- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-26
- Bylos Nr.
- eI1-4353-780/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00459-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovės atstovas, Marijampolės PN, pataisos namai), priteisti 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde ir posėdžio metu nurodė, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas kameros plotas. Pažymėjo, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, buvo neįrengta ar įrengta, bet neveikė ventiliacija, dėl nesandarių langų žiemos sezonu teko kęsti šaltį, sienų danga nelygi. Dėl netvarkingos tualeto įrangos pastoviai varvėjo vanduo, patalpoje buvo didelė drėgmė, dėl ko ant sienų buvo pelėsis. Vasaros sezonu kameroje buvo jaučiamas labai didelis karštis, trūko gryno oro. Pareiškėjas teigė, kad Marijampolės PN nebuvo tinkamai organizuotas nuteistųjų maitinimas, pareiškėjas nuolat jautė alkį, be to, jam nebuvo leista nusipirkti maisto produktų parduotuvėje. Kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų, todėl prireikus kreiptis į pareigūną, reikėdavo daužyti į duris arba šaukti per langą. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemelis Marijampolės PN yra netinkamos būklės, jame po lietaus užsilaiko vanduo, nelieka vietos vaikščiojimui. Nurodė, jog Marijampolės PN nevyko jokie renginiai, nebuvo galimybės fiziniam aktyvumui, sportavimui, netgi poilsio kambaryje nebuvo televizoriaus. Pareiškėjo teigimu, nevykstant jokioms reabilitacijos programoms, kaliniai palikti degraduoti. Dėl šių aplinkybių ženkliai pablogėjo pareiškėjo fizinė ir psichologinė sveikatos būklė, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur suma.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti bei taikyti senatį.
Nurodė, jog remiantis Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023-03-20 pažyma Nr. RV-20- 2107 „Dėl G. K. bausmės atlikimo vietų“, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-03-28 iki 2020-10-13 atliko bausmę 1 būrio patalpoje Nr. 3, nuo 2020-10-14 iki 2021-03-21 buvo paskirtas į 22 būrio patalpą Nr. 2. Nuo 2021-03-22 iki 2021-05-10 paskirtas į 20 būrio (drausmės grupė) kamerą Nr. 1, nuo 2021-05-11 iki 2022-09-29 buvo paskirtas į 8 būrio patalpą Nr. 2. Nuo 2022-09-30 perkeltas į 20 būrį, bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 25 iki 2022-11-22. Nuo 2022-11-22 iki 2023-02-08 atliko bausmę 20 būrio kameroje Nr. 10 ir nuo 2023-02-08 iki 2023-02-19 atliko bausmę 20 būrio kameroje Nr. 12, o laikotarpiu nuo 2021-10-18 iki 2021-10-21 buvo išvykęs etapu.
Dėl gyvenamojo ploto nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-03-28 iki 2020-10-13 atliko bausmę 1 būrio patalpoje Nr. 3, kurios plotas yra 50.93 kv. m., joje įrengta 16 miegamų vietų, viso patalpoje buvo iki 16 nuteistųjų, nuo 2020-10-14 iki 2021-03-21 buvo paskirtas į 22 būrio patalpą Nr. 2, kurios plotas yra 144.92 kv. m., įrengta 46 miegamos vietos, joje viso buvo iki 46 nuteistųjų. Nuo 2021-03-22 iki 2021-05-10 paskirtas į 20 būrio (drausmės grupė) kamerą Nr. 1, kurios plotas yra 24.27 kv. m., įrengta 6 miegamos vietos, joje viso buvo iki 6 nuteistųjų. Nuo 2021-05-11 iki 2022-09-29 buvo paskirtas į 8 būrio patalpą Nr. 2, kurios plotas yra 76.20 kv. m., joje įrengta 24 miegamos vietos, viso buvo iki 24 nuteistųjų. Nuo 2022-09-30 perkeltas į 20 būrį, bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 25 iki 2022-11-22. Kameros Nr. 25 plotas yra 34.83 kv. m., joje įrengta 9 miegamos vietos, viso buvo iki 9 nuteistųjų. Nuo 2022-11-22 iki 2023-02-08 atliko bausmę 20 būrio kameroje Nr. 10, plotas 34.75 kv. m., įrengta 9 miegamos vietos, viso buvo iki 9 nuteistųjų. Nuo 2023-02-08 iki 2023-02-19 atliko bausmę į 20 būrio kameroje Nr. 12, plotas 19.93 kv. m., įrengta 5 miegamos vietos, viso buvo iki 5 nuteistųjų.
Dėl patalpų atitikties higienos normoms nurodė, jog atsakovės atstovas neturi jokių duomenų, kad patalpose kur atliko bausmę nuteistasis būtų buvę pelėsio. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose yra įrengtos orlaidės per kurias vyksta kameros vėdinimas. Duomenų, kad pareiškėjas butų skundęsis dėl nesandarių langų, sienų, netvarkingų tualetų įrenginių, atsakovės atstovas teigė neturintis.
Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko pažymėjo, kad Marijampolės PN nuteistieji piktybiškai juos gadina. Tačiau atsakovės atstovas pažymėjo, jog visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, galinčiam potencialiai kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant į tai reaguoja. Nėra fiksuotų jokių atvejų, kad pareiškėjui norint išsikviesti pareigūną, to negalėjo padaryti, pats pareiškėjas nenurodo, o pataisos namai neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrį prižiūrintįjį specialistą, dėl to, kad negalėjo išsikviesti pareigūno, nebuvo suteikta jam kokia nors pagalba ar panašiai.
Dėl maitinimo nurodė, jog pastarasis organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Kartu su atsiliepimu teismui pateikė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2020 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. spalio 14 d., 2022 m. vasario 22 d., 2022 m gegužės 24 d. Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktus, kuriuose nurodyta, jog patikrinimo metu esminių pažeidimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta ir jokios poveikio priemonės netaikytos. Atsakovės atstovo vertinimu pareiškėjo teiginiai, jog dėl nepakankamo maitinimo, jam nebuvo leista nusipirkti maisto produktų yra deklaratyvaus pobūdžio, nes remiantis Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščiais ginčo laikotarpiu pareiškėjas pirko prekes iš parduotuvės. Taip pat remiantis Lietuvos kalėjimų tarnybos pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2023-03-21 pažyma, pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl nepakankamo maitinimo kiekio nėra kreipęsis.
Dėl pasivaikščiojimų kiemelio nurodė, jog nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo kiemeliuose, kuriais naudojasi pareiškėjas yra įrengti vandens surinktuvai, kurie lietaus atveju surenka ir pašalina lietaus vandenį iš kiemelio, todėl tik esant intensyviam lietui gali laikinai susidaryti vandens kiekis, kurio nespėjama greitai surinkti, tačiau tai yra momentinis nesklandumas. Panašūs atvejai pasitaiko ir laisvėje esančiose įstaigose, pvz. mokyklų, darželių, ligoninių kiemuose.
Dėl socialinės reabilitacijos nurodė, jog nuteistieji Marijampolės kalėjime nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt (skaičius metų eigoje kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Pažymėjo, jog šių programų metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kt. problemos.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodė, jog būriuose kur atliko bausmę pareiškėjas yra įrengti poilsio / užimtumo kambariai. Remiantis, pažyma dėl G. K. kreipimosi, laikotarpiu nuo 2020-03-28 iki 2023-02-19 dėl poilsio kambaryje nesančio televizoriaus į psichologus kreipęsis nebuvo. Atsakovo įsitikinimu, vien ta priežastis jog pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į visą bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui, nes neturtinė žala tai ne bet koks pasipiktinimas ar paprasčiausias sukeltas nepatogumas, o asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigai. Atitinkamai atsakovės atstovo įsitikinimu pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės kalėjime laikotarpiu nuo 2018-03-28 iki 2023-02-19 (skundo surašymo diena).
Dėl senaties termino taikymo
Atsakovės atstovas pareiškėjo daliai reikalavimo prašo taikyti ieškinio senatį.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2018-03-28. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2023-02-27. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo pataisos įstaigoje laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą bei buvo kiti pažeidimai, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2023-02-27. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2020-02-27 yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2020-02-27 taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2020-02-27 atmestina kaip nepagrįsta.
Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2020-02-28 iki
2023-02-19 (skundo surašymo dienos).
Dėl teisinio reglamentavimo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Dėl kameros ploto normos užtikrinimo
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“.
Remiantis Marijampolės kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023-03-20 pažyma Nr. RV-20- 2107 „Dėl G. K. bausmės atlikimo vietų“, pareiškėjas laikotarpiu: nuo 2020-03-28 iki 2020-10-13 atliko bausmę 1 būrio patalpoje Nr. 3, kurioje pareiškėjui teko 3,18 kv. m. ploto; nuo 2020-10-14 iki 2021-03-21 buvo paskirtas į 22 būrio patalpą Nr. 2, kurioje pareiškėjui teko 3,15 kv. m. ploto; nuo 2021-03-22 iki 2021-05-10 paskirtas į 20 būrio (drausmės grupė) kamerą Nr. 1, kurioje pareiškėjui teko 4,04 kv. m. ploto; nuo 2021-05-11 iki 2022-09-29 buvo paskirtas į 8 būrio patalpą Nr. 2, kurioje pareiškėjui teko 3,17 kv. m. ploto; nuo 2022-09-30 iki 2022-11-22 buvo perkeltas į 20 būrio kamerų tipo patalpą Nr. 25, kurioje pareiškėjui teko 3,87 kv. m. ploto; nuo 2022-11-22 iki 2023-02-08 atliko bausmę 20 būrio kameroje Nr. 10, kurioje pareiškėjui teko 3,86 kv. m. ploto ir nuo 2023-02-08 iki 2023-02-19 atliko bausmę 20 būrio kameroje Nr. 12, kurioje pareiškėjui teko 3,98 kv. m. ploto. Iš kartu su atsiliepimu pateiktų kamerų schemų matyti, kad visų kamerų plotai apskaičiuoti išminusavus sanitarinio mazgo užimamą plotą.
Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė tikslių aplinkybių dėl ginčo patalpų plotų ar tikslaus jose gyvenusių asmenų skaičiaus, teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir konstatuoja, kad padalijus minėtų patalpų plotą iš maksimalaus jose galėjusių gyventi asmenų skaičiaus, pareiškėjui gyvenamose patalpose visada būdavo užtikrinamas didesnis nei 3,1 kv. m. plotas, o kamerų tipo patalpose didesnis nei 3,6 kv. m. plotas (jį skaičiuojant išminusavus sanitarinio mazgo užimamą plotą), kas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.
Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių bei baldų užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).
Nustačius, jog pareiškėjui buvo užtikrinama ploto norma, atitinkanti teisinį reglamentavimą, jo argumentai susiję su patalpose/kamerose buvusiais baldais, vertintini kaip nereikšmingi.
Dėl kamerų atitikimo higienos normoms
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN kameros neatitiko higienos normų reikalavimų (buvo prasta ventiliacija, juntama drėgmė, kaupėsi pelėsis, oro temperatūra kameroje vasara būdavo aukšta, o žiemą vėsi, varvėjo sanitarinio mazgo bakelis).
Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog pataisos namų patalpose nebuvo užtikrinamos higienos normos, tačiau nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kokiu konkrečiu laikotarpiu, kokios kamerose buvo atlikti higienos normos pažeidimai, kaip jie pasireiškė, kiek konkrečiai buvo nukrypta nuo temperatūros ir drėgmės normų, ar kreipėsi į administraciją, ar pažeidimai buvo tvarkomi. Atsakovės atstovas atsiliepime detaliai nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka minėtas Lietuvos higienos normos nuostatas, o kai kuriose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų langai yra sandarūs, neskilę. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktos kamerų fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad kamerose yra įrengti varstomi langai, per kuriuos galima papildomai išvėdinti patalpą, langai nėra įrengti aukštai, kad nuteistieji negalėtų jų pasiekti ir atidaryti, be to, matyti, jog gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos lygios, patalpos tvarkingos, vizualiai matomų pelėsių nėra, yra įrengtas tinkamas patalpų apšvietimas.
Teismas pažymi, kad nors byloje ir nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Tačiau byloje nėra ginčo laikotarpiu aktualių kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra ar santykinė oro drėgmė neatitiktų nustatytų reikalavimų. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Dėl pareiškėjo argumentų apie apipelijusias sienas, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN pareigūnus, pataisos namų administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų susijusių su Higienos normų HN 134:2015 pažeidimais. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar Marijampolės PN, žinodami apie tam tikrus kamerų neatitikimus Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų neatitinkančių konkrečių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nustatymas būtų neįmanomas ir teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio.
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovės atstovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir panašiai) ir negali pateikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjo teiginiai susiję su varvančiu tualeto bakeliu abstraktūs. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas keitė gyvenamas patalpas ir kameras. Kai kuriose jų sanitariniai mazgai būdavo įrengti viduje, kitų bendri, skirti kelioms patalpoms ir yra atskirose tam skirtose vietose. Todėl pareiškėjui aiškiai nenurodant, kokiose konkrečiose kamerose buvo netvarkingi sanitariniai įrenginiai, nenurodant, jog administracija, žinodama apie šių įrenginių sugedimus, jų netvarkė, abstraktūs niekuo neparemti teiginiai susiję su varvančiu sanitariniu mazgu atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl maitinimo užtikrinimo ir galimybės apsipirkti parduotuvėje
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatyti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai dirbantiems bei nedirbantiems vyrams, dirbančioms bei nedirbančioms moterims, nėščioms, krūtimi maitinančioms moterims, nepilnamečiams asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, taip pat asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. Įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo taisyklės), kuriose nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė ginčo laikotarpio atliktų nuteistųjų valgyklos dienos patiekalų tyrimų protokolus, kuriuose pažeidimų nenustatyta. Pridėjo ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2020 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. spalio 14 d., 2022 m. vasario 22 d., 2022 m gegužės 24 d. Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktus Nr. 41VMĮP-113, Nr. 41VMJP-96, Nr. 41VMĮP-148 ir Nr. 41VMĮP-215, kuriuose nurodyta, jog patikrinimo metu esminių pažeidimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta ir jokios poveikio priemonės netaikytos.
Byloje nustatyta, jog Marijampolės PN organizuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų bei atsižvelgiant į fiziologines normas ir valgiaraščius. Marijampolės PN periodiškai teikia maisto pavyzdžius Kauno technologijos universiteto maisto instituto tyrimų centrui, iš kurio byloje pateiktų tyrimų protokolų matyti, kad Marijampolės PN valgykloje ruošiami patiekalai atitinka valgiaraščių prieduose nustatytus maisto produktų kiekius ir energetines vertes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją su nusiskundimais dėl netinkamo maisto, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas fiziologines normas atitinkantis maistas.
Pareiškėjo teiginiai, jog dėl nepakankamo maitinimo, jam nebuvo leista nusipirkti maisto produktų yra nepagrįsti. Atsakovės atstovas į bylą pateikė Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščius, iš kurių matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas pirko prekes iš parduotuvės. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas pats pripažino, kad apsipirkti negalėjo tik būdamas drausmės būryje, bet tai yra drausmės grupės režimo apribojimas, numatytas įstatyme, todėl teismas sprendžia, kad tai nėra neteisėti atsakovės atstovo veiksmai. Taip pat remiantis Lietuvos kalėjimų tarnybos pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2023-03-21 pažyma nustatyta, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl nepakankamo maitinimo kiekio nėra kreipęsis.
Aplinkybė, kad galbūt pareiškėjui nepatinka Marijampolės PN tiekiamas maistas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti taikomų ribojimų nepagrįstumo ir neproporcingumo bei maisto neatitikimo teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę ginčo laikotarpiu atlikinėjo pataisos įstaigoje, todėl tam tikras jo asmeninių teisių suvaržymas buvo sąlygotas teisinio reguliavimo (juo nustatytų ribojimų), kalinimo režimo bei jo specifikos.
Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes ir jo subjektyvią nuomonę dėl maisto kokybės nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Atitinkamai konstatuotina, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl iškvietimo mygtuko
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020-12-21) 16.11 punkte buvo nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymo Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojančios nuo 2020-12-22) 12.11 punkte numatyta analogiška nuostata, jog kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namuose yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai ją gadina. Nurodė, kad Marijampolės PN deda pastangas trūkumus pašalinti. Pažymėjo, kad Marijampolės PN visą parą budi pareigūnai, todėl esant pavojui galima kreiptis į juos.
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija, jog pataisos namuose ginčo laikotarpiu buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kaip tą numato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020-12-21, ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojančios nuo 2020-12-22.
Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Šių aplinkybių pareiškėjas nenurodo ir nedetalizuoja savo skunde, o teismo posėdyje patvirtino, kad nebuvo tokios situacijos kai dėl neveikiančio iškvietimo mygtuko jam kilo grėsmė ar faktiškai patyrė kokias nors neigiamas pasekmes.
Kadangi pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Marijampolės PN metu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba, tai pareiškėjo skundo teiginys, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų savaime negali būti pagrindas žalai priteisti, kadangi tokios žalos įrodymų pareiškėjas nepateikė ir pačios žalos net neįrodinėjo.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelio
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemelis nėra tinkamai įrengtas, nes po lietaus jame užsilaiko vanduo ir nelieka vietos pasivaikščioti.
Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta BVK 103 str., kuris nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.).
Atsakovės atstovas nurodė, jog vadovaujantis Taisyklių 16 p. pasivaikščiojimo kiemeliuose, kuriais naudojasi pareiškėjas yra įrengti vandens surinktuvai, kuris lietaus atveju surenka ir pašalina lietaus vandenį iš kiemelio, todėl tik esant intensyviam lietui gali laikinai susidaryti vandens kiekis, kurio nespėjama greitai surinkti, tačiau tai yra momentinis nesklandumas.
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemo grindinio būklės būtų reiškęs pretenzijas atsakovės atstovui, todėl sutiktina su pareiškėju, kad esant stipriam lietui, kiemelyje besikaupiantis vanduo kartais galėjo pareiškėjui sukelti trumpus, laikinus nepatogumus, kurie, teismo vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti neturinės žalos faktą dėl nepakankamo nepatogumų intensyvumo ir masto, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas neturi pareigos vaikščioti kiemelyje lyjant lietui, o jeigu tai daro, tai nepatogumus patiria ir savo paties sprendimu.
Dėl užimtumo
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 126 straipsnyje reglamentuotos nuteistųjų užimtumo formos. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems BVK nustatyta tvarka ir sąlygomis turi būti sudaromos galimybės užsiimti prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla. Nuteistųjų užimtumo prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla formos: darbinė veikla; darbas už pataisos įstaigos arba nuteistųjų darbinę veiklą organizuojančios įstaigos teritorijos ribų; bendrasis ugdymas, profesinis mokymas, aukštasis mokslas; individuali veikla; dalyvavimas kultūrinėje, švietėjiškoje, sporto veikloje.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, galiojusių iki 2020-12-21, 5.8 punkte buvo numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengtas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui).
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, galiojančių nuo 2020-12-21, 6.8 punkte numatyta analogiška nuostata, jog įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui), o 8.9 punkte reglamentuota, kad įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengtas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintus grafikus lankytis sporto aikštyne, bibliotekoje, kaip nurodė atsakovės atstovas atsiliepime, pareiškėjas galėjo dalyvauti Marijampolės PN vykstančiuose grupiniuose ir individualiuose užsiėmimuose, sportuoti pasivaikščiojimo kiemelyje.
Išdėstytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjui užsiimti prasminga veikla Marijampolės PN buvo sudarytos visos galimybės ir jokių draudimų nebuvo, todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN byloje pagrindo nėra.
Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ 3.6 papunkčiu – užimtumo kambaryje turi būti televizorius.
Atsakovės atstovas pripažįsta, kad poilsio kambaryje, kuriuo naudojosi ir pareiškėjas televizoriaus nebuvo, todėl atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai numato imperatyvų reikalavimą, kad poilsio kambaryje būtų užtikrinta galimybė nuteistiesiems naudotis televizoriumi, šis įkalinimo įstaigos pažeidimas yra konstatuojamas, pripažįstant, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamų nepatogumų dėl televizoriaus nebuvimo poilsio kambaryje.
Dėl reabilitacijos programos
BVK 137 straipsnyje numatyta, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai: 1) mažinti nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką; 2) motyvuoti nuteistuosius ir ugdyti jų gebėjimus socialiai reabilituotis, taip pat savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis; 3) užtikrinti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, nukentėjusio asmens ir nuteistojo sutaikinimą. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Vertinant pareiškėjo skundo teiginį, kad Marijampolės PN nevyko jokios reabilitacijos programos, atkreiptinas dėmesys, jog Marijampolės PN Socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjui šis planas sudarytas 2018-04-09, apie jo susipažinimą patvirtina jo paties parašas. Taigi, pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė su Resocializacijos skyriaus specialistu aptarti suplanuotas pataisos priemones, įtraukti naujas. Atsakovės atstovas pabrėžė, jog dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu, socialinės reabilitacijos procesas yra ne poveikio, bet sąveikos reikalas ir neįmanomas be paties nuteistojo pastangų. Atitinkamai konstatuotina, jog išdėstytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjui dalyvauti reabilitacijos programose Marijampolės PN buvo sudarytos visos galimybės ir nėra įrodymų, kad ši teisė buvo ribojama. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuoti neteisėtus Marijampolės PN byloje pagrindo nėra.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizines ir dvasines kančias, emocinę depresiją, pažeminimą, tačiau iš byloje pateiktų jo sveikatą atspindinčių duomenų nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis stipriais emociniais išgyvenimais, jam būtų sutrikęs kvėpavimas, miegas ir pan.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių duomenų visumą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl televizoriaus nebuvimo poilsio pareiškėjas patyrė sunkius padarinius. Iš esmės tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Tiek skunde, tiek atsikirtime pareiškėjas išgyvenimus siejo su baime dėl ateityje galimai kilsiančių padarinių sveikatai, tačiau konkrečių patirtų negalavimų neįvardijo.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, atsakovei nepaneigus pareiškėjo nurodomų aplinkybių, abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai dėl televizoriaus nebuvimo poilsio kambaryje yra nepaneigti. Tačiau, sprendžiant dėl neturtinės žalos masto atsižvelgtina ir į tai, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinama teisė naudotis tiek laisvalaikio kambariu, tiek lankytis bibliotekoje, tiek nuteistiesiems skirtuose užsiėmimuose. Taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl vertintina, jog, atsakovei neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti (neužtikrinus poilsio kambaryje ginčo laikotarpiu televizoriaus), pareiškėjui tam tikru laikotarpiu kilę nepatogumai, patirto diskomforto dydžiai vertintini kaip mažareikšmiai. Nors ir konstatuoti atsakovės atstovės neteisėti veiksmai, tačiau šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktais nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo G. K. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista.
Pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.