Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Diana Atajeva, sekretoriaujant Danguolei Sabaitienei, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Kirkliauskui, kaltinamojo V. L. gynėjui advokatui G. G., nukentėjusiajai O. L., jos atstovei advokatei I. A., viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąja bylą, kurioje

V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis spec. vidurinį išsilavinimą, vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 2013-08-06 pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, skiriant įpareigojimus, kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. kaltinamas BK 140 str. 2 d. tuo, kad 2014 m. sausio 3 d. apie 12.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), dėl šeimyninių priežasčių kilusio konflikto metu, vonios kambaryje, tyčia norėdamas atimti iš savo sutuoktinės O. L. mobilaus ryšio telefoną, tam, kad ji nepaskambintų policijai, jai rankomis lenkė žemyn galvą bei rankos pirštais sužeidė lūpą, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai O. L. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis V. L. savo kaltės nepripažino, parodė, kad konflikto metu jis norėjo tik atimti iš nukentėjusiosios telefoną, kai ši skambino policijai, o tikslo sužaloti jos neturėjo- jo nuomone, atimdamas telefoną jis nesužalojo ir nukentėjusiajai lūpos.

Paaiškino, kad įvykio dieną nukentėjusioji, nebuvusi dvi savaites namuose, grįžo į namus norėdama pasimatyti su vaiku, tačiau iš pradžių jis tam prieštaravo ir jai priekaištavo, kad jos dvi savaites nebuvo namuose ir ji kaip motina, visiškai nesidomėjo savo sūnumi, kuris taip pat nenorėjo pasimatyti su savo motina. Tuo metu atvyko jo tėvas, su kuriuo buvo sutaręs, kad su vaiku vyks pasisvečiuoti pas šį. Jis jai leido koridoriuje pasimatyti su vaiku. Tai jis pasakė nukentėjusiajai, tačiau ši nesutiko su tokiu jo sprendimu ir paėmusi telefoną nulėkė į vonią skambinti policijai. Kadangi jau praeityje buvo teistas, jis nenorėjo papildomų nemalonumų, kad vėl būtų sufabrikuota nauja jam byla, nuėjęs į vonią jis ištraukė dešine savo ranka iš jos kairės rankos telefoną, kurį nukentėjusioji tuo metu laikė prie ausies palenkusi galvą, kad jis negalėtų atimti telefono. Jis jokios prievartos nenaudojo ir sužaloti negalėjo- atvykus pareigūnams, jis pats ant nukentėjusiosios jokių sužalojimų nematė, nukentėjusioji dantenas rodė tik pareigūnui.. Kai atvyko policija, nukentėjusioji parodė įdrėkstą danteną, kurią susižalojo ji pati. Piktas jis nebuvo, tik susierzinęs, kad sutuoktinė grįžo namo po dviejų savaičių.

Su nukentėjusiąja pragyveno 9 metus ir yra neišsituokę, tačiau jo nuomone, nukentėjusioji yra jam neištikima, nes po darbo namo ją parveždavo kitas vyriškis ir įvykio metu jos namuose nebuvo dvi savaitės. Ankščiau jis buvo teistas už smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu- jis buvo jai sugriebęs už rankos, dėl ko liko kraujosruva, bet šiuo atveju jis prieš nukentėjusiąją nesmurtavo.

Nukentėjusioji O. L. parodė, kad įvykio dieną ją kieme pasitiko kaltinamasis, kuris pradėjo rėkti, spjaudytis, stumdytis, neleisti į namus. Kaltinamasis pradžioje jos neįleido į namus ir sakė jai, kad vaikas nenori jos matyti. Tuomet atvažiavo jos uošvis – kaltinamojo tėvas, ir kad lauke nerėkautų, paprašė įeiti namo vidų. Įėjus į namus, koridoriuje uošvis su kaltinamuoju pradėjo ją gąsdinti, stumdyti, dėl ko ji išsigandusi nubėgo į vonią skambinti policijai. Vaiką ji pamatė prie namo durų, kai buvo atvestas pabendrauti. Vonioje ji užsirakino duris, nes vonios kambarys iš vidaus užsišauna spynele, ir paskambino policijai. Telefoną ji laikė dešine ranka prie ausies. Tuomet ji išgirdo laužimąsi – kaltinamasis jos nuomone spyrė koja į duris, ir į vidų jai iš nugaros įėjo kaltinamasis, ir suėmęs už dešinės pusės galvą lenkė į kairę pusę, kad galėtų paimti telefoną. Lupant iš jos telefoną kaltinamasis pirštais nudrėskė lūpą ir danteną – tai ji pastebėjo dar būdama vonioje. Vyras ranka spaudė jai dantenas, ji jautė skausmą, nes spaudžiama dantena brūžinosi į lūpas. Sužalojimo pagrindinė priežastis- kaltinamojo jos atžvilgiu naudojamas smurtas. Vėliau apklausiama patvirtino, kad vyro tikslas buvo paimti iš jos tefloną, o ne ją sužaloti. Vyrui išėjus iš vonios, ji taip pat išėjo ir buvo namuose su uošviu ir vaiku, o vyras išėjo lauk. Atvykusiems pareigūnams ji parodė sužalotą lūpą, kuri buvo patinusi, ji jautė skausmą. Policija matė, kad sugadinta spynelė. Nurodė, kad šiuo metu dar skyrybų procesas nevyksta, tik ji tuo jau domėjosi, kad įvykio

