- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-09
- Bylos Nr.
- 2-158/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Kazys Kailiūnas (pran.), Danutė Milašienė
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 106.8.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujančios Lietuvos Respubliką, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 19 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti priimti ieškinį ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, civilinėje byloje Nr. 2-1271-51/2007.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Nacionalinė žemės tarnyba), atstovaujanti Lietuvos Respubliką, 2007 m. sausio 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui, J. V. , tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 41 notarų biuro notarei V. Z. , I. P. , prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, 0,0498 ha dalį; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, 0,0499 ha dalį, perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn 0,0997 ha žemės sklypą; 3) panaikinti atsakovei J. V. išduotą 2001 m. vasario 1 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą dėl M. R. , mirusios 1992 m. birželio 22 d., namų valdos žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, 0,0498 ha dalies paveldėjimo; 4) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 1591V „Dėl žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, ribų ir ploto“; 5) panaikinti J. V. nuosavybės teises į namų valdos žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, 0,0498 ha dalį teisinę registraciją VĮ Registrų centre; 6) taikyti restituciją, priteisinat iš J. V. Lietuvos Respublikai žemės sklypo, esančio Rukeliškių g. 48, Vilniuje, 0,0498 ha dalį. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 atkurtos nuosavybės teisės mirusios M. R. vardu į buvusio savininko K. R. turėtą žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo (bendras sklypo plotas - 0,20 ha) 0,0498 ha dalį. Šią žemę paveldėjo M. R. įpėdinė pagal testamentą J. V. , kuriai 2001 m. vasario 1 d. išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas. Ieškovas nurodė, kad buvęs žemės savininkas K. R. 1976 m. rugpjūčio 24 d. testamentu visą savo turtą paliko I. K. (dabartinė pavardė P.), todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės į visą jo iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę galėjo būti atkuriamos tik jo įpėdinei I. P. . Ieškovo teigimu, K. R. sutuoktinė M. R. , kurios vardu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 atkurtos nuosavybės teisės į minėto savininko žemę, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į šią žemę. Ieškovas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, jog žemės sklype esantis gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas lygiomis dalimis nuosavybės teise priklauso J. V. ir I. P. . Ieškovo nuomone, į M. R. vardu perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypui plotą negalėjo būti įskaitoma J. V. privatizuojama namų valdos žemės sklypo dalis. Ieškovas pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 1591V I. P. ir J. V. iki Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimų Nr. 01-937 ir Nr. 01-938, buvo įsigijusios iš valstybės 0,1003 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį tuo pačiu adresu. Ieškovo nuomone, Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyto žemės sklypo ribų, nes toks žemės sklypo ribų tvirtinimas prieštaravo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Ieškovo nuomone, kadangi Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937 ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 159IV buvo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas bei valstybės interesą, jie panaikintini, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-938 keistinas, taip pat panaikintinos šių sprendimų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – J. V. išduotas 2001 m. vasario 1 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas ir J. V. nuosavybės teisė į žemės sklypo 0,0498 ha dalį teisinė registracija bei taikytina restitucija.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 19 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti ieškinį ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Teismas konstatavo, kad atsisakytina priimti ieškinį CPK 137 straipsnio antrosios dalies 8 punkto pagrindu.
Teismas nurodė, kad ieškinys reiškiamas atstovaujant valstybės interesus ir ieškovu turėtų būti laikoma valstybė, tačiau pagal ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir ieškinio reikalavimų pobūdį, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas turi materialinį teisinį suinteresuotumą šioje byloje. Teismas nurodė, kad ieškinio turinys patvirtina, jog nuosavybė į ginčo žemės sklypą yra atkurta atsakovei J. V. bei trečiajam asmeniui I. P. ir ieškiniu iš esmės yra ginčijamas nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas atsakovei J. V. , nurodant, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjo būti atkurtos vien trečiajam asmeniui I. P. . Teismas pažymėjo, kad nors vienu ieškinio reikalavimu yra prašoma taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės J. V. valstybei žemės sklypo dalį - 0,0498 ha, kitu ieškinio reikalavimu prašoma įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką pakeisti ginčijamą 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-938, perduodant I. P. prie turimos žemės sklypo dalies ir minėtą 0,0498 ha žemės sklypo dalį. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškiniu ginamas ne valstybės interesas, ta prasme, kad valstybė prarado turtą ir jo reikalautų savo nuosavybėn, t. y. ne valstybės materialinis interesas, o vieno iš buvusių pretendentų į nuosavybės teisės atkūrimą I. P. interesas.
Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio galima manyti, kad ieškovas (ieškovu šiuo atveju laikytina valstybė) reiškia ieškinį gindamas viešąjį interesą. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodomi motyvai iš esmės reikštų, jog bet kokio esamo ar tariamo pažeidimo atveju valstybė pati ar per savo įgaliotą instituciją turi teisę reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, tačiau valstybei, kaip subjektui, įstatymu nėra suteikta teisė reikšti ieškinius dėl viešojo intereso gynimo.
Teismas nurodė, kad pagal CPK 49 straipsnio pirmąją dalį valstybės institucijos viešajam interesui ginti gali pareikšti ieškinį tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau ieškovo atstovas Nacionalinė žemės tarnyba nėra institucija, kuriai įstatymu suteikta teisė ginti viešąjį interesą. Teismas pažymėjo, kad tai, jog Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio trečioji dalis numato, jog žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priimto pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, panaikinimą teismine tvarka, nereiškia, jog ieškovui šioje byloje - valstybei yra suteikta teisė reikšti ieškinius viešojo intereso gynimui. Teismo teigimu, tokios teisės nenumato ir Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d.nutarimas Nr. 486 bei Nacionalinės žemės tarnybos nuostatai, patvirtinti Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194. Teismas nurodė, kad šiais teisės aktais ieškovo atstovas tik įgaliojamas atstovauti valstybę ginčuose dėl valstybinės žemės, ginčyti sandorius dėl valstybinės žemės perleidimo, mainų, nuomos ar perdavimo naudotis, priimtų pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, jeigu institucija, atstovaujanti valstybei šiuose sandoriuose, nesiima veiksmų sandorį nutraukti, kas iš esmės reiškia įgalinimus ginti valstybės, o ne viešąjį interesą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo sklypai yra privati nuosavybė ir nėra duomenų, jog dėl atkurtos nuosavybės teisės būtų ginčas tarp dabartinių savininkų, be to, valstybė į šiuos sklypus nepretenduoja ir ieškiniu yra siekiama iš vieno privataus asmens perduoti dalį sklypo kitam asmeniui.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pati valstybė per Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkūrė nuosavybės teisę į ginčo sklypus, todėl net laikant, kad ieškovas turi teisę reikšti ieškinį ginant viešąjį, kaip valstybės nematerialųjį, interesą, ieškovo atstovu, ginančiu šį interesą, turėtų būti institucija, kuri privalo inter alia kontroliuoti nuosavybės teisių atkūrimą. Teismo nuomone, ieškovas pats tiesiogiai galėtų reikšti ieškinį tik tuo atveju, jei tokią teisę - reikšti ieškinius dėl viešo intereso gynimo jam suteiktų įstatymas, kitu atveju ieškinį turėtų reikšti prokuroras, kuris gali reikšti ieškinį tiek savo iniciatyva, tiek gavęs atitinkamus pranešimus iš kitų subjektų (CPK 49 str. 1 d.). Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina teisminė praktika - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-65-2004, kurioje inter alia konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Seimas, 2003 m. liepos 4 d. priėmė nutarimą „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo, sprendimo“. Teismas konstatavo, kad šio nutarimo 2 straipsnis kaip tik ir nustato vienintelį subjektą, turintį teisę ginti viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti, ir tas subjektas - Generalinė prokuratūra.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti Lietuvos Respubliką, prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškiant ieškinį yra ginamas ne valstybės materialinis interesas, o vieno iš buvusių pretendentų į nuosavybės teisės atkūrimą – I. P. interesas, yra nepagrįsta. Apelianto teigimu, ieškiniu yra ginamas valstybės interesas ir tai yra daroma tam, kad valstybė išvengtų galimų materialinių nuostolių atkuriant nuosavybės teises I. P. į visą jai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą tenkančią K. R. žemės dalį. Apelianto nuomone, tik panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 01-937, valstybė, nepatirdama materialinių nuostolių, galėtų atsiskaityti su I. P. , atkurdama nuosavybes teises į 0,0498 ha buvusio savininko K. R. žemės dalį. Apeliantas pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos pareiga ginti valstybės interesą yra įtvirtinta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio trečiojoje dalyje, Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 486 bei Nacionalinės žemės tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194, todėl Nacionalinė žemės tarnyba yra įgaliota atstovauti valstybę ginant valstybės interesą teismine tvarka ginčijant sprendimus, susijusius su valstybinės žemės perleidimu, t. y. ir nuosavybės teisių atkūrimu, priimtus pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, panaikinimo.
Atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartis panaikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).
Teismui pateiktame ieškinyje ieškovu nurodyta Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti Lietuvos Respubliką. Dėl tokios ieškinio turinio, nurodant ieškovą, formuluotės ieškovu gali būti ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir Lietuvos Respublika, priklausomai nuo ieškinio dalyko bei pagrindo.
Jeigu ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami Civilinio proceso kodekso nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka. Todėl ieškinio turinio trūkumai gali būti pašalinti nurodyta tvarka.
Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija (CPK 5 str. 3 d.). Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys taip pat gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti (CPK 49 str. 1 d.). Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip.
Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą.
Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Dažnai būna situacijų, kai neteisėtas valstybės institucijos aktas pažeidžia kartu ir viešąjį, ir privatų interesus. Dėl šios priežasties viešojo intereso gynimas kartu reiškia ir privačiojo intereso gynimą. Taigi nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas dėl šio pažeidimo kuo greitesnio pašalinimo. Pažymėtina, kad priklausomai nuo situacijos valstybės interesas ir viešasis interesas gali sutapti bei nesutapti.
Ieškinyje nurodyta, kad valstybė ir visuomenė suinteresuota įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, teisingu taikymu bei tinkamu atsakingų valstybės institucijų funkcijų vykdymu ir dėl netinkamo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taikymo priėmus minėtus neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko bei Vilniaus miesto valdybos sprendimus buvo pažeistas valstybės interesas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju valstybės interesas ir viešasis interesas sutampa.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybei, kaip subjektui, įstatymu nėra suteikta teisė reikšti ieškinius dėl viešojo intereso gynimo, pagal įstatymo reikalavimus nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, kadangi CPK 5 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal ieškinį ieškovu turėtų būti laikoma valstybė nėra pagrįsta. Nors ieškinyje ieškovu nurodyta Nacionalinė žemės tarnyba, atstovaujanti Lietuvos Respubliką, tačiau pagal CPK 50 straipsnio pirmąją dalį prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad netiksli ieškinyje nurodyta subjekto, besikreipiančio į teismą, formuluotė nėra pagrindas neleisti asmeniui įgyvendinti įstatymo nustatytą teisę kreiptis į teismą, kadangi yra būtina žiūrėti į reikalavimo esmę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar Nacionalinė žemės tarnyba turi teisę ginti viešąjį interesą šios kategorijos bylose, ar ne.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. IX-1701 2 straipsnis nustato vienintelį subjektą, turintį teisę gintį viešąjį interesą, imtis priemonių, kad priimti neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti, ir tas subjektas - Generalinė prokuratūra, yra nepagrįsta. Paminėtame straipsnyje nurodyta – siūlyti Generalinei prokuratūrai, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Tai reiškia, kad kitoms valstybės institucijoms įstatymų nustatytais atvejais neeliminuota teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo nurodytais klausimais.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisės aktais ieškovo Lietuvos Respublikos atstovas Nacionalinė žemės tarnyba tik įgaliojamas atstovauti valstybę ginčuose dėl valstybinės žemės, ginčyti sandorius dėl valstybinės žemės, sudarytus sprendimų, priimtų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pagrindu, jeigu institucija, atstovaujanti valstybei šiuose sandoriuose, nesiima veiksmų sandoriui nutraukti, kas reiškia įgalinimus ginti valstybės, o ne viešąjį interesą, yra nepagrįsta, kadangi nagrinėjamu atveju valstybės ir viešasis interesai sutampa. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio trečiąją dalį jeigu institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Minėto straipsnio ketvirtoji dalis numato, kad institucija, atstovaujanti valstybei sudarant valstybinės žemės perleidimo, mainų, nuomos ar panaudos sandorius, privalo kontroliuoti, kaip vykdomos sandorių sąlygos, o nustačiusi, kad kita sandorio šalis jų nevykdo, – inicijuoti sandorio nutraukimą įstatymų nustatyta tvarka arba taikyti kitus įstatymų numatytus šalių teisių ir interesų gynimo būdus; vyriausybės įgaliotos institucijos turi teisę ginčyti sandorius dėl valstybinės žemės perleidimo, mainų, nuomos ar perdavimo naudotis, sudarytus sprendimų, priimtų pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, pagrindu, taip pat atstovauti bylose dėl valstybinės žemės sandorių, kai šalys nevykdo sandorio sąlygų, nutraukimo, jeigu institucija, atstovaujanti valstybei šiuose sandoriuose, nesiima veiksmų sandorį nutraukti. Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 486 2 punktu nutarta įgalioti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atstovauti valstybei bylose dėl sprendimų, susijusių su valstybinės žemės perleidimu, mainais, nuoma ar perdavimu naudotis neatlygintinai, priimtų pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, panaikinimo, ginčyti šių sprendimų pagrindu sudarytus žemės sandorius, taip pat atstovauti bylose dėl valstybinės žemės sandorių pripažinimo negaliojančiais ir sandorių dėl valstybinės žemės, kai šalys nevykdo sandorio sąlygų, nutraukimo, jeigu institucija, atstovaujanti valstybei šiuose sandoriuose, nesiima veiksmų sandoriui nutraukti. Teisėjų kolegijos nuomone, tai reiškia, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagal nurodytą teisės aktą bei Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3, 4 dalių normas turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso, taip pat ir dėl valstybės intereso gynimo nurodytais klausimais.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsisakymo priimti ieškinį ir grąžinimo jį padavusiam asmeniui nėra pagrįstos. Teismas, nagrinėdamas ieškinio priėmimo klausimą, sprendžia, ar ieškinys atitinka įstatymo nustatytus ieškinio turiniui, formai bei padavimui reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, Nacionalinė žemės tarnyba turi įstatymo suteiktus įgaliojimus kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo reikšdama ieškinyje nurodytus reikalavimus, todėl atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartį panaikinti ir ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujančios Lietuvos Respubliką, ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.