugrąžinti pinigines lėšas už autorizuotas operacijas, jeigu vartotojas prekių ir paslaugų negauna arba bankrutuoja paslaugos teikėjas ar prekių pardavėjas. Šios taisyklės galioja tik vartotojams už paslaugą mokėjusiems kreditine mokėjimo kortele, o, vartotojai atsiskaitę paprastomis debeto kortelėmis, negalėjo tikėtis atgauti lėšų. 2006 m. liepos 13 d. pasirašydama kreditinės mokėjimo kortelės „Sidabrinė VISA“ Nr. (duomenys neskelbtini) sutartį su „Swedbank“, AB, sumokėjo mokesčius atsižvelgiant į viešai skelbiamas, reklamuojamas papildomas apsaugos priemones ir pagrįstai tikėjosi, kad jai bus sugrąžinti sumokėti pinigai, jei atsiskaitys kreditine kortele ir negaus paslaugos. VVTAT neskiria sąvokų ir pasisakė tik apie paprastas mokėjimo (debeto) korteles. VVTAT ginčą nagrinėjo neatsižvelgiant į ,,VISA Incorporated“ taisykles, nepripažino, kad kreditinės kortelės turėtojui galioja papildoma apsauga, reglamentuota „VISA Incorporated“ taisyklėse. 2010 m. lapkričio 30 d. „Swedbank“, AB ir VVTAT raštuose neneigia, kad už paslaugą atsiskaičius „Visa“ kreditine kortele pareiškėja įgijo teisę į papildomą apsaugą. VVTAT 2011 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 10-58 3 punkte pripažįsta, kad „Tarptautinė mokėjimo kortelių organizacija „VISA Incorporated“ įpareigoja korteles platinančius ir jas aptarnaujančius subjektus suteikti kortelės turėtojui papildomą apsaugą, kai nėra suteikiamos kortele apmokėtos paslaugos, 6 punkte pripažįsta, kad ji, kaip kreditinės kortelės turėtoja, turėjo teisę į papildomą apsaugą, tačiau teigia, jog praleido 60 kalendorinių dienų terminą, per kurį vartotoja turėjo teisę kreiptis į banką ir ginčyti sąskaitoje atliktą operaciją bei reikalauti atlyginti nuostolius. Bankas teigė, jog vartotoja per pranešime nurodytus terminus nesikreipė nei į banką, nei į Bendrovės bankroto administratorių. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į VVTAT, jos pakartotiniai skundai buvo perduodami tirti (2010 m. gruodžio 3 d. skundą (reg. Nr. 7-2352)) Ekonominių interesų departamento Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vedėjai A. P., tuo pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 d. nuostatas, „kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.“ Pareiškėjo manymu, jos skundą turėjo tirti kitas asmuo, o ne tas pareigūnas, kurio veika buvo apskųsta ir kompetentingos institucijos - LR Seimo kontrolieriaus, pripažinta netinkama, biurokratiška. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2011 m. lapkričio 4 d. pažymoje Nr. 4D-20111\-954 nustatė, kad VVTAT padarė minėtą pažeidimą. Pakartotinis tyrimas VVTAT buvo vilkinamas, nesilaikoma LR Seimo kontrolieriaus nurodytų terminų. LR Seimo kontrolierius 2011 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 4D-2011/1-273/3D/203 nurodė VVTAT jos skundą išnagrinėti vadovaujantis teisės aktais, apie nagrinėjimo rezultatus prašė informuoti iki 2011 m. liepos 11 d. VVTAT atsakymą išsiuntė tik 2011 m. liepos 21 d. (reg. Nr. 4-6122). Pareiškėjos nuomone, VVTAT atmetė jai palankius įrodymus, t. y. nevertino kaip įrodymų jos pateiktos pretenzijos AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“, nors ją pripažino UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. VVTAT neteisingai nurodo, kad „iš šios pretenzijos taip pat nėra galimybės nustatyti, kada pretenzija buvo išsiųsta bendrovei, kada bendrovė šią pretenziją gavo ir ar ją gavo “. Jos ginčui su „Swedbank“, AB taikomas pretenzijos padavimo terminas nebuvo nustatytas pasirašytoje sutartyje su „Swedbank“, AB. VVTAT be jokių motyvų nurodė, jog bankas elgėsi sąžiningai ir neklaidino nurodydamas pranešime, jog vartotojų skundus nagrinės laikydamasi sutartyje nurodytų sąlygų bei terminų. VVTAT neteisingai nurodo, kad ji nepateikė bankui dokumentų, įrodančių paslaugos apmokėjimą, skrydžio datą, maršrutą (pvz., elektroninio bilieto kopiją), ir kad skrydžio bilietas buvo įsigytas „flyLAL“ elektroninės prekybos svetainėje, nes „Swedbank“, AB buvo pateikti visi dokumentai įrodantys paslaugos apmokėjimą, buvo pateikta net detalūs kreditinės kortelės išrašo duomenys, taip pat pridėti kiti dokumentai. VVTAT 2011 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 10-58 nuorašą jai išsiuntė 2011 m. vasario 9 d. raštu Nr. 4-938, tai yra ne per 3 darbo dienas, kaip numatyta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 4 punkte o per 5 darbo dienas, tuo pažeidžiant minėtą įstatymą. Seimo kontrolierius rekomendavo VVTAT direktoriui F. P. imtis priemonių, kad būtų pradėtas tarnybinis tyrimas ir įvertintas valstybės tarnautojų, nagrinėjusių 2010 m. gruodžio 4 d. skundą, darbas. Valstybės tarnautojas, pagal Valstybės tarnybos įstatyme numatytus valstybės tarnautojų etikos principus, privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų; asmeniškai atsakyti už savo sprendimus, pateikti savo sprendimų motyvus. Valstybės tarnautojas privalo pareiškėjų skundus išnagrinėti išsamiai, teisingai, pagal tai institucijai, kurioje jis dirba, numatytą kompetenciją. Valstybės įstaigos pagal Konstituciją privalo tarnauti žmonėms.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su pretenzijomis nesutiko ir skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 111-119).
Atsakovas atsiliepime teismui paaiškino, kad VVTAT 2010 m. gruodžio 7 d. gavo pareiškėjos 2010 m. gruodžio 3 d. skundą dėl neteisėtų „Swedbank“, AB veiksmų, kuriame nurodė, jog 2008 m. spalio 1 d. AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ interneto puslapyje pirko skrydžio bilietus Vilnius - Niujorkas - Vilnius, išvykimo data – 2009 m. gegužės 10 d. Už bilietus vartotoja atsiskaitė kreditine kortele „Sidabrinė VISA“ Nr. XXXX XXXX XXXX (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kreditinė kortelė). „Swedbank“, AB interneto svetainėje, adresu http://vvvvw.swedbank.lt/articles/view/911 buvo išplatintas viešas pranešimas, kad nuo 2009 m. sausio 17 d. skrydžių bendrovei „flyLaL“ sustabdžius veiklą, dėl galimybės kompensuoti už nebegaliojančius bilietus klientams į „Swedbank“ rekomenduojama kreiptis tik tuo atveju, jei skrydžio paslaugos buvo apmokėtos „Swedbank“ išleista mokėjimo kortele ir būtent „flyLAL“ elektroninės prekybos svetainėje (http://www.flylal.com/). 2009 m. sausio 16 d. AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ oficialiai pranešė, kad stabdo savo veiklą, todėl pareiškėja 2009 m. sausio 20 d. AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ išsiuntė pretenziją, tačiau į pretenziją nebuvo atsakyta. 2009 m. vasario mėnesio pirmoje pusėje pareiškėja nuvyko į „Swedbank“, AB Akropolio klientų aptarnavimo centrą (Ozo g. 25, Vilnius) ir prašė priimti pretenziją dėl piniginių lėšų už neįvykusį skrydį grąžinimo, tačiau vadybininkė nurodė, kad pretenzijos nepriims tol, kol pareiškėja iš AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ nepateiks rašto, patvirtinančio, jog kelionė neįvyko ir, kad AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ negrąžino pinigų sumos. Pareiškėja skunde VVTAT nurodė, kad negalėjo pateikti AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ atsakymo, kadangi ji neatsakė į pretenziją. Pareiškėja VVTAT prašė įpareigoti „Swedbank“, AB kompensuoti patirtus nuostolius, t. y. grąžinti 3 750 Lt. VVTAT 2010 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 4-9618 kreipėsi į „Swedbank“, AB ir paprašė pateikti paaiškinimus ir informaciją dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių. „Swedbank“, AB 2010 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. SR-57400 VVTAT informavo, kad informaciją klientams dėl pretenzijų AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ paskelbė viešai 2009 m. sausio 21 d. internetiniame puslapyje http://www.swedbank.lt/articles/view/911, kurioje aiškiai yra nurodyta, jog klientų pretenzijos dėl „Swedbank VVTAT, AB išleista mokėjimo kortele per AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ autorizuotų mokėjimo operacijų, jei bendrovė paslaugos nesuteikė, nagrinėjamos mokėjimo kortelių sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis. „Swedbank“, AB nurodė, kad neturi jokių duomenų, kad po pretenzijos pateikimo AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ pareiškėja būtų kreipusis į banką bei kad kreipėsi į „Swedbank“, AB anksčiau nei 2010 m. lapkričio 25 d. VVTAT pakartotinai 2010 m. gruodžio 27 d. raštu 4-10135 kreipėsi į „Swedbank“, AB ir pasiūlė atkreipti dėmesį, kad pareiškėja neskundžia „Swedbank“, AB atlikto mokėjimo pavedimo. 2011 m. sausio 7 d. „Swedbank“, AB pateikė VVTAT atsakymą Nr. SR-1315, kuriame nurodė, kad tinkamai vykdė su pareiškėja sudarytos Mokėjimo kortelių aptarnavimo sutarties sąlygas, suteikė kreditą ir sudarė galimybę pareiškėjos vardu atidarytoje sąskaitoje įvykdyti mokėjimo operaciją ir tinkamai atsiskaityti su AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ už perkamus bilietus kreditine kortele. Iš vartojimo kredito kylantys įsipareigojimai abiejų šalių buvo vykdomi ir nė viena šalis dėl to viena kitai pretenzijų neturi. „Swedbank“, AB nurodė, kad sudaryta mokėjimo kortelių sutartis nėra sutartis dėl tam tikro daikto ar paslaugos pirkimo. „Swedbank“, AB atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir atlyginti patirtus nuostolius. VVTAT 2011 m. vasario 2 d. priėmė nutarimą Nr. 10-58 „Dėl J. S. prašymo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo nutarė netenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo. 2011 m. balandžio 11 d. VVTAT gavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 4D-2011/1-273/3D-751, kuriame nurodoma, kad Seimo kontrolierius gavo pareiškėjos skundą dėl VVTAT pareigūnų galimo biurokratizmo. Minėtu raštu Seimo kontrolierius paprašė pateikti išsamią ir teisės aktais pagrįstą informaciją. VVTAT 2011 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 4-3206 Seimo kontrolieriui pateikė išsamius atsakymus. 2011 m. gegužės 26 d. VVTAT gavo Seimo kontrolieriaus 2011 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 4D-2011/1-273/3D-1203 atsiųstą Seimo kontrolieriaus 2011 m. gegužės 24 d. pažymą Nr. 4D-2011-1-273 „Dėl J. S. skundo prieš Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą“ (toliau – ir 2011 m. gegužės 24 d. pažyma). 2011 m. gegužės 24 d. pažyma Seimo kontrolierius nusprendė pareiškėjos skundą dėl VVTAT pareigūnų galimo biurokratizmo nagrinėjant jos 2010 m. gruodžio 3 d. skundą pripažinti pagrįstu ir VVTAT direktoriui F. P. rekomendavo atkreipti dėmesį į pažymoje nurodytas išvadas ir siūlyti imtis priemonių, kad pareiškėjos 2010 m. gruodžio 3 d. skundas būtų išnagrinėtas vadovaujantis teisės aktais. VVTAT 2011 m. liepos 12 d. raštu Nr. 4-5812, vykdydama Seimo kontrolieriaus 2011 m. gegužės 24 d. pažymoje nurodytą rekomendaciją, Seimo kontrolieriui pateikė paaiškinimus. Taip pat VVTAT 2011 m. liepos 21 d. raštu Nr. 4-6122 pateikė paaiškinimus pareiškėjai. 2011 m. rugpjūčio 29 d. VVTAT gavo Seimo kontrolieriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 4D-2011/1-954/3D-2108, kuriame nurodoma, kad Seimo kontrolierius gavo pakartotinį pareiškėjos skundą dėl VVTAT pareigūnų galimo biurokratizmo, piktnaudžiavimo ir paprašė pateikti išsamią ir teisės aktais pagrįstą informaciją dėl pareiškėjos 2011 m. liepos 29 d. skundo, adresuoto Seimo kontrolieriui. VVTAT 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 4-8081 pateikė atsakymą ir paaiškinimus dėl 2011 m. liepos 29 d. skundo. 2011 m. lapkričio 4 d. Seimo kontrolierius priėmė pažymą Nr. 4D-2011/1-954, kuria pareiškėjos pakartotinį skundą patenkino iš dalies. Reaguodama į šią pažymą, VVTAT 2011 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 4-10570 pateikė Seimo kontrolieriui paaiškinimus dėl 2011 m. lapkričio 4 d. pažymoje išdėstytų pastabų ir rekomendacijų. VVTAT neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos ir negali kilti prievolė atlyginti neturtinę žalą. VVTAT pareiškėjos 2010 m. gruodžio 3 d. skundą nagrinėjo vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2007, Nr. 12-488) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 22 straipsnio 1 dalies 6 punktu, taip pat Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21-27 straipsniuose numatyta išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, ištyrusi ginčo aplinkybes, turimus rašytinius įrodymus, šalių pateiktus išaiškinimus. VVTAT komisijos motyvai, argumentai ir teisės aktai, kuriais buvo vadovaujamasi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, buvo išdėstyti nutarime. VVTAT nutarimas, kuriuo vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka buvo išspręstas tarp pareiškėjos ir „Swedbank“, AB kilęs ginčas, yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio. Teisės aktai nenumato tvarkos, kuria vadovaujantis galima būtų apskųsti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimą, nurodytą Vartotojų teisiu apsaugos įstatymo 27 straipsnyje. Teisinius santykius tarp banko ir kliento reglamentuoja civilinės teisės normos. Ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-182/2009). Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnyje taip pat nustatyta, kad kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Nagrinėjamu atveju nutarimas atitinka visus Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatytus reikalavimus, VVTAT nepažeidė reglamentuotos ginčo nagrinėjimo procedūros, ginčą išnagrinėjo laiku, vadovaudamasi teisės aktais, neviršijo savo kompetencijos, todėl pareiškėjos argumentai, kad nutarimas yra neteisėtas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Nesutikdama su VVTAT nutarime išdėstyta pozicija, pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą dėl kilusio ginčo išsprendimo. Argumentai, susiję su nutarimo pagrįstumu, įrodymų vertinimu ar materialinių normų taikymu, negali būti vertinami, yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Pareiškėja nenurodė, kokiems teisės aktams prieštaraujant ir kokie konkretūs veiksmai VVTAT buvo atlikti neteisėtai, viršijant kompetenciją ar pažeidžiant ginčo ne teisme reglamentuojamą procedūrą. Seimo kontrolierius neįvardijo konkrečiai, kokius teisės aktus VVTAT pažeidė. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos išvada savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (LVAT administracinė byla Nr. A143-1642-05). Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad VVTAT vilkino pakartotinį tyrimą ir nesilaikė Seimo kontrolieriaus nurodytų terminų, nurodytų pažymoje Nr. 4D-2011/1-273. VVTAT 2011 m. liepos 12 d. raštu Nr. 4-5812 pateikė išsamią informaciją apie rekomendacijos nagrinėjimo rezultatus. Įvertino Seimo kontrolieriaus pastabas, pakartotinai išsamiai 2011 m. liepos 21 d. raštu Nr. 4-6122 paaiškino aplinkybes dėl ginčo esmės nustatymo, dėl aplinkybių įvertinimo, dėl įrodymų atmetimo. Minėtu raštu pareiškėjai buvo paaiškinta, kokiu pagrindu yra atmetamas jos 2010 m. gruodžio 3 d. skunde nurodytas reikalavimas. VVTAT neturėjo prievolės pareiškėjai pateikti pakartotinio paaiškinimo iki 2011 m. liepos 11 d, o Seimo kontrolierius apie rekomendacijos vykdymą buvo informuotas tinkamai, todėl pareiškėjos argumentas dėl pakartotinio tyrimo vilkinimo yra nepagrįstas. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pakartotinio tyrimo ne teisme tvarka terminų. VVTAT nuomone, nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad VVTAT 2011 m. liepos 4 d. rašte Nr. 4-5558 nurodytas terminas pateikti įrodymus iki 2011 m. liepos 12 d. yra nepalankus ir neprotingas. Pareiškėja nurodė, kad ji minėtą tarnybos raštą gavo tik 2011 m. liepos 11 d., tačiau pareiškėja 2011 m. liepos 12 d. el. paštu pateikė prašomus dokumentus, t. y. gavus 2011 m. liepos 4 d. raštą 2011-07-11, pareiškėja kitą dieną pateikė prašomus dokumentus. VVTAT nuomone, Seimo kontrolierius pažymose nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų. VVTAT tyrimo metu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o ypač tokių, kurie būtų galėję sąlygoti pareiškėjos neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjos argumentai, kad VVTAT atliko neteisėtus veiksmus ir kad tokius neteisėtus veiksmus patvirtino Seimo kontrolierius pažymomis, yra nepagrįsti ir atmestini. Seimo kontrolierius 2011 m. lapkričio 4 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-954 pasiūlė imtis priemonių, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų pradėtas tarnybinis tyrimas ir įvertintas valstybės tarnautojų, nagrinėjusių pareiškėjos 2010 m. gruodžio 3 d. skundą, darbas. VVTAT direktoriaus 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 1-578 buvo sudaryta komisija. Komisija 2011 m. gruodžio 19 d. VVTAT direktoriui pateikė išvadą Nr. 3-745, kurioje, įvertinus visas aplinkybes ir paaiškinimus, nurodė, jog Ekonominių interesų departamento Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vedėja A. P. nepadarė tarnybinio nusižengimo ir pasiūlė atkreipti VVTAT departamentų direktorių ir skyrių vedėjų dėmesį dėl teisės aktuose nustatytų terminų ir Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies laikymosi. VVTAT direktorius 2011 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-652 pripažino, kad A. P. tarnybinio nusižengimo nepadarė. Pareiškėja nurodo, kad dėl VVTAT neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą - išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nepateikė paaiškinimų dėl jai tariamai padarytos žalos, nenurodo kaip ši žala jai pasireiškė, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokios žalos atsiradimą. Taip pat pareiškėja nepateikė įrodymų, jog jos patirti išgyvenimai ir nepatogumai yra ne vienkartinio, o ilgalaikio pobūdžio ir neigiamas poveikis sudarė tokias kliūtis, kurios yra sunkiai įveikiamos. Pareiškėja nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad būtent dėl VVTAT neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą. Be to, neaišku, kuo remiantis pareiškėja neturtinę žalą vertina 4 500 Lt dydžiu. Neturtinės žalos padarymo faktas įrodinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalies taisykles. Šiuo atveju pareiškėja apsiribojo kai kurių Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje pateiktos neturtinės žalos sąvokos elementų išvardijimu. Atsakovas nurodė, kad rekomendacinio nutarimo priėmimas negalėjo sąlygoti pareiškėjos nepatogumų, dvasinių išgyvenimų ar kitokių nemalonumų kilimą, dėl kurių ji būtų patyrusi 4 500 Lt neturtinę žalą. Pareiškėja neįrodė patirtos neturtinės žalos fakto. Taigi neturėjo galimybes pagrįsti ir priežastinio ryšio tarp VVTAT neteisėtų veiksmų bei neturtinės žalos atsiradimo. Todėl net ir nustačius neteisėtus VVTAT veiksmus, civilinė atsakomybė VVTAT nekyla, nes pareiškėja nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo fakto, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (2 t., b. l. 112-121) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėja 2010 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į VVTAT su skundu dėl neteisėtų „Swedbank“, AB veiksmų, vengiant grąžinti 3 750 Lt, sumokėtų naudojantis kreditine kortele „Sidabrinė Visa“. Išnagrinėjusi skundą, VVTAT 2011 m. vasario 2 d. priėmė nutarimą Nr. 10-58, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimus. Nutarime komisija konstatavo, kad tarp vartotojos J. S. (toliau – ir Vartotoja) ir „Swedbank“, AB (toliau – ir Bankas) 2006 m. liepos 13 d. buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu tarp šalių susiklostė vartojimo kredito sutartiniai teisiniai santykiai. Vadovaujantis CK 6.886 straipsnio 1 dalimi, vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteikti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui) kreditą atidėto apmokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu, kreditus, įskaitant einamosios sąskaitos kreditą, bendrosios vienkartinės sumos kreditą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą. Ginčas tarp Vartotojos ir Banko kilo dėl nuostolių atlyginimo, atsiradusių neįvykus skrydžiui Vilnius - Niujorkas - Vilnius dėl Bendrovės bankroto, už bilietus atsiskaičius Banko Kreditine kortele. Bankas 2011 m. sausio 7 d. raštu Nr. SR-1315 pažymėjo, jog bankas, pageidaudamas platinti VISA mokėjimo korteles, sutinka, t. y. akceptuoja Tarptautinės mokėjimo kortelių organizacijos „Visa Incorporated“ patvirtintą taisyklių rinkinį, reglamentuojantį atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis proceso organizavimą, reikalavimus mokėjimo terminalams, prekės ženklui, rekomendacijas dėl prekybininkų atrinkimo ir t. t. Bankas nurodė, jog šios Taisyklės reguliuoja santykius tarp mokėjimo korteles išleidusių ir aptarnaujančių bankų ar atitinkamai santykius su mokėjimo kortelių organizacija, tačiau nereguliuoja vartotojų ir Banko santykių, ir atsiskaitymo santykių, kadangi jie yra reguliuojami Europos Sąjungos ir valstybių narių patvirtintais teisės aktais. Bankas, vadovaudamasis minėtomis Taisyklėmis, buvo suteikęs galimybę vartotojams, kurie Banko išleista mokėjimo kortele per Bendrovės autorizavimo mokėjimo operaciją ir jiems paslaugos nebuvo suteiktos, susigrąžinti sumokėtas lėšas ir 2009 m. sausio 21 d. paskelbė viešą informaciją Banko internetiniame puslapyje. Pranešime buvo nurodyta, kad vartotojų pretenzijos bus nagrinėjamos kortelių sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis. Sutarties 15.1 punkte nustatytas 60 kalendorinių dienų terminas, per kurį Vartotoja turėjo teisę kreiptis į Banką ir ginčyti sąskaitoje atliktą operaciją bei reikalauti atlyginti nuostolius. Bankas teigė, jog Vartotoja per pranešime nurodytus terminus nesikreipė nei į Banką, nei į Bendrovės bankroto administratorių. Vartotoja dėl ne nuo Banko priklausančių priežasčių praleido visus pretenzijai pateikti nustatytus terminus. VVTAT padarė išvadą, kad Bankas tinkamai įvykdė tiek sutartinius, tiek Taisyklėse nustatytus reikalavimus dėl vartotojų pretenzijų nagrinėjimo bei nuostolių kompensavimo Bendrovei nevykdant numatytų skrydžių ir atsisakė tenkinti vartotojos J. S. prašymą dėl nuostolių atlyginimo. 2011 m. liepos 4 d. VVTAT pranešė pareiškėjai, kad gavo Seimo kontrolieriaus pažymą dėl jos skundo tyrimo. Rašte dar kartą paaiškino, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų kam nors reiškusi pretenzijas dėl neįvykusio skrydžio ir prašė pateikti duomenis, patvirtinančius, kad ji kreipėsi į banką, bendrovę, bendrovės bankroto administratorių ar civilinės aviacijos departamentą. Pareiškėja 2011 m. liepos 12 d. pateikė VVTAT atsakymą, kuriame nurodė, kad ji negalėjo pateikti bankui skrydžių bendrovės atsakymo, nes pastaroji neatsakė į jos pretenziją dėl to, jog faktiškai jau nevykdė veiklos, o bankrotas dar nebuvo paskelbtas. VVTAT 2011 m. liepos 21 d. informavo pareiškėją, kad pakartotinai ištyrė jos skundą. Paaiškino, kad ji kreipėsi į VVTAT praėjus 22 mėnesiams po to, kai bendrovei buvo paskelbtas bankrotas. Dėl terminų (6 mėn.) praleidimo VVTAT neturėjo pagrindo pradėti nagrinėti skundą ir skirti baudą dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo. VVTAT pasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių, pateikė jų vertinimą, nurodė argumentus, kuriais remiantis atmetė įrodymus. VVTAT, išanalizavusi visus duomenis, reziumavo, kad duomenų, patvirtinančių, jog tiek per sutartyje numatytą 60 dienų terminą, tiek per ,,VISA Incorporated“ vartotojų apsaugos taisyklėse numatytą 120 dienų terminą pareiškėja būtų reiškusi pretenzijas bankui, nenustatyta. Todėl padarė išvadą, jog bankas tinkamai vykdė tiek sutartinius, tiek Taisyklių reikalavimus dėl vartotojų pretenzijų nagrinėjimo bendrovei nevykdant numatytų skrydžių. Pareiškėjos skundas buvo įvertintas kaip nepagrįstas, o jai buvo išaiškinta teisė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir spręsti ginčą iš esmės. Buvo atkreiptas dėmesys, kad VVTAT sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir ginčo šalims neprivalomi. VVTAT sprendimus pareiškėja skundė Seimo kontrolieriui. Pastarasis abiem atvejais surašė rekomendacinio pobūdžio pažymas, kuriose pateikė savo samprotavimus dėl VVTAT darbuotojų atlikto tyrimo ir prašė atsižvelgti į tas rekomendacijas. Seimo kontrolieriaus išvadose buvo pasisakoma dėl VVTAT padaryto duomenų vertinimo, išsakoma subjektyvi kontrolieriaus nuomonė, prašoma atsižvelgti į tą nuomonę atliekant tyrimus. Kiekvienos išvados pabaigoje buvo pabrėžiama, kad tai tik rekomendacijos. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas numato, kad VVTAT sprendžia vartotojų ginčus ne teisme tvarka (12 str. 5 p.). Šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 10 punktas numato, kad išnagrinėjusi ginčą instituciją priima sprendimą, kuriame be kita ko yra ir siūlymas įvykdyti sprendimą. Galimybė apskųsti VVTAT sprendimą nenumatyta. Įstatymas numato (29 str.), kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo (jei išvada netenkina). Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Pareiškėja nesutinka su VVTAT sprendimais dėl „Swedbank“, AB veiksmų, pastariesiems nesutinkant atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius, neįvykus skrydžiui, į kurį įsigijo bilietus, naudodamasi minėto banko išduota Kreditine kortele. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba veikė kaip vartotojų ginčų sprendimo neteismine tvarka institucija. Jos priimtas nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio ir pareiškėjui nėra privalomas. Teisinius santykius, kylančius tarp finansų rinkos dalyvio ir vartotojo, reglamentuoja civilinės teisės normos, o ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Nepriklausomai nuo VVTAT išvados ir veiksmų, pareiškėjai padarytos žalos dėl neįvykusio skrydžio bilietų kainos kompensavimo klausimas neišsispręstų. Todėl teismas padarė išvadą, jog tarp VVTAT veiksmų ir jai Banko padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimo nėra priežastinio ryšio. Todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomas nepagrįstu ir netenkinamas. Tikėtina, kad pareiškėja gali kreiptis į bendros kompetencijos teismą, reikšdama pretenzijas bankui dėl jai padarytų nuostolių atlyginimo (žalos). Tokiu atveju būtų vertinamos aplinkybės, dėl kurių buvo pasisakoma ir VVTAT nutarime. Šiuo atveju teismas nepasisakė dėl konkrečių aplinkybių vertinimo, nes rekomendacinio pobūdžio sprendimai, kaip nesukeliantys teisinių pasekmių, šiam teismui neteismingi. Rekomendacinio pobūdžio sprendimas nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl teismas nepasisakys dėl VVTAT priimtų sprendimų motyvų ar aplinkybių vertinimo.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 123-125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad vartotojas turi teisę pateiktį prašymą VVTAT, jog būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ir įstatymų saugomi interesai ne teismo tvarka (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 str. 1 d., 23 str. 1 d.), tuo tarpu VVTAT vykdydama savo tiesiogines funkcijas privalo ginčą išnagrinėti laikantis rungimosi, ginčo nagrinėjimo operatyvumo, skaidrumo principų (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 str. 3 d.), viešojo administravimo subjektai nagrinėdami ginčą taip pat privalo vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kt. principais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Atsižvelgiant į tai, teismas jos skundą išnagrinėjo per siaura apimtimi, neįvertinęs aplinkybių, kad VVTAT vykdydama savo funkcijas įstatymiškai yra įpareigota tinkamai (operatyviai, skaidriai ir t. t.) nagrinėti vartotojų skundus ne teismo tvarka. VVTAT netinkamai vykdant šią funkciją (esant VVTAT darbuotojų neteisėtiems veiksmams, neveikimui), vartotojai praranda teisę tinkamai pasinaudoti vartotojų teisių apsaugos įgyvendinamu ne teisme. Todėl VVTAT nutarimų vykdymo rekomendacinis pobūdis negali suponuoti išvados, kad tarp VVTAT atliktų neteisėtų veiksmų, neveikimo ir tuo jai padarytos neturtinės žalos nėra priežastinio ryšio. Teismas sprendimu nepagrįstai susiaurino atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, instituto taikymo ribas. Taip pat teismas neteisingai interpretavo pareiškėjos skunde išdėstytą dalyką. Nors pareiškėjos skundo dalykas buvo ne VVTAT nutarimo administracinis apskundimas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymas nenumato VVTAT nutarimo apskundimo), o VVTAT atlikti neteisėti veiksmai, neveikimas ir tuo jai padaryta neturtinė žala. Teismas nurodydamas, kad ginčus tarp banko ir jo klientų, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja tik bendrosios kompetencijos teismai, apriboja vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimo ne teisme galimybę. Vartotojas vadovaudamasis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis turi teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo pasirinktinai į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 6 p.), o vartotojų teisių apsauga įgyvendinama ir ginant vartotojų teises ne teisme Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir teisme. Teismas sprendime neatsižvelgė į LR Seimo kontrolieriaus išvadas dėl netinkamų ir biurokratiškų VVTAT darbuotojų veiksmų. Vadovaujantis Seimo kontrolierių įstatymu, kontrolierius priskiriamas kompetentingam institutui ginančiam žmogaus teises ir laisves, tiriančiam pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 129-134) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad VVTAT neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pareiškėjos skundo tyrimas buvo atliktas vadovaujantis teisės aktais, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas Nutarimas bei VVTAT veiksmai atliekant tyrimą buvo neteisėti. VVTAT priimami nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio ir neskundžiami, todėl, VVTAT nuomone, pareiškėjos argumentai, susiję su Nutarimo pagrįstumu, įrodymų vertinimu ar materialinių teisės normų taikymu, negali būti vertinami. Nutarimas atitinka visus Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatytus reikalavimus, VVTAT nepažeidė reglamentuotos ginčo nagrinėjimo procedūros, ginčą išnagrinėjo laiku, vadovaudamasi teisės aktais, neviršijo savo kompetencijos. Pareiškėja, teigdama, kad patyrė neturtinę žalą, nepateikė paaiškinimų dėl jai tariamai padarytos žalos, nenurodo kaip ši žala jai pasireiškė, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tokios žalos atsiradimą. Taip pat pareiškėja nepateikė įrodymų, jog jos patirti išgyvenimai ir nepatogumai yra ne vienkartinio, o ilgalaikio pobūdžio ir neigiamas poveikis sudarė tokias kliūtis, kurios yra sunkiai įveikiamos. Be to, neaišku, kuo remiantis pareiškėja neturtinę žalą vertina 4 500 Lt dydžiu. Atsakovas sutinka su teismo sprendime nurodytais argumentais, kad Seimo kontrolierius abiem atvejais surašė rekomendacinio pobūdžio pažymas, kuriose pateikė savo samprotavimus dėl VVTAT darbuotojų atlikto tyrimo, jog Seimo išvadose buvo pasisakoma dėl VVTAT padaryto duomenų vertinimo, išsakoma subjektyvi kontrolieriaus nuomonė, prašoma atsižvelgti į tą nuomonę atliekant tyrimus. Kaip matyti iš pareiškėjos skundų Seimo kontrolieriui, ji skundžiasi dėl Nutarime nurodytų argumentų, įrodymų vertinimo, materialinių teisės normų taikymo. Pareiškėja net nenurodė, kokiems teisės aktams prieštaraujant ir kokie konkretūs veiksmai VVTAT buvo atlikti neteisėtai, viršijant kompetenciją ar pažeidė ginčo ne teisme reglamentuojamą procedūrą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmais (neveikimu) pareiškėjai padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėja neturtinę žalą kildina iš atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nagrinėjant vartotojos J. S. skundą ne teismo tvarka dėl AB „Swedbank“ veiksmų galbūt pažeidžiančių vartotojos teises, kilus ginčui tarp vartotojos ir banko dėl nuostolių atlyginimo, atsiradusių neįvykus skrydžiui Vilnius - Niujorkas - Vilnius dėl AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto, už bilietus atsiskaičius banko kreditine kortele. Pareiškėjos teigimu, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nagrinėdama pareiškėjos skundą nesivadovavo teisės normomis, skundą tyrė aplaidžiai, šališkai, tendencingai, biurokratiškai, gindama tik banko interesus, nereagavo į Seimo kontrolieriaus teisėtas pastabas ir rekomendacijas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos argumentus dėl žalos atlyginimo, pabrėžia, jog byloje kyla valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taigi Civilinio kodekso inter alia 6.271 straipsnio taikymo klausimas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra organiškai tarp savęs susijusios, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.
Kaip minėta, pareiškėja neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai daro nepagrįstai.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra valstybės institucija, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje ir užtikrinti vartotojų teisių apsaugą (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). VVTAT vartotojų teisių apsaugos srityje atlieka įvairias funkcijas; jų pobūdis lemia šiai institucijai suteiktų įgaliojimų ir kompetencijos apimtį bei turinį. Viena iš VVTAT priskirtų funkcijų – vartotojų skundų nagrinėjimas vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Vartotojų teisių gynimas ne teisme reglamentuojamas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštajame skirsnyje, kuriame nustatyti vartotojų teisių gynimo būdai, ginčus nagrinėjančios institucijos ir jų kompetencija, ginčų nagrinėjimo tvarka ir priimami sprendimai. Viena iš vartotojų ginčus nagrinėjančių institucijų, minėta, yra VVTAT (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą su prašymu dėl AB „Swedbank“ veiksmų pažeidžiančių vartotojos teises, įpareigojant banką kompensuoti pareiškėjos patirtus nuostolius. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba tinkamai atliko Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatytą funkciją - išnagrinėjo pareiškėjos skundą vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, todėl teigti, kad buvo apribota pareiškėjos, kaip vartotojos, teisių apsaugos įgyvendinimo ne teisme galimybė, nėra pagrindo. Pareiškėjos skundo tyrimas buvo atliktas vadovaujantis teisės aktais, nepažeidžiant reglamentuotos ginčo nagrinėjimo procedūros ir neviršijus kompetencijos. Taip pat nustatyta, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, siekdama objektyviai išnagrinėti pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, operatyviai ir tinkamai reagavo gavusi Seimo kontrolieriaus 2011 m. gegužės 24 d. pažymą Nr. 4D-2011/1-273 ir 2011 m. lapkričio 4 d. pažymą Nr. 4D-2011/1-954 dėl pareiškėjos skundo tyrimo, t. y. VVTAT atsižvelgdama į Seimo kontrolieriaus pažymose pateiktas išvadas bei rekomendacijas pakartotinai kreipėsi į banką dėl pažymoje išskirtų skunde išdėstytų aplinkybių, paprašė pareiškėjos pateikti rašytinius įrodymus, kreipėsi į tarptautinių kortelių organizaciją ,,Visa Incorporated“ ir kt., išsamiai Seimo kontrolieriui paaiškino savo veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą. Iš tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad administracinėje byloje nėra nustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl teisė į turtinės žalos atlyginimą, be vieno iš būtino viešosios atsakomybės elementų, paneigtina. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veiksmų ir neveikimo nebuvimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.) eliminuoja teismo pareigą aptarti, ar yra kitos neturtinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, ir suponuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetimą.
Sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad Vartotojų teisių apsaugos institucijos priimtas sprendimas nėra apskundimo objektas, tačiau, kaip matyti, pati pareiškėja iš esmės yra nepatenkinta ginčą išnagrinėjusios institucijos (VVTAT) sprendimu, t. y. skundu Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir teismui siekia išspręsti ginčą su AB „Swedbank“, taigi siekia, kad VVTAT veiktų kaip ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija, o ne kaip viešojo administravimo subjektas. Iš atsakovo priimto nutarimo, pateiktų raštų turinio matyti, kad dėl nuostolių kompensavimo Bendrovei nevykdant numatytų skrydžių VVTAT pasisakė, ginčo aplinkybes įvertino pagal savo kompetenciją, tik priimant ne tokį sprendimą, kokio siekė pareiškėja. Pagal Vartotojų teisių apsaugos tarnybai suteiktas funkcijas ir kompetenciją bei įstatymo normų, reglamentuojančių iš vartojimo teisinių santykių kylančių ginčų nagrinėjimo tiek ginčų sprendimo neteisminę, tiek teisminę tvarką, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VVTAT nutarimas, kuriuo vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka buvo išspręstas tarp pareiškėjos ir „Swedbank“, AB kilęs ginčas, yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio, todėl pareiškėjos argumentai, susiję su nutarimo pagrįstumu, negali būti vertinami, yra teisiškai nepagrįsti.
Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, teisingai interpretavo ginčo visuomeniniams santykiams taikytinas teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.