- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-23
- Bylos Nr.
- A-756-34-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Antanas Ablingis, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“
- Atsakovas
- Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ skundą atsakovams Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic Orthoservice“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) nuo 2005 metų pradžios iki 2006 metų balandžio mėnesio pabaigos neteisėtai ir nepagrįstai vilkino jos kompetencijai priskirtus veiksmus – sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurios yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų, suteikiančią tokias pat teises ir galimybes veikti atitinkamoje rinkoje, kokios buvo atsakovo suteiktos konkurentams; 2) pripažinti, kad VLK direktorius, 2005 m. gruodžio 29 d. pasirašydamas sutartis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis su ortopedijos technikos priemones gaminančiomis ir pritaikančiomis įmonėmis (VšĮ VU VLF „Utenos reabilitacijos ir ugdymo centras“, UAB „Įdėmus“, UAB „Ortopagalba“, UAB „Ortobatas“, AB „Ortopedijos technika“, UAB „Ortopedijos projektai“, UAB „Aesculapius“, UAB „Ortopedijos centras“, A. A. firma „Pirmas žingsnis“, UAB „Ortopedijos klinika“), pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir apribojo UAB „Baltic Orthoservice“ galimybes konkuruoti atitinkamoje rinkoje; 3) pripažinti, kad VLK direktoriaus 2005 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 1K-118 toje jo dalyje, kuria UAB „Baltic Orthoservice“ konkurentams buvo paskirstyta 1 428 403,16 Lt PSDF biudžeto lėšų, prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 daliai, Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. V-1 bei 2004 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. V-466 normoms, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, taip pat pripažinti, kad šiuo įsakymu buvo pažeista sąžiningos konkurencijos laisvė ir UAB „Baltic Orthoservice“ galimybė konkuruoti atitinkamoje rinkoje; 4) priteisti iš atsakovo 474 089,07 Lt turtinės žalos, patirtos dėl neteisėtų atsakovo VLK veiksmų vilkinant sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartis dėl paslaugų teikimo, atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo 3 672,12 Lt papildomų nuostolių, kuriuos UAB „Baltic Orthoservice“ patyrė ginčydama VLK veiksmus neteismine tvarka; 6) priteisti iš atsakovo 51 675,71 Lt nuostolių, kuriuos UAB „Baltic Orthoservice“ patyrė litui nuvertėjus 2008 metais dėl 10.9 % vidutinės metinės infliacijos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad VLK vilkino sudaryti su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį (-is) dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu asmenų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių įsigijimas yra apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d., ir šiais neteisėtais savo veiksmais padarė pareiškėjui didelę turtinę žalą. UAB „Baltic Orthoservice“ yra ortopedijos technines priemones gaminanti ir jas pacientams pritaikanti įmonė, ir ji pageidavo sudaryti sutartį su VLK dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių įsigijimas yra kompensuojamas iš PSDF biudžeto lėšų. Reaguodama į ,,Valstybės žiniose“ paskelbtą VLK direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 1K?30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“, UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. kovo 29 d. pateikė VLK paraišką sudaryti sutartį dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimo techninės ortopedijos priemonėmis 2005 metais. Pareiškėjas prašymą pateikė laiku ir atitiko VLK nurodytas sąlygas, būtinas sutarčiai sudaryti. Tuo tarpu VLK direktorius 2005 m. gegužės 16 d. išleido naują įsakymą Nr. 1K-70 „Dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“. Šiuo įsakymu jis pakeitė reikalavimus įmonėms, norinčioms sudaryti sutartis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis, kurių įsigijimas kompensuojamas iš PSDF biudžeto lėšų, teikimo. Todėl UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. birželio 16 d. pateikė VLK paraiškos patikslinimą. Tačiau VLK sutartį su UAB „Baltic Orthoservice“ sudaryti delsė, nors žadėjo tai atlikti dar 2005 metų liepos mėnesį. Tuo tarpu atskirais savo įsakymais VLK paskirstė PSDF biudžeto lėšas, skirtas ortopedijos techninių priemonių apmokėjimui, įmonėms, turėjusioms sudarytas sutartis su VLK 2004 metais (šie VLK veiksmai buvo pripažinti neteisėtais įsiteisėjusiu Konkurencijos tarybos 2006 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 2S-6). Be to, VLK teisės aktų nustatytais terminais neatsakė į UAB „Baltic Orthoservice“ prašymus suteikti informaciją, susijusią su sutarties sudarymu (šių VLK veiksmų neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiais Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. gegužės 20 d. ir 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimais). Tik 2005 m. rugsėjo 27 d. tarp VLK ir UAB „Baltic Orthoservice” buvo sudaryta sutartis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių finansavimas vykdomas pagal principą „pinigai paskui pacientą“ (toliau – Sutartis 2). Tačiau prieš tai VLK direktorius 2005 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. IK-118, kuris nebuvo viešai paskelbtas nei VLK interneto svetainėje, nei „Valstybės žiniose“, paskirstė dar 2 mln. litų lėšų, papildomai skirtų ortopedijos techninių priemonių įsigijimui finansuoti. Visos lėšos pagal šį įsakymą be konkurso buvo paskirstytos pareiškėjo konkurentams. Tuo tarpu sutarties dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kurių įsigijimo finansavimas realizuojamas paskirstant įmonėms valstybinio užsakymo kvotas (toliau – Sutartis 1), VLK su UAB „Baltic Orthoservice“ iki 2005 metų pabaigos taip ir nesudarė. Nesutikdamas su tokiais atsakovo veiksmais, pareiškėjas ėmėsi rengti skundą teismui, tačiau 2006 metų sausio mėnesį neoficialiai sužinojo, kad 2005 m. gruodžio 29 d. atsakovas sudarė sutartis su įmonėmis dėl PSDF biudžeto lėšų paskirstymo už gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2006 metais. Su UAB „Baltic Orthoservice“ tokia sutartis nesudaryta, pareiškėjas net neinformuotas apie galimybę sudaryti tokią sutartį. Sutartys buvo sudarytos viešai nepaskelbus apie paraiškų sudaryti sutartis priėmimą. Gavusi neoficialią informaciją apie pirmiau minėtų sutarčių sudarymą, UAB „Baltic Orthoservice“ 2006 m. sausio 26 d. kreipėsi į VLK, prašydama sudaryti su ja sutartį dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kitomis nei protezai bei galūnių įtvarinės sistemos, ir suteikti informaciją, kokiu teisiniu pagrindu sudarytos sutartys su visomis įmonėmis, išskyrus pareiškėją. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad su kitomis įmonėmis sudarytos tik „preliminarios sutartys“. Sutartis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kitomis nei protezai bei galūnių įtvarinės sistemos, tarp VLK ir UAB „Baltic Orthoservice“ sudaryta tik 2006 m. balandžio 28 d., po to, kai Konkurencijos taryba 2006 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 2S-6 pripažino atsakovo veiksmus skirstant PSDF biudžeto lėšas ortopedinę techniką gaminančioms įmonėms 2005 metais neteisėtais ir pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Vykdydamas šį Konkurencijos tarybos nutarimą, sveikatos apsaugos ministras savo 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 „Dėl valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2006 m. balandžio 5 d., patvirtino naują gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis tvarką. Pagal naują tvarką gyventojų aprūpinimas ortopedijos techninėmis priemonėmis nuo 2006 m. balandžio 5 d. turėjo būti vykdomas remiantis principu „pinigai paskui pacientą“ visoms produktų grupėms, tačiau VLK 2006 metų balandžio mėnesį PSDF biudžeto lėšas, skirtas ortopedijos techninių priemonių, kitų nei protezai bei galūnių įtvarinės sistemos, finansuoti, ir toliau skirstė įmonėms vadovaudamasis 2005 m. gruodžio 29 d. „preliminariomis sutartimis“. Be to, VLK nepriėmė jokio administracinio akto, kurio pagrindu buvo sudarytos „preliminarios sutartys“, t. y. jokia forma neišreiškė viešojo administravimo institucijos valios sudaryti sutartis, viešai nepaskelbė apie tokį ketinimą. Tokia uždara procedūra užkirto kelią pareiškėjui ginti savo teises tuojau pat po jų pažeidimo, sukėlė netikrumą jo veikloje, o tai dar labiau apsunkino galimybes konkuruoti su kitais ūkio subjektais, kurie dėl VLK veiksmų atsidūrė privilegijuotoje padėtyje, lyginant su UAB „Baltic Orthoservice“. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, vykdydamas PSDF biudžeto lėšų paskirstymą apmokant už apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis 2005 metais, pažeidė Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį ir sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-466 papildytos Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos 6 punktą.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad Konkurencijos taryba 2006 m. kovo 30 d. nutarime Nr. 2S-6 konstatavo, jog VLK direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1K-30 patvirtintų Reikalavimų įmonėms 2.7 punktas, kuriame numatytas privalomas reikalavimas įmonėms, siekiančioms sudaryti sutartis su VLK, turėti ne mažesnę kaip 3 metų įmonės darbo ortopedijos srityje patirtį individualiai aptarnaujant pacientus, ir 2.13 punktas, kuriame numatytas reikalavimas įmonei taip pat turėti ortopedą-traumatologą, ne mažiau kaip vienerius metus kiekvieną darbo dieną dirbantį įmonėje pagal galiojančią licenciją ir turintį ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, nes VLK, nesudarydama sutarčių su naujomis įmonėmis, apribojo jų galimybes įeiti į rinką ir lygiomis teisėmis bei sėkmingai dirbti su ilgesnį laiką veikiančiomis įmonėmis. Tokiu būdu VLK diskriminuoja naujas įmones ir tuo pačiu teikia privilegijas ilgesnį laiką veikiančioms. Konkurencijos taryba taip pat pripažino, kad VLK direktoriaus įsakymai, kuriais buvo nustatyta, jog įmonės, kurios 2004 metais buvo pasirašiusios sutartis su VLK, gali priimti užsakymus ir išduoti gaminių, neviršydamos 1/12 2004 m. šioms įmonėms numatytos gyventojų kompensavimui už įsigyjamas ortopedijos technines priemones skirtos sumos, neskaičiuojant sumos, skirtos protezams ir aparatams įsigyti, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nes šie įsakymai suteikė privilegijas toms ortopedijos techninių priemonių įmonėms, su kuriomis buvo pasirašytos sutartys 2004 metais, tuo pačiu diskriminuojamos įmonės, kurios pateikė paraiškas ir atitiko įmonėms keliamus reikalavimus, tačiau nebuvo pasirašiusios sutarčių su VLK 2004 metais. Dėl tų pačių priežasčių, pareiškėjo nuomone, neteisėtu laikytinas ir VLK direktoriaus 2005 m. rugsėjo 22 d. įsakymas Nr. 1K-118, kuriuo buvo paskirstyta 1 428 403,16 Lt PSDF biudžeto lėšų. Pareiškėjas skunde taip pat pabrėžė, kad VLK, skirstydama įmonėms PSDF biudžeto lėšas ortopedijos techninių priemonių įsigijimui apmokėti, neužtikrino sutarčių sudarymo proceso skaidrumo, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai. VLK nepateikė aiškių kriterijų, kuriais remiantis yra skirstomos lėšos, nenurodė sutarčių dėl paslaugų teikimo ir lėšų paskirstymo sudarymo terminų, nesuteikė pareiškėjui informacijos, kokia tvarka jis gali sudaryti sutartį su VLK. Tuo VLK pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo 10 straipsnio nuostatas. VLK pažeidė ir Civilinio kodekso 6.947 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad paskelbiant konkursą turi būti nustatyta konkurso dalyvių pasiūlymų įvertinimo tvarka ir laikas. Be to, VLK, nesudarydama sutarties su pareiškėju, pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad sutartis bus sudaryta ir atitinkamai ėmėsi planuoti savo veiklą. Todėl VLK vengimas atlikti veiksmus, kuriuos ji privalėjo atlikti, padarė pareiškėjui didelių nuostolių. VLK, nesudarydama su pareiškėju Sutarties 1 iki 2006 m. balandžio 30 d. ir uždelsdama sudaryti Sutartį 2 iki 2005 m. rugsėjo 2 d., sudarė jam nelygiavertes sąlygas konkuruoti rinkoje. Pareiškėjo konkurentų teikiamos paslaugos buvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų visą laikotarpį nuo 2005 metų pradžios iki 2006 m. balandžio 30 d., o pareiškėjo paslaugos buvo apmokamos tik iš dalies (tik gyventojų aprūpinimas protezais ir aparatais), ir tik nuo 2005 m. spalio 1 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis investavo į reklaminius renginius ir instrumentus bei priėmė į darbą daugiau darbuotojų, todėl, negavęs planuotų užsakymų Lietuvoje, turėjo padengti jų darbo prastovas. Pareiškėjo neatsipirkusios išlaidos ir nuostoliai, patirti rengiantis 2005 m. gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų teikimui, sudarė 98 142,30 Lt. Papildomi nuostoliai (3672,12 Lt) susidarė ir ginčijant neteisėtus VLK veiksmus Konkurencijos tarybai. Be to, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo negautas pelnas sudarė 474 089,07 Lt – ši suma yra apskaičiuota atsižvelgiant į tas pajamas, kurias pareiškėjas uždirbo Lietuvoje nuo 2006 metų gegužės, kai įgijo vienodas teises dirbti rinkoje, atėmus iš gautų pajamų joms uždirbti reikalingas sąnaudas. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagrindžiant negautą pelną, pasirinktas 20 mėnesių laikotarpis nuo 2006 m. gegužės iki 2007 m. gruodžio 31 d., nes 2008 metų sausio mėnesį sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo patvirtintos naujos ortopedijos techninių priemonių bazinės kainos.
Atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašė nutraukti administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo skunde pirmuoju, antruoju ir trečiuoju punktais pažymėtų reikalavimų, o pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo skunde pirmuoju punktu pažymėto reikalavimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su paraiškomis dėl sutarties sudarymo kreipėsi į VLK 2005 m. kovo 29 d., 2005 m. birželio 16 d. ir 2006 m. sausio 26 d. Specialūs teisės aktai, reglamentuojantys ortopedinių priemonių kompensavimą, nenumato termino, per kurį VLK po paraiškos gavimo turi priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo. Todėl, atsakovo nuomone, tokiu atveju taikytinas Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatytas 30 dienų terminas. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio 2 dalimi, atsakovui per 30 dienų nepriėmus sprendimo, laikoma, kad jis priėmė neigiamą sprendimą, kurį pareiškėjas galėjo ginčyti Administracinių ginčų komisijai per 2 mėnesius (Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 str.). Pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir įstatymų nustatyta tvarka atsakovo priimto neigiamo sprendimo neapskundė, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu, byla šio reikalavimo dalyje turi būti nutraukta. Dėl pareiškėjo antrojo ir trečiojo reikalavimo atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčija atsakovo 2005 m. gruodžio 29 d. veiksmus ir 2005 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. IK-118, tačiau pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame ir buvo pareikšti šie reikalavimai, teisme gautas tik 2009 m. vasario 24 d., t. y. pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu, byla šioje dalyje taip pat nutrauktina. Kadangi pareiškėjas praleido terminą atsakovo veiksmams apskųsti, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę už šiuos veiksmus. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Tačiau šios įstatymo nuostatos realizavimo tvarka nėra nustatyta. 2005 metais galiojo Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinoji tvarka, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1, ir Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinoji metodika, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V?466. Tačiau šios tvarkos buvo laikinos. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcija sveikatos sektoriui iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reguliavimo sferos perduota tik 2004 m. sausio 1 d. Laikinoji tvarka buvo panaikinta nuo 2006 m. balandžio 5 d., sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31d. įsakymu Nr. V-234 patvirtinus Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje administracinėje byloje (Nr. A143-981/2008), vertindamas Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos ir Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos, nuostatas, padarė išvadą, kad ortopedijos technikos priemonių kompensavimo santykių reglamentavimas nebuvo Sveikatos apsaugos ministro įsakymais sureglamentuotas taip, kad VLK būtų aiškiai nustatytas privalomojo elgesio modelis, t. y. kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu, iš VLK būtų galima reikalauti vienareikšmiškai aiškaus privalomojo elgesio modelio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinojoje tvarkoje yra bendrai suformuluotos nuorodos dėl sutarčių tarp minėtas technikos priemones gaminančių ar jas tiekiančių įmonių ir VLK sudarymo, tačiau nėra pateiktas joks tokių sutarčių sudarymo reglamentavimas ar minėtų įmonių pasirinkimo būdas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas žalos dydžio skaičiavimas yra neteisingas ir klaidinantis. Pareiškėjas negautas pajamas skaičiuoja pagal 2006 metų gegužės?2007 metų gruodžio mėnesių pajamas. Tačiau 2005 metais buvo kitokia ortopedinių priemonių kompensavimo tvarka, todėl skaičiuoti 2005 metų negautas pajamas pagal 2006 pajamas yra neteisinga. Be to, pareiškėjas paraišką pateikė 2005 m. kovo 29 d., o paraiškos papildymą – tik 2005 m. birželio 16 d., o tai reiškia, kad geriausiu atveju sutartis su pareiškėju galėjo būti sudaryta nuo 2005 m. liepos 16 d. ir 2005 metų pirmą pusmetį pareiškėjas negalėjo tikėtis gauti jokių pajamų. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad 2005 ir 2006 metais jis būtų pasiekęs 23,11 proc. pelningumą. Pareiškėjo pateiktose pelno (nuostolio) ataskaitose yra nurodyta, kad 2001 metais pareiškėjas dirbo nuostolingai, 2002 metais pelningumas – 7,32 proc., 2003 metais – 4,63 proc., 2004 metais – 14 proc., 2005 metais – 18,39 proc., 2006 metais – 15,63 proc. Pareikėjo pelningumas niekada nesiekė 20 procentų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pirmieji trys pareiškėjo skunde pareikšti reikalavimai yra nukreipti į fakto konstatavimą, t. y. jų patenkinimas (atsižvelgiant į tai, kad skunde kalbama apie teisinius santykius dėl 2005 m.–2006 m. balandžio mėn. sveikatos draudimo fondo lėšų paskirstymo) nesukeltų UAB „Baltic Orthoservice“ teisinių pasekmių administruojant minėtų lėšų paskirstymą, nes šie teisiniai santykiai pasibaigė negrįžtamai. Tai patvirtina ir paties pareiškėjo skundo 4, 5 ir 6 reikalavimai dėl žalos atlyginimo, kurie parodo pareiškėjo siekį apginti savo pažeistas teises žalos atlyginimo būdu. Todėl laikytina, kad ABTĮ taikymo požiūriu paminėti pirmieji trys UAB „Baltic Orthoservice“ skundo reikalavimai negali būti laikomi savarankiškais administracinio skundo reikalavimais. Jų nagrinėjimas yra reikšmingas bylai tik reikalavimo dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo aspektu. Tai reiškia, kad UAB „Baltic Orthoservice“ nurodytų atsakovo VLK padarytų teisės pažeidimų faktas gali turėti reikšmę tik CK 6.271 straipsnio taikymo prasme. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė (pagal šį straipsnį) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pastaroji straipsnio nuostata reiškia, kad civilinė (deliktinė) atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai valstybės valdžios institucija pažeidė jai nustatytą privalomojo elgesio modelį, t. y. veikė pažeidusi atitinkamą jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kurie tiesiogiai įpareigojo ją veikti kitokiu negu institucijos (jos darbuotojų) pasirinktu būdu.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2005 m. kovo 29 d. UAB „Baltic Orthoservice“ pateikė paraišką dėl lėšų ortopedijos techninėms priemonėms kompensuoti (I t., b. l. 17?32). UAB „Baltic Orthoservice“ paraiškoje pageidavo gyventojus aprūpinti galūnių aparatais ir protezinėmis sistemomis, kurios buvo kompensuojamos pagal principą „pinigai paskui pacientą”, bei aprūpinti apdraustuosius individualia ortopedine avalyne ir gydomaisiais įdėklais, kitomis galūnių įtvarinėmis sistemomis (išskyrus galūnių aparatus) bei stuburo įtvarinėmis sistemomis, kurių kompensavimui buvo nustatomos kvotos įmonėms. VLK 2005 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 4K?41?1935 (I t., b. l. 140?142) informavo UAB „Baltic Orthoservice“, kad su ja sutartis nebus sudaryta, kol nebus parengti VLK įsakymo, reglamentuojančio ortopedijos techninių priemonių kompensavimą, pakeitimai. 2005 m. gegužės 26 d. minėtas įsakymas buvo pakeistas ir 2005 m. birželio 16 d. UAB „Baltic Orthoservice“ pateikė patikslintą paraišką (I t., b. l. 105?106). VLK 2005 m. birželio 15 d. raštu Nr. 4K-41-2245 (I t., b. l. 151?152) informavo UAB „Baltic Orthoservice“, kad sutarčių sudarymas sustabdytas ir kiekvieną mėnesį įmonėms kompensuojama už apdraustųjų įsigytas ortopedijos technines priemones 1/12 dalį praėjusiais metais kompensuotos sumos. 2005 m. rugsėjo 27 d. VLK sudarė su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį „Dėl bendradarbiavimo aprūpinant gyventojus ortopedijos technikos priemonėmis“ Nr. 139 (I t., b. l. 48?51), kurios objektas – 2005 metų rugsėjo–gruodžio mėnesių gyventojų aprūpinimas ortopedijos techninėmis priemonėmis, t. y. šių priemonių pagaminimas / pritaikymas ir kompensavimas PSDF biudžeto lėšomis. Sutartyje nurodyta, kad ortopedijos techninės priemonės kompensuojamos sveikatos apsaugos ministro patvirtintomis bazinėmis kainomis, pagal principą „pinigai paskui pacientą“. 2005 m. gruodžio 28 d. VLK su UAB „Baltic Orthoservice“ pasirašė 2005 m. rugsėjo 27 d. sutarties pakeitimo protokolą Nr. 1, kuriuo buvo susitarta pratęsti 2005 m. rugsėjo 27 d. sutarties Nr. 139 galiojimo terminą iki 2006 m. gruodžio 31 d. UAB „Baltic Orthoservice“ 2006 m. sausio 26 d. raštu Nr. 6-11 (III t., b. l. 20) kreipėsi į VLK, prašydama sudaryti sutartį dėl apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis, kitomis nei protezai ir galūnių įtvarinės sistemos. 2006 m. balandžio 28 d. VLK pasirašė su UAB „Baltic Orthoservice“ sutartį „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“ Nr. 240/2006 (IV t., b. l. 65?68). Sutartyje nurodyta, kad pagal šią sutartį iš PSDF biudžeto fondo lėšų kompensuojamos tik priemonės, išvardintos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. V-534 „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kompensuojamų iš valstybės biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ ir nurodytos šios sutarties ortopedijos techninių priemonių sąraše, ir tik ta apimtimi bei tvarka, kuri nurodyta sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. V-234 „Dėl valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos patvirtinimo“.
Teismas sprendime nurodė, jog Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokama valstybės parama ortopedijos technikos priemonėms įsigyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2003 m. gruodžio 22 d. priėmė įsakymą Nr. V-747/A1-214 (įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d.), o sveikatos apsaugos ministras 2004 m. sausio 6 d. priėmė įsakymą Nr. V-1 (įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 4 d.), 2004 m. birželio 28 d. – įsakymą Nr. V-466 (įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 7 d.), 2006 m. kovo 31 d. – įsakymą Nr. V-234 (įsigaliojo nuo 2006 m. balandžio 5 d.). Įsakymu Nr. V-747/A1-214 buvo nustatytas ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcijos perdavimo pereinamasis laikotarpis – nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. (kuris vėliau buvo pratęstas iki 2005 m. birželio 30 d., taip pat buvo nustatyta, kad ortopedijos technikos priemonių kompensavimo funkcija šiuo pereinamuoju laikotarpiu pavedama VLK). Šiuo įsakymu VLK buvo įpareigota vadovautis sveikatos apsaugos ministro patvirtinta Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis laikinąja tvarka, Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų iš valstybės biudžeto lėšų, bazinių kainų nustatymo laikinąja metodika bei socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 58 patvirtintu Ortopedijos technikos priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, nomenklatūros sąrašu. Tokiu būdu, 2005 metais galiojo ta pati Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinoji tvarka, patvirtinta 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1, ir Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinoji metodika, patvirtinta 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 (Laikinoji tvarka panaikinta tik 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234, kuris įsigaliojo 2006 m. balandžio 6 d.). Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinojoje tvarkoje yra bendrai suformuluotos nuorodos dėl sutarčių tarp minėtas technikos priemones gaminančių ar jas tiekiančių įmonių ir VLK sudarymo, tačiau nėra pateiktas joks tokių sutarčių sudarymo reglamentavimas ar minėtų įmonių pasirinkimo būdas (4, 6 p.). Tas pats pasakytina ir dėl Įsakymu Nr. V-1 patvirtinto Gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašo (4, 6 p.). Todėl darytina išvada, kad: 1) VLK privalėjo administruoti nurodytus ortopedijos technikos priemonių kompensavimo santykius, t. y. ABTĮ požiūriu tapo šių santykių viešojo administravimo subjektu; 2) šių santykių reglamentavimas nebuvo sureglamentuotas taip, kad VLK būtų aiškiai nustatytas privalomojo elgesio modelis. Esant tokiam teisiniam neapibrėžtumui, CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu iš VLK šioje byloje kilusio ginčo laikotarpiu (nuo 2005 metų pradžios iki 2006 m. balandžio 28 d.) nebuvo galima reikalauti vienareikšmiškai aiškaus privalomojo elgesio modelio. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamuoju atveju nėra CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytų būtinų sąlygų UAB „Baltic Orthoservice“ nurodytai turtinei žalai atlyginti.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atitinkamų santykių nesureglamentavimas įsakymu reiškia imperatyvaus VLK elgesio modelio nebuvimą. Pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, buvo aiškiai nurodyta, kurias įstatymų normas pažeidė VLK, nesudarydama sutarties su pareiškėju. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju VLK pažeidė Sveikatos sistemos įstatymo 8 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis šiomis teisės aktų nuostatomis, VLK, skirstydama PSDF biudžeto lėšas ir sudarydama sutartis su įmonėmis, nepaisant teisinio reguliavimo spragų, turėjo laikytis Konkurencijos įstatymo ir negalėjo teikti privilegijų atskiriems ūkio subjektams, o kitus diskriminuoti. Pareiškėjas pažymi, kad sąžiningą konkurencijos laisvę gina ir Konstitucijos 46 straipsnis. Nagrinėjamu atveju VLK nesivadovavo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais (tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. I8-15/2007). Pareiškėjo nuomone, yra akivaizdu, kad šiuo atveju VLK neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad VLK sistemingai pažeidinėjo Konkurencijos įstatymą ir Sveikatos draudimo įstatymą (Konkurencijos tarybos 2006 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 2S-6, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. I8-15/2007). Pareiškėjo nuomone, teisinio reguliavimo spragų egzistavimo neigiamų pasekmių neturėtų prisiimti privatus juridinis asmuo (pareiškėjas), kuris neturi jokių galimybių daryti įtaką minėtam reguliavimui. Teisinis reguliavimas – tai valstybės institucijų funkcija, o VLK yra centrinis viešojo administravimo subjektas, turintis plačius įgaliojimus, suteiktus sveikatos apsaugos ministro patvirtintais VLK nuostatais. Tačiau šiuo atveju VLK savo kompetencijos ribose neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekusi pašalinti teisinio reguliavimo spragas ar gauti kompetentingų institucijų išaiškinimus dėl VLK elgesio modelio, atitinkančio įstatymų reikalavimus. Priešingai, VLK pasinaudojo teisinio reguliavimo spragomis tokiu būdu, kad iš visų ortopedijos technikos priemones gaminančių ir pritaikančių Lietuvos įmonių sutartis 2005 metais nebūtų sudaryta tik su pareiškėju.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimas yra nepagrįstas apeliacinio skundo motyvais, – bylą dalyje dėl pirmųjų trijų pareiškėjo reikalavimų nutraukti. Atsakovo nuomone, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ortopedijos techninių priemonių kompensavimo santykiai nebuvo sureglamentuoti taip, kad VLK būtų aiškiai nustatytas privalomojo elgesio modelis. Atsakovas pažymi, kad VLK nėra atsakinga už teisinio reglamentavimo netobulumą. Dėl pareiškėjo skunde minimo Konkurencijos tarybos 2006 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 2S-6 atsakovas pažymi, kad šiame nutarime Konkurencijos taryba netyrė, ar VLK, nesudarydama sutarties su pareiškėju, pažeidė Konkurencijos įstatymą. Konkurencijos taryba pripažino, kad kai kurie sveikatos apsaugos ministro įsakymo punktai ir kai kurie VLK įsakymai prieštarauja Konkurencijos įstatymui, tačiau šie įsakymai nėra susiję su pareiškėjo paraiškų nagrinėjimu. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas savo sprendime nepasisakė dėl atsakovo argumentų, pateiktų atsiliepime į pareiškėjo skundą, kuriais atsakovas grindė savo prašymą nutraukti bylą dalyje dėl pareiškėjo pirmųjų trijų reikalavimų. Atsakovas nurodo, kad jis palaiko savo argumentus dėl bylos nutraukimo pirmiau nurodytoje dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus. Šiame kontekste pažymėtina, jog vienas iš administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas. Šio tikslo neatitiktų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, turi būti įvertinta, ar tam yra pakankamas teisinis pagrindas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas savo teisę tikrinti apskųstą teismo sprendimą tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektais, gali pats nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai joms pritaikyti atitinkamas teisės normas, bei nėra kitų esminių kliūčių procesiniam sprendimui apeliacinės instancijos teisme priimti (pvz., nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų), byla į pirmosios instancijos teismą neturėtų būti grąžinama. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats turėtų priimti atitinkamą procesinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Ši pozicija aiškiai atsispindi ir Administracinių bylų teisenos įstatyme, kurio 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, numatančiais, kada apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju naujų įrodymų rinkti nereikia, bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra žinomos. Be to, siekdamas visapusiškai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 8 dalyje numatyta teise ir, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, išsireikalavo papildomus duomenis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartis). Be kita ko, šalys argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu šioje byloje, teikė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ginčydamos šias aplinkybes apeliacijos metu. Atsižvelgusi į tai, kas paminėta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybių visuma, lemianti, jog byla į pirmosios instancijos teismą neturėtų būti grąžinama, o atitinkamas procesinis sprendimas iš esmės gali būti priimtas apeliacinės instancijos teisme.
V.
Pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ inter alia pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 474 089,07 litų turtinės žalos kaip negauto pelno, patirtos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, vilkinant sudaryti su pareiškėju sutartis dėl paslaugų teikimo. Pareiškėjas nurodė, kad ši suma apima 98 142,30 litų pareiškėjo patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl atsakovo vengimo įvykdyti savo prievolę (V t., b. l. 75). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas valstybės neteisėtus veiksmus sieja su Valstybinės ligonių kasos veiksmais, pareiškėjui siekiant sudaryti dvejopo pobūdžio sutartis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis:
1) Siekdamas sudaryti sutartį dėl ortopedijos techninių priemonių kompensavimo 2005 m., pareiškėjas 2005 m. kovo 29 d. pateikė paraišką (I t., b. l. 17?32). Paraiška buvo patikslinta 2005 m. birželio 16 d. (I t., b. l. 57?58). Valstybinė ligonių kasa sutartį Nr. 139 „Dėl bendradarbiavimo aprūpinant gyventojus ortopedijos techninėmis priemonėmis“ (toliau – ir Sutartis Nr. 139) su pareiškėju sudarė 2005 m. rugsėjo 27 d. (I t., b. l. 48?53).
2) Siekdamas sudaryti sutartį dėl ortopedijos techninių priemonių, nepriskiriamų protezams ir galūnių įtvarinėms sistemoms, kompensavimo, pareiškėjas 2006 m. sausio 26 d. pateikė prašymą (III t., b. l. 20). Sutartis Nr. 240/2006 „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“ (toliau – ir Sutartis Nr. 240/2006) sudaryta 2006 m. balandžio 28 d. (V t., b. l. 65?68).
Atsižvelgiant į tai, kas buvo paminėta, būtina sąlyga, siekiant patenkinti minėtą pareiškėjo reikalavimą, yra neteisėto vilkinimo sudaryti atitinkamas sutartis nustatymas. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kad su pareiškėju ginčijamos sutartys turėjo būti sudarytos anksčiau nei tai įvyko nagrinėjamu atveju. Tam pirmiausia būtina nustatyti, pagal kokias taisykles šios sutartys turėjo būti sudaromos.
Kaip matyti iš ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas, VPĮ) analizės, valstybės institucijų poreikis dėl prekių įsigijimo, paslaugų arba darbų atlikimo paprastai turėjo būti įgyvendinamas sudarant viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir taisyklėmis. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau minėtas pareiškėjo su Valstybine ligonių kasa (toliau – ir VLK) sudarytas sutartis Viešųjų pirkimų įstatymo kontekste, daro išvadą, kad minėtos sutartys pateko į VPĮ taikymo sritį ir turėjo būti sudaromos pagal šio įstatymo reikalavimus.
Pirma, vien tik ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, taip pat jį nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu įgyvendinę teisės aktai (sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 patvirtintas Gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašas (su sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 padarytu pakeitimu; toliau – ir 2004 m. Aprašas) ir sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtintas Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašas (2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V-234 redakcija; toliau – ir 2006 m. Aprašas) bylai aktualiu laikotarpiu nenumatė, jog aptariamos sutartys turi būti sudaromos laikantis VPĮ, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad Viešųjų pirkimų įstatymas neturėjo būti taikomas. Sveikatos draudimo įstatymas nenurodė, kad sudarant nagrinėjamas sutartis, neturi būti vadovaujamasi VPĮ, taip pat nesuteikė įgaliojimų Sveikatos apsaugos ministerijai poįstatyminiu teisės aktu nustatyti, kad sudarant nagrinėjamas sutartis, net ir esant visoms sąlygoms taikyti VPĮ, juo neturi būti vadovaujamasi. Juolab kad minėtuose poįstatyminiuose aktuose ir nebuvo normų, kurios tiesiogiai eliminuotų viešųjų pirkimų teisės taikymą. Pastebėtina, kad jei sutartis atitinka visus būtinus viešojo pirkimo–pardavimo sutarties požymius, įtvirtintus VPĮ, ją raštu su tiekėju sudaro perkančioji organizacija (kaip ji apibrėžta VPĮ) ir nėra įstatymuose nustatytų išimčių, paprastai VPĮ privalu vadovautis (žr. pagal analogiją Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2001 m. liepos 12 d. sprendimą Ordine degli Architetti delle Province di Milano e Lodi ir kt. byloje C-399/98, par. 51, 66). Priešingai aiškinant, tektų daryti akivaizdžiai ydingą išvadą, kad VPĮ privalu vadovautis tik atskiruose įstatymuose ar kituose teisės aktuose konkrečiai nurodytais atvejais. Savo ruožtu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatos šiems santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai Viešųjų pirkimų įstatymas nereguliuoja atitinkamo klausimo arba Viešųjų pirkimų įstatymo normose įtvirtintos blanketinės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K?3-440/2010). Be to, ta aplinkybė, kad sutartis yra sudaroma remiantis viešosios teisės normomis, tokiu būdu įgyvendinant viešąją valdžią (įgalinimus), nepaneigia, o – priešingai – orientuoja į tai, kad sudaryta sutartis patenka į viešųjų pirkimų teisės reguliavimo sritį (žr. pagal analogiją, ESTT 2001 m. liepos 12 d. sprendimą Ordine degli Architetti delle Province di Milano e Lodi ir kt. byloje C-399/98, par. 73).
Antra, VLK buvo (yra) perkančioji organizacija VPĮ prasme (VPĮ 3 str. (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1894 redakcija), VPĮ 4 str. (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X?471 redakcija). Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 4-72 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo patvirtinti Perkančiųjų organizacijų sąrašai. Ginčui aktualiu laikotarpiu VLK buvo įtraukta į Centrinio valstybinio administravimo sistemai priklausančių perkančiųjų organizacijų sąrašą.
Trečia, analizuojamos sutartys buvo sudarytos raštu, jos yra sutartinio (konsensualinio pobūdžio) VPĮ taikymo prasme.
Ketvirta, nagrinėjamų sutarčių objektas buvo gyventojų aprūpinimas ortopedijos techninėmis priemonėmis, t. y. šių priemonių pagaminimas ir (ar) pritaikymas ir kompensavimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF). Taigi pagrindinis iš šių sutarčių kylantis pareiškėjo įsipareigojimas – pagaminti ortopedijos techninę priemonę. Šios priemonės gamybą tam tikra apimtimi sutartyje nustatyta tvarka kontroliuodavo pati VLK (pareiškėjas pagal 2005 m. rugsėjo 27 d. ir 2006 m. balandžio 28 d. sutartis perduodavo gyventojo užsakymą VLK, o ji turėdavo užsakymą patvirtinti). Sutartyje su VLK pareiškėjas taip pat prisiėmė garantinius įsipareigojimus dėl prekės kokybės. Už ortopedijos priemonės pagaminimą pareiškėjas sutartyje nustatyta tvarka iš VLK gaudavo atlygį, t. y. gaudavo tiesioginę ekonominę naudą pinigų, kurie skiriami iš viešųjų valstybės resursų (PSDF), forma. Tokiu būdu sutartimi pareiškėjui buvo suteikta teisė už atlygį iš VLK aprūpinti gyventojus kompensuojamomis (t. y. visiškai arba iš dalies iš viešųjų resursų finansuojamomis) ortopedijos priemonėmis. Byloje nėra įrodymų, kad bazinė ortopedijos techninių priemonių kaina buvo mažesnė arba lygi šių priemonių gamybos sąnaudoms. Tai taip pat liudija, kad pareiškėjas (tiekėjas) iš tokių sutarčių gavo ekonominę naudą. VLK iš šių sutarčių taip pat gavo ekonominę naudą, nes pareiškėjas VLK atžvilgiu prisiėmė įsipareigojimą sutartyje nustatyta tvarka pagaminti kompensuojamas ortopedijos priemones, taip pat prisiėmė garantinius priemonių aptarnavimo įsipareigojimus. Kitaip tariant, VLK šiomis sutartimis iš esmės pirko iš pareiškėjo gyventojų aprūpinimą kompensuojamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis. Gyventojas negalėjo laisvai pasirinkti, iš ko įsigyti kompensuojamąją priemonę – tokią priemonę jis galėjo įsigyti tik iš tos įmonės, kuri buvo sudariusi sutartį su VLK, nes tik esant sudarytai sutarčiai, priemonės įsigijimas buvo kompensuojamas. Taigi visų pirma VLK atrinkdavo tokių (kompensuojamų) priemonių tiekėjus.
Penkta, tam, jog sutarties sudarymui būtų privalu taikyti VPĮ, nebuvo būtina, kad galutinę naudą iš jos gautų VLK, t. y. perkančioji organizacija. Kitaip tariant, galutiniu nagrinėjamos prekės naudotoju (naudos iš jos gavėju) neprivalėjo būti pati VLK (žr., pagal analogiją, ESTT 2010 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Komisija prieš Vokietiją, C-271/08, par. 80). Priešingas aiškinimas lemtų, kad į Bendrąjį viešųjų pirkimų žodyną (žr. bylai aktualų 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2151/2003, pataisantį Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2195/2002 dėl bendro viešųjų pirkimų žodyno (BVPŽ) buvo be pagrindo įtraukta, pavyzdžiui, ortopedinė avalynė (BVPŽ kodas 33141740-9), ortopediniai implantai (BVPŽ kodas 33183100-7), ortopediniai protezai (BVPŽ kodas 33183200-8), iš kurių pobūdžio akivaizdu, kad galutinis jų naudotojas (naudos iš jų gavėjas) niekada negali būti perkančioji organizacija kaip tokia, nes tokios prekės yra skirtos tik fizinių asmenų naudojimui. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taip pat matyti, kad, kai viešojo administravimo subjektas sudaro sutartį su ūkio subjektu trečiojo asmens naudai, tokie santykiai laikytini patenkantys į VPĮ reguliavimo sritį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).
Šešta, tai, kad perkančioji organizacija įgytų nuosavybės teises į prekę ar kitą materialų ar fizinį objektą, kuris bus pagamintas, kai už jį apmokama iš viešųjų resursų, taip pat nėra būtinas požymis sutarčiai kvalifikuoti viešojo pirkimo–pardavimo sutartimi (žr., pagal analogiją, ESTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą Jean Auroux byloje, C-220/05, par. 47, ESTT 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Helmut Müller byloje, C-451/08, par. 54). Faktas, kad už prekes, pasak VLK, buvo apmokama pagal bazines kainas, taip pat nesudarė pakankamo pagrindo nagrinėjamu atveju netaikyti VPĮ, nes tokia išimtis nenumatyta įstatyme ir neišplaukė iš viešojo pirkimo–pardavimo sutarties sampratos. Pagal VPĮ, tiekėjai galėjo būti atrenkami ne tik pagal mažiausios kainos kriterijų. Juolab kad sutarčių su pareiškėju sudarymo metu galiojusio 2004 m. Aprašo 24 punkte buvo nustatyta, kad jei priemonė kainuoja daugiau nei bazinė kaina, skirtumą sumoka gyventojas, jei mažiau – kompensuojama faktinė priemonės kaina. Analogiška nuostata buvo įtvirtina ir 2006 m. Aprašo 14 punkte. Atsakovo pateiktu motyvu, kad atitinkamų VPĮ reikalavimų ginčo srityje nebūtų įmanoma įvykdyti, nes iš anksto neįmanoma numatyti gyventojų individualių poreikių dėl ortopedijos priemonės, negalima teisiškai pakankamai pagrįsti VPĮ nuostatų netaikymo nagrinėjamu atveju. Byloje yra pateikta įrodymų, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse įvairios ortopedinės priemonės yra perkamos taikant viešųjų pirkimų procedūras (šios procedūros tam tikru mastu, taip pat ir dėl techninių specifikacijų, ES yra harmonizuotos (žr. 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, ypač jos 23 str.). Be to,VPĮ numatė galimybę sudaryti preliminariąsias sutartis (VPĮ 63 str.).
Septinta, viešųjų pirkimų teisės taikymą nagrinėjamam atvejui netiesiogiai patvirtina ir ESTT 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Hans & Christophorus Oymanns (C-300/07), kuriame Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės kontekste buvo vertinamos sutartys tarp Vokietijos viešosios sveikatos draudimo įstaigos AOK Rheinland/Hamburg ir ortopedinės avalynės gamintojų. Šiame sprendime nėra nieko, kas sudarytų pagrindą manyti, kad Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės normos, kurias, be kita ko, privalo įgyvendinti ir Lietuva, minėtoms sutartims turėtų ar galėtų būti netaikomos.
Aštunta, VLK neteigė ir neįrodinėjo, kad nagrinėjami atvejai pateko į Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. IX-2339 redakcija) ar 10 straipsnyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) konkrečiai išvardytus atvejus, kai VPĮ reikalavimai netaikomi, taip pat nepagrindė, kad netaikyti minėto įstatymo akivaizdžiai reikalavo viešasis interesas.
Devinta, VPĮ tikslai, be kita ko, yra užtikrinti skaidrias, konkurencingas ir lygiateisiškumo principą garantuojančias procedūras viešiesiems valstybės resursams naudoti. Todėl VPĮ neturėtų būti aiškinamas pernelyg siaurai, nes tai gali sudaryti prielaidas valdžios institucijoms piktnaudžiauti galimybėmis naudoti (paskirstyti) viešuosius resursus ar iškraipyti konkurenciją.
Padariusi išvadą, kad pareiškėjo nurodomos sutartys turėjo būti sudaromos laikantis VPĮ reikalavimų, išplėstinė teisėjų kolegija toliau pasisako dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti atitinkamą jam padarytą žalą.
VI.
Minėta, kad pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ inter alia pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 474 089,07 litų turtinės žalos kaip negauto pelno, patirtos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, vilkinant sudaryti su pareiškėju sutartis dėl paslaugų teikimo. Pareiškėjas nurodė, kad ši suma apima 98 142,30 litų pareiškėjo patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl atsakovo vengimo įvykdyti savo prievolę (V t., b. l. 75). Taigi reikalaujamą sumą pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai siejo su, pasak pareiškėjo, neteisėtu vilkinimu sudaryti sutartis. Šią aplinkybę pareiškėjo atstovė iš esmės patvirtino ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu. Todėl siekdamas, kad minėtas reikalavimas būtų patenkintas, pareiškėjas turėjo įrodyti savo reikalavimo pagrindą – vilkinimą sudaryti sutartis. Kadangi veiksmų ar neveikimo neteisėtumas gali būti įvertintas tik tinkamai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, reiškia, vilkinimo (kaip neteisėto neveikimo) sudaryti sutartį konstatavimas galimas tik pagal tokias teisės normas, pagal kurias tokios sutartys turėjo būti sudaromos.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra <...> negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Be to, patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Vadinasi, priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas.
Pareiškėjas šioje byloje nuosekliai teigė ir įrodinėjo, kad aptariamos sutartys, iš kurių pavėluoto sudarymo jis kildina reikalaujamą žalą, turėjo būti sudaromos pagal Viešųjų pirkimų įstatymo normas. Išplėstinė teisėjų kolegija jau konstatavo, kad aptariamos sutartys išties turėjo būti sudaromos pagal VPĮ reikalavimus. Tačiau pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų, pagrindžiančių, kad, taikant VPĮ, ginčo sutartys su pareiškėju turėjo būti (būtų buvusios) sudarytos anksčiau nei tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad iš Viešųjų pirkimų įstatymo normų šiuo atveju būtų kilusi aiški ir nedviprasmiška Valstybinės ligonių kasos pareiga sudaryti su pareiškėju sutartis anksčiau nei tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Apskritai pastebėtina, kad su pareiškėju sutartys taip pat buvo sudarytos netaikant Viešųjų pirkimų įstatymo. Todėl apskritai negalima teigti, kad jei VPĮ reikalavimų būtų laikomasi, su pareiškėju sutartis tikrai būtų buvusi sudaryta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog tik veiksmų neteisėtumas nėra pagrindas priteisti žalą potencialiems tiekėjams, nes asmuo, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos padarymo faktą ir dydį. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2007 nurodyta, kad viešojo pirkimo konkurso nepaskelbimas dar nereiškia, kad konkrečiam potencialiam pirkimo konkurso dalyviui, net jei jų yra tiksliai apibrėžtas skaičius, daroma žala. Pajamos būtų gaunamos ne tik dėl konkurso paskelbimo. Dar būtina įgyti teisę vykdyti tiekimus po konkurso, t. y. reikia laimėti konkursą. Tik konkurso nepaskelbimas, kai jame gali dalyvauti keli asmenys ir tiekėjas nėra aiškus, potencialaus tiekėjo galimybes gauti pajamų iš galimų tiekimų daro hipotetines, spėjamas, bet ne realiai numatomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2007).
Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pareiškėjas neįrodė, jog vertinant Valstybinės ligonių kasos veiksmus (neveikimą) ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų požiūriu, atsakovas privalėjo aptariamas sutartis su pareiškėju sudaryti anksčiau nei tai buvo padaryta. Vadinasi, žala, kurią pareiškėjas sieja su šiuo savo reikalavimo faktiniu pagrindu (neteisėtu vilkinimu sudaryti sutartis), negali būti priteisiama. Pareiškėjas šiam ginčui spręsti taikytinų normų pagrindu neįrodė tų neteisėtų veiksmų (pavėluoto sutarties sudarymo), iš kurių jis kildina reikalaujamą priteisti žalą, ir nėra nustatytas pakankamas reikalaujamos priteisti žalos ir anksčiau nustatytų neteisėtų veiksmų (viešųjų pirkimų taisyklių netaikymo) priežastinis ryšys. Net jei atsakovas būtų elgęsis teisėtai, nėra pakankamų argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjas būtų realiai gavęs reikalaujamą priteisti negautą pelną ar nebūtų išleidęs tų sumų, kurias jis nurodo ir prašo priteisti kaip tiesioginius nuostolius. Pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodomi tiesioginiai nuostoliai atsirado ne dėl įprastinės ūkinės veiklos, jos plėtros planų ir jų įgyvendinimo bei su tuo susijusios rizikos, kurią turi prisiimti pats pareiškėjas, o dėl to, kad VLK netaikė VPĮ.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjo nurodomų kitų teisės aktų (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, taip pat poįstatyminių aktų dėl aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis) nuostatos nepaneigia pirmiau padarytų išvadų, nes minėti teisės aktai konkrečiai nereglamentuoja nagrinėjamų sutarčių su pareiškėju sudarymo procedūrų. Tai nustato specialusis įstatymas – Viešųjų pirkimų įstatymas, kurio nuostatų kontekste ir turi būti vertinama nagrinėjama situacija. Pareiškėjas nurodo konkretų prašomos priteisti žalos pagrindą (vilkinimą sudaryti sutartis), kurį teismas ir vertina. Be to, pareiškėjas nekelia klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pavyzdžiui, tuo pagrindu, kad VLK neveikė taip kaip privalėjo veikti pagal VPĮ, Viešojo administravimo ar Konkurencijos įstatymą. Administracinis teismas negali savo nuožiūra pakeisti pareiškėjo aiškiai apibrėžiamą reikalavimo atsakovui pagrindą ir paties reikalavimo esmę bei pobūdį. Juolab kai pareiškėją proceso metu atstovavo profesionalus atstovas (advokatas).
Atsižvelgus į anksčiau padarytas išvadas, nėra pagrindo nagrinėti ir pareiškėjo prašymą atlyginti nuostolius, patirtus dėl infliacijos. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad konstatavus tai, kas išdėstyta anksčiau, taip pat atsižvelgiant į specifines ir išskirtines šios bylos aplinkybes, nėra būtina atskirai pasisakyti ir dėl Valstybinės ligonių kasos atsiliepime į apeliacinį skundą pateikto argumento, jog pareiškėjas praleido terminus atsakovo neteisėtų veiksmų nustatymui.
VII.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 3 672,12 Lt papildomų nuostolių, susijusių su teisių gynimu Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) ir Konkurencijos taryboje. Šiuos nuostolius, pasak pareiškėjo, sudaro: pinigų suma, apskaičiuota bendrovės direktoriaus vienos valandos darbo įkainį padauginus iš laiko, kurį jis sugaišo rengdamas skundus minėtoms institucijoms, taip pat vykdamas į jas ir jose atstovaudamas; išlaidos kurui, kuris buvo sunaudotas vykstant į posėdžius VAGK ir Konkurencijos taryboje, taip pat susipažinti su medžiaga Konkurencijos taryboje; atstovavimo išlaidos, patirtos Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant VLK skundą dėl Konkurencijos tarybos 2006 m. kovo 30 d. nutarimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad, pirma, bendrovės vadovo sugaištas laikas ginant bendrovės interesus (rengiant skundus, vykstant į atitinkamas institucijas ir atstovaujant jose), įvertintas pinigais pagal valandinį jo darbo įkainį, šiuo konkrečiu atveju negali būti priteisiamas. Pareiškėjas neįrodė, kad jis šias išlaidas patyrė ne dėl to, jog vykdė įprastinę pareigą mokėti darbo užmokestį direktoriui, bet būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Byloje nėra įrodymų, kad dėl minėtų bendrovės vadovo darbų pareiškėjas mokėjo jam didesnį nei įprasta darbo užmokestį. Taigi galima teigti, kad įprastos darbo užmokesčio bendrovės vadovui sąnaudos būtų buvusios patirtos nepriklausomai nuo to, kaip būtų elgęsis atsakovas. Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bendrovės vadovo veikla nagrinėjamu atveju neviršijo (tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektu) to, ką bendrovės vadovas paprastai, t. y. pagal savo užimamas pareigas bendrovėje, privalo atlikti.
Antra, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo abejoti pareiškėjo išlaidomis kurui, kuris buvo sunaudotas vykstant į posėdžius VAGK ir Konkurencijos taryboje, taip pat susipažinti su medžiaga Konkurencijos taryboje. Valstybinės ligonių kasos veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, kiek tai susiję su paminėtais nuostoliais, yra nustatytas atitinkamais VAGK ir Konkurencijos tarybos sprendimais, kurie įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir patirtų sąnaudų yra pakankamas. Administracinių teismų praktikoje išlaidos, patirtos ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, gali būti laikomos turtine žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1269/2009 (Administracinė jurisprudencija Nr. 18, psl. 118?127). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, reikalavimas dėl 211,22 Lt (IV t., b. l. 47) priteisimo tenkintinas.
Trečia, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjas turėjo galimybę prašyti priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant VLK skundą dėl Konkurencijos tarybos 2006 m. kovo 30 d. nutarimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų teismui pateikęs ir jis būtų jį atmetęs arba kad buvo kitų priežasčių, dėl kurių pasinaudoti minėta procesiniame įstatyme numatyta galimybe buvo neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nevertina šių išlaidų kaip žalos Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Procesinių (atstovavimo) išlaidų priteisimo pirmiausia turi būti siekiama tame procese, kuriame jos buvo patirtos.
VIII.
Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, taip pat suformulavo keletą kitų reikalavimų, susijusių su faktų ir neteisėtų veiksmų (neveikimo) konstatavimu. Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad tam tikrų faktų pripažinimas negali būti atskiru skundo reikalavimu, kadangi vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti. Veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių (panaikinamas aktas, atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiamas žalos atlyginimas ar pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442?484/2010, 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007 (Administracinė jurisprudencija Nr. 11, psl. 206?213). Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių reikalavimų nagrinėjimas reikšmingas bylai tik reikalavimo dėl žalos atlyginimo aspektu. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija atskirai dėl minėtų reikalavimų nepasisako.
Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje nutartyje pateikti išaiškinimai išplėtoja ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Tai daroma siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą paskirstant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas. Viešojo administravimo subjektas, atlikdamas minėtą funkciją, privalo užtikrinti, kad sutartys dėl priemonių, kompensuojamų iš biudžeto, būtų sudaromos laikantis skaidrumo, objektyvumo, proporcingumo, vienodų sąlygų, nediskriminavimo principų. Šie principai ypatingai svarbūs sutarčių, kurios susijusios su valstybės biudžeto lėšų paskirstymu, sudarymo procedūrai tam, kad būtų tinkamai įgyvendinamos valstybės lėšų apsaugos procedūrų laikymąsi užtikrinančios taisyklės bei vartotojų interesai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos raida yra konstituciškai pagrįsta ir pateisinama.
Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 211,22 Lt nuostolių.
Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų konkretaus ir išsamaus apskaičiavimo su pagrindimu, kaip to reikalauja įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija nutaria: Uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Orthoservice“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą iš dalies pakeisti. Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Orthoservice“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 211,22 Lt (du šimtus vienuolika litų ir dvidešimt du centus) nuostolių. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą Nutartis neskundžiama. Teisėjai Antanas Ablingis Roma Sabina Alimienė Ričardas Piličiauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė