Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Kirkliauskui, išteisintajam V. L., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios O. L. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. V. L. paskirtos asmens apsaugos užtikrinimo priemonės - įpareigojimas iki bylos nagrinėjimo pabaigos nesiartinti prie nukentėjusiosios O. L., nebendrauti, neieškoti ryšių su ja, laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, adresu Alytaus r. Miroslavo sen. Kumečių k. Dainavos g. 31, kol byla bus išnagrinėta teisme, panaikintos nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. O. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu. O. L. prašymas priteisti jos turėtas proceso išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 2 d. tuo, kad 2014 m. sausio 3 d. apie 12.30 val. namuose, adresu Alytaus r. Mirolsavo sen. (duomenys neskelbtini), dėl šeimyninių priežasčių kilusio konflikto metu, vonios kambaryje, tyčia norėdamas atimti iš savo sutuoktinės O. L. mobilaus ryšio telefoną, tam, kad ji nepaskambintų policijai, jai rankomis lenkė žemyn galvą bei rankos pirštais sužeidė lūpą, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai O. L. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas įsitikinęs, jog nėra jokio pagrindo laikyti, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai padarytas dėl neatsargumo, nes byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis V. L. sąmoningai atliko smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją, jis jėga įsiveržė į vonią ir griebė iš nukentėjusios telefoną, kurį pastaroji buvo pridėjusi prie ausies ir skambino policijai, nukentėjusiajai nenorint atiduoti telefono, kaltinamasis spaudė jos galvą žemyn ir traukė telefoną iš rankų. Taip elgdamasis kaltinamasis negalėjo nenumatyti galimų padarinių ir sąmoningai turėjo suprasti, kad nukentėjusioji gali būti sužalota.

Skunde prokuroras teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vienintelio tiesioginio įvykio liudytojo G. L. parodymais, nes jo teisme duoti parodymai iš esmės skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, prokuroro vertinimu, šis liudytojas teisme davė parodymus palankius savo sūnui. Apelianto vertinimu, teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados aiškiai neatitinka bylos aplinkybių, be to, teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė ir LR BPK nuostatas. Jo nuomone, apylinkės teismas neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės, o tiesiog konstatavo, kad visos abejonės yra aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau abejonės kaltinamojo naudai yra aiškinamos tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. BPK 20 str. 5 d. prasme yra svarbu, jog įrodymai būtų vertinami ne atskirai, o būtų vertinama jų visuma. Apelianto nuomone, teismas nesivadovavo visomis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir darė nepagrįstas, vienpusiškas išvadas ir nepagrįstai išteisino V. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. padarymo.

Dėl liudytojo G. L. parodymų apeliantė nurodo, kad jie taip pat yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nepatikimi, kad jis skirtingose apklausose nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, 2014-01-21 apklaustas liudytoju, G. L. tyrėjai aiškino, jog V. L. išplėšė iš O. rankų telefoną, 2014-04-17 dieną teismo posėdžio metu jis nurodė, jog V. L. telefoną ištraukė koridoriaus patalpose, nurodė, kad O. L. ir V. L. vonios kambaryje nebuvo, jo teigimu, viskas vyko prie atidarytų vonios durų. Apeliantė pažymi, kad G. L. yra kaltinamojo tėvas, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes tėvas, duodamas parodymus, siekė padėti savo sūnui apsiginti prieš pareikštą kaltinimą.

Nukentėjusiosios vertinimu, teismas nepagrįstai jos parodymus laikė nenuosekliais, subjektyviais ir nepatikimais, nes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu ji laikėsi vieningos pozicijos dėl įvykusio įvykio.

Skunde nukentėjusioji teigia, kad teismas nepagrįstai kaltinamojo veiksmuose neįžvelgė tyčios ir konstatavo, jog nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas atsirado dėl kaltinamojo neatsargumo. Kaltės formą teismas grindė tuo, jog kaltinamasis siekė atimti iš nukentėjusiosios telefoną, o ne tyčiniais veiksmais sukelti sveikatos sutrikdymą. Teismas nevertino, jog kaltinamojo tyčia sukelti fizinį skausmą galėjo kilti staiga veikos darymo metu, jog nusikaltimas galėjo būti padarytas netiesiogine tyčia, t.y., kad kaltinamasis suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį, numatė, padarinius, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Teigia, kad teismas, nurodydamas, jog padariniai atsirado dėl neatsargumo, nenagrinėjo kaltinamojo valinio momento, nemotyvavo, kas nurodo į tokį kaltininko psichinį santykį su veika ir padariniais. Konstatuodamas, jog veika padaryta neatsargiai, teismas nenagrinėjo, ar tai nusikalstamas pasitikėjimas, ar nusikalstamas nerūpestingumas.

Apeliantės įsitikinimu, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti detaliai vertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės: padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu bei jam pasibaigus. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja E. B. (kaimynė), jog kaltininkas su nukentėjusiąja dažnai konfliktuoja, liudytojai K. K. ir R. T. nurodė, jog įvykio dieną kaltinamasis buvo konfliktiškai nusiteikęs ir apie aplinkybes vengė kalbėti.

Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog aplinkybė, kad teismo įsakymu V. L. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. nėra reikšminga nagrinėjamai bylai. Jos įsitikinimu, teismas turėjo vertinti, jog kaltinamasis jau yra teistas už panašų nusikaltimą, yra linkęs smurtauti, ir atsižvelgti, jog 2014-01-03 įvykis įvyko neišnykus kaltinamojo teistumui. Taip pat teismo nebuvo vertinta kaltinamojo asmenybė, kad jis gydėsi, jam diagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būsena.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintojo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, prokuroras palaikė savo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus ir prašė juos tenkinti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad prokuroro ir nukentėjusiosios O. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Prokuroras ir nukentėjusioji skundus grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, jie nesutinka su nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl kaltės formos, prašo pripažinti V. L. veiksmus padarytus tyčios forma ir, panaikinus išteisinamąjį nuosprendį, V. L. nuteisti pagal BK 140 str. 2 d.. Kadangi tiek nukentėjusios, tiek prokuroro apeliaciniai skundai yra panašūs savo turiniu, argumentais, todėl kolegija dėl abiejų skundų pasisako kartu.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė išvadas dėl V. L. veiksmuose tyčios nebuvimo. Vertindamas nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus pasisakė dėl jų, kodėl vienus pripažįsta patikimais, nuosekliais parodymais, o kitus priešingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatyta.

V. L. pateiktas kaltinimas dėl fizinio skausmo sukėlimo sutuoktinei O. L. ir jos nežymaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiamas tuo, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tyčia, norėdamas atimti iš savo sutuoktinės O. L. mobilaus ryšio telefoną, jai rankomis lenkė žemyn galvą bei rankos pirštais sužeidė lūpą. Teismas, išanalizavęs apklaustų asmenų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nėra nustatyta, kad V. L. inkriminuotą nusikaltimą padarė tyčia, kas yra būtinas subjektyviosios nusikaltimo sudėties požymis.

Baudžiamosios bylos medžiagos neginčijamai nustatytas faktas, kad įvykio dieną V. L. ir O. L. buvo įvykio vietoje, vonios kambaryje, O. L. mobiliuoju telefonu kvietė policiją dėl kilusių nesutarimų šeimoje, o V. L. vykstančio O. L. telefoninio pokalbio metu iš O. L. rankų atėmė mobilaus ryšio telefoną.

Kaltinamasis V. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Paaiškino, kad tarp jų su sutuoktine įtempti santykiai, ji grįžo namo po dviejų savaičių ir panoro pasimatyti su jų vaiku, jis pradžioje nenorėjo leisti, priekaištavo, kad ji kaip motina, visiškai nesidomėjo savo sūnumi, kuris taip pat nenorėjo pasimatyti su savo motina. Atvykus V. L. tėvui, jis leido O. L. pasimatyti su sūnumi koridoriuje, tačiau pasakė, kad jo tėvas pasiims vaiką pasisvečiuoti pas šį. Ji nesutiko su tokiu jo sprendimu ir paėmusi telefoną nulėkė į vonią skambinti policijai. Jis neneigia fakto, kad nenorėjo jog O. L. kviestų policiją, dėl ko būtų papildomų nemalonumų, todėl nuėjęs į vonią ištraukė dešine savo ranka iš jos kairės rankos telefoną. Tačiau kaltinamasis tvirtina jokios prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo ir todėl sužaloti jos negalėjo. Jis pats ant nukentėjusiosios veido jokių sužalojimų nematė. Kai atvyko policija, nukentėjusioji parodė įdrėkstą danteną, kurią kaltinamojo teigimu, susižalojo ji pati. Šie kaltinamojo parodymai, kad jis griebė iš nukentėjusiosios rankos telefoną tik siekdamas, kad ši nepaskambintų policijai, be tikslo sužaloti ją ar sukelti fizinį skausmą, nei ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, nei ištyrus įrodymus pirmosios instancijos teisme, nebuvo paneigti. Šio įvykio metu buvo tik trys suaugę asmenys: nukentėjusioji, išteisintasis ir pastarojo tėvas G. L.. G. L. teisme patvirtino, kad telefoną sūnus iš O. L. atėmė vonios kambaryje, po to, kai jo parodymai BPK 273 str. numatyta tvarka teisme buvo perskaityti. Šio liudytojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių – kad O. L. užsidarė vonioje ir norėjo skambinti policijai, o V. L., pastūmęs vonios duris įėjo į vonios kambarį ir pagriebė iš jos telefoną, kad ši niekam neskambinėtų, iš esmės atitiko ne tik kaltinamojo parodymus duotus dar iki šio liudytojo apklausos ( t.1.b.l. 40), bet ir nukentėjusiosios parodymus ( t.1.b.l. 17). Be to visi trys proceso dalyviai šį išteisintojo atliktą veiksmą įvardijo taip pat - siekiu atimti telefoną, o ne sužaloti nukentėjusiąją ar sukelti jai fizinį skausmą( nukentėjusios parodymai teisme t.1 b.l. 143). Todėl nėra jokių duomenų, kurie leistų suabejoti liudytojo G. L. parodymų tikrumu, ir pastarojo siekiu padėti sūnui išvengti atsakomybės. Objektyviai byloje nustatyta ir tai, kad O. L. konstatuota kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, dešinėje pusėje, kuris vertintinas nežymiu sveikatos sutrikdymu( t.1.b.l.11). Nukentėjusioji teigia, kad sužalojo V. L. tuo metu, kai atėmė iš jos telefoną. Išteisintasis teigia, jog šį sužalojimą nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių tiek V. L., tiek apeliantės O. L. parodymus byloje nėra, daromos prielaidos- jog telefono atėmimo metu galėjo V. L. sužaloti apatinės lūpos gleivinę. Vertinant parodymų patikimumą pirmos instancijos teismas teisingai vadovavosi teismų suformuota praktika bylose kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrą vaiką, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

Pareigūnų K. K. ir R. T. parodymai, kad nukentėjusioji įvykio dieną jiems aiškino, jog kaltinamasis nuolat smurtauja prieš ją, kad įvykio dieną priėjęs prie jos suėmė už galvos ir stūmė, taip bandydamas atimti telefoną ir sudavė į dantis, kad buvo prakirsta dantena, kad įvykio dieną ji už plaukų buvo trenkta į sieną, kad kaltinamasis ją nuolat gąsdina, baugina, muša, grasina užmušti, yra pagrindo teigti, jog nukentėjusioji O. L. iš tiesų neadekvačiai tuo metu vertino buvusią situaciją ir nepagrįstai kaltinamojo sukeltą jai skausmą bei padarytą sveikatos sutrikdymą vertino kaip jo siektą tikslą, t.y. kad atimdamas telefoną jis būtent ir siekė ją sužaloti bei sukelti skausmą, už plaukų trenkė į sieną. Tačiau teisme nukentėjusioji tos aplinkybės, kad suėmęs už plaukų V. L. trenkė ją į sieną, nebenurodė( t.1.b.l.178). Be to, jos parodymai, kad skambinant policijai, ji išgirdo laužimąsi ir tuo metu kaltinamasis, jos nuomone, spyrė koja į vonios duris ir jas išlaužė, iš tiesų nepatvirtino liudytojo V. B. parodymai, nei rašytiniai bylos duomenys (įvykio vietos apžiūros protokolas ( T.1, b. l. 7-9), taip pat leidžia daryti išvadą, kad situaciją ji vertino nepakankamai objektyviai, kaltinamojo atliktų veiksmų pavojingumą per daug hiperbolizuodama. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis.

Pagal BK 140 str. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Vien sužalojimų nustatymo faktas, neįrodžius tiesioginio priežastinio ryšio tarp sužalojimų atsiradimo ir neteisėtų išteisintojo veiksmų, negali būti laikomu kaltės įrodymo patvirtinu. Taigi, nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, kas šioje byloje laikoma įrodytu, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių ir to siekia.

Apeliaciniuose skunduose teigiama jog pirmos instancijos teismas neteisingai vertino subjektyviuosius požymius, teigdamas jog V. L. veikoje nėra būtinojo požymio tyčios. Teigia jog V. L. veiksmai, kaltė dėl padarinių atsiradimo turėjo būti vertinama- kaip netiesioginė tyčia, o ne kaip neatsargi kaltė.

Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pagal BK 16 straipsnio 2 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nors netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo apibrėžimai iš dalies panašūs, iš tikrųjų šios kaltės rūšys skiriasi tiek daromos veikos pavojingumo suvokimu, tiek padarinių numatymu, tiek psichiniu santykiu su padarinių kilimu. Pirmiausia skiriasi daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltės formoms. Kadangi V. L. buvo kaltinamas dėl tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo O. L., jis turėjo suvokti, kad toks jo veikimas- telefono atėmimas sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarys nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, jog V. L. siekė atimti mobilųjį telefoną, o ne sutrikdyti sveikatą ar sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, tą patvirtina nukentėjusiosios parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu, V. L. paaiškinimai teisme bei G. L. parodymai, kad V. L. tikslas buvo atimti telefoną iš nukentėjusios, jog pastaroji nekviestų policijos ir neaštrintų konfliktinės situacijos šeimoje. Darant nusikaltimą tyčia baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai numatomi kaip labai tikėtini ar net neišvengiami, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – kaltininkas juos numato kaip mažai tikėtinus.

Kolegija atkreipia dėmesį jog apskritai sukelti fizinį skausmą, galima tik esant kaltininko tiesioginiai tyčiai. Tačiau apeliaciniuose skunduose apeliantai įvardija jog šiuo konkrečiu atveju V. L. veikė netiesiogine tyčia padarinių atžvilgiu. Aukščiau ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad V. L. griebdamas telefoną iš nukentėjusios rankų, kurį ji tuo metu laikė prie ausies ir kalbėjo, turėjo suvokti, kad nukentėjusioji priešinsis šiam veiksmui, bandys neatiduoti telefono,ir kad toks jo elgesys šioje situacijoje yra rizikingas, nes jis gali ne tik padaryti tai ką sumanė, atimti telefoną, bet galimos ir kitos pasekmės, tačiau konkrečios pasekmės mažai tikėtinos. Visgi šioje situacijoje, V. L. turėjo pareigą atsižvelgti į tai ir elgtis apdairiai. Tačiau toks psichinio santykio turinys būdingas nusikalstamo pasitikėjimo kaltei ( kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-473/2014). Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti detaliai vertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės: padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu bei jam pasibaigus, ką šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas ir padarė. Tačiau negalima sutikti su tais argumentais, kad liudytojų E. B., K. K. ir R. T. parodymai, kad sutuoktiniai dažnai konfliktavo, kad įvykio dieną kaltinamasis buvo konfliktiškai nusiteikęs ir apie aplinkybes vengė kalbėti, patvirtina aplinkybes dėl tyčios jo veiksmuose buvimo.

Kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai neįvertino, jog V. L. jau yra teistas už panašų nusikaltimą ir yra linkęs smurtauti, kad jis gydėsi, jam diagnozuota psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, abstinencijos būsena. Šios aplinkybės apibūdina kaltinamojo asmenybę, jos negali patvirtinti ar paneigti aplinkybių, svarbių nustatant nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymius. Šios aplinkybės gali būti reikšmingos tik sprendžiant bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo kaltinamajam klausimą. Kadangi teismas priėmė V. L. išteisinantį nuosprendį, aplinkybių, susijusių su bausmės skyrimu analizuoti ir vertinti nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Nepagrįstas nukentėjusiosios skundo argumentas, kad teismas, konstatuodamas, jog veika padaryta neatsargiai, turėjo nagrinėti, ar tai nusikalstamas pasitikėjimas, ar nusikalstamas nerūpestingumas. Kaip minėta, BK 140 str. numato baudžiamąją atsakomybę tik esant tyčinei kaltės formai, todėl nuosprendį priėmęs teismas išsamiai analizavo tiesioginės ir netiesioginės tyčios buvimo V. L. veiksmuose galimumą ir konstatavo, kad byloje nenustatyta V. L. tyčinė kaltė sužaloti sutuoktinę O. L., todėl priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Tačiau kadangi BK 140 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tik esant tyčinei kaltės formai ir Baudžiamajame kodekse nėra straipsnių, kurie numatytų baudžiamąją atsakomybę už V. L. padarytus veiksmus esant kitokioms asmens psichinio santykio su veika ir padariniais formoms, nuosprendis iš esmės laikytinas teisėtu.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendis, kuriuo V. L. pagal BK 140 str. 2 d. išteisintas, yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios O. L. apeliacinius skundus atmesti.