Liudytojas G. L. parodė, kad po Naujųjų metų jam paskambino dukra, gyvenanti Lentvaryje ir pasakė, kad važiuotų pas sūnų, nes turi atvažiuoti O. Jo anūkas- kaltinamojo sūnus atostogavo pas dukrą. Iš kaltinamojo jam žinoma, kad V. skambino O., kuri sūnui pasakiusi, kad atvažiuoja su apsauga pasiimti savo sūnaus- jo anūko. Todėl dukra ir prašė jo nuvažiuoti pas kaltinamąjį pasiimti vaiką ir parsivežti namo, kad nekiltų konflikto. Atvykęs pas kaltinamąjį jis rado O. grįžusią į namus ir besiginčijančią su sūnumi. O. berniuką buvo apkabinusi, bet šis rodė nenorą būti su savo motina. Kaltinamasis iš O. rankų telefoną ištraukė koridoriuje prie vonios durų. Jokių sužalojimų pas nukentėjusiąją nematė.

Liudytojui duodant teisme parodymus, kurie iš esmės skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 273 str. 1 d. 3 p. buvo perskaityti balsu, kur jis parodė, kad V. L. yra jo sūnus. Sūnus vedęs O. apie 9 metai ir gyvena kaime, adresu (duomenys neskelbtini). Su sūnumi susiskambina dažnai, tačiau pas jį namuose svečiuojasi retai. Kiek jam yra žinoma, sūnus su sutuoktine O. paskutiniu metu nesutaria, tačiau tikslios jų nesutarimo priežasties jis nežino, kadangi su jais kartu negyvena. Š.m. sausio 3 d. jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino dukra I. ir pasakė, kad O. pas jo sūnų į namus atvyksta su policija ir vaikų teisių apsaugos darbuotojais, kadangi nori pasiimti sūnų E. Kiek jam yra žinoma, O. po Kalėdų kai išvyko iš jo sūnaus V. namų, tai grįžo tik sausio 3 d. Po dukros skambučio bei jos paprašytas, jis nuvyko pas sūnų į namus. Atvykęs pas sūnų, kieme prie namo durų rado bekalbančius O. su jo sūnumi. Policijos ir vaikų teisių specialistų nebuvo. Jam išlipus iš automobilio, sūnus tuo metu O. įsileido į namus. Įėjęs į prieškambarį, pamatė kaip O. griebė sūnų ir jį apkabinusi pradėjo verkti. O. jis liepė duoti automobilio raktus, kadangi norėjo atsiimti iš jos jam priklausantį akumuliatorių, kurį jai buvau davęs dar prieš Kalėdas. O. pasakė, kad neturi automobilio raktų, tačiau jis paėmė už jos rankinės rankenos, tačiau O. pradėjo garsiai šaukti, tad jis pasitraukė į šalį. O. įėjo į vonią ir užsidarė duris. Netrukus jis išgirdo, jog O. kažkam skambina ir apie tai pasakė sūnui V. V. pastūmė duris ir joms atsidarius įėjo į vonios kambarį bei išplėšė iš O. rankos telefoną, kad ji niekam neskambinėtų. O. vėl pradėjo garsiai šaukti. Tuo metu sūnus V. apsisuko ir išėjo iš namų ieškoti kur O. pasiliko savo automobilį, o jis liko su O. bei anūku namuose. O. liepė aprengti sūnų, kadangi jis su juo norėjo išvykti iš namų, kol O. išsiaiškins su V. santykius. O. sutiko ir pati aprengė sūnų E. Jam važiuojant su E. į savo namus, į mano mobilųjį telefoną paskambino sūnus ir pasakė, kad į jo namus yra atvykę policijos pareigūnai. Papildė, kad O. mobilaus ryšio telefono jis neėmė, jos striukės kišenių jis nekraustė, o tik palietė rankomis kišenes tam, kad patikrinti, ar jose nėra raktų. Rankinės į rankas jis neėmė ir nekraustė. Jam matant sūnus V. O. jokių smūgių nesudavė, prieš ją fizinio smurto nevartojo. Sūnui išėjus iš namų ieškoti O. automobilio ir jam likus su O. namuose, smurto žymių ar kraujo jis aš tikrai nematė (b. l. 19-21 ).

Liudytojas tokius savo parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino kaip teisingus.

Apklaustas liudytoju pareigūnas V. B. parodė, kad pagal budėtojo nurodymus nuvyko į įvykio vietą. Nukentėjusioji rodė vietą, kurioje buvo sumušta, o jis atliko įvykio vietos apžiūrą. Pačias įvykio aplinkybes ji pasakojo tyrėjui. Ar buvo sužalota nukentėjusioji, jam sunku pasakyti, nes nepastebėjo. Apžiūrint ir fotografuojant įvykio vietą- vonios patalpą, jis nepastebėjo, kad vonios durys būtų rakinamos, tačiau durys išlaužtos nebuvo. Parodė, kad atvykus pareigūnams kaltinamasis buvo ramus, nepastebėjo, kad ir nukentėjusioji stresuotų. Jam žinoma, kad konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusioji kurį laiką nebuvo namuose.

Liudytoja B. K. parodė, kad kaltinamasis yra jos kaimynas. Sausio įvykio ji neatsimena, nes tokių įvykių – nesutarimų, L. šeimoje buvę daug. Kas vyksta jų namuose, ji nemačiusi, bet kai konfliktuoja lauke, mačiusi, kaip atvyksta policijos pareigūnai. Sužalotų asmenų jų šeimoje nemačiusi.

Liudytoja E. B. parodė, kad su nukentėjusiąja dirba tame pačiame darbe. 2014-01-03 O. atėjo į darbą sužalotu veidu, prakirsta lūpa, matėsi kraujosruvos. Jai žinoma, kad O. žada nutraukti santuoką. Tas įvykis paveikė nukentėjusiąją, pasikeitė jos bendravimas, O. jai pasakojusi, kad šeimoje daug konfliktų, kad vyras su ja negražiai elgiasi, būna agresyvus, tačiau sužalotą O. mato pirmą kartą- prieš tai neteko matyti jokių sužalojimų.

Apklaustas liudytojų pareigūnas K. K. parodė, kad su kolega R. T. buvo nuvykęs į įvykio vietą, kur juos pasitikusi O. L. pasakė, kad prieš ją smurtaujama- jai buvo prakirsta lūpa, kraujavo dantenos, taip pat pranešė, kad atvažiavo kaltinamojo tėvas ir slapta išvežė vaiką. Viskas vyko vonios kambaryje, kuriame O. L. už plaukų buvo trenkta į sieną.Kaip buvo sužalota O. L., jis nepamena, o kaltinamasis jam nurodė, kad nukentėjusiosios nelietė.

Apklaustas liudytoju pareigūnas R. T. parodė, kad visko gerai nepamena. Atsimena, kad pagal budėtojo gautą pranešimą nuvyko į įvykio vietą, kur O. L. jiems papasakojo, kad vyras prieš ją naudoja smurtą. Nukentėjusioji jam paaiškino, kad įvyko kivirčas, dėl ko ji norėjo paskambinti policijai, tačiau kaltinamasis jai neleido- jis atėmė telefoną ir panaudojo fizinį smurtą. Ar buvo sužalojimų pas nukentėjusiąją, jis neatsimena. Apklausiant nukentėjusiąją ji buvo pasimetusi, išsigandusi.

Liudytoja S. B. parodė, kad L. yra jos kaimynai, Apie vykusį sutuoktinių barnį ji girdėjo per atvirą savo namo langą. Įvykio dieną pas ją buvo užėję abu sutuoktiniai ir pasakojo įvykio aplinkybes - O. L. pasakojo ir rodė įdrėskimą burnoje, tačiau ji pati to nematė. Vakare paleistas iš policijos užsuko ir kaltinamasis, kuris jai pasakojo, kad norėjo išsivežti sūnų pas savo tėvą, o O. neleido. Paskutiniu metu kaimynai nelabai sutarė tarpusavyje.

2014-01-03 Alytaus AVPK VTS PK mobiliojo būrio patrulio K. K. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, kad pagal O. L. iškvietimą 2014-01-03 buvo nuvykęs adresu (duomenys neskelbtini), kur vyksta šeimyninis konfliktas ir O. L. jam paaiškino, kad kaltinamasis nuolat smurtauja, o įvykio dieną priėjęs prie jos suėmė už galvos ir stūmė, taip bandydamas atimti telefoną ir sudavė į dantis, kad buvo prakirsta dantena, kad kaltinamasis ją nuolat gąsdina, baugina, muša, grasina užmušti, kadangi vyksta skyrybų procesas; kaltinamasis paaiškinęs, kad sutuoktinė viską išgalvojusi (b.l. 3-6).

2014-01-03 įvykio vietos apžiūros protokole bei fotonuotraukoje, kur apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini) neužfiksuota, kad būtų rasta durų laužimo žymės ar užrakto sugadinimo faktas (b. l. 7-9).

2014-01-06 VTMT prie LR Teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G17/14 (06), kurioje O. L. nustatyta kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, dešinėje pusėje ir sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; kad sužalojimas galėjo būti padarytas ir tiesioginio pašalinio poveikio metu, vieno trauminio poveikio pasekoje (b. l. 11).

Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Motyvuojamoji dalis

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo sutuoktinei O. L. ir jos nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Inkriminuodami kaltinamajam V. L. šią veiką ikiteisminio tyrimo pareigūnai rėmėsi duomenimis, fiksuotais nukentėjusiosios O. L. ir liudytojų apklausos protokoluose, specialisto išvada, pareigūnų tarnybiniu pranešimu, įvykio vietos apžiūros protokolu.

Ištyrus byloje esančius duomenis, kuriais įrodinėjama padaryta kaltinamojo veika, nustatyta, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. L. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Šiuo atveju aktuali yra kaltinamajam inkriminuota BK 140 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo arba trumpam susargdino savo artimą giminaitį ar šeimos narį.

BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje artimam giminaičiui ar šeimos nariui sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi, tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 2 d., reikia nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų veikų–mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių –fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. Subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Kauno apygardos teismo 2014-06-09 nutartis baudžiamojoje byloje 1A-433-485-2014).

Taigi, šiuo atveju svarbu nustatyti objektyviąją ir subjektyviąją nusikalstamos veikos sudėties puses.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios gyvenant santuokoje yra kilę šeiminiai nesutarimai, vedantys skyrybų link, kad jų tarpusavio santykiai problemiški – ir įvykio dieną tarp jų kilo ginčas dėl to, kad nukentėjusioji dvi savaitės nesirodė namuose ir nesidomėjo sūnumi, dėl ko kaltinamasis nenorėjo jos įsileisti į namus, pradėjo jai priekaištauti ir neleido pasimatyti su vaiku.

Tokias aplinkybes nurodė kaltinamasis, paaiškindamas kad su nukentėjusiąja pragyveno 9 metus ir yra neišsituokę, tačiau jo nuomone, nukentėjusioji yra jam neištikima, nes po darbo namo ją parveždavo kitas vyriškis ir įvykio metu jos namuose nebuvo dvi savaitės; kad įvykio dieną nukentėjusioji, nebuvusi dvi savaites namuose, grįžo į namus norėdama pasimatyti su vaiku, tačiau iš pradžių jis tam prieštaravo ir jai priekaištavo, kad jos dvi savaites nebuvo namuose ir ji kaip motina, visiškai nesidomėjo savo sūnumi; kad piktas jis nebuvo, tik susierzinęs, kad sutuoktinė grįžo namo po dviejų savaičių.

Nukentėjusioji patvirtino, kad įvykio dieną ją kieme pasitiko kaltinamasis, kuris pradėjo rėkti, spjaudytis, stumdytis, neleisti į namus. Kaltinamasis pradžioje jos neįleido į namus, ir sakė jai, kad vaikas nenori jos matyti. Iš esmės analogiški parodymai užfiksuoti ir 2014-02-03 Akistatos protokole, suvedus į akistatą kaltinamąjį ir nukentėjusiąja, kurios metu O. L. parodė, kad jai sugrįžus į namus kaltinamasis pasitiko ją prie namo durų ir neįleido į vidų, išvadindamas ją „valkata“, ir tik atvykus uošviui, kuris apramino kaltinamąjį, kad jis neteisingai elgiasi neduodamas jai pasimatyti su sūnumi, buvo įleista į namus (b.l. 48). Apklaustas liudytoju pareigūnas V. B. taip pat patvirtino žinantis, kad konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusioji kurį laiką nebuvo namuose.

Apklaustos liudytojomis V. ir O. L. kaimynės B. K. ir S. B. taip pat patvirtino, kad kaimynai dažnai konfliktuoja: B. K. parodė, kad nesutarimų L. šeimoje buvę daug ir kai jie konfliktuoja kieme, dažnai atvyksta policijos pareigūnai, o S. B. parodė, kad kaimynai pastaruoju metu nelabai sutaria tarpusavyje.

Iš pareigūnų 2014-01-15 tarnybinio pranešimo taip pat matyti, kad kaltinamasis su sutuoktine bendro ūkio neveda, gyvena viename name, bet atskiruose kambariuose, atskirai gaminasi valgį, nepalaiko jokių ryšių, kad sutuoktinė dažnai nebūna namuose, todėl jis prižiūri nepilnametį sūnų (b.l. 45).

Nors sutuoktiniai oficialiai nėra pradėję skyrybų proceso, tačiau pati nukentėjusioji patvirtino, kad nors skyrybų procesas dar nepradėtas, tačiau ji jau tuo domėjosi, ką patvirtino ir liudytoja E. B., parodydama, kad O. žada nutraukti santuoką. Taip pat ir iš 2014-01-03 Alytaus AVPK VTS PK mobiliojo būrio patrulio K. K. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje fakto matyti, kad pareigūnui nuvykus į įvykio vietą, kad O. L. jam paaiškino, kad kaltinamasis ją nuolat gąsdina, baugina, muša, grasina užmušti, kadangi vyksta skyrybų procesas(b.l. 3-6).

Iš aukščiau išdėstytų ir teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjama byla yra labai jautri. Joje sprendžiama dviejų asmenų – vyro ir moters, dešimt metų pragyvenusių santuokoje, kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius, tarpusavio santykių problema. Pažymėtina ir tai, kad šis ginčas yra tarp sutuoktinių, auginančių vieną vaiką. Tokioje privačioje byloje, kai nesutaria ir yra jau kilęs tarp santuokoje ilgai pragyvenusių žmonių skyrybų klausimas, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti.

Pažymėtina, kad kaltinimas dėl fizinio skausmo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš esmės buvo paremtas tik nukentėjusiosios O. L. parodymais, tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiosios parodymus teismas laiko nenuosekliais, subjektyviais, nepatikimais ir neįrodančiais kaltinamojo padarytos veikos.

Įvykio metu atvykusiems pareigūnams nukentėjusioji aiškino, kad kaltinamasis nuolat smurtauja, o įvykio dieną priėjęs prie jos suėmė už galvos ir stūmė, taip bandydamas atimti telefoną ir sudavė į dantis, kad buvo prakirsta dantena, kad kaltinamasis ją nuolat gąsdina, baugina, muša, grasina užmušti, kadangi vyksta skyrybų procesas. Tokie jos paaiškinamai buvo užfiksuoti 2014-01-03 Alytaus AVPK VTS PK mobiliojo būrio patrulio K. K. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (b.l. 3-6).

Apklaustas teismo posėdžio metu pareigūnas K. K. parodė, kad pasitikusi O. L. jiems sakiusi, kad prieš ją smurtaujama, kad įvykio dieną ji už plaukų buvo trenkta į sieną.

Apklaustas liudytoju pareigūnas R. T. parodė, kad jiems atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji jam paaiškino, kad įvyko kivirčas, dėl ko ji norėjo paskambinti policijai, tačiau kaltinamasis jai neleido- jis atėmė telefoną ir panaudojo fizinį smurtą.

Akistatos su kaltinamuoju metu ji dar kitaip nurodė smurtavimo aplinkybes, kad kaltinamasis pribėgo prie jos ir rankomis bandė išlupti telefoną, kurį ji turėjo dešinėje rankoje, kad bandydamas išlupti, jis rankomis palenkė galvą, ko pasekoje sužeidė dėsną (b.l. 48).

Teismo posėdyje nukentėjusioji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir akistatos metu, teigė kad sužalojimo pagrindinė priežastis yra kaltinamojo jos atžvilgiu panaudotas smurtas, bet paklausta kaltinamojo gynėjo, ji jau tvirtino, kad kaltinamasis neturėjo tikslas jos sužaloti, kad jo tikslas buvo atimti telefoną.

Šių duomenų analizė rodo, kad nukentėjusios parodymai proceso metu dėl kaltinamojo veiksmų nebuvo nuoseklūs, kas kelia abejonių dėl nukentėjusios parodymų, kad kaltinamasis jos atžvilgiu smurtavo, teisingumo, jų patikimumo.

Be to, iš šių duomenų matyti, kad nukentėjusioji kaltina savo sutuoktinį nuolatiniu smurtavimu, mušimu ir grasinimais užmušti, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad už fizinį smurtą prie nukentėjusiąją kaltinamasis buvo teistas tik vieną kartą (b.l. 55,56), o dėl grasinimo fiziškai su ja susidoroti buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., ką patvirtina byloje esantis Alytaus AVPK tyrėjo 2013-06-13 nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b.l. 117). Jokių kitų duomenų, patvirtinančių šias jos nurodomas aplinkybes, byloje nėra. Be to, ir liudytoja E. B. patvirtino, kad sužalotą O. matė pirmą kartą, kad prieš tai jai neteko matyti jokių sužalojimų.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusioji, sprendžiant šeimoje kilusias problemas, yra suinteresuota duoti sau palankius ir sutuoktinį kaltinančius parodymus.

Pažymėtina ir tai, kad kaltinamasis nors ir buvo praeityje teistas už smurtą, tačiau pagal teismų praktiką kaltinamo asmens negalima vertinti atsižvelgiant į to asmens ankstesnius teistumus, o būtina vertinti konkrečioje nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. nešališkai ir visapusiškai išanalizuojant ir pagrindžiant konkrečioje byloje surinktų įrodymų visumą.

Pažymėtina ir tai, kad apklaustas liudytoju pareigūnas V. B. paneigė ir nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, kad ji išsigandusi nubėgo į vonios kambarį, kuriame iš vidaus užsirakino, skambinti policijai, tačiau kaltinamasis išlaužė duris, taip sugadindamas durų spynelę, kurios sugadinimą matė ir atvykę pareigūnai. Jis parodė, kad nuvykęs į įvykio vietą būtent jis apžiūrėjo įvykio vietą, ir nors jis nepastebėjo, kad vonios durys būtų rakinamos, tačiau durys išlaužtos nebuvo. 2014-01-03 įvykio vietos apžiūros protokole bei fotonuotraukoje, kur apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini) taip pat nenustatyta, kad buvo rasta durų laužimo žymės ar užrakto sugadinimo faktas (b. l. 7-9).

Šie nustatyti duomenys taip pat leidžia teismui pagristai abejoti nukentėjusiosios parodymų objektyvumu ir patikimumu, nes tokių parodymų iš esmės nepatvirtina jokie kiti įrodymai, kurių patikimumas būtų neabejotinas, ir vertinti juos kritiškai, jais nesivadovauti.

Jokių kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes ir kaltinamajam inkriminuojamą veiką, kad jis mušė ir kitaip smurtavo, norėdamas, kad nukentėjusioji būtų sužalota ar jai būtų sukeltas fizinis skausmas, ir sąmoningai siekė šių padarinių ar sukėlė realią grėsmę jiems kilti, byloje nėra- liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų ir atspindintys išimtinai subjektyvias nukentėjusiosios jiems nurodytas įvykio aplinkybes.

Nors byloje esančioje specialisto išvadoje konstatuotas nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir kad sužalojimo padarymo metu nukentėjusioji galėjo jausti skausmą, tačiau vien tik nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 d. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.

Taigi pagal BK 140 str. 2 d. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

Šiuo atveju nesant byloje neginčijamų įrodymų dėl tyčinių kaltinamojo veiksmų, vien tik nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo konstatavimo nepakanka norint kaltinamąjį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 d.

Atvirkščiai, byloje esantys duomenys leidžia teismui daryti išvadą, kad fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl kaltinamojo neatsargumo siekiant atimti iš nukentėjusiosios telefoną, o ne dėl tyčinių kaltinamojo nusikalstamų veiksmų.

Kaltinamasis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis neturėjo tyčios smurtauti, kad jis tenorėjo tik atimti iš nukentėjusiosios telefoną, kad ši neskambintų policijai ir nepagrįstai jo neapkaltintų sprendžiant šeimoje kilusias problemas.

Pažymėtina, kad tokie jo paaiškinimai, jog sutuoktinė viską išgalvojusi, buvo užfiksuoti ir 2014-01-03 Alytaus AVPK VTS PK mobiliojo būrio patrulio K. K. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (b.l. 3-6), o apklaustas teismo posėdyje liudytoju pareigūnas K. K. taip pat patvirtino, kad kaltinamasis jam teigė nelietęs nukentėjusiosios.

Be to ir specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimas galėjo būti padarytas ir tiesioginio pašalinio poveikio metu (b.l. 11).

Kad kaltinamasis tenorėjo atimti iš nukentėjusiosios telefoną, patvirtino ir vienintelis tiesioginis įvykio liudytojas G. L.. Nors jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje iš esmės skyrėsi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teismui balsu perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas patvirtino, kad jie yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad kaltinamasis įėjęs į vonios kambarį išplėšė iš O. telefoną, kad ji neskambinėtų policijai, kad jam matant kaltinamasis nukentėjusiajai jokių smūgių nesudavė ir fizinio smurto nenaudojo. Netikėti tokiais jo parodymais teismas neturi pagrindo, nes jie iš esmės atitinka pačios konfliktinės situacijos kilimo aplinkybes, kurias nurodė ir kaltinamasis, iš dalies patvirtino ir nukentėjusioji.

Pažymėtina, kad ir pati nukentėjusioji O. L., po parodymų davimo paklausta kaltinamojo gynėjo patvirtino, kad kaltinamasis neturėjo tikslas jos sužaloti, kad jo tikslas buvo atimti telefoną.

Jokių neginčijamų ir patikimų įrodymų, kurie paneigtų kaltinamojo parodymus, kad jis nepadarė jam inkriminuojamos veikos, byloje nėra.

Tam, kad įrodyti kaltinamojo padarytą nusikalstamos veikos objektyviąją ir subjektyviąją pusę, visi įrodymai įrodomąja prasme turi būti stiprūs, neginčijami bei nekeliantys abejonių. Įrodymai turi pilnai pagrįsti kaltinamojo padarytą veiką, papildyti vienas kitą ir būti sistemoje, o ne būti tik nepagrįstų faktų, teismui pateiktų kaip įrodymai, kratinys.

Nenustačius akivaizdžių kaltinamojo kaltę dėl nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai tik patikint nukentėjusiąja ar kaltinamuoju, kaltinamasis pagal BK 140 str. 2 d. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1p.).

Alytaus apylinkės teismo nutartimi V. L. paskirtos asmens apsaugos užtikrinimo priemonės - įpareigojimas V. L. iki bylos nagrinėjimo pabaigos nesiartinti prie nukentėjusiosios O. L., nebendrauti, neieškoti ryšių su ja (b .l. 29-30 ), laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), kol byla bus išnagrinėta teisme ( b. l. 42-43 ) panaikintinos nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Civilinis ieškinys.

Civilinė ieškovė O. L. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, prašydama priteisti iš kaltinamojo 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti (b.l. 114-115), taip pat pateikė prašymą priteisti jos turėtas išlaidas už bylos dokumentų dauginimą ir suteiktą teisinę pagalbą (b.l. 123).

Priėmus sprendimą dėl kaltinamojo išteisinimo, pareikštas ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), o prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmestinas. Šiuo atveju civilinė ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p, 303 str. 5 d. 1p., 304 str., 305 str. 2 d., 307 str. 4 d.,

nusprendžia:

V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

V. L. paskirtas asmens apsaugos užtikrinimo priemones - įpareigojimą iki bylos nagrinėjimo pabaigos nesiartinti prie nukentėjusiosios O. L., nebendrauti, neieškoti ryšių su ja, laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), kol byla bus išnagrinėta teisme, panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

O. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtu.

O. L. prašymą priteisti jos turėtas išlaidas už bylos dokumentų dauginimą ir suteiktą teisinę pagalbą atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą.