Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams;pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir L. U. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d.), paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir L. U. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, paskirtą bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. liepos 9 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2014 m. lapkričio 24 d.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. U. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 7 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, už 100 litų nusipirko tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos amfetamino, kurią neteisėtai laikė su savimi ir gabeno iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dalį neteisėtai įgytos psichotropinės medžiagos amfetamino suvartojo pats, kitą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dalį neteisėtai įgytos psichotropinės medžiagos amfetamino 2014 m. liepos 9 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), suvartojo pats bei davė neatlygintinai suvartoti E. V., E. L., B. B., o likusią 0,040 g psichotropinės medžiagos amfetamino dalį laikė su savimi ir gabeno (duomenys neskelbtini) iki 2014 m. liepos 9 d. 1.30 val., kol ties (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų, ir įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė jo neteisėtai laikomą psichotropinę medžiagą amfetaminą.

Be to, L. U. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laiką iki 2014 m. liepos 9 d. 1.30 val. neteisėtai, neturėdamas leidimo, kuprinėje laikė bei su savimi po (duomenys neskelbtini) nešiojosi pistoletą Nr. (duomenys neskelbtini) pramoninės gamybos, 9 mm kalibro, C kategorijos, netvarkingą, tinkamą šaudymui, EKOL Special 99 dujinį-garsinį šaunamąjį ginklą ir 2 šaudmenis – pramoninės gamybos dujinius-garsinius, 9 mm kalibro, tinkamus šaudymui, įdėjęs juos į pistoleto EKOL Special 99 Nr. (duomenys neskelbtini) dėtuvę, kol įvykio vietos apžiūros metu pistoletas ir šaudmenys buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų.

Apelianto manymu, subendrinta bausmė turėtų būti pakeista į laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymas atidėtas, nes būdamas įkalintas, jis (apeliantas) negalės sumokėti jam paskirtos 1040 Lt dydžio baudos ir atlyginti (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai padarytos 136,09 Lt dydžio žalos, o tai dar labiau pakenktų jo dabar esančiai finansinei padėčiai. Apeliantas nurodo, kad, būdamas laisvėje, stengsis pradėti naują gyvenimą, sukurti šeimą ir daugiau nebenusikalsti, susirasti darbą ir atlyginti padarytą žalą. Skunde nuteistasis taip pat pažymi, kad anksčiau jis buvo baustas laisvės apribojimo bausmėmis, realiu laisvės atėmimu, kurio vykdymas buvo atidėtas. Be to, apeliantas nurodo, kad jo padaryti nusikaltimai priskiriami prie lengvų nusikaltimų grupės, teigia suprantantis, kad, neišnykus teistumui, vėl padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus, kurių vienas byloje Nr. 1-201-959/2014 yra priskiriamas prie lengvų nusikaltimų, o byloje Nr. 1-1264-951/2014 vienas priskiriamas prie apysunkių, kitas – sunkių. Apeliantas teigia, kad dėl šių nusikaltimų labai gailisi ir žada daugiau nebenusikalsti, nes pamatė Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygas, kur praleido beveik 5 mėnesius.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. U. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, L. U. pripažino kaltu, įvykdžius dvi nusikalstamas veikas, numatytas atitinkamai BK 260 str. 1 d. ir BK 253 str. 1 d. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad L. U. kaltė įrodyta jo paties prisipažinimu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais: liudytojų E. V., E. L., B. B. duotais parodymais, 2014 m. liepos 9 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, 2014 m. liepos 9 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

BK 260 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat už šių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą. Kitokiu platinimu laikomas bet koks neteisėtas šių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, į kurį įeina ir neatlygintinis davimas pavartoti. Atsakomybei pagal šį straipsnį užtenka nustatyti bent vieną iš alternatyvių veikų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad L. U. 2014 m. liepos 7 d. įsigijo psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios nenustatytą dalį suvartojo pats, o 2014 m. liepos 9 d. neatlygintinai davė suvartoti šios psichotropinės medžiagos E. V., E. L. ir B. B.. remiantis teismų praktika, jei kaltininkas, įsigydamas narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėjo tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, tačiau vėliau nusprendė visas šias medžiagas ar jų dalį parduoti ar kitaip platinti, jo veika kvalifikuojama pagal BK 260 str. kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-781/2007, 2K-21-139/2015). Atsakant į apelianto argumentą dėl psichotropinės medžiagos kiekio (0,040 g), pažymėtina, kad BK 260 str. 1 d. dispozicijoje numatyta nusikalstama veika nėra siejama su parduotų ar kitaip išplatintų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 str. 1 d. kyla bet kuriuo atveju, kai yra parduodamos ar kitaip platinamos narkotinės, psichotropinės medžiagos, jeigu jų kiekis neviršija didelio arba labai didelio šių medžiagų kiekio. Byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis platino didelį arba labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, todėl L. U. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 str. 1 d.

BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Skirdamas nuteistajam L. U. bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas BK VIII skyriaus (Bausmės skyrimas) nuostatų nepažeidė ir apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jam bausmes. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, kita – sunkių nusikaltimų), į tai, kad baudžiamąjį įstatymą apeliantas pažeidė neišnykus teistumui pagal ankstesnį teismo nuosprendį (1 t., 148–160 b. l.). Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai skyrė apeliantui bausmę kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), tai yra asmeniui, keliančiam didesnį pavojų visuomenei. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į apelianto asmenį apibūdinančias aplinkybes – ne kartą teistas, daug kartų baustas administracine tvarka, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje. Apylinkės teismas apeliantui pagrįstai paskyrė laisvės atėmimą, nes visos paminėtos aplinkybės rodo, kad apelianto padarytos ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos veikos nebuvo atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Kartu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, jog byloje nustatyta apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir L. U. už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes žymiai mažesnes už BK 253 str. 1 d. ir BK 260 str. 1 d. sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Be to, apylinkės teismas, taikydamas BK 64¹ str. nuostatas, dar ir sumažino apeliantui paskirtą subendrintą bausmę vienu trečdaliu. Taigi, įvertinus tai, kas paminėta, teigti, kad ši bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad L. U. likusi ir pas jį rasta narkotinės medžiagos dalis yra tik 0,040 g, apeliacinės instancijos teismo nuomone, taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad už BK 260 str. 1 d. numatyto sunkaus nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Ši aplinkybė turėjo reikšmės paskiriant apeliantui minimalią BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju apelianto papildomai nurodomos aplinkybės, kad jis būdamas laisvėje stengsis pradėti naują gyvenimą, sukurti šeimą ir daugiau nebenusikalsti, susirasti darbą ir atlyginti padarytą žalą, nėra tokios, kurias būtų galima pripažinti išimtinėmis, leidžiančiomis skirti švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę. Kolegijos manymu, dar sykį būtina pažymėti, kad apeliantas padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 1 d., kurios sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo 2 iki 8 metų. Įstatymų leidėjas ne atsitiktinai numatė griežtą baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis priemonėmis turint tikslą jas platinti ir jų platinimą, nes nusikaltimas, už kurio padarymą yra pripažintas kaltu L. U., yra kėsinamasi į šiuo metu ypač jautrią ir pažeidžiamą visuomenės raidos sritį, kas daro įtaką narkomanijos plitimui, ypač jaunimo tarpe. Narkomanijos pasekmės paliečia daugybę žmonių ir kelia didelį pavojų visuomenei, todėl L. U. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą ir viešą interesą.

Pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu L. U. nebendrino paskirtos bausmės su 2014 m. lapkričio 12 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, nes Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis 2014 m. lapkričio 24 d. dar nebuvo įsiteisėjęs (įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 8 d.). Kadangi Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis šiuo metu jau yra įsiteisėjęs, vėliausią nuosprendį priėmęs teismas (šiuo atveju Šiaulių apylinkės teismas) pagal kelis neįvykdytus nuosprendžius paskirtas bausmes subendrins BPK 347, 361-362 straipsniuose nustatyta tvarka.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai yra nustatyti BK 75 str. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, L. U. yra nuteistas už vieną apysunkį nusikaltimą ir vieną sunkų nusikaltimą. Taigi apeliantas neatitinka BK 75 str. 1 d. nurodytų formalių reikalavimų. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad L. U. nusikalstamų veikų padarymo metu jau buvo sulaukęs pilnametystės, todėl BK XI skyriaus nuostatos jam netaikomos. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, L. U. prašymas atidėti bausmės vykdymą netenkinamas.

Iš įtariamojo laikino sulaikymo protokolo (1 t., 198 b. l.) matyti, kad L. U. buvo laikinai sulaikytas 2014 m. liepos 9 d. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi L. U. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2014 m. liepos 9 d. (2 t., 7–8 b. l.). 2014 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas 2 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. (2 t., 12–13 b. l.). 2014 m. lapkričio 7 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. lapkričio 9 d. (2 t., 45–47 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad į apeliantui paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2014 m. liepos 9 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2014 m. lapkričio 24 d., todėl apelianto prašymas dar kartą įskaityti jo Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleistą laiką netenkinamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo L. U. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo L. U. apeliacinį skundą atmesti.