Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-209-150/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-19
Bylos Nr.
1A-209-150/2015
Teisminio proceso Nr.
1-05-1-02004-2013-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė (pran.), Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis
J. D.
Advokatai
Stasys Karvelis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-209-150/2015Proceso Nr. 1-05-1-02004-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.6.; 1.2.17.1.; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teisėjų Reginos Gaudutienės ir Valdimaro Bavėjano,sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant prokurorui Ugniui Vyčinui,nuteistajam J. D. ir jo gynėjui advokatui Stasiui Karveliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir jis nuteistas 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas J. D. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. vasario 8 d., vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai, ir J. D. nustatyta galutinė bausmė – 198 MGL (25 740 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš J. D. konfiskuota automobilio „Mercedes-Benz ML 270“, v/n (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 20 920,08 Lt.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį M. U., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai gabeno ir pasikėsino realizuoti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent:

J. D., siekdamas M. U. realizuoti 5 500 pakelių akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių, pažeidė nustatytą tvarką, t. y. 2004-05-26 Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007-07-19 Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo Nr. 4-312, 2010-01-19 įsakymo Nr. 4-31 ir 2010-04-11 įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto, 2.1. ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto, 3.1. ir 3.1.2. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad ,,Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 20 pakelių cigarečių kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares“, tai yra turėdamas teisę gabenti tik 10 pakelių cigarečių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 729 redakcija) patvirtintų Keleivių įvežamų prekių apmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 8 punkto, 8.1. ir 8.1.1. papunkčiai), 2013-02-05 nenustatytomis aplinkybėmis realizavo 1 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 pakelių cigarečių „Fest7“, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 10 410 Lt. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, J. D. 2013-02-07 nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai gabeno automobilyje „Mercedes-Benz ML 270“, v/n (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame J. D., iki 2013-02-07, 21 val., kol J. D. sulaikė VSAT pareigūnai adresu (duomenys neskelbtini), Gargždai, akcizais apmokestinamas prekes – 4 000 pakelių cigarečių, t. y. 2 500 pakelių cigarečių „Fest“ ir 1 500 pakelių cigarečių „Fest7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis už 2 400 JAV dolerių, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 27 760 Lt. Tokiu būdu J. D. iš viso gabeno ir pasikėsino realizuoti akcizais apmokestinamas prekes – 5 500 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 38 170 Lt.

J. D. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014-07-11 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį kvalifikuojant jo padarytus veiksmus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163² straipsnį.

Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismo padarytos išvados yra deklaratyvaus pobūdžio, nemotyvuotos, teismas procesiniame dokumente perrašė teisiamuosiuose posėdžiuose proceso dalyvių duotus parodymus, jų neanalizuodamas ir nelygindamas su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nepašalindamas prieštaravimų tarp įrodymų ir nevertindamas kiekvieno įrodymo atskirai bei jų visumos. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyti įrodymai, kuriais teismas pagrindė J. D. kaltę dėl padaryto nusikaltimo, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nėra aišku, kokiais konkrečiais nuteistojo veiksmais buvo padarytas nusikaltimas, ar jie iš tikrųjų užtraukia baudžiamąją atsakomybę, koks jų padarymo motyvas bei ar kilo skundžiamame nuosprendyje nurodytos pasekmės. Tokiu būdu, J. D. manymu, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2-3 punktų nuostatos.

Apelianto teigimu, jis neteisėtai disponavo cigaretėmis tik 2013-02-07, susitaręs su M. U. 2013-02-05 Gargžduose. J. D. taip pat yra pripažintas kaltu dėl 2013-02-05 cigarečių neteisėto disponavimo, nors tokios aplinkybės nepatvirtina liudytojų parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai ar kiti byloje surinkti įrodymai. Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis tyrėjas T. K. parodė, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie tai, jog M. U. neteisėtai disponuoja cigaretėmis, buvo gauta tik 2013-02-07 ryte. Visiškai nevertinta aplinkybė, kad apeliantas 2013-02-05 nepardavė cigarečių, o jis tik susigrąžino pinigus, kuriuos buvo sumokėjęs M. U. prašymu. Be to, nėra surinkta jokios kriminalinės žvalgybos informacijos, patvirtinančios, jog J. D. vertėsi cigarečių prekyba.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas pripažino kito nuteistojo M. U. parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kaip turinčius didesnę įrodomąją reikšmę, tačiau mažai dėmesio skyrė J. D. duotiems parodymams bei juos selektyviai vertino. Atkreipiamas dėmesys, kad priešingai nei M. U. parodymai, J. D. parodymai buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu ir nekito. Teismas nepagrįstai atmetė prielaidą, kad nuteistojo M. U. duoti parodymai buvo naudingi tik jam pačiam siekiant atgauti baudžiamojo proceso metu paimtus pinigus (28 100 JAV dolerių). Šiuo atveju visiškai neįvertinta tikimybė, kad praėjus beveik aštuoniems mėnesiams nuo nusikaltimo padarymo, 2013-09-25 padarytas garso įrašas, kuriame M. U. pasakoja kriminalinės žvalgybos darbuotojui, jog J. D. 2013-02-05 neteisėtai gabeno cigaretes, yra tik M. U. gynybinė pozicija norint atgauti minėtą pinigų sumą. Teismas, pripažindamas M. U. parodymus patikimais, pabrėžė tą aplinkybę, jog pastarasis prisipažino įgijęs daugiau cigarečių, nei jam buvo pareikštas kaltinimas, tačiau šis klausimas detaliau nenagrinėtas. J. D. taip pat nėra aišku, kokią įrodomąją reikšmę turi prie bylos pridėtas vaizdo įrašas, gautas atliekant kriminalinę žvalgybą, kuriame užfiksuotas 40 minučių pokalbis tarp apelianto ir M. U. prie advokatų kontoros, esančios Klaipėdoje, tačiau vaizdo įraše garso nėra.

Apeliaciniame skunde dėstomi skundžiamo nuosprendžio argumentai, kuriais M. U. vairuotas automobilis „BMW 745“ nebuvo pripažintas nusikaltimo padarymo priemone, ir teigiama, kad nėra aišku, kuo remiantis padaryta išvada, jog 1 500 pakelių cigarečių, kurios buvo rastos šio nuteistojo vairuotame automobilyje, nebuvo neteisėtai gabenamos transporto priemonėje. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje buvo konstatuota, kad J. D. vairuotame automobilyje „Mercedes-Benz ML 270“ buvo neteisėtai gabentos cigaretės. Tokiu būdu buvo nepagrįstai skirtingai išspręstas BK 72 straipsnio nuostatų taikymo klausimas. Be to, pasak apelianto, pagal teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas taikomas tais atvejais, kai transporto priemonė buvo panaudota kontrabandos pažeidimui daryti, t. y. jei ji buvo specialiai tam pritaikyta (įrengta slėptuvė kontrabandos daiktams paslėpti) arba tiesiogiai panaudota kontrabandos dalykui gabenti, jeigu gabenimas be tokios priemonės nebūtų įmanomas. J. D. neteisėtai gabeno cigaretes automobilyje vieną kartą neslėpdamas jų, o cigaretės nebuvo neteisėtai gabenamos kertant valstybės sieną, t. y. kontrabanda.

Nuteistasis taip pat akcentuoja, kad be padarytų materialinės ir procesinės teisės pažeidimų nuosprendyje gausu loginių ir gramatinių klaidų, kurios procesinio dokumento turinį daro sunkiai suprantamą ir nekorektišką.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis J. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia J. D. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistųjų gynėjams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

J. D. nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, pažeisdamas inkriminuotų teisės aktų reikalavimus, nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis 2013-02-05 ir 2013-02-07 neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – iš viso 5 500 pakeliais cigarečių, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 38 170 Lt.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jis 2013-02-05 padarė nusikalstamus veiksmus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis M. U. pripažino, kad jis tiek 2013-02-05, tiek 2013-02-07 įsigijo cigarečių iš J. D.. Būtent trys akcizais apmokestinamų prekių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis dėžės, 2013-02-07 rastos M. U. naudotame automobilyje, buvo pirktos 2013-02-05 iš apelianto (t. 4, b.l. 161-163, t. 5, b.l. 11). M. U. ikiteisminiame tyrime davė tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 25). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti nuteistojo M. U. baudžiamojo proceso metu duotais nuosekliais parodymais, kurie atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, todėl jie laikytini patikimais. J. D. deklaratyviai, tik pateikdamas savo subjektyvią nuomonę, apeliaciniame skunde teigia, kad M. U. parodymai baudžiamajame procese buvo kintantys. Atkreiptinas dėmesys, kad prie 2013-09-25 garso įrašų darymo protokolo pridėtoje suvestinėje užfiksuota, jog M. U. 2013-02-08 pakankamai detaliai papasakojo 2013-02-05 cigarečių įsigijimo iš J. D. aplinkybes savo tapatybę neatskleidusiam pareigūnui, veikusiam BPK 158 straipsnio nustatyta tvarka (t. 2, b.l. 43-49). Šios neviešo pobūdžio procesinės prievartos priemonės taikymą patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėja (t. 2, b.l. 40-41). Pats M. U. teisiamajame posėdyje nenurodė, kad vykstant aptariamam pokalbiui, nuteistasis buvo provokuojamas pasakyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ar prieš jį naudota kokio nors pobūdžio prievarta (t. 4, b.l. 161-163). Todėl apygardos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai rėmėsi šiuo įrodymu. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pokalbis tarp M. U. ir savo tapatybę neatskleidusio pareigūno BPK 158 straipsnio nustatyta tvarka įvyko ir garso įrašas buvo padarytas ne 2013-09-25, o 2013-02-08. Tokia aplinkybė nurodyta taip pat 2013-09-25 garso įrašų darymo protokole (t. 2, b.l. 43). Tai, kad šis protokolas buvo surašytas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo daryto pokalbio garso įrašo, neleidžia abejoti gauto įrodymo patikimumu. Niekuo nepagrįstas J. D. apeliacinio skundo teiginys, kad M. U. davė apeliantą kaltinančius parodymus, siekdamas atgauti baudžiamojo proceso metu iš jo paimtus pinigus (28 100 JAV dolerių). M. U. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios davė nuoseklius parodymus dėl 2013-02-05 cigarečių įsigijimo iš J. D. aplinkybių, jis nežinojo, koks procesinis sprendimas bus priimtas dėl jo asmens kratos metu rastos minėtos pinigų sumos. Šio klausimo išsprendimas priklausė ne nuo J. D. kaltinančius parodymus davusio M. U. valios, o nuo bylą nagrinėjusio apygardos teismo diskrecijos įvertinus visus byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes. Tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta grąžinti M. U. 28 100 JAV dolerių, nes jie negali būti konfiskuoti BK 72³ straipsnio 1 dalies pagrindu, neįrodo, jog M. U. parodymai yra neobjektyvūs, tuo labiau kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, išsamiai ištyrė aplinkybes, susijusias su M. U. aptariamos pinigų sumos gavimu. Dėl tų pačių priežasčių pastarajam priklausančių piniginių lėšų paėmimo asmens kratos metu taip pat savaime negalima sieti su gautais duomenimis, taikant BPK 158 straipsnyje numatytą neviešo pobūdžio procesinę prievartos priemonę. Apygardos teismas pagrįstai vertino M. U. parodymus kaip patikimus ir tuo aspektu, kad šis pripažino 2013-02-05 įsigijęs iš J. D. daugiau cigarečių, nei jam pareikštas kaltinimas. Akivaizdu, kad savęs apkalbėjimas, iš tiesų nesant tokiai aplinkybei, būtų nelogiškas M. U. elgesys.

Tai, kad J. D. 2013-02-05 neteisėtai realizavo skundžiamame nuosprendyje nurodytą cigarečių kiekį M. U., patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tarnybinis pranešimas dėl atliktos mobiliojo ryšio telefonų numerių analizės, taip pat mobiliojo ryšio telefonų išklotinės įrodo, kad laikotarpiu nuo 2013-02-04 iki 2013-02-05 M. U., naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), bendravo su J. D., kuris naudojosi mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), dvidešimt du kartus. Abiejų apeliantų naudoti mobiliojo ryšio telefonai 2013-02-05, po 21 val., buvo prisijungę prie tos pačios celės Nr. 715A, esančios Gargždų mieste (t. 2, b.l. 62-69). J. D. ikiteisminiame tyrime 2013-02-08 apklausos metu nurodė, kad jis 2013-02-04 – 2013-02-05 lankėsi Klaipėdoje, kur buvo susitikęs su M. U.. Tuo metu šis paprašė, kad apeliantas gautų cigarečių (t. 1, b.l. 83). Intensyvus nuteistųjų bendravimas 2013-02-04 – 2013-02-05 leidžia abejoti, kad M. U. tik 2013-02-05 paprašė J. D. atvežti cigarečių. Kaip minėta, pagal mobiliojo ryšio telefonų prisijungimo prie celių duomenis, apeliantas 2013-02-05 buvo susitikęs su M. U. ne Klaipėdoje, o Gargžduose. Tame pačiame mieste jie buvo sulaikyti 2013-02-07 su cigaretėmis, kas leidžia daryti išvadą, kad ši vietovė 2013-02-05 nuteistųjų buvo pasirinkta neatsitiktinai. Šiame kontekste taip pat pasakytina, kad neįtikėtina, jog J. D., gyvenantis ir dirbantis Vilniuje, 2013-02-05 važiavo pakankamai didelį atstumą siekdamas tik susitikti su M. U. ir sužinoti, kad pastarajam yra reikalingos akcizais apmokestinamos prekės, o byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių kitą apelianto objektyvią važiavimo priežastį į Vakarų Lietuvą aptariamą dieną. Pabrėžtina, kad J. D. apeliaciniame skunde iškėlė naują versiją, nepatvirtintą byloje surinktais įrodymais, kad jis 2013-02-05 nepardavė cigarečių, o tik susigrąžino pinigus, kuriuos buvo sumokėjęs M. U. prašymu (apeliacinio skundo 3 lapas, t. 5, b.l. 37). Nuteistasis apskritai nenurodė tokios aplinkybės ikiteisminiame tyrime ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b.l. 83, 88, t. 5, b.l. 10-11). Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad J. D. parodė, jog „byla, manau, būtų pasibaigusi visiškai kitaip, jei ne tie dideli pinigai, kuriuos pas jį rado. Gal ten būtų ir administracinė kažkokia buvusi <...>“ (t. 5, b.l. 10). Teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo padarytai išvadai, kad apeliantas tokiais savo teiginiais netiesiogiai pripažino, jog nuteistieji buvo gerai apgalvoję ir suplanavę savo veiksmus, kad per vieną kartą būtų vežamas toks cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis kiekis, kuris neviršija 250 MGL, nes šie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vertinant J. D. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai atsižvelgta ne tik į M. U. ir J. D. naudotuose automobiliuose bei įėjime į ūkinį pastatą rastų cigarečių tas pačias rūšis, bet ir į jų dėžių panašius numerius bei pagaminimo datas. Pastebėtina, kad visos cigaretės buvo pagamintos toje pačioje tabako gamykloje (t. 1, b.l. 188-199).

Atsižvelgiant į anksčiau aptartų įrodymų visumą, apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad J. D. 2013-02-05 realizavo 1 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 pakelių cigarečių „Fest7“, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 10 410 Lt. Byloje nustatytomis aplinkybėmis apeliantas padarė tokio pačio pobūdžio neteisėtus veiksmus per pakankamai nedidelį laiko tarpą, jais buvo kėsinamasi į tą patį objektą, be to, neteisėtai disponuotos prekės yra analogiškos, todėl konstatuotina, kad nuteistasis turėjo tyčią neteisėtai disponuoti visu inkriminuotu cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis kiekiu, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. J. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir jų tyrimas nėra begalinis procesas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313/2014). Byloje turi būti surinkta tiek įrodymų, kurie patvirtintų tam tikros bylai reikšmingos aplinkybės buvimą ar nebuvimą. J. D. apeliacinio skundo teiginiai, kad jo 2013-02-05 nusikalstamų veiksmų nepatvirtina liudytojų parodymai ar kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai, nepaneigia anksčiau padarytos išvados dėl byloje įrodyto apelianto nusikaltimo padarymo. Tokiai išvadai neturi įtakos nuteistojo akcentuojamos aplinkybės, kad liudytojas (kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresnysis tyrėjas) T. K. patvirtino, kad informacija apie tai, jog M. U. neteisėtai disponuoja cigaretėmis, buvo gauta 2013-02-07 ryte (t. 4, b.l. 163), o byloje nenustatyta, kad yra surinkta kriminalinės žvalgybos informacija, jog J. D. neteisėtai vertėsi cigarečių prekyba. Kaltininko nusikalstami veiksmai gali būti nustatyti ne tik gavus informaciją kriminalinės žvalgybos pagrindu, bet ir kitais būdais. Nagrinėjamu atveju byloje atlikus procesinių veiksmų, numatytų BPK, visumą, nustatyta, kad J. D. 2013-02-05 neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamos prekėmis, o apelianto priešingi parodymai skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai atmesti kaip prieštaraujantys anksčiau aptartiems įrodymams. Apygardos teismas, pagrįsdamas nuteistojo kaltę, nesirėmė prie bylos medžiagos pridėtu vaizdo įrašu, kaip įrodymu, kuriame užfiksuotas jo ir M. U. pokalbis, todėl apelianto abejonės dėl šio duomenų šaltinio nepaneigia skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014-07-11 nuosprendį nuteistojo J. D. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad pats nuteistojo apeliacinio skundo prašymas – kvalifikuoti jo veiksmus pagal ATPK 163² straipsnį – yra ydingas, nes baudžiamajame procese yra sprendžiamas asmens patraukimo baudžiamojon, o ne administracinėn atsakomybėn klausimas.

Dėl nuosprendžiui keliamų reikalavimų, numatytų baudžiamojo proceso įstatyme

BPK 304-305 ir 307 straipsniuose nustatyti nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka minėtuose baudžiamojo proceso įstatymo straipsniuose esančias nuostatas. Apygardos teismas baigiamajame akte išdėstė byloje įrodytas J. D. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, taip pat bausmės skyrimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-4 punktai). Niekuo nepagrįsti nuteistojo deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamame nuosprendyje perrašyti teisiamuosiuose posėdžiuose proceso dalyvių duoti parodymai, jų neanalizuojant ir nelyginant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat kiti nuteistajam iškilę abstraktaus pobūdžio neaiškumai, kurie nedetalizuojami apeliaciniame skunde, todėl jie atmetami. Kartu nepritartina J. D., kad skundžiamame nuosprendyje gausu loginių ir gramatinių klaidų, juolab kad pats nuteistasis nepateikė nė vieno tokio pavyzdžio. Darytina išvada, kad apygardos teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vien J. D. nesutikimas su skundžiamu nuosprendžiu nereiškia, kad teismo baigiamasis aktas neatitinka jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

BK 72 straipsnis reglamentuoja turto konfiskavimo klausimus. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje aiškinama, kad spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-24/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296/2014). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296/2014).

Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu konfiskavo J. D. vairuoto automobilio „Mercedes-Benz ML 270“, kuriuo buvo neteisėtai gabentos cigaretės su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, vertę atitinkančią pinigų sumą – 20 920,08 Lt. Skundžiamame nuosprendyje šis sprendimas pagrįstai argumentuotas dviem aplinkybėmis: 1) nuteistasis be šios transporto priemonės negalėjo neteisėtai atgabenti akcizais apmokestinamų prekių iš Vilniaus į Gargždus; 2) automobilis „Mercedes-Benz ML 270“ priklauso J. D., kuri nežinojo, kad ši transporto priemonė bus panaudota darant nusikaltimą. Nuteistasis savo nesutikimą su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu visų pirma argumentuoja skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria nebuvo konfiskuotas automobilis „BMW 745“, kuriuo nagrinėjamų įvykių metu naudojosi M. U.. Pažymėtina, kad BPK 322 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas apibrėžia bylų proceso apeliacinės instancijos teisme ribas. Šioje byloje dėl M. U. nėra skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2014-07-11 nuosprendis apeliacine tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo M. U. pagrįstumą ir teisėtumą. Šiame kontekste tik pasakytina, kad apygardos teismas motyvavo tokį savo sprendimą (skundžiamo nuosprendžio 9-10 lapai, t. 5, b.l. 27-28). Be to, kiekvienas turto konfiskavimo taikymo klausimas yra individualus, todėl būtina įvertinti konkrečias bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, vien skirtingas BK 72 straipsnio nuostatų taikymas nuteistiesiems savaime nepatvirtina, kad apygardos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamu atveju J. D. neteisėtai gabeno gana nemažą akcizais apmokestinamų prekių kiekį. Akivaizdu, kad automobilis „Mercedes-Benz ML 270“ palengvino apeliantui daryti nusikalstamą veiką ir be transporto priemonės jis negalėjo atlikti inkriminuotų veiksmų. Todėl apygardos teismas pagrįstai pripažino automobilį „Mercedes-Benz ML 270“ konfiskuotinu turtu. Kadangi ši transporto priemonė priklauso trečiajam asmeniui, nežinojusiam apie J. D. darytą nusikaltimą, iš pastarojo konfiskuota automobilio vertę atitinkanti pinigų suma. Turto konfiskavimo taikymo nuostatų, reglamentuotų BK 72 straipsnyje, pagrįstumo nepaneigia J. D. apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis neslėpė BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyko ir jis nebuvo neteisėtai gabenamas kertant valstybės sieną, t. y. kontrabanda. BK 72 straipsnis nediferencijuoja, kad konfiskuotinu turtu laikytina tik tokia baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos priemonė, kuria yra slepiamas nusikalstamos veikos dalykas, ar turto konfiskavimas gali būti taikomas už konkrečių nusikalstamų veikų padarymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Regina GaudutienėValdimaras Bavėjanas