- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-04-09
- Bylos Nr.
- 1A-141-518/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- A.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Gediminas Bukauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,
Žemesnės instancijos teismas
nuteistųjų gynėjams advokatams Gediminui Bukauskui, Stanislovui Nalivaikai, Zbignevui Jankovskiui,
vertėjai Žanai Tadorovskajai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo A. So. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:
- pagal BK 294 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir P. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridėta dalis Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės bei P. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (mėnesiams).
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, P. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant be priežiūrą vykdančios institucijos neišvykti iš gyvenamosios vietos.
R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be priežiūrą vykdančios institucijos neišvykti iš gyvenamosios vietos.
Žemesnės instancijos teismas
A. So. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. So. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be priežiūrą vykdančios institucijos neišvykti iš gyvenamosios vietos.
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) A. B. (A. B.) civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Nukentėjusiajam A. B. iš P. R., R. B., A. So. ir A. Su. priteista 800 Eur išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo.
Taip pat nuosprendžiu A. Su. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 75 straipsniu, jam paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be priežiūrą vykdančios institucijos neišvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau apeliacinių skundų A. Su. atžvilgiu nėra paduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. P. R. ir R. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, savavaldžiavo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, tuo padarydami didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, o būtent:
R. B., turėdamas nukentėjusiojo A. B. laikinam saugojimui jam patikėtą didelės vertės turtą – automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. B., bei žodinį nukentėjusiojo pavedimą atlikti šio automobilio techninę apžiūrą (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), po ko privalėdamas šią transporto priemonę grąžinti nukentėjusiajam, 2013 m. spalio 14 d., apie 20.20 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijos parke, esančiame (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą nerealizuotą P. R. tariamą teisę į skolą, susitardamas su P. R., kad R. B. kitą dieną po to, kai P. R. suorganizuos minėto automobilio perregistravimą kito asmens vardu, neteisėtai, be nukentėjusiojo sutikimo ir pastarajam apie tai nežinant, neatlygintinai perduos P. R. nukentėjusiajam priklausantį automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 15 800 Eur vertės. Po to 2013 m. spalio 15 d. R. B. kartu su P. R. bei A. So. ir A. Su., apie 8.00 val. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur P. R. nurodymu, siekiant perregistruoti automobilį kito asmens vardu, A. So. ir A. Su. pagamino netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį bei pateikė ją VĮ ,,Regitra“ darbuotojui, kad šios sutarties pagrindu parengtų 2013 m. spalio 15 d. prašymus dėl transporto priemonės registracijos Nr. 9986972, kurių pagrindu automobilis buvo įregistruotas A. Su. vardu. Po to R. B., neturėdamas nukentėjusiojo sutikimo ar pavedimo atlikti šiuos veiksmus, neteisėtai, savavališkai bei nepagrįstai (neatlygintinai) perdavė A. B. priklausantį 15 800 Eur vertės automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdyti ir naudotis P. R.. Tokiais veiksmais P. R. ir R. B. savavaldžiaudami padarė didelę žalą nukentėjusiojo A. B. teisėms ir teisėtiems interesams.
2. Be to, P. R., A. So. ir A. Su. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, P. R., siekdamas iš R. B. neteisėtai bei neatlygintinai įgyti valdyti ir naudotis R. B. žinioje esantį, pastarajam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 15 800 Eur vertės, priklausantį A. B., bei perregistruoti šį automobilį kito asmens vardu, 2013 m. spalio 14 d., apie 22-23 val., (duomenys neskelbtini) mieste P. R. susitarė su A. So., kurio vardu nukentėjusysis buvo įregistravęs transporto priemonę, ir A. Su., pasirašyti būtinus dokumentus šio automobilio perregistravimui. Po to 2013 m. spalio 15 d., apie 8.00 val., P. R. bei jo nurodymu R. B., A. So. ir A. Su. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur, vykdant P. R. nurodymą, A. Su. ir A. So., žinodami, kad ši transporto priemonė realiai priklauso nukentėjusiajam A. B., A. So. automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. Su. neparduoda bei sutartyje nurodytos pinigų sumos pastarasis šiam nesumoka, A. Su. šia transporto priemone nesinaudos, o pirkimo pardavimo sutartis bus sudaryta tik tam, kad būtų galima šią transporto priemonę įregistruoti pastarojo vardu, pagamino netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. A. So. į transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties blanką įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad A. So. už 55 000 Lt (15 929,10 Eur) parduoda, o A. Su. perka automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė eilutėje „pardavėjas“ savo vardu ir pavarde, taip patvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis už 55 000 Lt (15 929,10 Eur) šį automobilį pardavė A. Su., po ko perdavė šį netikrą dokumentą pasirašyti A. Su. kaip pirkėjui. Vykdydami P. R. nurodymus ir tęsdami nusikalstamą veiką, A. So. kartu su A. Su. šį netikrą dokumentą panaudojo pateikdami VĮ ,,Regitra“ Vilniaus filialo darbuotojui, kad šios sutarties pagrindu parengtų 2013 m. spalio 15 d. prašymus Nr. 9986972 jų abiejų vardu dėl transporto priemonės registracijos, dėl ko automobilis „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 15 800 Eur, neteisėtai buvo perregistruotas A. Su. vardu. Tokiais savo veiksmais P. R. organizavo netikro dokumento – transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagaminimą ir panaudojimą, o A. So. ir A. Su. suklastojo ir panaudojo šį netikrą dokumentą, dėl ko nukentėjusiajam A. B. buvo padaryta didelė turtinė žala.
Šalies argumentai
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Vilma Vidugirienė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti:
Žemesnės instancijos teismas
1) P. R. ir R. B. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nurodant kaltinime suformuluotas aplinkybes;
2) P. R. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį;
3) P. R. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, kurias, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu bei paskirti P. R. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, prie kurios, vadovaujantis BK 64 straipsnio 9 dalimi, pridėti dalį Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinę subendrintą bausmę P. R. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose, netaikant bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį.
3.1. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, apygardos teismas nustatė, kad R. B. bei P. R., veikdami bendrininkų grupe, savavaldžiavo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, taip padarydami didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, todėl nusikalstamą veiką iš BK 184 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, taip pat iš kaltinimo pašalino BK 24 straipsnio 4 dalį bei atidėjo bausmės vykdymą P. R.. Tačiau, prokurorės nuomone, šioje nuosprendžio dalyje apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.2. Pažymima, kad teismų praktikoje, sprendžiant, ar kaltininko veiksmai atitinka BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53/2014). Tariama teise pripažįstama tik tokia teisė, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, būtina nustatyti, kad jis negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra, t. y. savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2008).
3.3. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad spręsdamas dėl nuteistųjų P. R. ir R. B. padaryto nusikaltimo kvalifikacijos pirmosios instancijos teismas pateikė prieštaringas išvadas dėl esminių BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Skundžiamame nuosprendyje vienų įrodymų pagrindu konstatuojama, kad svetimo turto perėmimo aplinkybė buvo nulemta nukentėjusiojo skolų P. R., vėliau jau teigiama, kad tiek R. B., tiek P. R. neturėjo jokio teisinio pagrindo šiems veiksmams atlikti.
3.4. Skunde teigiama, kad byloje nebuvo nustatyta, jog nuteistąjį P. R. ir nukentėjusįjį A. B. siejo koks nors teisinis santykis ar P. R. galėjo manyti, tačiau sąžiningai klysti dėl tokio santykio egzistavimo. Nukentėjusysis A. B. neigė bet kokį ryšį su P. R., kartu ir skolos P. R. versiją, šios aplinkybės nepatvirtino ir nuteistasis P. R., teigdamas, kad automobilį iš R. B. perėmė dėl to, kad šis liko skolingas jo pažįstamiems baltarusiams dėl cigarečių kontrabandos, automobilį pardavęs norėjo gauti R. B. uždarbį iš nukentėjusiojo, pasidalinti pelną bei atiduoti likusią dalį pinigų nukentėjusiajam. P. R. parodymus apie R. B. įsiskolinimus, kuriuos atgauti P. R. tikėjosi pasisavindamas R. B. uždarbį už automobilio pardavimą, paneigė R. B.. Nukentėjusiojo tariamos skolos P. R. versiją R. B. iškėlė tik apklausiamas bylą nagrinėjant teisme, bet ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tiek pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. B. nedetalizavo, kokiu tikslu P. R. perėmė nukentėjusiajam priklausantį automobilį, netgi nurodė, kad priežasties nežino. Apygardos teismas nepagrįstai derybų dėl automobilio grąžinimo imitavimą vertino kaip paneigiantį P. R. ketinimą negrąžinti nukentėjusiajam automobilio, kadangi pats P. R. pripažino, kad automobilį norėjo parduoti, vertę grąžinti nukentėjusiajam, su pastaruoju pasidalinti pelno dalį ir gauti pinigus, kuriuos turėjo už paslaugas gauti R. B.. Be to, skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad R. B. perduoti nukentėjusiajam priklausantį turtą P. R., o pastarajam jį perimti, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Jokios tariamos teisės, susijusios su R. B. įsiskolinimais, P. R. nevykdė, tuo labiau nebuvo jokių nukentėjusiojo įsiskolinimų P. R., pastarasis pats nurodė, kad versija apie tariamus neįvykdytus nukentėjusiojo įsipareigojimus buvo sugalvota ir pateikta nukentėjusiajam tik tam, kad būtų pretekstas negrąžinti automobilio ir imituoti tariamas derybas.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Apibendrinant išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, daroma išvada, kad nei R. B., nei P. R. neturėjo jokios – tikros ar tariamos – teisės į nukentėjusiajam priklausantį automobilį ar kitokius nesamus nukentėjusiojo ar R. B. įsiskolinimus P. R., abu jie neabejotinai suprato, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra, nes nebuvo jokių tarpusavio skolų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo šių nuteistųjų veiksmus kaip neteisėtą tariamos teisės vykdymą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistųjų R. B. ir P. R. neteisėti veiksmai atitinka jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, nes R. B., savo žinioje turėdamas nukentėjusiojo jam saugoti patikėtą automobilį, jį neteisėtai, be jokio atlygio, perdavė P. R., o pastarasis, siekdamas sau asmeninės naudos (pelno už automobilio pardavimą pasidalijimo), šiuos veiksmus inicijavo.
3.6. Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pašalinti iš kaltinimo P. R. nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį. Nurodoma, kad organizatoriaus sąvoka neturi būti siaurinama ir siejama išimtinai su organizuota grupe ar nusikalstamu susivienijimu. Šį vaidmenį įgyvendinantis asmuo gali būti ir bendrininkų grupės vykdomuose nusikaltimuose, jei jo veiksmai yra sudėtingi, daugiaplaniai ir įvarialypiai, susiję su nusikalstamos veikos parengimu ir vadovavimu jai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2011). Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2009). Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. So. ir A. Su. veikė būtent pagal P. R. nurodymus, P. R. su R. B. susitarė, kad jis pats suorganizuos automobilio perregistravimą kito asmens vardu, surado asmenį, kurio vardu bus perregistruotas automobilis, apmokėjo už VĮ „Regitra“ teikiamas paslaugas, nuteistieji A. So. ir A. Su. jo nurodymu VĮ „Regitra“ pagamino netikrą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu A. Su. vardu įregistravo nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę, pats P. R. konkrečių dokumento klastojimo veiksmų neatliko. Nurodyti P. R. veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje numatytą organizatoriaus kategoriją, nes jis sukūrė nusikalstamų veikų planą, suvienijo kitų nuteistųjų – A. So. ir A. Su. – pastangas nusikalstamų veikų realizavimui, kiekvienam iš jų nurodė konkrečią užduotį, jos atlikimo tvarką, be šių P. R. aktyvių veiksmų, skirtų sujungti kitų bendrininkų veiksmus į vientisą grandinę, nusikaltimas nebūtų realizuotas.
3.7. Nurodoma ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nuteistajam P. R. paskyrė tinkamą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau nepagrįstai pripažino, kad yra pagrindas nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Apygardos teismas netinkamai aiškino BK 75 straipsnio taikymo sąlygas ir pagrindus, neatsižvelgė į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamajame įstatyme nustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, apie kuriuos sprendžiama vertinant visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016).
3.8. Apygardos teismas rėmėsi tuo, kad P. R. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, žmona laukiasi, po nusikaltimų padarymo nuo 2013 metų daugiau nenusikalto, yra motyvuotas keisti gyvenimo būdą ir daugiau nebenusikalsti, tačiau teismo išskirtinėmis pripažintos nuteistojo P. R. asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės yra gyvenimiškai įprastos, bet ne išskirtinės ir suteikiančios pagrindą antrą kartą atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tuo labiau kad nustatyta nuteistojo P. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo vaidmuo nusikaltimų realizavime nebuvo antraeilis – jis organizavo šiuos nusikaltimus, dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neprisipažino, be to, P. R. yra teistas tris kartus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad P. R. nusikalto anksčiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nurodytos aplinkybės patvirtina didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnį, todėl P. R. paskirtos bausmės vykdymo pakartotinis atidėjimas yra nepagrįstas ir neatitinka BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų.
Šalies argumentai
4. Nuteistasis A. So. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. So. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas padarius esminius BPK pažeidimus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje skundžiamas nuosprendis buvo priimtas A. So. veiksmuose nenustačius būtinojo objektyviojo požymio – priežastinio ryšio tarp veikos (žinomai neteisingos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir panaudojimo) ir padarinių (R. B. neteisėto A. B. priklausančio automobilio „Audi Q7“ perdavimo valdyti ir naudotis P. R.), bei būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, pasireiškiančios tyčia kilusių padarinių atžvilgiu.
4.2. Kaip teigia nuteistasis, jis nuosekliai paaiškino jam žinomas veikos aplinkybes, t. y. kad nukentėjusysis A. B. Lietuvos Respublikoje įsigijo automobilį „Audi Q7“, kurį, siekdamas išvengti importo muito mokesčio Baltarusijos Respublikoje, nusprendė registruoti Lietuvos Respublikos piliečio, turinčio teisę gauti leidimą nuolat gyventi Baltarusijos Respublikoje – „pereselenco“ – vardu, dėl to nukentėjusysis susirado R. B., kuris sutiko tokią paslaugą suteikti už 3 000 Eur bei surado A. So. kaip asmenį, kuris atitinka reikiamus kriterijus, todėl už sutartą atlygį automobilis 2013 m. spalio 14 d. VĮ „Regitra“ buvo užregistruotas A. So. vardu. 2013 m. spalio 15 d. R. B. nurodžius, kad A. So. neatitinka „pereselencui“ keliamų reikalavimų, buvo sudaryta kita pirkimo-pardavimo sutartis, kuria automobilis „Audi Q7“ buvo tariamai parduotas A. Su.. Nuteistasis A. So. neneigia, kad niekada nebuvo tikrasis automobilio savininkas, bet tiek 2013 m. spalio 14 d., tiek 2013 m. spalio 15 d. sutartis, už kurios suklastojimą ir panaudojimą A. So. nuteistas, buvo sudarytos siekiant įforminti automobilį taip, kad tikrasis jo savininkas A. B. išvengtų muitų Baltarusijoje.
4.3. Apeliantas tvirtina, kad abu sandorius sudarė vykdydamas ne nukentėjusiojo, o R. B., kurį nukentėjusysis paskyrė atsakingu už automobilio saugojimą Lietuvoje, pavedimą. A. So. su nukentėjusiuoju tiesiogiai nebendravo, asmeniškai su juo nieko nederino, buvo tik statytinis – formalus automobilio pirkėjas, veikiantis pagal R. B. nurodymus. Teismo nurodytos aplinkybės, kad A. So., žinodamas apie būsimą automobilio perrašymą kitam asmeniui, nepaskambino nukentėjusiajam, bendraudamas su P. R. nurodė, kad jam nepatinka R. B. pozicija, neįrodo A. So. tyčios suklastoti dokumentą ir jį panaudoti, siekiant iš R. B. įgyti nukentėjusiajam priklausantį automobilį. Kadangi nukentėjusysis visus klausimus derino tiesiogiai su R. B., jį paskyrė atsakingu už automobilio saugojimą Lietuvoje, todėl R. B. nurodžius, kad A. So. negali būti „pereselencu“, A. So. neturėjo jokio pagrindo netikėti R. B. ir apie automobilio pakartotinį perleidimą pranešti nukentėjusiajam. Skundžiamo nuosprendžio teiginiai, neva A. So. įtarė vykstant „kažką negero“ ir žinojo apie ketinimą pasisavinti nukentėjusiojo automobilį, tėra niekuo nepagrįstos prielaidos. Apelianto teigimu, jis P. R. apie R. B. kalbėjo dėl to, kad buvo nepatenkintas, nes neteko galimybės užsidirbti iš fiktyvaus automobilio perpardavimo. Šias A. So. nurodytas aplinkybes duodami parodymus patvirtino tiek R. B., tiek P. R..
4.4. Kaip nurodo A. So., jis nepažinojo A. Su., šį pamatė pirmą kartą, kai vyko į VĮ „Regitra“ perregistruoti automobilio. Taip pat A. So. nebuvo žinoma aplinkybė, kad ir A. Su. neatitiko asmens, galinčio įgyti „pereselenco“ statusą. A. So. ir P. R. 2013 m. spalio 17 d. pokalbis, kurio metu P. R. liepia paskambinus nukentėjusiajam nurodyti kitus, o ne A. Su. duomenis, patvirtina A. So. sąžiningumą, kadangi bendraudamas su nukentėjusiuoju A. So. nurodė tikruosius duomenis, kam formaliai buvo parduotas automobilis. Nuteistojo A. So. parodymus teisminio nagrinėjimo metu partvirtino ir nukentėjusysis A. B., nurodęs, kad A. So. surado R. B., kuris pats ir turėjo su A. So. atsiskaityti, kad sužinojus apie automobilio perregistravimą ir paskambinus A. So., šis pasakė, kad būtent R. B. nurodymu automobilis buvo perregistruotas kito asmens vardu, nes A. So. buvo pasakyta, jog jis netinka būti „pereselencu“.
4.5. Apelianto nuomone, išdėstyti įrodymai ir tinkamai juos įvertinus nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nors ir suvokdamas 2013 m. spalio 15 d., kaip beje ir 2013 m. spalio 14 d., sutarties formalumą, A. So. nežinojo tikrųjų automobilio perrašymo A. Su. motyvų, kad tokia sutartis sudaroma prieš tikrojo automobilio savininko valią ir kokie veiksmai su automobiliu bus atliekami vėliau. Taigi, A. So. veiksmai nebuvo nukreipti padėti neteisėtai užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį automobilį, A. So. tyčia neapėmė didelės žalos A. B. padarymo kaip BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytų veikos padarinių. A. So. tikslas buvo tarpininkaujant R. B. padėti už atlygį nukentėjusiajam įsigyti nurodytą transporto priemonę ir ją užregistruoti Baltarusijos Respublikoje išvengiant importo muito mokesčių.
4.6. Be to, baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012, 2K-316/2013). Taip pat vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.), baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik kaip kraštutinė, paskutinė priemonė naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tu pačių tikslų negalima pasiekti.
4.7. Vertinant veikos pavojingumą atsižvelgtina į tai, kad pasirašyta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi iš esmės buvo įtvirtintas formalus sandoris, automobilio registravimu ne savo vardu buvo suinteresuotas pats nukentėjusysis, A. So. nebuvo žinoma, kad 2013 m. spalio 15 d. sutartis sudaroma siekiant pažeisti nukentėjusiojo turtinius interesus. Sutartimi realiai nebuvo padaryta žalos nurodytų baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei – normaliai dokumentų apyvartai. Kadangi abi automobilio pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos dėl akių, t. y. 2013 m. spalio 14 d. sutarčiai esant niekinei, jos pagrindu sudaryta 2013 m. spalio 15 d. sutartis taip pat negalėjo sukelti teisiškai reikšmingų padarinių. Todėl atsižvelgiant į baudžiamosios teisės kaip ultima ratio prigimtį, aukščiau aptartą teismų praktiką, kad baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto, tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, darytina išvada, kad 2013 m. spalio 15 d. sutarties sudarymas tėra formalus pažeidimas, nesiekiantis tokio pavojingumo laipsnio, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
4.8. Taip pat nuteistojo teigimu, nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp jo padarytos veikos ir kilusios didelės žalos nukentėjusiajam. Pagal 2013 m. spalio 15 d. sutartį automobilis, tariamai priklausęs A. So., buvo tariamai parduotas A. Su., tačiau realiai automobilis visą laiką buvo R. B. žinioje, kadangi po 2013 m. spalio 15 d. automobilis taip ir nebuvo perduotas A. Su.. Vėlesni R. B. veiksmai, susiję su automobiliu, tame tarpe ir jo perdavimu P. R., vyko tam nesant jokio juridinio pagrindo. Taigi, reali automobilio buvimo vieta ir juo disponuojantys asmenys nepriklausė nuo to, kas buvo įrašyta sutartyje bei įregistruota VĮ „Regitra“. Žala nukentėjusiajam atsirado ne dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo ir jo perregistravimo A. Su. vardu, o dėl automobilio pasisavinimo/išvaistymo. A. So. veiksmai nėra susiję būtinuoju priežastiniu ryšiu su tuo, kad automobilį R. B. perdavė P. R.. A. So., nors ir suvokdamas, kad sudaroma tikrovės neatitinkanti sutartis, nesuprato, kad dėl to nukentėjusiam gali atsirasti didelė žala ir tuo labiau to nesiekė.
4.9. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad A. So. nebuvo kaltinamas bendrininkavimu siekiant užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį automobilį. Kitu atveju, jeigu tariamai klastodamas 2013 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį A. So. žinojo, kad automobilis bus neteisėtai užvaldytas prieš nukentėjusiojo valią, A. So. veika turėjo būti privalomai kvalifikuota pagal sutaptį su BK 183, 184 ar 294 straipsniuose numatytais nusikaltimais. To nebuvo padaryta, kadangi byloje nebuvo duomenų, jog A. So. būtų žinojęs apie ketinimą neteisėtai užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį automobilį, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti tyčios
4.10. Be to, nenustačius didelės žalos požymio, nebūtų pagrindo A. So. veikos kvalifikuoti ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi formalios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, nuslepiant tikrąjį automobilio savininką, savaime negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Priešingu atveju, A. So. turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne tik už 2013 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, bet kartu su nukentėjusiuoju baudžiamas ir už 2013 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. So. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. So. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistieji P. R. ir R. B. bei jų gynėjai prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis A. Su. prašymų dėl apeliacinių skundų neišreiškė ir nurodė apeliacinius skundus spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
6. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo A. So. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl prokuratūros apeliacinio skundo
7. Apeliaciniame skunde prašoma pakeisti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendį, perkvalifikuojant nuteistųjų R. B. ir P. R. veiką iš BK 294 straipsnio 1 dalies į BK 184 straipsnio 2 dalį.
7.1. R. B. buvo kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, P. R. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį tuo, kad P. R. suorganizavo didelės vertės svetimo turto iššvaistymą, o R. B. iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, t. y. R. B., turėdamas savo žinioje nukentėjusiojo A. B. laikinam saugojimui jam patikėtą didelės vertės turtą – automobilį „Audi Q7“ bei privalėdamas automobilį grąžinti nukentėjusiajam atlikus automobilio techninę apžiūrą, o P. R. apie tai žinodamas, 2013 m. spalio 14 d., apie 20.20 val., P. R. ir R. B. susitarė, kad R. B. po to, kai P. R. suorganizuos automobilio perregistravimą kito asmens vardu, neteisėtai, be nukentėjusiojo sutikimo ir pastarajam apie tai nežinant, neatlygintinai perduos P. R. nukentėjusiajam priklausantį automobilį „Audi Q7“. Po to, kai 2013 m. spalio 15 d. P. R. nurodymu A. So. ir A. Su. pagamino netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu automobilis buvo įregistruotas A. Su. vardu, R. B., neturėdamas nukentėjusiojo sutikimo ar pavedimo atlikti šiuos veiksmus, neteisėtai bei neatlygintinai perdavė automobilį „Audi Q7“ valdyti ir naudotis P. R..
7.2. Skundžiamu nuosprendžiu R. B. ir P. R. buvo nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, savavaldžiavo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, tuo padarydami didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, t. y. R. B., turėdamas nukentėjusiojo A. B. laikinam saugojimui jam patikėtą didelės vertės turtą – automobilį „Audi Q7“ bei privalėdamas automobilį grąžinti nukentėjusiajam atlikus automobilio techninę apžiūrą, 2013 m. spalio 14 d., apie 20.20 val., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą nerealizuotą P. R. tariamą teisę į skolą, susitardamas su P. R., kad R. B. po to, kai P. R. suorganizuos automobilio perregistravimą kito asmens vardu, neteisėtai, be nukentėjusiojo sutikimo ir pastarajam apie tai nežinant, neatlygintinai perduos P. R. nukentėjusiajam priklausantį automobilį „Audi Q7“. Po to, kai 2013 m. spalio 15 d. P. R. nurodymu A. So. ir A. Su. pagamino netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu automobilis buvo įregistruotas A. Su. vardu, R. B., neturėdamas nukentėjusiojo sutikimo ar pavedimo atlikti šiuos veiksmus, neteisėtai, savavališkai bei nepagrįstai (neatlygintinai) perdavė A. B. priklausantį 15 800 Eur vertės automobilį „Audi Q7“ valdyti ir naudotis P. R..
