Alytaus apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovei L. T., atsakovui K. Ž. ir atsakovo valstybės įmonės Turto bankas atstovui, trečiajam asmeniui N. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. T. ir E. K. patikslintą ieškinį atsakovams K. Ž. ir valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankas, trečiasis asmuo – N. Ž., dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Mirusios O. Ž. vardu registruotas butas, esantis Druskininkų m., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas). Nuosavybės įregistravimo pagrindas – 1999 m. lapkričio 24 d. gyvenamųjų namų savininkų bendrijos pažyma Nr. 75, kurioje nurodyta, kad pajus už butą išmokėtas 1990 m. sausio 31 d. Šį butą O. Ž. testamentu paliko ieškovams.

Ieškovai iš notarės, kuri veda O. Ž. paveldėjimo bylą, 2023 m. gruodžio 20 d. gavo raštą, kuriame nurodyta, kad pagal Gyventojų registro duomenis palikėja O. Ž. mirė našle; iš notarui pateikto santuokos liudijimo matyti, kad O. Ž. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip spėjama, yra miręs, tačiau Gyventojų registro duomenimis K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), nevedęs, duomenų apie jo mirtį nėra. Notarė pasiūlė ieškovams pateikti papildomus duomenis, įrodančius K. Ž. mirties faktą, o nustačius, kad butas buvo įgytas santuokoje, kreiptis į teismą dėl palikėjai ir jos sutuoktiniui priklausančių buto dalių nustatymo ar buto pripažinimo O. Ž. asmenine nuosavybe.

Po 2023 m. gruodžio 20 d. ieškovų atstovas 2024 m. sausio 26 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu pateikti pažymą, kurioje būtų visi Gyventojų registro duomenys (sutuoktinis, santuokos sudarymo data, mirties data, duomenys apie vaikus ir t.t.) apie K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Atsakymo iš VĮ Registrų centro ieškovų atstovas negavo. 2024 m. gegužės 13 d. ieškovų atstovas pateikė prašymą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos ir registracijos skyriui, iš kurio gavo įrašo apie K. Ž. ir ieškovų senelės O. Ž. (ikisantuokinė pavardė – K.) santuokos sudarymą kopiją. Kadangi ieškovai negali gauti duomenų apie O. Ž. sutuoktinį K. Ž., jie kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine mirusiosios O. Ž. nuosavybe.

Ieškinyje taip pat nurodoma, kad iš pokalbių su jau mirusiais ieškovų tėvu A. K. ir senele O. Ž. ieškovams žinoma, kad O. Ž. su K. Ž. santuokos oficialiai nebuvo nutraukę, tačiau kartu negyveno ir visiškai nebendravo nuo 1954 metų. Šį faktą patvirtina išrašai iš Varėnos rajono Ratnyčios apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1958 – 1960 metų, 1971 – 1972 metų, 1973 – 1975 metų ir 1976 – 1979 metų ūkinių knygų. Nė vienoje iš šių knygų nėra įrašyta, kad su O. Ž. būtų kartu gyvenęs jos sutuoktinis K. Ž.. Taigi, vien iš rašytinių įrodymų matosi, kad O. Ž. su K. Ž. kartu nebegyveno nuo 1958 m. Butą, esantį Druskininkų m., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), O. Ž. įsigijo išmokėdama pajų už kooperatinį butą. Į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą O. Ž. buvo priimta 1975 metais, butas paskirtas 1978 metais, pajų visiškai išmokėjo 1990 metais.

Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų (1990-10-16 Nr. I-680) tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos butų kodeksas buvo papildytas 117 straipsnio 3 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Nekilnojamojo turto registre O. Ž. nuosavybė į butą buvo įregistruota 1999 metais, kai ji registrui pateikė kooperatyvo 1999 m. lapkričio 24 d. pažymą. Taigi, visi nurodyti veiksmai (priėmimas į kooperatyvą, viso pajaus sumokėjimas ir kt.) buvo atlikti tuo metu, kai O. Ž. jau daug metų gyveno atskirai nuo K. Ž..

Iš prie ieškinio pateikiamų dokumentų (ūkinių knygų, kooperatyvo pažymų) matosi, kad, O. Ž. išmokant pajų už kooperatinį butą ir įregistruojant Butą nuosavybėn jos vardu, jau daug metų jokio bendro ūkio su K. Ž. ji nevedė, ir K. Ž. niekaip materialiai prie Buto įsigijimo neprisidėjo. Teismai tokias aplinkybes pripažįsta, kaip pagrindą pripažinti turtą vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1999-640/2023). Paskutinė ieškovams žinoma atsakovo K. Ž. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tikslus adresas (gatvė ir namo numeris nežinomi), kur K. Ž. ir O. Ž. susipažino ir kartu gyveno. Netrukus po sūnaus A. Ž. gimimo O. Ž. paliko K. Ž. ir grįžo į (duomenys neskelbtini) kaimą.

Ieškovė L. T., atsakovas K. Ž., trečiasis asmuo N. Ž. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašymų atidėti teismo posėdį negauta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Bylos medžiaga, ieškovo E. K., jo atstovo paaiškinimais, liudytojos N. K. parodymais nustatyta, kad ieškovų senelė O. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), mirė. (duomenys neskelbtini). Ieškovai yra O. Ž. sūnaus A. K., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), vaikai. Druskininkų savivaldybės 2 – jame notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla. O. Ž. palikimą priėmė ieškovai ir O. Ž. sūnus A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Jo palikimą priėmė trečiasis asmuo N. Ž. Kiti A. Ž. įpėdiniai palikimo nepriėmė arba paveldėjimo teises perleido N. Ž.

O. Ž. su K. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), susituokė (duomenys neskelbtini). Ieškovas paaiškino, kad iš pokalbių su jau mirusiais tėvu A. K. ir senele O. Ž. ieškovams žinoma, kad O. Ž. su K. Ž. santuokos oficialiai nebuvo nutraukę, tačiau kartu negyveno ir visiškai nebendravo nuo 1954 metų. Duomenų apie K. Ž. mirtį ar jo buvimo vietą gauti nepavyko. Paskutinė ieškovams žinoma atsakovo K. Ž. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tikslus adresas (gatvė ir namo numeris) nežinomi. Čia, ieškovų teigimu, K. Ž. ir O. Ž. susipažino ir kartu gyveno. Netrukus po sūnaus A. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), gimimo O. Ž. paliko K. Ž. ir grįžo į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur gyveno jos tėvai. Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) kaime, kur grįžo O. Ž. gyventi pas tėvus ir ten su vaikais gyveno viena, be jokio vyro, patvirtino teismo posėdyje apklausta ilgametė O. Ž. ir jos tėvų kaimynė N. K.. N. K. teigimu, vyro vardu K. Ž. ji nepažįsta ir niekada jo nėra mačiusi. Ieškovas E. K. taip pat nurodė, kad jis nėra matęs K. Ž., jo nepažinojo. Iš išrašų iš Varėnos rajono Ratnyčios apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1958 – 1960 metų, 1971 – 1972 metų, 1973 – 1975 metų ir 1976 – 1979 metų ūkinių knygų matyti, kad nė vienoje šių knygų nėra įrašyta, kad su O. Ž. būtų kartu gyvenęs jos sutuoktinis K. Ž.. Taigi, net ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad O. Ž. su K. Ž. kartu nebegyveno nuo 1958 m.

Mirusios O. Ž. vardu registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės įregistravimo pagrindas – 1999 m. lapkričio 24 d. Gyvenamųjų namų savininkų bendrijos pažyma Nr. 75, kurioje nurodyta, kad pajus už butą išmokėtas 1990 m. sausio 31 d. Šį butą O. Ž. testamentu paliko ieškovams. Kadangi ieškovai negali gauti duomenų apie O. Ž. sutuoktinį K. Ž., jie kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine mirusiosios O. Ž. nuosavybe.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl turto, įgyto galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, 2010 m. gegužės 10 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Ieškovai nurodo, kad senelė O. Ž. ginčo butą įsigijo (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų savininkų bendrijos pažymos pagrindu, kurioje nurodyta, kad pajus už butą išmokėtas 1990 m. sausio 31 d. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad O. Ž. ginčo butą savo vardu įsigijo būdama tik formalioje santuokoje su K. Ž., viena, su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti, asmenine nuosavybe už asmenines lėšas.

Teismas pažymi, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi, bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Šiuo atveju rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ginčo butą ieškovų senelė O. Ž. įsigijo, kuomet su K. Ž. jau ilgą laiko tarpą, nuo 1954 metų, de facto nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio. Į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą O. Ž. buvo priimta 1975 metais, Butas paskirtas 1978 metais, pajų visiškai išmokėjo 1990 metais. Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų (1990-10-16 Nr. I-680) tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos butų kodeksas buvo papildytas 117 straipsnio 3 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Nekilnojamojo turto registre O. Ž. nuosavybė į butą buvo įregistruota 1999 metais, kai ji registrui pateikė kooperatyvo 1999 m. lapkričio 24 d. pažymą. Taigi, visi nurodyti veiksmai (priėmimas į kooperatyvą, viso pajaus sumokėjimas ir kt.) buvo atlikti tuo metu, kai O. Ž. jau daug metų gyveno atskirai nuo K. Ž.. Šis butas VĮ Registrų centras Nekilojamojo turto registre registruotas jos vardu.

Duomenų, kad K. Ž. prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo ir išlaikymo, kad lankėsi šiame bute, byloje nėra. Visa tai leidžia teismui daryti išvadą, kad ginčo butą ieškovų senelė O. Ž. įgijo asmeninėmis lėšomis, negyvenant ir nevedant bendro ūkio su sutuoktiniu K. Ž., savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi, byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad O. Ž. ginčo butą įsigijo už asmenines lėšas asmeniniam naudojimui, butu nuo įsigijimo pastoviai, nepertraukiamai naudojosi, jį valdė, prižiūrėjo ir išlaikė, ginčo dėl šio buto nuosavybės formos niekada nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra asmeninė O. Ž. nuosavybė.

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo pobūdį, į tai, kad atsakovė VĮ Turto bankas yra valstybinė institucija, kuriai teisės aktai numato pareigą vykdyti valstybės paveldimo turto procedūras, į tai, kad ieškovo reikalavimas yra pareikštas ne dėl atsakovės ar atsakovo K. Ž. veiksmų ir atsakovai dėl to ginčo nekėlė, iš atsakovų už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis ieškovams nepriteistinas. Iš šalių taip pat nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso O. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusiai (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus.