Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Atsakovė K. M. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jai pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, atsiliepimo į Prokuroro pareiškimą nepateikė.

Atsakovas V. Ž. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, atsiliepimo į Prokuroro pareiškimą nepateikė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 1614 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei S. G.“ S. G. buvo atstatytos nuosavybės teisės į 2,26 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini). S. G. mirė (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2000 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 10-05-262 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Molėtų rajone“ ir šio įsakymo priedo asmenų, kuriems suteikiama naudotis žemė ir miškas, sąrašo eilėje Nr. 2 nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis. 2000 m. spalio 26 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, notarinio registro Nr. 5475, dukra K. M. po motinos S. G. mirties paveldėjo žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r. Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 14-786 „Dėl žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Molėtų rajone“ žemės ūkio paskirties sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į du sklypus, ir sklypui Nr. 89-1-2 pakeista pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš buvusios žemės ūkio paskirties į kitos paskirties žemę, sodybinio užstatymo teritoriją. K. M. įregistravo du sklypus: 0,1992 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Molėtų r. sav., ir 1,0628 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Molėtų r. sav. 2004 m. gegužės 14 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi, kuri yra ir perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr. 1-2059, K. M. pardavė/perdavė 1,0628 ha ploto žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Molėtų r. sav., o A. Ž. ir V. Ž. lygiomis dalimis jį nupirko.

Atlikus Kelio Nr. 2812 ir jo užimamo žemės sklypo atkarpos nuo 15,789 – 19,796 km kadastrinius matavimus nustatyta, kad į jos ribas patenka kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Molėtų r. sav., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), 142 kv. m. dalis, ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Molėtų r. sav., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), 768 kv. m. dalis.

Valstybinė įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija 2022 m. balandžio 19 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą, nurodė, kad valstybinės reikšmės keliai ir jiems priskirta žemė išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja Kelių direkcija. Valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 2812 Joniškis–Dubingiai–Dirmeitai–Paberžė įrašytas į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751, patvirtintą Lietuvos Respublikos rajoninių kelių sąrašą. Kelias Nr. 2812 taip pat įrašytas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757. Kelių direkcijai šis valstybinės reikšmės rajoninis kelias kartu su kitais valstybinės reikšmės keliais buvo perduotas patikėjimo teise valdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238. Atlikus Kelio Nr. 2812 ir jo užimamo žemės sklypo atkarpos nuo 15,789 – 19,796 km kadastrinius matavimus nustatyta, kad į jos ribas patenka žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Molėtų r. sav., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), 142 kv. m. dalis, ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Molėtų r. sav., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), 768 kv. m. dalis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir 55 straipsnyje numatyta, kad prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau– ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnyje numatyta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu.

Sprendžiant dėl Prokuroro prašymo panaikinti administracinius aktus, pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją, svarbu pagrįstai ir motyvuotai įvertinti ir nustatyti, ar teisės aktų pažeidimas, kurį įvardijo Prokuroras, yra tokio masto ir pobūdžio, kad atsiranda pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistas visuomenės, ar jos dalies interesas, dėl kurio gynimo kreiptasi į teismą, taigi, ar tas interesas pripažintinas viešuoju ir gintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, ABTĮ bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar prokuroras kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia, būtina nustatyti, kas laikytina viešuoju interesu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, tai yra kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau– ir LVAT) praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi “ad hoc” nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-15/2009 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje “inter alia” pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d. nutarimas, 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma “a priori” pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą pagal konkrečias bylos aplinkybes sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Todėl administracinis teismas, nagrinėdamas prokuroro prašymą dėl viešojo intereso gynimo, atsižvelgdamas į šiuo aspektu formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, turi nustatyti, ar tai, dėl ko kreiptasi ginant viešąjį interesą ir kuris gali būti ginamas taikant ABTĮ, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, ar atitinkamai jos daliai (LVAT 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Prokuroras prašymą dėl viešojo intereso gynimo motyvavo tuo, kad ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijų ir pareigūnų priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės keliai ir jų užimta žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn.