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ko pasėkoje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, o kartu ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Teismo įrodymų vertinimas ir įrodymų vertinimo pagrindu padarytos išvados turi būti aiškiai ir išsamiai atskleistas priimtame teismo baigiamajame akte, nuosekliai ir suprantamai išdėstant įrodymų vertinimo motyvus, argumentuojant, kodėl nustatydamas bylos faktines aplinkybes teismas vadovavosi vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmetė, dėl ko nekiltų jokių abejonių teismo išvadų pagrįstumu.
8.2. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio dalies dėl P. R. ir R. B. bendrai padarytos nusikalstamos veikos, šioje dalyje teismo išvados nėra pagrįstos įtikinamais argumentais, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai neatitinka teismo padarytų išvadų, o tai kelia pagrįstų abejonių teismo išvadų teisingumu, tuo pačiu pirmosios instancijos teismas, padaręs bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas nuteistųjų P. R. ir R. B. veiką kaip savavaldžiavimą, o ne kaip turto iššvaistymą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai P. R. ir R. B. neteisėtus veiksmus perleidžiant nukentėjusiojo A. B. automobilį įvertino kaip savavaldžiavimą.
9.1. BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą, kuris objektyviąja prasme pasireiškia tuo, kad asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, bei padaro didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tikra teisė – tai realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tariama teisė – tai objektyvaus pagrindo neturinti, tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė. Pažymėtina, kad tariama teisė siejama tik su pateisinama (sąžininga) asmens klaida. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, nesivadovautina vien tik kaltininko subjektyviu gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimu, bet būtina nustatyti, kad jis negalėjo arba neturėjo suprasti nesant jokios realiai egzistuojančios teisės.
9.2. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. B. nukentėjusiojo A. B. jam laikinai patikėtą pasaugoti automobilį perdavė P. R. dėl tariamos nukentėjusiojo skolos. Neva tai pagrindžia R. B. parodymai teisme, pirminiai A. Sa. (A. Sa.) parodymai bei paties nukentėjusiojo A. B. parodymai. Tačiau toje pačioje pastraipoje (skundžiamo nuosprendžio 12-13 lapai) nurodoma, kad nukentėjusysis A. B. paneigė bet kokį ryšį su P. R. ir iškeltą skolos versiją, dėl to teismas padarė išvadą, jog R. B. neturėjo jokio teisinio pagrindo perleisti nukentėjusiojo automobilį P. R.. Taigi, viena vertus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistieji įgyvendino tariamą teisę, kita vertus, nurodė, jog jokio pagrindo perleisti automobilį nebuvo. Be to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar P. R. ir R. B. turėjo pagrindą manyti, jog nukentėjusysis A. B. yra skolingas P. R. ar šio draugams, t. y. ar nuteistieji sąžiningai klydo dėl tariamos nukentėjusiojo skolos.
9.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačių nuteistųjų parodymai dėl to, kokiu pagrindu P. R. reikalavo R. B. perleisti jam nukentėjusiojo automobilį, yra prieštaringi. Nuteistasis P. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (7 t., b. l. 73-76), tiek apklausiamas teisme parodė, kad R. B. buvo skolingas P. R. tolimam giminaičiui ir šio draugui iš Baltarusijos dėl 2011-2012 metais nesėkmingai vykdytos cigarečių kontrabandos, bet R. B. nuolat kartodavo neturintis pinigų skolai grąžinti, todėl kai pamatė šį važinėjant su nauju automobiliu, P. R. nusprendė automobilį perimti ir pats pervaryti į Baltarusiją, o gautais pinigais padengti R. B. skolą. P. R. paaiškino, jog versiją apie nukentėjusiojo A. B. skolą sugalvojo tam, kad nereikėtų atiduoti automobilio ir šis liktų pas P. R. kaip užstatas. Liudytoju apklaustas A. Sa., kuris buvo susitikęs su nukentėjusiuoju dėl automobilio grąžinimo, patvirtino, jog susitikimo metu nukentėjusiajam tik perdavė P. R. žodžius apie tariamą nukentėjusiojo skolą. Nuteistasis R. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad susitikus su P. R., šis pasakė, jog A. B. yra skolingas P. R. pažįstamiems baltarusiams, todėl P. R. nori perimti R. B. saugoti patikėtą automobilį. Tačiau apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. B. nurodė, jog P. R. jam nepaaiškino, kodėl siekė perimti A. B. automobilį (5 t., b. l. 196-199), tokius pačius parodymus R. B. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno (5 t., b. l. 192-194). Taigi, versiją, jog A. B. buvo skolingas P. R. draugams, R. B. iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Ši versija neatitinka ne tik paties R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, bet ją paneigė nukentėjusysis A. B., kategoriškai tvirtinęs, jog niekam nebuvo skolingas, ir P. R., nurodęs, jog versiją apie tariamą nukentėjusiojo skolą išgalvojo tik siekdamas, kad nereikėtų grąžinti automobilio A. B., o R. B. neva sakė siekiantis perimti A. B. automobilį būtent už paties R. B. skolą. Iš byloje nustatytų aplinkybių taip pat matyti, jog nukentėjusiajam A. B. apie tariamą šio skolą P. R. draugams buvo pasakyta jau po to, kai automobilis buvo perleistas P. R.. Todėl teisingais laikytini R. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, jog susitarimo perleisti automobilį metu ir perleidžiant automobilį R. B. neturėjo jokio pagrindo manyti, kad P. R. turi tikrą ar tariamą teisę perimti nukentėjusiojo A. B. automobilį. Be to, bylos duomenys nepatvirtina ir nuteistojo P. R. versijos apie neva R. B. skolą už sulaikytą kontrabandą, pats nuteistasis R. B. kategoriškai neigė buvęs skolingas P. R. giminaičiams Baltarusijoje, teigė, kad P. R. niekada jo nėra prašęs grąžinti skolos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, kad R. B. ir P. R. savavaldžiavo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, kadangi nuteistieji neturėjo tikros ar tariamos teisės, kurią būtų galėję įgyvendinti nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, ar būtų sąžiningai klydę dėl tokios teisės buvimo bei tai tiek P. R., tiek R. B. akivaizdžiai suprato.
9.4. Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas arba tam tikros turtinės teisės, kurių atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Turto iššvaistymo neatlygintinumas pasireiškia tuo, jog turtas iššvaistomas neatlyginant jo vertės arba ją atlyginant aiškiai neteisingai, dėl ko padaroma žalos turto savininkui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikaltimo sudėtis, kai iššvaistomas didelės vertės turtas. Jei turto iššvaistymas yra padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje, tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio atitinkamas dalis ir BK 184 straipsnį. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas.
9.5. Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių veikos aplinkybių. Nuteistųjų R. B., A. So., nukentėjusiojo A. B., liudytojo V. L. parodymais, rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog 2013 m. spalio 14 d. nukentėjusysis A. B. už 15 800 Eur įsigijo automobilį „Audi Q7“, kurį, norėdamas išvengti papildomų mokesčių įvežant automobilį į Baltarusiją, per tarpininką R. B. įregistravo A. So. vardu. Visgi ši aplinkybė neleidžia abejoti tuo, kad tikrasis automobilio savininkas buvo ne A. So., o būtent nukentėjusysis A. B., bei apie tai buvo žinoma tiek R. B., tiek P. R.. Nukentėjusysis A. B. nurodė, kad paliko automobilį „Audi Q7“ laikinai pasaugoti R. B., nes šis turėjo atlikti automobilio techninę apžiūrą, o po to automobilį atiduoti nukentėjusiajam. Nuteistasis R. B. šių aplinkybių neneigė ir nurodė, supratęs, jog automobilis jam buvo paliktas pasaugoti laikinai, kol bus atlikta automobilio techninė apžiūra ir į Lietuvą atvykęs nukentėjusysis automobilį pasiims. Tačiau byloje nustatyta, jog 2013 m. spalio 15 d. pagal sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį automobilis buvo perregistruotas A. Su. vardu. Kaip paaiškino R. B., dar 2013 m. spalio 14 d. su juo susisiekė P. R., kuris susitikimo metu pareikalavo nukentėjusiojo automobilį „Audi Q7“ perregistruoti P. R. surasto asmens vardu, išsigandęs dėl savo ir šeimos saugumo R. B. sutiko su tokiu P. R. reikalavimu. Nuteistasis P. R. neneigė, kad susirado R. B. ir liepė jam perleisti A. B. automobilį, perregistruojant automobilį per J. K. (J. K.) surasto A. Su. vardu.
9.6. Nuteistasis R. B. pripažino, kad neturėjo teisės perleisti nukentėjusiojo automobilio P. R., tai padarė be nukentėjusiojo A. B. leidimo. Tai, kad R. B. suprato savo veiksmų neteisėtumą, matyti ir iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotų 2013 m. spalio 15-17 d. P. R. ir R. B. tarpusavio telefoninių pokalbių Nr. 2463, 2498, 2512, 2585, 2586, 2587, 2618, 2624, 2647, 2668 (1 t., b. l. 76-145). Minėtų telefoninių pokalbių metu P. R. nurodo, ką R. B. reikės sakyti A. B., kai šis paskambins pranešti, jog atvyksta pasiimti automobilio, vėliau vykusių pokalbių metu R. B. perpasakoja P. R., ką sakė A. B. ir kitiems baltarusiams, o galiausiai prašo P. R. bendraujant su baltarusiais neišsiduoti, jog R. B. su P. R. yra suderinę savo veiksmus. Kryptingi R. B. veiksmai vykdant P. R. nurodymus neskambinti nukentėjusiajam ir nepranešti apie perregistruotą automobilį, vėliau pateikti nukentėjusiajam versiją, jog automobilis buvo pagrobtas, bei aktyviai derinant savo veiksmus su P. R., paneigia R. B. parodymus, kad jis automobilį perleido bijodamas P. R..
9.7. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad būtent P. R. inicijavo nusikalstamus veiksmus. P. R. neneigė, jog jis nurodė R. B. perleisti jam nukentėjusiojo automobilį, perrašant automobilį P. R. surasto asmens vardu. Kaip matyti iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotų P. R. telefoninių pokalbių (1 t., b. l. 76-145), P. R. dar tą pačią dieną, kai A. B. automobilis „Audi Q7“ buvo registruotas A. So. vardu, susisiekė su A. So., išsiaiškino, ar tikrai šio vardu yra registruotas automobilis „Audi Q7“, tos pačios dienos vakare susitarė susitikti tiek su A. So., tiek su R. B., susirado A. Su., kurio vardu buvo perregistruotas nukentėjusiojo automobilis, ir jau kitos dienos ryte kartu su R. B., A. So. ir A. Su. nuvyko perregistruoti automobilio, po ko automobilis ir automobilio dokumentai buvo perduoti P. R., vėliau P. R. nuolat kontroliavo R. B. ir A. So., jog šie su nukentėjusiuoju kalbėtų tik tai, kas buvo sutarta. Nors nepripažindamas savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo P. R. teigė, kad neketino automobilio negrąžinti A. B., tačiau užfiksuotų P. R. telefoninių pokalbių su A. K. (A. K.) matyti, kad P. R. aktyviai domėjosi, kiek nukentėjusiojo automobilis kainuoja Lietuvoje ir kiek tokie automobiliai kainuotų Baltarusijoje. Priešingai nei teigia nuteistasis, tokie P. R. veiksmai, ieškant galimybės automobilį parduoti kuo brangiau, to nesuderinus su A. B., kuris tvirtino automobilį pirkęs savo naudojimui, nors ir turint nukentėjusiojo kontaktinius duomenis, akivaizdžiai rodo, kad P. R. nukentėjusiojo automobiliu disponavo kaip savo, t. y. perimdamas iš R. B. automobilį siekė jį pasisavinti. Be to, nors ir fiktyvus, bet automobilio perregistravimas A. Su. vardu atėmė nukentėjusiajam galimybę disponuoti automobiliu.
