- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-142-654/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40240-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Šiukšta, Alenas Piesliakas
- Nuteistasis
- J. T.
- Kaltinamasis
- A. T.
- Advokatai
- Povilas Latvys
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį, 258 straipsnio 2 dalį ir nuteista pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės apribojimu dvejiems metams; pagal BK 258 straipsnio 2 dalį 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant ją per bausmės vykdymo laiką: 1) būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 iki 6.00 val., 2) dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
A. T. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, 258 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.
Iš A. T. nepriteista 252,00 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. T. nuteista už tai, kad neteisėtai, neturėdama leidimo iki 2019 m. rugsėjo 18 d. ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė tris šaunamuosius ginklus ir 12 vnt. šovinių, o būtent, pramoninės gamybos revolverį „ME 38 Compact – G“, Nr. 101077, skirtą šaudyti .380 kalibro „Me Gum“ tipo šoviniais su gumine kulka; pramoninės gamybos pistoletą „Ekol Tuna“, kurio identifikacinis numeris panaikintas, skirtą šaudyti 8 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais; pramoninės gamybos pistoletą „Blow Magnum“, Nr. 6-123161, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskirti C kategorijos šaunamiesiems ginklams bei 12 pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys ir skirti daugeliui A ir B kategorijos ginklams, kai 2019 m. rugsėjo 18 d., apie 13.58 val., įvykio vietos ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) apžiūros metu tris C kategorijos šaunamuosius ginklus bei 12 vnt. šovinių išėmė policijos pareigūnai.
2. J. T. nuteista ir už tai, kad ji ne vėliau kaip 2019 m. rugsėjo 18 d., nenustatytomis aplinkybėms, neteisėtai, neturėdama leidimo įgijo smogiamojo pobūdžio šaltąjį nešaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos kastetą, draudžiamą civilinėje apyvartoje, kurį tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis atnešė į ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame jį laikė iki 2019 m. rugsėjo 18 d., kai apie 13.58 val., įvykio vietos ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūros metu jį išėmė policijos pareigūnai.
3. A. T. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su J. T. neteisėtai, neturėdamas leidimo iki 2019 m. rugsėjo 18 d., ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė tris šaunamuosius ginklus ir 12 vnt. šovinių, o būtent, pramoninės gamybos revolverį „ME 38 Compact – G“, Nr. 101077, skirtą šaudyti .380 kalibro „Me Gum“ tipo šoviniais su gumine kulka; pramoninės gamybos pistoletą „Ekol Tuna“, kurio identifikacinis numeris panaikintas, skirtą šaudyti 8 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais; pramoninės gamybos pistoletą „Blow Magnum“, Nr. 6-123161, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais (signaliniais) šoviniais, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskirti C kategorijos šaunamiesiems ginklams, bei 12 pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys, skirti daugeliui A ir B kategorijos ginklams, kai 2019 m. rugsėjo 18 d., apie 13.58 val., įvykio vietos ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūros metu juos išėmė policijos pareigūnai.
4. A. T. buvo kaltinamas ir tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su J. T., ne vėliau kaip 2019 m. rugsėjo 18 d., tyrimo nenustatytomis aplinkybėms, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo smogiamojo pobūdžiu šaltąjį nešaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos kastetą, draudžiamą civilinėje apyvartoje, kurį tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis atnešė į ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame jį laikė iki 2019 m. rugsėjo 18 d., kai apie 13.58 val. įvykio vietos ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), apžiūros metu jį išėmė policijos pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
5. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nesurinkta patikimų, keliais objektyviais šaltiniais patvirtintų įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad A. T. bet kokia forma būtų susitaręs su J. T. neteisėtai disponuoti ginklais, šaudmenimis ir kastetu, todėl A. T. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį išteisino neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
6. Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį, kuriuo A. T. išteisintas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį ir 258 straipsnio 2 dalį, bei priimti A. T. atžvilgiu naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 2 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti jam penkerius metus laisvės atėmimo, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti jam 20 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, taikant bausmių apėmimo būdą, A. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metas, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Taip pat prokurorė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį, kuriuo J. T. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, skirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, bei šioje dalyje priimti nuosprendį, kuriuo J. T. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti ketverius metus laisvės atėmimo, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti 20 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, taikant bausmių apėmimo būdą, J. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
6.1. Prokurorės nuomone pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.
6.2. Pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad nepakanka įrodymų pagrįsti A. T. kaltei dėl jam inkriminuotų veikų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos padarytos neįvertus duomenų, kurie pripažintini netiesioginiais įrodymais, selektyviai įvertinus liudytojų R. S., A. S. ir A. S. (jaunesniojo) parodymus, suteikiant skirtingą įrodomąją reikšmę jų parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu.
6.3. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad liudytojo A. S. parodymai paneigia J. T. teismo posėdyje duotus parodymus, jog rastų ginklų savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) ji nelaikė bei patvirtina liudytojos R. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad J. T. ginklus į ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) atnešė po jos namuose atliktų kratų. Taigi, teismas iš esmės pripažino, jog pas J. T. 2019 m. rugsėjo 18 d. rastus ginklus, šovinius ir kastetą ji pernešė iš savo ir A. T. gyvenamosios vietos. Kadangi kratos sutuoktinių gyvenamojoje vietoje metu daiktai nebuvo rasti, prokurorė daro išvadą, kad jie pernešti į ūkinį pastatą iki kratos atlikimo, t. y. iki 2018 m. liepos 9 d. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. S. parodė, kad iš A. T. yra girdėjusi, jog ši ginklus atvežė į jos ūkinį pastatą, nes bijojo, kad jos namuose bus atliekama krata, todėl paprašė juos paslėpti. Papildomos apklausos metu R. S. parodė, jog suprato, kad ginklai, šoviniai ir kastetas (kuriuos rado 2019 m. rugsėjo 18 d.) priklauso jos dukrai J. T. ir jos vyrui A. T., nes maždaug prieš metus, 2018 metų vasarą, ši atvežė būtent tokį parduotuvės „Maxima“ polietileninį baltos spalvos pirkinių maišelį ir nunešė jį į ūkinį pastatą. Todėl R. S., radusi maišelį su ginklais, iš karto suprato, kad tai ir yra tie patys ginklai, kurių kratų metu buvo ieškota, tačiau J. T. juos paslėpė ūkiniame pastate. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. S. parodymus, padarė prieštaringas išvadas, jog papildomos apklausos metu ji nepatvirtino, jog daiktus J. T. laikė kartu su A. T.. Kaip matyti iš R. S. parodymų, papildomos apklausos metu ji papildė anksčiau duotus parodymus tuo, kad ginklai buvo laikomi bendrai sutuoktinių J. T. ir A. T.. Abu kartus duodama parodymus R. S. iš esmės patvirtino, jog J. T. daiktus į ūkinį pastatą atvežė iki kratos pas A. T. namuose (duomenys neskelbtini) atlikimo. Taigi, sistemiškai vertinant baudžiamosios bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo išvadas, prokurorė laiko nustatytą, kad būtent dėl J. T. veiksmų iki 2018 m. liepos 9 d. ginklai ir nebuvo rasti, o ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-30257-18 pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl šių aplinkybių buvo nutrauktas.
6.4. Iš 2018 m. liepos 9 d. kratos protokolo matyti, jog kratos metu dalyvavo tiek A. T., tiek J. T.. 2018 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybiniame pranešime nurodyta, jog gauta informacija, kad (duomenys neskelbtini), A. T. motinai Z. V.-Y. priklausančiame gyvenamajame name, bendroje su J. T. gyvenamojoje vietoje, A. T. laiko šaunamąjį ginklą. Šie duomenys, kaip netiesioginiai įrodymai, sprendžiant dėl A. T. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, įvertinti nebuvo. Tačiau šie faktiniai duomenys ir pagrindžia tiek J. T. veiksmų su A. T. bendrumą, tiek ir tai, kad iki kratos jų gyvenamojoje vietoje atlikimo jie bendrai darė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
6.5. Ypač reikšminga, jog teismas pripažino, kad J. T. versija, jog ji padėjo ginklus į ūkinį pastatą 2011 metais juos paėmusi iš buvusio sugyventinio, yra J. T. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią versiją teismas atmetė. Taigi, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokiomis aplinkybėmis ginklai atsirado pas J. T.. Tuo tarpu, baudžiamojoje byloje buvo duomenų iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-30257-18, kad ginklus iki 2018 m. liepos 9 d. kratų sutuoktinių gyvenamojoje vietoje laikė A. T.. Šie netiesioginiai įrodymai sprendžiant dėl A. T. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas iš viso nebuvo vertinami.
6.6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. T. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nesivadovavo R. S. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, nurodęs, kad jie vertintini tik kaip liudytojo L. S. bei R. S. siekis padėti J. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau spręsdamas dėl A. T. kaltės, pirmosios instancijos teismas šiais parodymais grindė savo išvadas. Toks selektyvus įrodymų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. T. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas tiems patiems baudžiamosios bylos duomenims suteikė skirtingą įrodomąją reikšmę, todėl A. T. išteisino, o įrodymų tyrimą ir jų vertinimą atliko pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalies reikalavimus. Kita vertus, darydamas išvadas dėl A. T. kaltės teismas neįvertino, jog tiek R. S., tiek L. S. parodymų keitimas teisme buvo sąlygotas akivaizdaus siekio ir A. T. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.
6.7. Prokurorė įvertino ikiteisminio tyrimo metu duotus A. S. parodymus, kad 2018 metų vasarą J. T. iš bendros J. T. ir A. T. virtuvės į verandą atnešė jam tris ginklus. Teisminio nagrinėjimo metu A. S. paaiškino, kad ginklus J. T. nunešė atgal į namą. A. S. patvirtino, kad du iš trijų ginklų yra tie, kuriuos 2018 metų vasarą jam rodė J. T. bei kategoriškai nepaneigė aplinkybių, jog J. T. jam sakė, kad ginklai yra jos ir A. T.. Nors teismas sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad A. S. yra suinteresuotas duoti A. T. palankius parodymus, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad A. T. 2011 m. gruodžio 13 d. buvo teistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sutrikdė A. S. sveikatą. Šie duomenys sudaro pagrindą manyti, kad A. S. visgi galėjo turėti pagrindą bijoti A. T. ir dėl to duoti pastarajam palankius parodymus, nepatvirtindamas tikrųjų žinomų aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. (jaunesnysis) parodė, kad A. T. 2016 metais jam rodė sidabrinį ginklą juodos spalvos detalėmis. Tais metais abu kaltinamieji jau gyveno kartu. A. S. (jaunesnysis) apibūdino patalpą, kurioje A. T. laikė ginklą – A. T. išėmė ginklą iš J. T. ir A. T. namų kambaryje esančios spintelės stalčiaus.
6.8. Šie liudytojų parodymai leidžia teigti, kad 2019 m. rugsėjo 18 d. rasti pavojingi daiktai buvo laikomi A. T. gyvenamojoje vietoje, tose patalpose, kur bendrai gyveno tiek J. T., tiek A. T., atvirose abiem prieinamose namų vietose. Šie duomenys, vertinant juos visų baudžiamosios bylos duomenų kontekste, sąlygoja išvadą, jog A. T. ir J. T. buvo šių nusikalstamų veikų bendrininkai, o jų susitarimas bendrininkauti buvo grįstas bendrais jų veiksmais laikant ginklus J. T. priklausančiame ūkiniame pastate. Baudžiamosios bylos duomenys (ikiteisminio tyrimo metu duoti R. S. parodymai, ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-30257-18 medžiaga, A. ir A. S. parodymai), taip pat teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės apie tai, kad ginklus J. T. pervežė į ūkinį pastatą iki kratos jų bendroje gyvenamojoje vietoje, sudaro pagrindą teigti, kad J. T. ir A. T. nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 2 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe, o jų susitarimas buvo sąlygotas bendrų veiksmų.
6.9. Nesutikdama su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu skiriant J. T. bausmę, prokurorė nurodė, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos ir baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, rodančios J. T. asmenybę (jos pavojingumą), jos padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės, lyginant jas su tipinėmis tokių nusikalstamų veikų aplinkybėmis, nėra nei retos, nei išimtinės. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta aplinkybę, jog J. T. tris šaunamuosius ginklus, 12 vnt. šovinių ir kastetą laikė savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) ir atnešė į ūkinį pastatą vykstant kratai jos ir A. T. namuose. Nors šios aplinkybės J. T. nėra inkriminuotos, jos yra reikšmingos vertinant J. T. asmenybės ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Kita vertus, teismas neatsižvelgė į tai, jog J. T. realizavo ne vieną, bet du alternatyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviuosius požymius – ne tik laikė tris ginklus ir šovinius, bet ir juos gabeno į kitą vietą. Kartu teismas neįvertino ir to, kad toks ginklų pergabenimas į kitą vietą buvo nulemtas J. T. motyvo, jog bendros jos su sutuoktiniu daromos nusikalstamos veikos nebūtų atskleistos, taip pat ir neabejotino tikslo toliau tęsti neteisėtą ginklų laikymą.
6.10. Darydamas išvadą, kad J. T. nusikaltimas nėra tiek pavojingas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog byloje nėra duomenų apie nuteistosios naudojimąsi šaunamaisiais ginklais, ketinimus juos parduoti ar kitaip neteisėtai paleisti į apyvartą. Trys šaunamieji ginklai ir 12 vnt. šovinių bei kastetas buvo rasti ūkiniame pastate, kuris, pagal R. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iki konfliktų su J. T. pradžios nebuvo rakinamas. Taigi, nors J. T. toje vietoje negyveno, tačiau nesiėmė veiksmų užtikrinti, jog ginklai kitiems asmenims nebūtų prieinami, kiti asmenys jų negalėtų rasti ir neteisėtai panaudoti. Tik atsitiktinumas, kad ginklus, šovinius ir kastetą rado R. S., kuri apie jų radimą informavo policijos pareigūnus. Tokios J. T. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės rodo, jog nuteistoji, padėdama ginklus į nerakinamą ūkinį pastatą, sudarė sąlygas, jog jie būtų prieinami kitam asmeniui. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, taip ir įvyko, ginklus, šovinius ir kastetą aptiko R. S., kuri juos nunešė parodyti dar ir L. S.. Tokie J. T. veiksmai lėmė padidintą jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą.
6.11. Prokurorė motyvuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. T. asmenybės pavojingumo, neatsižvelgė į jos veiksmus po to, kai paaiškėjo jos padarytos nusikalstamos veikos. Teisminio nagrinėjimo metu tiek J. T. tėvas L. S., tiek jos motina R. S. pakeitė parodymus ir paneigė, jog jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi. Siekiant išsiaiškinti R. S. ir L. S. parodymų keitimo priežastis, liudyti buvo iškviestos juos apklausiusios pareigūnės. Gretindamas baudžiamojoje byloje esančius duomenis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tiek L. S., tiek R. S. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, yra siekis padėti J. T. (kartu ir A. T.) išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jais, spręsdamas dėl J. T. baudžiamosios atsakomybės, teismas nesivadovavo. Ikiteisminio tyrimo metu R. S. parodė, kad 2019 m. rugsėjo 20 d., jai būnant darbe (praėjus dviem dienoms po atskleistų nusikalstamų veikų), į parduotuvę „Maxima“, kurioje ji dirbo, atvažiavo J. T. ir ją užpuolė, grasino dėl to, kad ji įskundė ją dėl neteisėtai laikomų ginklų. Ji iškvietė policiją, nes J. T. buvo labai agresyvi. Mano, kad J. T. daro įtaką ir psichologinį spaudimą jos motinai G. O., kad ši darytų ir kalbėtų tai, kas naudinga J. T.. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys, jog J. T. 2019 m. lapkričio 28 d. skambino močiutei G. O.. Pokalbio metu J. T. instruktavo savo močiutę, kaip elgtis, jei policijos pareigūnai atvažiuos ją apklausti. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog J. T. veiksmai po nusikalstamų veikų atskleidimo rodo, kad ji galėjo daryti neleistiną poveikį G. O. ir R. S., siekdama pati išvengti baudžiamosios atsakomybės ir padėti jos išvengti savo vyrui A. T..
6.12. Prokurorės teigimu, būtina atkreipti dėmesį ir į J. T. elgesį viso proceso metu – ikiteisminio tyrimo metu J. T. neprisipažino, jog 2019 m. rugsėjo 18 d. rasti trys ginklai, kastetas ir 12 vnt. šovinių yra jos. Teisminio nagrinėjimo metu J. T. pakeitė poziciją bei nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie tai, kad ginklus, kastetą ir 12 vnt. šovinių atnešė į ūkinius pastatus 2011 metais ir juos ten pamiršo. Šie duomenys rodo, jog J. T. visais įmanomais būdais stengiasi išvengti baudžiamosios atsakomybės, savo padarytų nusikalstamų veikų kritiškai nevertina. Baudžiamojoje byloje yra duomenys apie tai, jog 2019 m. spalio 19 d. J. T. skambina A. T. ir pasakoja apie vagystes iš „IKI“ parduotuvės. Šie ir kiti baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad J. T. yra linkusi nusikalsti, nepaiso visuomenėje nusistovėjusių normų, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė gali nepaveikti J. T., o atsižvelgiant į jos ūmų ir konfliktišką būdą, neužtikrins, jog ji toliau nenusikalstų.
6.13. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino J. T. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, jog nusikalstamą veiką ji padarė bendrininkų grupe.
6.14. Prokurorė skunde nurodė, kad jos skundo motyvai ir pirmosios instancijos teismo neįvertinti baudžiamosios bylos duomenys didina J. T. asmenybės ir jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei sudaro pagrindą abejoti ir tuo, jog pirmosios instancijos teismo paskirta dvejų metų laisvės apribojimo su nustatytais įpareigojimais bausmė sulaikys ją nuo nusikalstamų veikų darymo ir paveiks taip, kad ji laikysis įstatymų ir vėl nenusikals. Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai lėmė, jog J. T. už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, buvo paskirta aiškiai per švelni ir neteisinga bausmė. Pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, J. T. paskyrė bausmę, kuri neatitinka bausmės paskirties ir taip pažeidė BK 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punktą, BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 4 punktą, bei netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį. Dėl to J. T. pirmosios instancijos nuosprendžiu skirta laisvės apribojimo dvejiems metams su nustatytais įpareigojimais bausmė keistina į minimalią BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. Kartu teismas nepagrįstai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, J. T. skyrė 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą, todėl J. T. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, skirtina 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.
Atsiliepimas
7. Nuteistosios J. T. gynėjas advokatas P. Latvys atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendį.
7.1. Nuteistosios gynėjas motyvuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atsižvelgė į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašaus (analogiško) pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad J. T. neteista, nėra bausta administracine tvarka, ištekėjusi, augina tris mažamečius vaikus, pagal gyvenamąją vietą seniūnijoje charakterizuojama teigiamai, dėl jos elgesio seniūnijoje nusiskundimų negauta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas tiek J. T. asmenybę, tiek ir jos padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes bei padarė teisingą išvadą, kad net minimalios BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų neteisingas.
Šalies argumentai
8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. T. ir nuteistosios J. T. gynėjai prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl A. T. išteisinimo
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo A. T. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Prokuratūros apeliaciniame skunde motyvuojama, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus: neįvertino duomenų, kurie yra netiesioginiai įrodymai, selektyviai vertino liudytojų R. S., A. S., A. S. (jaunesniojo) parodymus, jų parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu, suteikė skirtingą įrodomąją reikšmę sprendžiant dėl J. T. ir A. T. kaltės.
11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
12. Nuoseklioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai skundžiamame teismo sprendime išvados padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-74-976/2017, 2K-249-895/2017 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje buvo nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius A. T. išteisinimo motyvus. Prokuratūrą kaltinimą įrodinėjo ir apeliacinį skundą remia iš esmės liudytojų nepatikimų dėl jų kaitos parodymų dalimis ir aplinkybe, kad A. T. gyveno kartu su J. T. ir negalėjo nežinoti apie laikomus ginklus. Tačiau tik tokie įrodymai neveda teismo prie apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.
14. Teismų praktikoje pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pasakyta, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.
15. Prokuratūra apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. T. kaltės, nesivadovavo R. S. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, nurodęs, kad šiuos parodymus įvertino tik kaip liudytojų L. S. bei R. S. siekį padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės J. T., tačiau spręsdamas dėl A. T. kaltės, pirmosios instancijos teismas šiais parodymais grindė savo išvadas, taip tiems patiems įrodymams suteikė skirtingą įrodomąją reikšmę. Remiantis jau aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo suformuota praktika apie asmenų parodymų, duotų skirtingose baudžiamosios bylos proceso stadijose, vertinimą, tinkamais įrodymais pripažįstami asmenų parodymai, duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti asmenų parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šių parodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Spręsdamas J. T. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų R. S. ir L. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi šie R. S. ir L. S. parodymai atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus, visų pirma pačios nuteistosios J. T. parodymus apie esmines nusikaltimų aplinkybes. Tuo tarpu, liudytojų R. S. ir L. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie A. T. vaidmenį inkriminuojamų nusikaltimų padaryme nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Liudytoja L. S. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji mano, jog ginklai galėjo priklausyti jos dukros vyrui A. T., iš dukros vyro yra girdėjusi, kad jis ginklus atvežė į jos ūkinį pastatą, nes bijojo, kad jo namuose bus atliekama krata, todėl paprašė dukros juos paslėpti (t. 2, b. l. 106). Papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. S. taip pat nurodė, jog ji suprato, kad rasti ginklai priklauso jos dukrai J. T. ir jos vyrui A. T., nes maždaug prieš metus, 2018 m. vasarą, ši atvežė būtent tokį parduotuvės ,,Maxima“ polietileninį baltos spalvos pirkinių maišelį ir nunešė jį į ūkinį pastatą. Ji Jolitos paklausė, ką ši atvežė, bet ši atsakė, kad ne jos reikalas ir daugiau nieko nepaaiškino. Jolita buvo atvažiavusi viena (t. 2, b. l. 110-112). Liudytojas L. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė nežinantis, ar rasti ginklai priklauso J. T., ar A. T., taip pat nežino, ar jie savo gyvenamojoje vietoje laikė ar laiko šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus (t. 2, b. l. 123-127). Liudytojas A. S. (tėvas) ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad J. T., norėdama pasigirti, pasakė, kad ji su sutuoktiniu A. T. namuose turi ginklų. Nubėgusi į namą, J. T. netrukus išnešė savo rankose tris šaunamuosius ginklus ir pasakė, kad šie ginklai priklauso jai su sutuoktiniu A. T.. Netrukus po to, maždaug po savaitės laiko, kai J. T. parodė jam šaunamuosius ginklus, tarp jų įvyko konfliktas. Buvo iškviestas į policiją ir atvykęs į Vilniaus r. komisariatą pranešė, kad J. T. ir A. T. nelegaliai laiko šaunamuosius ginklus. Į jo pranešimą pareigūnai sureagavo ir J. T. bei A. T. namuose buvo daromos kratos (t. 2, b. l. 130-138). Liudytojas A. S. (sūnus) ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad maždaug 2018 m., vasaros laikotarpiu, tikslaus laiko nepamena, tarp jo tėvo A. S. ir A. T. bei J. T. prasidėjo konfliktai. Kaip jam žinoma, kieme prie namo J. T. užsipuolė jo tėvą, dėl ko šis iškvietė policiją. Po šio konflikto tėvas jo paklausė, ar jam yra žinoma, kad A. T. neteisėtai laiko šaunamuosius ginklus ir šis atsakė, kad kiek žino A. T. turi vieną pistoletą su sidabrinės spalvos detalėmis. Taip pat liudytojas nurodė, jog 2016 m., tikslaus laiko nurodyti negali, jis buvo A. T. namuose. Šis pasakė, kad turi šaunamąjį ginklą ir iš kambaryje buvusios spintelės ištraukė ir parodė pistoletą su sidabrinės spalvos detalėmis (t. 2, b. l. 141-144). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojai R. S., L. S., A. S. (tėvas) pakeitė parodymus. R. S. paneigė, kad matė kaip dukra į ūkinį pastatą atnešė ,,Maxima“ maišą su ginklais bei paaiškino, kad taip pasakė iš pykčio dėl įvykusio konflikto su dukra. Be to, tyrėja neteisingai užrašė jos parodymus. Liudytojas L. S., apklausiamas teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad žmona nesakė, kam priklauso ginklai bei tvirtino, kad tyrėja neteisingai užrašė jo parodymus. Liudytojas A. S. (tėvas) pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad tris šaunamuosius ginklus jam rodė J. T., o jos sutuoktinio A. T. namuose tuo metu nebuvo. Jis nematė, jog A. T. turėtų ginklus ar šaudmenis, jis jam niekada nesakė, kad tai jo šaudmenys ar ginklai, niekada ginklu jam negrasino. Su A. T. apie ginklus iš viso nekalbėjo. Liudytojas A. S. (sūnus) pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad A. T. prieš kelis metus jam yra rodęs pilkos spalvos ginklą su keturiomis skylėmis vamzdyje, tačiau kategoriškai paneigė, kad tai buvo tas pats ginklas, kaip byloje esančiose nuotraukose.
16. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šių keturių liudytojų parodymus viso bylos proceso metu, teisingai konstatavo, kad liudytojų R. S. ir L. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis, kadangi būtent šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, o teisme duotus R. S. ir L. S. parodymus pagrįstai įvertino kaip nepatvirtintus kitais įrodymais. Be to, ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. S. nepatvirtino, jog ginklai priklausė jos dukrai J. T. ir jos sutuoktiniui A. T., ji tik manė ir spėjo, kad ginklai galėjo priklausyti abiem sutuoktiniams. Tuo tarpu vertindamas sūnaus ir tėvo S. parodymus viso bylos proceso metu, pirmosios instancijos teismas tinkamais įrodymais byloje pripažino pirmosios instancijos teisme duotus jų parodymus. Teismas liudytojų S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie A. T. santykį su ginklais ir šoviniais nesivadovavo, kadangi šių parodymų nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojų parodymų vertinimu, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindo netikėti liudytojo A. S. (tėvo) pirmosios instancijos teisme duotais parodymais nėra, nes jis pats pranešė policijos pareigūnams apie J. T. turimus ginklus, apklausų metu nurodė, kad santykiai su kaimynais T. yra konfliktiški, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis yra suinteresuotas duoti A. T. palankius parodymus. Kaip matyti iš liudytojų S. parodymų, jie paaiškino, kad yra girdėję, jog A. T. neteisėtai laiko šaunamuosius ginklus, tačiau jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Giedraitiškių kaime rasti ginklai ir šaudmenys priklausytų A. T., šie liudytojai nenurodė.
17. Didelį dėmesį apeliaciniame skunde prokurorė skiria byloje esančiai ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-30257-18 medžiagai, iš kurios matyti, kad joje buvo gauta duomenų, jog A. T. bendroje su J. T. gyvenamojoje vietoje laiko šaunamąjį ginklą. Šie duomenys, kaip netiesioginiai įrodymai sprendžiant dėl A. T. kaltės, pirmosios instancijos teismo įvertinti nebuvo. Tuo tarpu, prokurorės nuomone, būtent jie ir pagrindžia tiek J. T. veiksmų su A. T. bendrumą, tiek ir tai, kad iki kratos jų gyvenamojoje vietoje atlikimo jie bendrai darė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
18. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato vyresnysis tyrėjas M. Z. tarnybiniame pranešime nurodė, jog (duomenys neskelbtini) A. T., jo motinai priklausančiame gyvenamajame name neteisėtai laiko šaunamąjį ginklą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-30257-18. Tyrimo metu pas A. T. buvo atlikta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimi sankcionuota krata, kurios metu nieko nebuvo rasta ir paimta. 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika (t. 1, b. l. 102-120). Policijos pareigūno tarnybinis pranešimas su informacija, kurios šaltinis ir jo suteikta pirminė informacija nėra žinomi, negali būti patikimas įrodymas, kuriuo kaip pagrindiniu įrodymu galėtų remtis teismas. Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kada tiksliai J. T. tris šaunamuosius ginklus, šovinius ir kastetą padėjo į malkinę, kurioje šie daiktai vėliau buvo surasti. Liudytoja R. S. nurodė, jog jos J. T. maišelį su ginklais ir šoviniai į malkinę nunešė ir ten padėjo 2018 metų vasarą, bet kokį tiksliai mėnesį ir dieną tai buvo, nenurodė. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms galima daryti tik prielaidą, jog ginklus ir šovinius iki kratos atlikimo J. T. laikė gyvenamojoje vietoje, kur gyveno su sutuoktiniu A. T., taip pat prielaidą, kad iš tų namų paėmusi J. T. ginklus ir šovinius pernešė į kitą vietą ir ten padėjo, dėl ko ginklai ir šoviniai kratos metu nebuvo surasti. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Prokuratūros pareiga įrodyti, kad kaltinami asmenys yra padarę jiems inkriminuotus nusikaltimus. Vien faktas, jog A. T. gyveno kartu su J. T. vienuose namuose, negali būti pakankamu pagrindu išvadai, jog jis neabejotinai žinojo apie ginklus, kuriais neteisėtai disponavo jo sutuoktinė J. T.. Kaip minėta, byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad iki padėdama ginklus ir šovinius į malkinę, J. T. juos laikė namuose, kuriuose gyveno su sutuoktiniu A. T.. Nei byloje esančiuose elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, nei kituose įrodymų šaltiniuose nėra užfiksuota, kad kaltinamasis A. T. kartu su J. T. iki 2019 m. rugsėjo 18 d. ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė šaunamuosius ginklus, kastetą ir šaudmenis. Jokių naujų neginčytinų A. T. kaltės įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų aptaręs ir neįvertinęs skundžiamame nuosprendyje, apeliaciniame skunde nenurodė ir prokurorė.
19. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus įrodymų, kad A. T., veikdamas bendrininkų grupe su J. T., neteisėtai, neturėdamas leidimo iki 2019 m. rugsėjo 18 d. ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė tris šaunamuosius ginklus ir 12 vnt. šovinių bei nešaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos kastetą, draudžiamą civilinėje apyvartoje, jis pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo išteisintas.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir J. T. paskirtos bausmės
20. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajai J. T. paskirtų bausmių rūšimi, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl ko J. T. buvo neteisingai paskirta bausmė.
21. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje numatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.
22. BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų – bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo – išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Įstatymas sako, kad bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, teismo paskirta bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, bausmė turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą. Visgi konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Dėl to bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, numatanti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017, 2K-64-303/2018).
23. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę teismas gali tik tuo atveju, kai teismas padaro išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Tokiu būdu, aiškus prieštaravimas teisingumo principui skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą.
24. Baudžiamasis kodeksas nenurodo teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje esančius bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, Nr. 2K-249-895/2017).
25. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė. Teisminėje praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę.
26. Teisėjų kolegija, susipažinusi su prokurorės apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, sutinka, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės rūšies parinkimui ir jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, tiek nuteistosios J. T. asmenybę.
27. Esminiai prokurorės apeliacinio skundo argumentai yra kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos ir baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti apie J. T. asmenybę (jos pavojingumą), taip pat J. T. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės, lyginant jas su tipinėmis tokių nusikalstamų veikų aplinkybėmis, nėra nei retos, nei išimtinės, nesuteikiančios pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokie prokurorės apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar akivaizdaus priešingumo bausmės paskirčiai. Teisingumo principas skiriant bausmę neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, bet turi ir kitų aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija, t. y. tai, kad teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. ir kiti nutarimai). Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Be to, ir nubaudimo tikslas, net ir sunkaus nusikaltimo padarymo atveju, pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu.
28. Iš bylos duomenų matyti, jog J. T. nusikalto pirmą kartą, anksčiau nebuvo teista, duomenų apie jos administracinius baustumus byloje nėra. Nuteistoji yra ištekėjusi, augina tris mažamečius vaikus, gyvenamosios vietos seniūnijoje dėl jos elgesio nusiskundimų negauta (t. 3, b. l. 106). Šios aplinkybės rodo, kad nuteistosios asmenybės pavojingumas yra mažas. Prokurorė apeliaciniame skunde, apibūdindama nuteistosios asmenybę charakterizuojančius bruožus, akcentuoja J. T. elgesį viso bylos proceso metu – ikiteisminio tyrimo metu J. T. neprisipažino, jog rasti trys šaunamieji ginklai, 12 vnt. šovinių ir kastetas yra jos, o teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistoji pakeitė parodymus bei nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie daiktų atsiradimą ūkiniame pastate, kas rodo, kad J. T. savo padarytų nusikalstamų veikų kritiškai nevertina, taip pat J. T. veiksmus po to, kai paaiškėjo jos padarytos nusikalstamos veikos – nuteistoji galimai darė neleistiną poveikį savo motinai R. S. ir močiutei G. O., siekdama padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės sau ir savo vyrui. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, asmens prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas yra itin svarbi aplinkybė sprendžiant dėl švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės paskyrimo, tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatose asmens prisipažinimo reikalavimas tiesiogiai nėra įtvirtintas. Toks reikalavimas įtvirtintas švelninant bausmę pagal BK 62 straipsnį, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tuomet, kai nėra BK 62 straipsnio nuostatų taikymo galimybės. Todėl J. T. pasirinkta gynybos pozicija tokia, kokią pasirinko pati nuteistoji, negali tiesiogiai nulemti skiriamos bausmės ir tapti esmine aplinkybe, parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį.
29. Kaip matyt iš liudytojos R. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, praėjus dviem dienoms po nusikalstamų veikų, J. T. atvažiavo pas ją į darbą parduotuvėje ,,Maxima“ ir ją užpuolė, grasino dėl to, kad ji įskundė dėl J. T. laikomų ginklų, ji iškvietė policiją. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog konfliktai tarp J. T. ir jos tėvų kildavo gana dažnai ir policija tai vienų, tai kitų asmenų iniciatyva buvo kviečiama ne kartą. Tačiau, remiantis byloje esančiame elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2020 m. vasario 12 d. protokole užfiksuotais J. T. telefoniniais pokalbiais su įvairiais asmenimis, tarp jų su močiute G. O., galima spręsti, kad ne visada ir ne visų konfliktų su tėvais iniciatore buvo tik J. T.. Iš J. T. telefoninių pokalbių su močiute G. O. turinio matyti, kad jų santykiai yra gana geri, G. O. nerimauja dėl J. T. pareikštų įtarimų, pyksta ant R. S., kad ši papasakojo policijai apie ginklus, skundžiasi anūkei dėl nederamo R. S. elgesio su ja, J. T. pyksta ant motinos. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl nederamo elgesio su G. O., J. T. buvo iškvietusi policiją R. S., o ši, savo ruožtu, keršydama dukrai, iškvietė policiją ir parodė J. T. malkinėje laikomus ginklus ir šovinius. Nors nuteistoji yra ūmaus charakterio, dėl įvairių priežasčių konfliktuojanti su tėvais ir kaimynais (A. S.), tačiau nėra pagrindo daryti išvados, kad nuteistosios elgesys su motiną po nusikalstamų veikų padarymo, kuris daugiau buvo sąlygotas gyvenimiškai susiklosčiusių įtemptų dukros ir motinos tarpusavio santykių, yra aplinkybė, itin neigiamai charakterizuojanti nuteistąją. Prokurorės minimas nuteistosios telefoninis pokalbis su G. O., kuriame nuteistoji instruktuoja močiutę, kaip šiai elgtis jeigu atvažiuotų policija, taipogi yra gyvenimiškas, suprantamas ir išplaukiantis iš gerų, artimų J. T. ir G. O. tarpusavio santykių. Pokalbio turinys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad J. T. darė neleistiną ar neteisėtą poveikį G. O.. Pokalbio metu nuteistoji tiesiog aiškina močiutei, kad pas ją gali atvažiuoti policijos pareigūnai ir kad ji per daug nešnekėtų, o G. O. atsako, jog ji sakys taip, kaip buvo iš tikrųjų (t. 2, b. l. 11-17). Iš 2019 m. spalio 19 d. užfiksuoto J. T. telefoninio pokalbio su A. T. turinio galima suprasti, jog jie kalbasi apie parduotuvėje esančius daiktus, apie tai, kad J. T. paėmė įvairių daiktų, kuriuos vėliau įsidės į spintelę (t. 1, b. l. 152-155). Jokių kitų neginčytinų faktinių duomenų apie tai, jog J. T. iš parduotuvės pavogė pokalbiuose su A. T. aptartus daiktus, byloje nėra. Taip pat byloje nėra duomenų apie kokius nors J. T. po inkriminuotų nusikaltimų padarytus naujus teisės pažeidimus. Todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokurorė, nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. T. yra linkusi nusikalsti.
30. Apeliaciniame skunde aptardama J. T. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, prokurorė akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje vietoje neįvertino itin svarbių aplinkybių, jog J. T. realizavo ne vieną, bet du alternatyvius nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviuosius požymius – ne tik trijų ginklų ir šovinių laikymą, bet ir šių daiktų gabenimą į kitą vietą, taip pat, kad J. T. nesiėmė užtikrinti, jog jos laikomi trys šaunamieji ginklai, šoviniai ir kastetas ūkiniame pastate kitiems asmenims būtų neprieinami, jų negalėtų kiti asmenys rasti ir jais neteisėtai disponuoti. Su tokiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. J. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo inkriminuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ji nuteista už padarymą vienos iš BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytų alternatyvių veikų – neteisėto trijų šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir kasteto laikymą. Todėl nepagrįstas yra prokurorės apeliacinio skundo motyvas, kad nuteistoji realizavo du alternatyvius nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviuosius požymius. Šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimas J. T. nebuvo inkriminuotas. Kita aplinkybė, kuri prokurorės nuomone, rodo didesnį padarytos veikos pavojingumą – J. T. abejingumas ir nepasirūpinimas ūkiniame pastate laikomais ginklais ir šoviniais, kad šie nepatektų kitiems asmenims ir niekas negalėtų tais daiktais neteisėtai disponuoti, nelaikytina aplinkybe, didinančia padarytos nusikalstamos veikos ar pačios nuteistosios pavojingumą. Bylos duomenimis nustatyta, jog J. T. neteisėtai, neturėdama leidimo laikė tris šaunamuosius ginklus – minimalų minėto BK straipsnio dispozicijoje numatytą kiekį bei 12 pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro šovinių. Du iš šių šaunamųjų ginklų – dujiniai pistoletai, kurių pavojingumas mažesnis. Remiantis specialisto išvada, viename iš šaunamųjų ginklų – pistolete „Blow Magnum“ Nr. 6-123161 nėra užrakto fiksatoriaus ir gražinamojo mechanizmo, dėl ko pistoletas yra netinkamas saugiai šaudyti. Nuteistosios laikyti 12 šovinių nėra skirti tirti pateiktiems dviem pistoletams ir revolveriui ir jų negalima iššauti iš tirti pateiktų ginklų. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistoji būtų naudojusi šaunamuosius ginklus, ketinusi juos parduoti, ar kitaip neteisėtai paleisti į apyvartą.
31. Nors šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta kažkokių išskirtinių nuteistosios J. T. asmenybę ar jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą mažinančių aplinkybių, tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Remiantis pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išdėstytų įrodymų ir motyvų visuma bei atsižvelgus į nuteistosios socialinius ryšius, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. T. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 2 dalyje, nėra tokio sunkumo, o nuteistoji nėra tiek pavojinga, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik jai skiriant laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas vietoje laisvės atėmimo bausmės J. T. paskirti laisvės apribojimo bausmę, nustatant maksimalų bausmės dydį bei įpareigojimus, kurie padės įgyvendinti bausmės tikslus, o tuo pačiu leis kontroliuoti nuteistosios elgesį, neizoliuojant jos nuo visuomenės, artimųjų, sudarant sąlygas dirbti, teisėtais būdais įgyti pajamų pragyvenimui, rūpintis savo mažamečiais vaikais ir taip skatinti teigiamus jos gyvenimo pokyčius, yra pagrįstas.
32. Nepasitvirtinus A. T. pareikštiems kaltinimams padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 2 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo svarstyti prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo dėl pripažinimo J. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, jog nusikalstamą veiką ji padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.