Nekvestionuotina, kad visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus, būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje, priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, pažeidžia valstybės turtinius interesus ir tuo pačiu pažeidžia viešąjį interesą.

Be to, dalis žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės S. G., patenka į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 2812, Joniškis-Dubingiai-Dirmeitai-Paberžė. Ginčijamais aktais privačion nuosavybėn perduota valstybinės reikšmės kelio dalis, todėl atmetus Prokuroro reikalavimus ir nepanaikinus administracinių aktų (jų dalių), kurių pagrindu ji tapo privačia nuosavybe, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą, nebūtų užtikrinamas tinkamas naudojimasis keliu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, Prokurorui kyla Prokuratūros įstatyme numatyta pareiga ginti viešąjį interesą.

Ginčijamo Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2000 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 10-05-262 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Molėtų rajone“ priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau- ir Kelių įstatymas) (įstatymo Nr. VIII-426 redakcija, galiojo nuo 1997 m. spalio 24 d. iki 2002 m. spalio 23 d.) 3 straipsnyje buvo numatyta, kad keliai pagal reikšmę skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius. Valstybinės reikšmės keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Magistraliniais vadinami tarptautinio susisiekimo Lietuvos keliai. Krašto keliais vadinami keliai, jungiantys magistralinius kelius, administracinių vienetų centrus ir didžiuosius miestus arba besijungiantys vienas su kitu. Rajoniniais vadinami keliai, jungiantys krašto kelius, miestus, kaimus, kitus objektus, bet nepriskirti krašto keliams. Taip pat, ginčijamo Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 14-786 „Dėl žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Molėtų rajone“ priėmimo metu galiojusio Kelių įstatymo (įstatymo Nr. IX-1113 redakcija, galiojo nuo 2002 m. spalio 23 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d.) 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad valstybinės reikšmės keliai, kuriais vyksta tarptautinis, tranzitinis, turistinis ir vietinis intensyvus transporto priemonių eismas, skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Magistraliniai keliai yra pagrindiniai Lietuvos keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyviausias transporto priemonių eismas. Jiems priskiriami ir visi į Europos tarptautinį kelių tinklą įtraukiami valstybinės reikšmės keliai. Krašto keliai sudaro pagrindinio kelių tinklo dalį. Tai keliai ir jų tęsiniai – gatvių važiuojamoji dalis, kuriais vyksta intensyvus transporto priemonių eismas tarp Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų centrų, taip pat tranzitinio ir turistinio transporto priemonių eismas. Rajoniniai keliai yra keliai, naudojami Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų teritorijose esančių juridinių ar fizinių asmenų susisiekimo reikmėms ir jungiantys miestų ir kaimų gyvenamąsias vietoves su pagrindinių kelių tinklu. Toks valstybinių kelių klasifikavimas įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Kelių įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Valstybiniai keliai pagal jų parametrus, vadovaujantis Lietuvos automobilių kelių projektavimo normomis, skirstomi į penkias technines kategorijas. Jiems priskiriami ir rajoniniai keliai. Be to, ginčijamo Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 1614 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei S. G.“ priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751 (galiojo nuo 1992 m. spalio 9 d. iki 2000 m. sausio 1 d., toliau– ir Automobilių kelių nuostatai), 3 punkte buvo numatyta, kad keliai yra valstybiniai ir vietiniai. Valstybiniai keliai skirstomi į magistralinius, krašto ir rajoninius (apskričių). Valstybiniai keliai yra valstybės nuosavybė. Rajoniniais (apskričių) vadinami keliai, jungiantys krašto kelius, miestus, gyvenvietes, kitus objektus, bet nepriskirti krašto keliams. Taip pat, Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 14-786 „Dėl žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Molėtų rajone“ priėmimo metu galiojusio Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (įstatymo Nr. IX-1113 redakcija, galiojo nuo 2002 m. spalio 23 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d.) buvo numatyta, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Tokia valstybinių reikšmės kelių nuosavybė yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Be to, Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2000 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 10-05-262 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Molėtų rajone“ ir Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 14-786 „Dėl žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Molėtų rajone“ priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio 1 punkte (įstatymo redakcija Nr. I-1540, galiojo nuo 1996 m. spalio 16 d. iki 2004 m. vasario 21 d.) buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės keliams. Pagal Automobilių kelių nuostatų 8 punktą keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos nustatomos ne arčiau kaip per metrą nuo sankasos kraštų, kelio griovio ar iškasos išorinių kraštų. Ši juosta turi būti ne siauresnė kaip: automagistralėms ir I kategorijos keliams – 60 metrų, II kategorijos keliams – 32 metrai, III kategorijos keliams – 26 metrai, IV kategorijos keliams – 20 metrų, V kategorijos keliams – 18 metrų. Be to, Kelių įstatymo (įstatymo Nr. VIII-426 redakcija, galiojo nuo 1997 m. spalio 24 d. iki 2002 m. spalio 23 d.) 10 straipsnyje buvo numatyta, kad žemės juostos, kurioje nutiestas arba tiesiamas kelias, minimalus plotis nustatomas 18 metrų V kategorijos keliams. Toks valstybinių kelių skirstymas įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Kelių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte (galioja nuo 2002 m. spalio 23 d., pagal įstatymo Nr. IX-1113 redakciją), kuris numato, jog valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis V kategorijos keliams yra 18 metrų. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 550, priimtu vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 751, Kelias Nr. 2812 yra įrašytas į Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašą. Kelias Nr. 2812 taip pat įrašytas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“. Taigi, remiantis aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu, galiojusių ginčijamų Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 1614 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei S. G.“, Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2000 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 10-05-262 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Molėtų rajone“ ir Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 14-786 „Dėl žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Molėtų rajone“ priėmimo metu, Kelias Nr. 2812 buvo priskirtas valstybinių kelių kategorijai, jo kelio juostos numatytas minimalus plotis yra 18 metrų, bei Kelias Nr. 2812 nuosavybės teise galėjo priklausyti tik valstybei.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje – valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas, valstybinės reikšmės kelių juostos minimalus plotis pagal kelio kategorijas yra: 1) automagistralių ir I kategorijos kelių – 39 metrai; 2) II kategorijos kelių – 28 metrai; 3) III kategorijos kelių – 22 metrai; 4) IV kategorijos kelių – 19 metrų; 5) V kategorijos kelių –18 metrų.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 punktas numato, kad privatinėn nuosavybėn piliečiams neparduodama kelių, aerodromų, uostų ir jų įrenginių, karinių dalinių, taip pat valstybinės sienos ir krašto apsaugai reikalinga žemė. Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas iki 1997 metų buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (neteko galios 1997 m. liepos 9 d., toliau– ir Atstatymo įstatymas), kurio 1 straipsnis nustatė, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, arba išduodant valstybei priklausančias akcijas; 3) gyvenamuosius namus, jų dalis, butus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų (savininkų) išperkant pinigais ir (ar) vertybiniais popieriais, o žemės ūkio paskirties žemę ir miškus – pinigais. Atstatymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu užimta kelių, aerodromų, karinių dalinių, taip pat reikalinga valstybinės sienos apsaugai. Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas nuo 1997 metų buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių su šalia jų esančiais valstybinės žemės plotais, pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus reikalingais šių kelių plėtrai; aerodromų (jų sąrašą ir žemės plotus tvirtina Vyriausybė); užimta karinių dalinių ir skirta valstybės sienos apsaugai (žemės plotus ir jų ribas tvirtina Vyriausybė); yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje.

Aukščiau aptarta suponuoja teismo išvadą, kad S. G. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, užimtą valstybinės reikšmės keliu, ir S. G. negalėjo būti suteiktas naudotis žemės sklypas, kurio dalis užimta valstybinės reikšmės keliu, bei negalėjo būti padalintas K. M. priklausantis žemės sklypas, kurio dalis užimta valstybinės reikšmės keliu.

Pažymėtina, kad būtent Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 1614 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei S. G.“, o ne Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. potvarkiu Nr. 463-v „Dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo“, S. G. buvo atstatytos nuosavybės teisės į 2,26 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), nes tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija Nr. I-482, galiojo nuo 1994 m. birželio 8 d.) 19 straipsnio 1 d. numatė, kad Atstatymo įstatymo 18 straipsnio pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo (išskyrus žemės ūkio paskirties žemės ir miško grąžinimą) per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos, o žemės ūkio paskirties žemės ar miško grąžinimui – per 3 mėnesius nuo žemėtvarkos projektų, parengtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, apsvarstymo rajono valdyboje ir šios valdybos išvados dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo priėmimo. Tai yra, atstatant nuosavybės teises turėjo būti priimtas sprendimas, kaip ir yra nagrinėjamu atveju, ir dėl kurio dalies panaikinimo kreipėsi Prokuroras.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priimant Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 1614 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei S. G.“ dalį, kuria S. G. atkurtos nuosavybės teisės į 2,26 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), kurio 910 kv. m. dalis patenka į Kelio Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės kelius negali būti atkuriama. Taip pat, priimant Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2000 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 10-05-262 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Molėtų rajone“ priedo asmenų, kuriems suteikiama naudotis žemė ir miškas, sąrašo eilės Nr. 2 dalį dėl 910 kv. m. žemės ploto, kuris patenka į Kelio Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Taip pat, priimant Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 14-786 „Dėl žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Molėtų rajone“, kuriuo žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į Žemės sklypą Nr. 1 ir Žemės sklypą Nr. 2, dalį dėl 910 kv. m. žemės ploto (142 kv. m. žemės plotas Žemės sklype Nr. 1 ir 768 kv. m. žemės plotas Žemės sklype Nr. 2), kuris patenka į Kelio Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei.

Dėl aukščiau nurodytų argumentų bei vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, kaip neteisėtos naikintinos Molėtų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 1614 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei S. G.“ dalis, kuria S. G. atkurtos nuosavybės teisės į 910 kv. m. Kelio Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas, Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2000 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 10-05-262 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo Molėtų rajone“ priedo asmenų, kuriems suteikiama naudotis žemė ir miškas, sąrašo eilės Nr. 2 dalis dėl 910 kv. m., kurie patenka į Kelio Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas, ir Lietuvos Respublikos Utenos apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 14-786 „Dėl žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Molėtų rajone“, kuriuo žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į Žemės sklypą Nr. 1 ir Žemės sklypą Nr. 2, dalis dėl 910 kv. m. žemės ploto (142 kv. m. žemės plotas Žemės sklype Nr. 1 ir 768 kv. m. žemės plotas Žemės sklype Nr. 2), kuris patenka į Kelio Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas.

Administracinių teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, todėl jos negali būti ginamos, o turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018, 2021 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1617-552/2021). Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau aptarta administracinių teismų praktika, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas netaikytinas.

Pagal 2000 m. spalio 26 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 5475, mirusiajai S. G. perduotą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., kaip palikimą priėmė įpėdinė K. M.. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, S. G. nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., įregistruotos nuo 1994 m. lapkričio 2 d. iki 2000 m. spalio 26 d. Nustačius, kad S. G., mirusios 1999 m. spalio 19 d., nuosavybės teisių į 910 kv. m. dalį žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., įgijimo pagrindas buvo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, naikinama 2000 m. spalio 26 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 5475, dalis, kuria K. M. po S. G. mirties paveldėjo 910 kv. m. dalį žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., patenkančią į Kelio Nr. 2812 juostos užimtą žemę.

Taip pat, pagal 2004 m. gegužės 14 d. Žemės sklypo Nr. 2 pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra ir perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr. 1-2059, K. M. pardavė A. Ž. ir V. Ž. Žemės sklypą Nr. 2 su jame esančiais statiniais. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, A. Ž. nuosavybės teisės į ½ dalį Žemės sklypo Nr. 2 ir V. Ž. nuosavybės teisės į ½ dalį Žemės sklypo Nr. 2 įregistruotos nuo 2004 m. gegužės 14 d. Nustačius, kad K. M. nuosavybės teisių į 768 kv. m. dalį Žemės sklypo Nr. 2 įgijimo pagrindas buvo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, naikinama 2004 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuri yra ir perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr. 1-2059, dalis, kuria K. M. pardavė A. Ž. ir V. Ž. 768 kv. m. dalį Žemės sklypo Nr. 2, patenkančią į Kelio Nr. 2812 juostos užimtą žemę.

Prokuroras prašo taikyti restituciją. Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., dalį dėl 910 kv. m. (šiuo metu yra 142 kv. m. Žemės sklype Nr. 1 ir 768 kv. m. Žemės sklype Nr. 2), privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas- Kelio Nr. 2812 dalis, priskiriama valstybinės reikšmės keliams, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju S. G. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 910 kv. m. dalį valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 2812 Joniškis-Dubingiai-Dirmeitai-Paberžė ir jam priskirtą žemės plotą. Žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., padalinus į Žemės sklypą Nr. 1 ir Žemės sklypą Nr. 2, Kelio Nr. 2812 ir jam priskirtą žemės plotą 910 kv. m. dalis, į kurią neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės S. G., taip pat buvo padalinta į 142 kv. m. dalį Žemės sklype Nr. 1 ir 768 kv. m. dalį Žemės sklype Nr. 2. 142 kv. m. dalis Žemės sklype Nr. 1 priklauso K. M. (jai paveldėjus turtą po S. G. mirties), todėl K. M. įpareigotina grąžinti natūra Lietuvos valstybei 142 kv. m. (0,0142 ha) žemės plotą iš Žemės sklypo Nr. 1, patenkančio į Kelią Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas. Be to, 768 kv. m. dalis Žemės sklype Nr. 2 priklauso A. Ž. ir V. Ž. (jiems įsigijus po ½ dalį Žemės sklypo Nr. 2 iš K. M., kuri Žemės sklypą Nr. 2 įsigijo po žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., padalinimo į Žemės sklypą Nr. 1 ir Žemės sklypą Nr. 2, ir kuri žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., paveldėjo po S. G. mirties), todėl A. Ž. ir V. Ž. įpareigotini grąžinti natūra Lietuvos valstybei 768 kv. m. (0,0768 ha) žemės plotą iš Žemės sklypo Nr. 2, patenkančio į Kelią Nr. 2812 ir jam priskirto žemės ploto ribas.

Atitinkamai, valstybė turi pareigą teisingai už tai atlyginti atsakovams K. M., A. Ž. ir V. Ž.. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, S. G. sąžiningumo įsigyjant žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., neginčijo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis asmuo būtų galėjęs numatyti su žemės sklypu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), Dubingių sen., Molėtų r., susijusius sunkumus, pasinaudoti savo privilegijuota padėtimi, ar kokiu nors kitu būdu elgęsis neteisėtai. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, iš esmės siekdamas ištaisyti valdžios institucijų padarytą klaidą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, akcentuojama, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49-50 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69-74 par., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumerescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leyla Sahin prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

Dėl netinkamo valdžios institucijų veikimo panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant restitucijos klausimus dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Valstybė, kurios nuosavybėn grįžta išimtine nuosavybės teise priklausanti valstybinio kelio dalis, turi pareigą paskutiniam šio turto įgijėjui teisingai atlyginti paimamo turto vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia atsižvelgtina į EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kuriose pažymėta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Tokia EŽTT suformuota pozicija remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).