- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-20
- Bylos Nr.
- 1A-462-806/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23531-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
- Nuteistasis
- D. G.
- Advokatai
- Igoris Manzurovas
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.14.1.2.2Atvira vagystė (BK 178 str. 2 d.)
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjo advokato Igorio Manzurovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, D. G. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme ir skirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Tuo pačiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį A. (A.) J., jo atžvilgiu apeliacinis skundas nėra paduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. G. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į statinį, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 14 d. 00.00 val. iki 2021 m. liepos 14 d. 08.00 val., iš anksto susitaręs, veikdamas bendrininkų grupėje su A. J., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, rankomis atsukę varžtus ir atlenkę sienos skardą, įsibrovė į laikiną statinį – garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš jo bendrai pagrobė V. B. (V. B.) priklausantį turtą – trimerį „Samurai“, 200 eurų vertės; benzininį pjūklą „Einhell“ MKS 38/41, 200 eurų vertės; elektrinį tiesinį pjūklą „Parkside“, 80 eurų vertės; perforatorių „Parksaid“, 60 eurų vertės; perforatorių „Bosch“, 60 eurų vertės; elektrinį oblių – siaurapjūklį „Skill“, 60 eurų vertės; elektrinį statybinį maišytuvą „Vagner“, 100 eurų vertės; plytelių pjaustyklę, 15 eurų vertės; sienų – lubų šlifuoklį „Parksaid“, 90 eurų vertės; statybinį dulkių siurblį „Hecht“, 80 eurų vertės; kampinį šlifuoklį „Jamper“, 15 eurų vertės; benzininį generatorių „Stanley“, 200 eurų vertės; maišą „Lidl“, 2 eurų vertės, viso bendrai pagrobė turto už 1162 eurus, įsibrovimo metu sugadino turto už 80 Eur ir padarė nukentėjusiajam V. B. bendrą 1242 eurų turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas advokatas Igoris Manzurovas prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir D. G. paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Teismas skirtingai nuo kito nuteistojo šioje byloje asmens A. J. skyrė D. G. laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymo neatidedant, t. y. nuteisė realia laisvės atėmimo bausme, nors abu nuteistieji šioje byloje faktiškai turėjo nustatytas tas pačias atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes: prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, būdami recidyvistais. A. J. atžvilgiu teismas pritaikė nuosprendžio vykdymo atidėjimą (BK 75 str.), nors abu nuteistieji prieš tai buvo nuteisti ir bausmes pagal minimą nuosprendį teismas jiems bendrino su prieš tai paskirtomis teismo nuosprendžiais bausmėmis.
2.2. Nuteistasis sutinka, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su teismo nustatytomis ir konstatuotomis aplinkybėmis padarant nurodytą veiką. Tiek iš D. G., tiek iš A. J. parodymų seka, kad jie 2021-07-14 susiskambino tarpusavyje ir susitarė susitikti bei nuvažiuoti pas savo pažįstamą J. Ž. Pas D. G. į namus atvažiavo su automobiliu A. J., jie atsigėrė alaus ir išvažiavo pas J. Ž. Jokio išankstinio susitarimo kažką apvogti ar apiplėšti jie neturėjo ir iš anksto dėl to nesitarė, nes tikslas buvo nuvažiuoti pas pažįstamą J. Ž. Važiuojant pakeliui pas pažįstamą jie pamatė garažą ir nusprendė nueiti pažiūrėti, bet ir šiuo momentu jie neturėjo susitarimo apiplėšti minimą garažą, nes jie ir nepaėmė jokių tam reikalui įrankių, kas galimai galėtų padėti apiplėšti garažą. Jie tik iš smalsumo nuėjo prie garažo, nes minčių ar susitarimo dėl garažo apiplėšimo jie neturėjo. Priėję prie garažo rankomis atsuko varžtus ir atlenkė garažo sieną bei iš jo pagrobė turtą, kurio vagyste buvo apkaltinti. Tokiu būdu, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo surinktą ir pateiktą teismui medžiagą bei kaltinamųjų duotus parodymus teisme, jie jokio išankstinio susitarimo neturėjo ir nebuvo susitarę iš anksto apiplėšti garažą. Mano, kad teismas nepagrįstai ir nesant tam pakankamo pagrindo nurodė, kad nuteistųjų veika kvalifikuotina kaip veika, padaryta iš anksto susitarus bendrininkų grupėje. Ši aplinkybė yra šalintina iš kaltinimo kaip neįrodyta ir nepagrįsta, nes šiuo atveju pagal surinktus įrodymus byloje ir nuteistųjų parodymus ši aplinkybė neįrodyta.
2.3. Teismas kaltinamiesiems skiria bausmę vadovaujantis byloje surinkta medžiaga, kaltinamųjų charakterizuojančia medžiaga, atsižvelgia į prieš tai turėtus teistumus, amžių ir pan. Tai įgyvendindamas teismas turi atsižvelgti į BK 41, 54 straipsnių reikalavimus bei galimybę nuteistųjų atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
2.4. Nors D. G. praeityje yra teistas 5 kartus, tačiau realia laisvės atėmimo bausme, tiksliau sakant, areštu 40 parų nuteistas už smurtinį nusikaltimą (BK 140 str. 1 d.), kur įstatymas numato susitaikymo galimybę, nes yra privataus kaltinimo nusikalstama veika. Prieš tai buvo nuteistas 2017-01-17 2 metams l. a. bausmės vykdymą atidedant ir atidėjimo laikotarpiu neįvykdžius jokios nusikalstamos veikos buvo laikoma, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas šiuo atveju išėjo nuteistajam į naudą, atleistas nuo bausmės suėjus vykdymo atidėjimo laikotarpiui.
2.5. Nuteistasis darydamas 2021-07-14 nusikalstamą veiką jokio teistumo neturėjo, nes nuteistas buvo po šios veikos padarymo t. y. 2021-07-23. Tik teisėsaugos organų „dėka“ jis neatliko/nespėjo atlikti 40 parų arešto bausmės, nes jo taip niekas ir nepatalpino į arešto bausmes atliekančių asmenų atlikti bausmę vietas. Per 8 mėnesius teisėtvarkos pareigūnai nesuteikė galimybės nuteistajam atlikti arešto bausmės, todėl tai įvyko ne nuo nuteistojo valios ir norų. Nors iš esmės abiejų nuteistųjų veiksmai darant nusikalstamą veiką buvo panašūs, o nuteistojo A. J., sakytų, buvo ir aktyvesni veiksmai: mašinos turėjimas nusikaltimo vietoje, kad galima būtų transportuoti pavogtą turtą, parūpinimas priemonių pavogtam turtui paslėpti, padėjimas pavogtų daiktų į A. J. garažą, tačiau kažkodėl bausmės paskirtos skirtingos, nors abu ir nuoširdžiai gailisi ir abu recidyvistai. Mano, kad teismo paskirta bausmė D. G. yra per didelė ir griežta. Mano, kad ji turėtų būti mažinama iki panašios bausmės kaip ir A. J. už šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, t. y. 1 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo bei pritaikius BK 64-1 straipsnį bausmę mažinti 1/3 dalimi ir galutinę bausmę už nusikaltimą, padarytą 2021-07-14, skirti 1 metus laisvės atėmimo, nuosprendžio vykdymą atidedant.
2.6. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir BK 41, 54 straipsnius, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad teisiamas asmuo, kuris nusikaltimo padarymo metu neturėjo jokių neatliktų bausmių. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo, mano, taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
2.7. Skirdamas bausmę D. G. turėjo atsižvelgti į tai, kad jis nebuvo vagystės aktyvus dalyvis. Jis neturėjo priemonių, kurių pagalba galima būtų pavogtus daiktus išsivežti į kitą vietą. Pavogti daiktai buvo be jo norų ar žinios nuvežti į A. J. garažą. Mano, kad teismas turėjo atsižvelgti ir į šias aplinkybes, o ne vertinti asmenį vien pagal teistumus. D. G. savo veiksmais parodė, kad taisosi, nes nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo (2021-07-14) naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs. Šiuo metu dirba ir darbdavys teigiamai atsiliepia apie jį. Turėjimas pastovaus ir nuolatinio uždarbio atbaido ir atbaidys ateityje nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Nors darbo santykiai prasidėjo ir ne per seniausiai, tačiau tai duoda savo vaisius, nuteistasis neketina toliau vesti netinkamą gyvenimo būdą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. G. nuteistas nuosprendžiu tik už vieną nusikalstamą veiką ir nukentėjusiam padaryti nuostoliai faktiškai atlyginti grąžinus jam pavogtus daiktus, o likusią nukentėjusiam padarytą žalą D. G. atlygins po pirmų sąžiningų darbo užmokesčių.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio ir galimybės atidėti šios bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai ir byloje nenustačius padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teismas pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
6. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 41 straipsnio 2 dalis numato, kad bausme siekiama: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti arba apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; ir 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
7. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; ir 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas skiria bausmę pagal to BK specialiosios dalies straipsnio, kuris numato atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirdamas nuteistajam D. G. 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, įstatymo nuostatų nepažeidė.
9. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, pagal šį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik esant įstatymo įtvirtintoms sąlygoms, o jo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
10. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje esančių bausmės tikslų. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar asmeniui pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas nenurodo visų aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, kurios susijusios su padaryta veika bei nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį pobūdį.
11. Nagrinėjamu atveju egzistuoja formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnį, t. y. nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė nesiekia BK 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ketverių metų termino. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad turi būti nustatytas ir materialusis BK 75 straipsnio taikymo pagrindas. Kartu pažymėtina, kad pagal kasacinę praktiką, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-91/2014).
12. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis iki skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio buvo teistas penkis kartus: 1) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskiriant galutinę 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę; 2) Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, paskiriant galutinę bausmę – 50 MGL (6 5000 litų) dydžio baudą; 3) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), paskiriant 1 (vienerių metų) 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Subendrinus su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu paskiriant galutinę 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę ir 50 MGL (6 500 Lt) (1 883 eurų) dydžio baudą; 4) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-01-17 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi prie galutinės bausmės pridėta 2014-11-28 Vilniaus apygardos teismo pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirta 50 MGL - 6500 litų (1882, 5 Eur) dydžio bauda ir į baudos dydį įskaityta iki naujo nuosprendžio priėmimo baudos sumokėtos įmokos. Vadovaujantis BK 67, 71 straipsniais, 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8, 9, 10, 11 punktais 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant įpareigojimus. 2017 m. rugsėjo 19 d. to paties teismo nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-01-17 nuosprendžiu (2017-07-05 Vilniaus apygardos teismo iš dalies pakeisto) paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ p.p. iš dalies sudedant subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-10-25 nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių) laisvės apribojimo bausme, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimą 2 metams ir 50 MGL dydžio bauda (baudos išieškojimas vykdomas remiantis 2014-11-28 teismo nuosprendžiu išduotu vykdomuoju dokumentu). Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8, 9 punktais, 3 dalimi, 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos per šį laiką paskiriant pareigas. Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi prie galutinės bausmės pridėta 2014-11-28 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirta 50 MGL-6500 Lt (1882, 5 Eur) dydžio bauda ir į baudos dydį įskaityta iki Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-09-19 nutarties įsiteisėjimo dienos baudos sumokėtos įmokos. 2019-10-05 D. G. išregistruotas iš probuojamų asmenų duomenų registro. Bauda išieškota 2018-07-04; 5) Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. liepos 23 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskiriant galutinę 40 parų arešto bausmę (t. 3, b. l. 24-56).
13. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio išvadai, jog siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo nuteistajam D. G. privaloma skirti realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Tokia išvada darytina atsižvelgiant, be kita ko, ir į tai, kad, kad nors nuteistasis ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei esant nusikaltimų recidyvui (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kaip matyti iš nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos, jis yra linkęs į naujų nusikalstamų veikų nuosavybei darymą, nedaro išvadų dėl savo neteisėto ir pavojingo elgesio modelio ar dėl savo veiksmų galimai kilsiančių pasekmių. Nuteistajam buvo taikomos vis griežtesnės bausmės, paskutinį kartą – laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau nuteistasis vėl padarė nusikalstamą veiką – turtinį nusikaltimą bendrininkų grupėje. Taigi, paskirtos kitos, alternatyvios bausmės nepasiekė bausmės tikslų. Nors D. G. ankstesniu teismo sprendimu jau buvo pripažintas pasitikėjimo vertu asmeniu ir jo atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau to nepakako, norint sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl reali laisvės atėmimo bausmė D. G. laikytina proporcinga, adekvačia ir tinkama bausme. D. G. skirta trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo laikyti teismo skirtą bausmę per griežta – nuteistajam paskirta bausmė, atsižvelgiant į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos pobūdį, asmenį charakterizuojančią medžiagą, taip pat ir ankstesnius teistumus.
14. Pastebėtina ir tai, jog atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes D. G. yra individualizuojama baudžiamoji atsakomybė, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad jam turėtų būti skiriama tokia pat bausmė kaip ir A. J., atmestinas kaip nepagrįstas.
15. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad D. G. naują nusikalstamą veiką padarė jau išnykus teistumui už ankstesnių nusikaltimų padarymą. Kaip minėta anksčiau (12 punkte) D. G. buvo atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas dvejiems metams. Bylos duomenimis nenustatyta, kad D. G. bausmės vykdymo atidėjimo metu būtų padaręs naują nusikalstamą veiką. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, laikomi teistais laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Tačiau bauda, kuri D. G. buvo paskirta 2014-11-28 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, vėliau subendrinta su minėtais nuosprendžiais, bylos duomenimis buvo išieškota 2018-07-04. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktį turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą. Kadangi 2014-11-28 minėtu teismo nuosprendžiu D. G. buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą, 2021 m. liepos 14 d. veikos padarymo metu D. G. nebuvo išnykęs teistumas už ankstesnius nusikaltimus. Dėl šios priežasties apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatė ir D. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.
16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. G. ir A. J. neturėjo išankstinio susitarimo padaryti nusikalstamą veiką. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad D. G. ir A. J. įsibrovė į statinį kartu, t. y. jie kartu, kaip nurodoma, nusprendė apžiūrėti garažą ir po to į jį įsibrovė. Pastebėtina, kad asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Šiuo atveju aplinkybė, kad nuteistieji savo valią bendrai daryti nusikalstamą veiką išreiškė apžiūrėję garažą ir nusprendę į jį įsibrauti, o ne anksčiau, bei tai, kad jie neturėjo specialių įsibrovimui reikalingų įrankių, nereiškia, jog nuteistųjų susitarimo bendrai nusikalstamai veikai nebuvo. Akivaizdu, kad tiek D. G., tiek A. J., būdami kartu, ir veikė kartu, t. y. bendrais veiksmais pagrobė turtą, taip išreiškė bendrą valią kartu daryti nusikalstamą veiką. Taip pat tai, kad D. G. neturėjo specialių priemonių įsibrauti į garažą, pavogti daiktai į kitą vietą buvo vežami ne jo automobiliu, į A. J. garažą, neeliminuoja jo kaip bendrininko padarant nusikalstamą veiką.
17. Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu skyrė nuteistajam D. G. proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę bei realų jos vykdymą, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jo keisti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. G. gynėjo advokato Igorio Manzurovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.