- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-07
- Bylos Nr.
- eI-525-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02092-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2018-09-12 Tarnybos sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-4212-15926 neteikti valstybės teisinės pagalbos civilinėje byloje bei priimti naują sprendimą šiuo klausimu: įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (su)teikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą šioje civilinėje byloje: surašyti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Dėl Kauno apylinkės teismo 2018-06-18 nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-17715-950/2018 ir 2018-08-28 Šiaulių apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-626-368/2018.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad prašymu kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių (toliau – ir Tarnyba), prašydamas suteikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą šioje civilinėje byloje: surašyti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui Dėl Kauno apylinkės teismo 2018-06-18 nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-17715-950/2018 ir 2018-08-28 Šiaulių apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-626-368/2018. Tarnyba 2018-09-12 sprendimu teisinę pagalbą suteikti atsisakė, nurodydama, kad D. S. teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose civilinėse bylose ir D. S. nesutinka sumokėti pusę išlaidų (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas).
Pareiškėjas nurodo, kad Tarnybos sprendime nieko nekalbama apie tai, kad D. S. visiškai apmokama valstybės antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 3 punktą (asmenys, kuriems paskirta socialinė pašalpa pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą), 6 punktą (asmenys, pateikę įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jų turtas ir metinės pajamos, kuriais jie gali laisvai disponuoti, neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą). Pareiškėjo manymu, paminėti du punktai - yra specialiosios teisės normos ir turi pirmenybę prieš bendrąją teisės normą.
Pareiškėjas teigia, kad viešai prieinami duomenys patvirtina, jog eilę pastarųjų metų visas be išimties D. S. turtas ir lėšos yra areštuotas. Be to, pareiškėjas turi nepilnametę dukrą, kuriai Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu yra priteistas išlaikymas fiksuota pinigų suma - 125 Eur kiekvieną kalendorinį mėnesį. Dėl išvardintų aplinkybių D. S. neturi jokių realių ir objektyvių galimybių pats susimokėti nei Tarnybai už paslaugas ar jų dalį, nei dalį žyminio mokesčio.
Prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas pagal Tarnybai pateiktus duomenis buvo priskirtas I turto ir pajamų lygiui. Tarnyba nustatė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba (išskyrus baudžiamąsias bylas pradėtas ne pagal skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka) yra teikiama 2 bylose pagal Tarnybos sprendimus: 2016-03-15 Nr. 2.l-(NTP-2)-16-T-651-3851 (2018-01-18 Tarnybos sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-P-651-1205 sprendimo galiojimo terminas pratęstas iki 2018-11-30) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015, 2017-12-29 sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-17- T-6396-24619 dėl 2017-12-18 Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 1426-603/2017 apskundimo (sprendimas galioja 12 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2018-12-18).
Įvertinus ankstesniais Tarnybos sprendimais suteiktą pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti jam priklausančią apmokėti išlaidų dalį bei antrinės teisinės pagalbos prašė civilinėje byloje, Tarnyba, remdamasi Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-4212-15926 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2018-09-05 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjo D. S. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 2018-08-28 Šiaulių apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-626-368/2018 apskundimo kasacine tvarka. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 str., valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus. Tarnyba 2018-09-12 sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-4212-15926 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo metu, D. S. antrinė teisinė pagalba yra teikiama 2 bylose pagal Tarnybos sprendimus: 2016-03-15 Nr. 2. l-(NTP-2)-16-T-651-3851 (2018-01-18 Tarnybos sprendimu Nr. 2.1.(NTP- 2)-18-P-651-1205 sprendimo galiojimo terminas pratęstas iki 2018-11-30) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015, 2017-12-29 sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-6396-24619 dėl 2017-12-18 Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 1426-603/2017 apskundimo (sprendimas galioja 12 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2018-12-18). Teisiniu atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindu nurodė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą, kuriame numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį ir Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį (Pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2018-09-12 priimto sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.
Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas yra asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų tinkamos gynybos, taip pat ir teisminės, užtikrinimas. Nepaisant to, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2192-14, 2014 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-791-14). Būtent įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą.
Įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Ginčijamu Tarnybos 2018-09-12 sprendimu pareiškėjui pritaikytas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte įtvirtintas ribojimas, t. y. Tarnyba atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti jam antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą motyvuodama tuo, jog pareiškėjui jau yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba dviejose bylose ir pareiškėjas nurodė nesutinkantis apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kaip tai numatyta pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį. Pareiškėjas pripažįsta, kad nesutinka apmokėti teisinės pagalbos išlaidų dalies. Pareiškėjas neginčija ir aplinkybės, jog valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ginčijamo sprendimo priėmimo metu jam buvo paskirta ir teikiama dviejose bylose.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas pagrįstai priskirtas I turto ir pajamų lygiui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, nustačius, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų turėtų sumokėti pareiškėjas. Atsakovo išvada, jog pareiškėjas siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, tačiau jo teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą Įstatymas riboja dviem bylomis, yra teisinga. Pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr. 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015), nurodydamas, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Ribojimas gauti visiškai apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei dviejose bylose taip pat atlieka prevencinę funkciją, kad būtų išvengiama asmenų, siekiančių ginti tariamai savo pažeistas teises ir reiškiančių nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiavimo naudojantis nemokama teisine pagalba. Valstybė neprivalo suteikti pareiškėjui 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų ir tokiame skaičiuje bylų, kiek pageidauja pareiškėjas (LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).
Teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu sprendimu pareiškėjui nesuteikė antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, todėl jį panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Tais pačiais argumentais atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą suteikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą.
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šiomis nuostatomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Iš ginčijamo tarnybos Sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, turinio matyti, kuo vadovaujantis priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, jame neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti skundžiamą sprendimą atsisakytina ir šiuo pagrindu.
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teismas akcentuoja, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą.
Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių, dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.