- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-11
- Bylos Nr.
- I1-4756-331/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02832-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur.
1.1. Paaiškino, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) nebuvo užtikrintas privatumas tualete ir kameroje, kameros yra filmuojamos 24 val. per parą, naudojantis sanitariniu mazgu jį matydavo pareigūnai, tualetai nebuvo pilnai atitverti nuo kameros.
1.2. Todėl dėl šių aplinkybių jis patyrė orumo pažeidimą, gilius psichologinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pareiškėjui buvo skirta kardomoji priemonė - suėmimas iki 2020 m. spalio 27 d. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinėje, adresu (duomenys neskelbtini).
2.1. Pažymėjo, kad Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau - ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas). Instrukcijos 3.3 punkte nurodyta, jog nuotolinio asmenų stebėjimo sistema - tai vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan; periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas; kitas darbo organizavimas vykdomas instrukcijoje nustatyta tvarka.
2.2. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų“ (2019 m. gruodžio 31 d. pakeitimas) 80 punktas numato, kad areštinėje įrengiama nuotolinio asmenų stebėjimo sistema - vaizdo stebėjimo (areštinės kamerose ir pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros su filmavimo galimybe) ir areštinės kamerose laikomų asmenų bei pasivaikščiojimų kiemeliuose esančių asmenų ir policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo (su policijos areštinės (policijos komisariato) budėtoju, stebinčiu areštinės kameras ir pasivaikščiojimų kiemelius vaizdo monitoriuje, susisiekti skirti domofonai) ryšio sistemos. Areštinės kamerose esančios vaizdos tebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad, vykdant stebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Vaizdo stebėjimo kameros ir domofonai turi būti apsaugoti nuo tyčinio sugadinimo
2.3. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK areštinės kamerose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos taip, kad vykdant stebėjimą nebūtų stebima sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis, todėl pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė laikomas Vilniaus apskrities VPK nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. spalio 15 d., kai, pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrintas privatumas tualete ir kameroje.
4. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinėje.
5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
5.1. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.).
5.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
6. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apskrities VPK nebuvo užtikrintas privatumas tualete ir kameroje.
6.1. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. <...>. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės,<...>.
6.2. Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija; redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d.) nustato apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse (toliau – policijos areštinės) dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Instrukcijos 39 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), <...>. Instrukcijos 3.3. papunktyje nustatyta, kad nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan. Periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas.
6.3. Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783, 17.2 papunktyje reglamentuojama, kad budėtojų padalinio patalpoje įrengiama policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų nuotolinio stebėjimo ir areštinės budėtojo ir kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų susisiekimo ryšio sistema. Policijos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros su filmavimo galimybe ir telefonspynės, skirtos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose esantiems asmenims susisiekti su areštinės budėtojų padalinio pareigūnu. Budėtojų padalinio patalpoje įrengiamas vaizdo monitorius, skirtas šiems asmenims stebėti, ir budėtojo ir policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų ryšio palaikymo įranga. Vaizdo stebėjimo monitoriai ir susisiekimo su policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiais asmenimis ryšio sistema įrengiama ir areštinės postų teritorijose. Policijos areštinės kamerose esančios vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad, vykdant stebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Pagal šių taisyklių 19.4 papunktį kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).
6.4. Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina Vilniaus apskrities VPK galimybę suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą. Atsakovės atstovas patvirtino, kad Vilniaus apskrities VPK areštinės kamerose vaizdo stebėjimo kameros įrengtos būtent taip, kad vykdant stebėjimą, nebūtų stebima sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovo paaiškinimais, pareiškėjas tokius teiginius paneigiančių argumentų ir įrodymų nepateikė.
7. Pažymėtina, jog ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis yra visais atvejais draudžiamas, tačiau toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje V.G. v. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 8704/03; 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje G. ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27057/06).
7.1. Kaip minėta, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose yra numatyta galimybė stebėti asmenis vaizdo stebėjimo kameromis, darytina išvada, jog stebėjimas vaizdo kameromis vykdomas siekiant užtikrinti ir pačių suimtųjų asmenų saugumą. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl filmavimo vaizdo kameromis ir to pasėkoje privatumo neužtikrinimo, atmestini kaip nepagrįsti.
7.2. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su sanitarinio mazgo filmavimu, kaip minėta, pagal Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783, 19.4 papunktį kameroje vaizdo stebėjimo kameros įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vaizdo stebėjimo kameros įrengimas neatitinka šių reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų ir duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, vaizdo kameros buvo įrengtos netinkamai ir kad žiūrint pro jas, buvo galima matyti pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus apskrities VPK neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo filmuojant sanitarinį mazgą.
8. Pareiškėjo teigimu, tualetai nebuvo pilnai atitverti nuo kameros.
8.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyta reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Higienos normos 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
8.2. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); taip pat LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).
8.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, jog net ir nustačius, kad sanitarinio mazgo pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). LVAT praktikoje ne kartą konstatavo, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat LVAT praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
8.4. Atsakovas teismui nepateikė konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą Vilniaus apskrities VPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma kamerose. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pasisakydamas dėl šio pažeidimo, aiškiai nurodė, kad tualetai nebuvo pilnai atitverti nuo kameros. Įvertinęs tai, kad atsakovės atstovas nepaneigė šio pareiškėjo skundo argumento, teismas daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl nustatyto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo besinaudojant sanitariniu mazgu), pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, diskomfortą, kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei atsakovės atstovas nebūtų vykdęs neteisėtų veiksmų. Vis dėlto, kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017).
9.1. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).
9.2. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
9.3. Teismas sprendžia, kad byloje nepaneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Vilniaus apskrities VPK areštinėje. Tačiau teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl byloje nustatytų jo teisių pažeidimų (teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjas nurodo tik abstrakčius teiginius dėl patirto orumo pažeidimo, gilių psichologinių išgyvenimų. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam galėjo sukelti nežymių trumpalaikių nepatogumų, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas ir apsiribojama pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas Vilniaus AVPK areštinėje pažeidimo pripažinimu, kas laikytina pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.
10. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo A. T. (A. T.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. T. (A. T.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. spalio 15 d.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.