Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas A.Šeštokas Teisminio proceso Nr. 1-70-1-00215-2010-0

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. K. ir L. Ž. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011-04-14 nuosprendžio, kuriuo:

L. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; nuo 22 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; per visą bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 120 (vieną šimtą dvidešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

L. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str.1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu devyneriems mėnesiams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; nuo 22 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; per visą bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 90 (devyniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Taip pat šiuo nuosprendžiu yra nuteistas M. V., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K., L. Ž. ir M. V., veikdami bendrininkų grupėje, 2009 m. rugsėjo 1 d. apie 19 val. 30 min., viešoje vietoje, prie UAB prekybos centro „Maxima X“, esančio M.K.Čiurlionio g. 50, Druskininkuose, įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, be jokios priežasties užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį G. K., o būtent: prie prekybos centro „Maxima X“ įėjimo durų, L. Ž. iškoliojus nukentėjusįjį G. K. necenzūriniais žodžiais, išvadinus jį „pydaru“, „gaidžiu“, „asilu“, po to, M. V. kartu su L. Ž. sugriebus G. K. už rankų ir jėga nuvedus į šalia prekybos centro esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje M. V. sudavus G. K. kumščiu į veidą, dėl ko pastarasis nukrito ant betoninės dangos, L. Ž. ir M. V. sudavus G. K. nemažiau 10 kartų rankomis ir kojomis į pilvo sritį, šonus ir kitas kūno vietas, po ko, nukentėjusiajam G. K. pasikėlus ir įbėgus į prekybos centro „Maxima X“ fojė, jį pasivijęs L. Ž. ir, suėmęs už dešinės rankos džemperio rankovės, jėga bandė ištempti į lauką, o į fojė įbėgęs L. K. metaliniu strypu sudavė vieną kartą G. K. per abi kojas, tuo nukentėjusiajam G. K. sukeldami fizinį skausmą bei padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktoje, dešiniame skruoste, dešinėje alkūnėje ir dešiniame kelyje, kraujosruvomis odoje smakro dešinėje pusėje ir dešinėje šlaunyje, tai yra tokiais savo veiksmais L. K., L. Ž., M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. K. ir L. Ž. apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo L. K. ir L. Ž. padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 284 str. 1 d.

L. K., L. Ž. ir M. V., veikdami tiesiogine tyčia, tai yra suvokdami pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdami taip veikti – įžūliu elgesiu, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai siekdami sutrikdyti visuomenės rimtį bei tvarką, be jokios priežasties viešoje vietoje užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį G. K., padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl nuteistojo L. K. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistojo L. K. argumentai, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsniu saugomas teisinis gėris (rūšinis objektas) – viešoji tvarka. Papildomas saugoma teisinė vertybė, kuri taip pat gali būti pažeista, kaltininkui kėsinantis į pagrindinę saugomą vertybę, yra garbė, orumas, sveikata, nuosavybė. Pažymėtina, jog tam, kad nusikalstama veika būtų kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį pakanka pavojinga veika pažeisti pagrindinį saugomą teisinį gėrį.

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų, BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) požymių. Veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalis iš viso netaikytina, nes šioje normoje numatytą veiką ir jos padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-652/2007, 2K-122/2008). Todėl nuteistojo L. K. teiginys, kad, jam susitaikius su nukentėjusiuoju, teismas turėjo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir jo atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatas atmestinas, kadangi L. K. nusikalstamais veiksmais ne tik nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. K. sveikatą (BK 140 str. 1 d.), bet taip pat pažeidė ir kitą baudžiamojo įstatymo saugomą teisinį gėrį – viešają tvarką (BK 284 str. 1 d.). Be to, taikyti BK 38 str. nuostatas kaltininko atžvilgiu, net esant visiems šio straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, yra teismo teisė, o ne pareiga. Tuo tarpu nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad apylinkės teismas nenustatė, kad nuteistasis L. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Viešame teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistojo L. K. prisipažinimas nėra nuoširdus – L. K. pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ne savo iniciatyva, o dėl byloje surinktų įrodymų visumos. L. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme kaltės pilnai nepripažino. Apklaustas įtariamuoju (t 2, b.l. 66-68; 71-72;) jis parodė, kad išlipus iš automobilio jį pradėjo vadinti „gaidžiu“ nepažįstamas jaunuolis, todėl, supykęs ant to jaunuolio, iš bagažinės išsiėmė vamzdį ir, pasivijęs jį prekybos centre, smogė per kojas. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad jį iškoliojo arba G. K. ar vienas kuris iš jo draugų, konkrečiai pasakyti negali, todėl dėl šios priežasties pasivijo ir strypu smogė per kojas G. K.. Teismas šiuos nuteistojo parodymus vertino kritiškai, kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kadangi tiek nukentėjusiojo G. K., tiek liudytojų J. P., G. G. parodymais nustatyta, kad keiksmažodžių nuteistojo atžvilgiu nebuvo vartota ir tai nebuvo smurto vartojimo priežastimi. Todėl apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad L. K. deklaruojamas savo kaltės pripažinimas vertinamas kaip formalus, neatitinkantis LR BK 38 str. 1 d. 1 p. nurodyto pagrindo, t.y. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką.

Nuteistojo argumentus, jog apylinkės teismas, neįvertindamas jo (L. K.) vaidmens bendrininkų grupėje, pažeidė BK 58 str. nuostatas, kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, kadangi apylinkės teismas, tinkamai nustatęs ir įvertinęs L. K. nusikalstamų veiksmų pobūdį bei laipsnį, L. K. veikimą bendrininkų grupėje nepripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas, įvertinęs, kad L. K. teisiamas pirmą kartą, vadovaudamasis LR BK 55 str. nuostatomis, pagrįstai paskyrė jam – laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; nuo 22 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; per visą bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 120 (vieną šimtą dvidešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis – tai yra, įvertinęs L. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pagrįstai paskyrė jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kuri, būdama mažesnė už sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, atitinkanti siekiamus bausmė tikslus, keisti ją į dar švelnesnę – baudą – nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl nuteistojo L. Ž. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistasis L. Ž., kaip ir L. K., prašydamas paskirti jam švelnesnę bausmę, apeliaciniame skunde vadovaujasi tais pačiais argumentais, jog apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai kad jie susitaikė su nukentėjusiuoju G. K., atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir pastarasis jiems jokių pretenzijų neturi, todėl, nuteistojo L. Ž. teigimu, teismas nepagrįstai atsisakė jo atžvilgiu taikyti BK 93 str. nuostatas.

LR BK 93 str. nustatyta, kad nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina, kad atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, esant BK 93 str. numatytiems pagrindams, yra teismo teisė, o ne pareiga.

Viešame teismo posėdyje ištirtais bylos įrodymais nustatyta, kad L. Ž., apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu tris kartus (t 2, b.l. 145-151;) parodė, kad nukentėjusiojo G. K. nemušė. Tik teismo posėdžio metu, prispirtas akivaizdžių įrodymų, pripažino, kad vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai tokio nuteistojo prisipažinimo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jo dėl susitaikymo instituto šioje byloje (BK 38 str.) ir dėl teismų praktikos taikant BK 59 str. 1 d. 2 p., kolegija jau pasisakė.

Dėl nuteistojo argumentų, jo atžvilgiu taikyti LR BK 54 str. 3 d., pažymėtina, kad BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė byla Nr. 2K-376/ 2008).

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju nėra BK 62 str. konkrečiai nurodytų sąlygų, kurioms esant nuteistajam L. Ž. gali būti paskirta švelnesnė nei BK 284 str. sankcijoje numatyta bausmė, o apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis šiuo metu ėmė studijuoti Alytaus kolegijos Vadybos fakulteto Verslo vadybos studijų programos I kurso neakivaizdiniame skyriuje bei įsidarbino instruktoriumi Druskininkų vandens parke, vertintinos teigiamai, tačiau jos yra daugiau tipinės, nei išimtinės, todėl nėra pagrindo L. Ž. atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad L. Ž. už jam inkriminuoto nesunkaus (LR BK 11 str. 3 d.) tyčinio nusikaltimo padarymą teisiamas pirmą kartą, vadovaudamasis LR BK 55 str., pagrįstai paskyrė jam su laisvės atėmimu nesusijausią bausmę – laisvės apribojimą.

Taip pat pažymėtina, kad ši bausmė, atsižvelgus į padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį – nusikaltimą L. Ž. padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir šioje grupėje jo vaidmuo, nepaisant jauno amžiaus, buvo pagrindinis, bei įvertinus jo nusikalstamų veiksmų intensyvumą – būtent dėl jo necenzūrinių žodžių vartojimo prasidėjo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų, jis kartu su M. V. vartojo fizinį smurtą G. K. atžvilgiu, taip pat jis, G. K. ištrūkus ir nubėgus į parduotuvę slėptis, pasivijo nukentėjusįjį parduotuvės viduje ir toliau naudojo smurtą pastarojo atžvilgiu, visiškai nekreipdamas dėmesio į prekybos centre esančius lankytojus, taip pat, įvertinus tai, kad nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka, tame tarpe už viešosios tvarkos pažeidimus, padarė naują viešosios tvarkos pažeidimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė, kas rodo kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, darytina išvada, kad jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, būdama mažesnė už sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, keisti ją į dar švelnesnę bausmę nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų L. K. ir L. Ž. apeliacinius skundus atmesti.