9.8. Įvertinus nuteistųjų P. R. ir R. B. veiksmus, matyti, kad nuteistieji neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtumą, t. y. kad R. B. neturi teisės neatlygintinai perleisti P. R. nukentėjusiojo automobilio, o P. R. neturėjo pagrindo automobilį perimti, tačiau nepaisant to R. B. sąmoningai perleido automobilį P. R., o šis automobilį perėmė, t. y. abu nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, P. R. ir R. B. veikė pagal iš anksto aptartą nusikalstamų veiksmų planą, suprato dalyvaujantys bendroje nusikalstamoje veikoje ir siekė to paties nusikalstamo tikslo. R. B. kaip bendrininko veiksmai kvalifikuotini kaip vykdytojo, tuo tarpu P. R. veiksmai kvalifikuotini kaip organizatoriaus. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog organizatorius gali būti tik organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytose nusikalstamose veikose. BK 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Taigi, baudžiamajame įstatyme organizatoriaus vaidmuo nesiejamas išimtinai vien tik su organizuota grupe ar nusikalstamo susivienijimu. Pagal straipsnio konstrukciją organizatoriumi pripažįstamas ir toks asmuo, kuris parengė nusikalstamą veiką ar jai vadovavo. Nagrinėjamoje byloje P. R. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos organizatoriaus požymį, kadangi būtent P. R. vadovavo nusikaltimo pasiruošimui, palenkė ir į nusikaltimą įtraukė kitus asmenis, paruošė veiksmų planą, kurio turėjo laikytis kiti nuteistieji. Pažymėtina, kad P. R. analogiškai nepagrįstai buvo pripažintas vykdytoju dėl dokumentų klastojimo, nors pats jokių veiksmų, atitinkančių BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius neatliko, o tik davė nurodymus A. So. ir A. Su..
10. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, perkvalifikuojant R. B. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 1 dalies į BK 184 straipsnio 2 dalį, P. R. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį bei iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, pripažįstant nustatyta, kad:
10.1. R. B. iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, o būtent:
turėdamas savo žinioje nukentėjusiojo A. B. laikinam saugojimui jam patikėtą didelės vertės turtą – automobilį „Audi Q7“, valst. Nr (duomenys neskelbtini) priklausantį A. B., bei žodinį nukentėjusiojo pavedimą atlikti šio automobilio techninę apžiūrą (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), po ko privalėdamas šią transporto priemonę grąžinti nukentėjusiajam, 2013 m. spalio 14 d., apie 20.20 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijos parke, esančiame (duomenys neskelbtini), susitarė su P. R., kad jis kitą dieną, po to, kai P. R. suorganizuos minėto automobilio perregistravimą kito asmens vardu, neteisėtai, be nukentėjusiojo sutikimo ir pastarajam apie tai nežinant, neatlygintinai perduos P. R. nukentėjusiajam priklausantį automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 15 800 Eur vertės. Po ko 2013 m. spalio 15 d. R. B. kartu su P. R. bei A. So. ir A. Su. apie 8.00 val. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur P. R. nurodymu, siekiant perregistruoti automobilį kito asmens vardu, A So. ir A. Su. pagamino netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį bei pateikė ją VĮ ,,Regitra“ darbuotojui, kad šios sutarties pagrindu parengtų 2013 m. spalio 15 d. prašymus dėl transporto priemonės registracijos Nr. 9986972, kurių pagrindu automobilis buvo įregistruotas A. Su. vardu. Po ko R. B., neturėdamas nukentėjusiojo sutikimo ar pavedimo atlikti šiuos veiksmus, neteisėtai bei neatlygintinai perdavė minėtą transporto priemonę valdyti ir naudotis P. R., taip iššvaistydamas jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiajam A. B. priklausantį 15 800 Eur vertės automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
10.2. P. R. suorganizavo didelės vertės svetimo turto iššvaistymą bei, veikdamas bendrininkų grupėje, suorganizavo netikro dokumento pagaminimą bei panaudojimą, o būtent:
žinodamas, kad R. B. turi savo žinioje nukentėjusiojo A. B. laikinam saugojimui patikėtą didelės vertės turtą – automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. B. bei nukentėjusysis yra žodžiu pavedęs atlikti šio automobilio techninę apžiūrą (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros stotyje, esančioje (duomenys neskelbtini), po ko pastarasis privalo šią transporto priemonę grąžinti nukentėjusiajam, P. R. 2013 m. spalio 14 d., apie 20.20 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijos parke, esančiame (duomenys neskelbtini), susitarė su R. B., kad šis kitą dieną, po to, kai P. R. suorganizuos minėto automobilio perregistravimą kito asmens vardu, neteisėtai, be nukentėjusiojo sutikimo ir pastarajam apie tai nežinant, neatlygintinai, perduos P. R. nukentėjusiajam priklausantį automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 15 800 Eur vertės. 2013 m. spalio 15 d. P. R. kartu su R. B. bei A. So. ir A. Su. apie 8.00 val. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur P. R. nurodymu, siekiant perregistruoti automobilį kito asmens vardu, A. So. ir A. Su. pagaminus netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį bei pateikus ją VĮ ,,Regitra“ darbuotojui, kad šios sutarties pagrindu parengtų 2013 m. spalio 15 d. prašymus dėl transporto priemonės registracijos Nr. 9986972, kurių pagrindu automobilis buvo įregistruotas A. Su. vardu, P. R. be nukentėjusiojo žinios, neteisėtai bei neatlygintinai iš R. B. perėmė šią transporto priemonę valdyti ir naudotis, taip organizavo R. B. patikėto didelės vertės svetimo turto – nukentėjusiajam A. B. priklausančio 15 800 Eur vertės automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iššvaistymą.
Be to, P. R., veikdamas bendrininkų grupe su A. So. ir A. Su., siekdamas iš R. B. neteisėtai bei neatlygintinai įgyti valdyti ir naudotis R. B. žinioje esantį pastarajam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 15 800 Eur vertės, priklausantį A. B., bei perregistruoti minėtą transporto priemonę kito asmens vardu, 2013 m. spalio 14 d., apie 22-23 val., (duomenys neskelbtini) mieste susitarė su A. So., kurio vardu nukentėjusysis buvo įregistravęs transporto priemonę, ir A. Su. pasirašyti būtinus dokumentus minėto automobilio perregistravimui. Po ko 2013 m. spalio 15 d., apie 8.00 val., P. R. bei jo nurodymu R. B., A. So. ir A. Su. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur, vykdant P. R. nurodymą, A. Su. ir A. So., žinodami, kad ši transporto priemonė realiai priklauso nukentėjusiajam A. B., A. So. automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. Su. neparduoda bei sutartyje nurodytos pinigų sumos pastarasis šiam nesumoka, A. Su. šia transporto priemone nesinaudos, o pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta tik tam, kad būtų galima šią transporto priemonę įregistruoti pastarojo vardu, pagamino netikrą dokumentą – 2013 m. spalio 15 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. A. So. į transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties blanką įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis už 55 000 Lt (15 929,10 Eur) parduoda, o A. Su. perka automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė eilutėje pardavėjas savo vardu ir pavarde, taip patvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis už 55 000 Lt (15 929,10 Eur) automobilį pardavė A. Su., po ko perdavė šį netikrą dokumentą pasirašyti A. Su. kaip pirkėjui. Vykdydami P. R. nurodymus ir tęsdami nusikalstamą veiką, A. So. kartu su A. Su. šį netikrą dokumentą panaudojo pateikdami VĮ ,,Regitra“ Vilniaus filialo darbuotojui, kad šios sutarties pagrindu parengtų 2013 m. spalio 15 d. prašymus Nr. 9986972 jų abiejų vardu dėl transporto priemonės registracijos, dėl ko automobilis „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 15 800 Eur, neteisėtai buvo perregistruotas A. Su. vardu, taip P. R. organizavo netikro dokumento – transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagaminimą ir panaudojimą, dėl ko nukentėjusiajam A. B. buvo padaryta didelė turtinė žala.
11. Taip pat apeliaciniame skunde prašoma P. R. paskirti griežtesnę bausmę, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos perkvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde neprašoma griežtinti bausmės P. R. už nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, ir R. B. už nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, todėl nepaisant nusikalstamų veikų perkvalifikavimo, nesant prašymo bloginti nuteistųjų teisinę padėtį, teisėjų kolegija nesprendžia dėl naujų bausmių paskyrimo nuteistiesiems už minėtus nusikaltimus.
11.1. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).
11.2. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta išimtinai vien tik laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė.
11.3. P. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors skundžiamame nuosprendyje konstatuota P. R. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarę bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau perkvalifikavus nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį P. R. pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padaryto ne bendrininkų grupe. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, panaikinant kaltu dėl turto iššvaistymo pripažintam P. R., o kartu ir R. B., atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe.
11.4. P. R. pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, P. R. pripažintas šių nusikaltimų organizatoriumi. P. R. nusikalto būdamas teistas, nusikaltimai padaryti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Pagal baudžiamosios bylos duomenis, P. R. yra sukūręs šeimą, dirba įmonės direktoriumi, charakterizuojamas teigiamai.
11.5. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuojama, kad nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl P. R. nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, P. R. skirtina nežymiai už BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį mažesnė trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri atitinka padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą. Už BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu bendrintina su už BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį paskirta bausme, subendrintą bausmę paskiriant trejus metus laisvės atėmimo (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas). Už atskiras nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, bendrintina su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo aštuoniems mėnesiams bausme ir 80 MGL dydžio bauda, paskiriant P. R. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams ir 80 MGL dydžio baudą.
11.6. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 5 d. galiojusi BK 75 straipsnio redakcija numatė, kad teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šis tarpinis baudžiamasis įstatymas, kaip švelninantis kaltininko teisinę padėtį, taikytinas nagrinėjamoje byloje vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
11.7. P. R. atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytus formaliuosius kriterijus bausmės vykdymui atidėti – nėra nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų.
11.8. Atidedant bausmės vykdymą taip pat turi būti įvertinta ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant šį klausimą vadovaujamasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais, turi būti įvertintos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius.
11.9. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl pakartotinio bausmės vykdymo atidėjimo galimybės yra pasisakęs, jog nors baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Kita vertus, siekiant pakartotinai taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą nėra reikalaujama nustatyti kažkokių išskirtinių aplinkybių, kiekvienu atveju turi būti vertinama aplinkybių, susijusių tiek su nusikalstamos veikos, tiek su kaltininko asmenybės pavojingumu, visuma, kurios įvertinimas leistų teigti, kad nepaisant pakartotinai padarytų nusikalstamų veikų, kaltininkas kritiškai vertina savo nusikalstamą elgesį, pakeitė savo ankstesnes antivisuomenines nuostatas ir yra pasirengęs resocializacijai be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir kad tokiu būdu bus pasiekti visi bausmei keliami tikslai. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, net ir sprendžiant dėl pakartotino laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, vertinamos visos su nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą apibūdinančios aplinkybės, net jei jos, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, yra gyvenimiškai įprastos.
11.10. Nors P. R. nuteistas už du tyčinius baigtus nusikaltimus, nusikaltimai padaryti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, P. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, dėl dokumentų klastojimo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, P. R. pripažintas šių nusikaltimų organizatoriumi, tačiau padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą mažina tai, kad pasisavintas automobilis buvo surastas ir grąžintas nukentėjusiajam, nuo nusikaltimų padarymo yra praėję daugiau nei ketveri metai, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie P. R. padarytus naujus nusikaltimus per šį laikotarpį, P. R. yra sukūręs šeimą, dirba, charakterizuojamas teigiamai, kas mažina nuteistojo asmenybės pavojingumą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, dėl to P. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas. Šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes, realus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas iš esmės patenkintų tik vieną iš bausmei keliamų tikslų – nubaudimą, kas yra nesuderinama su teisingumo principo įgyvendinimu.
Dėl nuteistojo A. So. apeliacinio skundo
12. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad vykdydamas P. R. nurodymus kartu su A. Su. 2013 m. spalio 15 d. pagamino netikrą dokumentą – automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nors žinojo, kad A. So. automobilis realiai nepriklauso, jis automobilio realiai neparduoda, o A. Su. automobilio realiai neperka, automobiliu nesinaudos, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos pinigų sumos A. So. nesumoka, nuteisto A. So. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, kad teismo išvados yra pagrįstos prielaidomis, kadangi pagal byloje surinktus ir ištirtus įrodymus negalima daryti neginčijamų išvadų dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis, šioje bylos dalyje apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, A. So. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos objektyviu įrodymų visumos įvertinimu, o ne prielaidomis. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.
14. Nors nuteistasis A. So. savo kaltės nepripažino, tačiau objektyvieji ir subjektyvieji nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje, požymiai yra neginčijamai įrodyti.
14.1. Pagal BK 300 straipsnį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Atitinkamai suklastotais ar netikrais dokumentais turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami paliudyti melagingą faktą. BK 300 straipsnyje numatytos veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Netikro dokumento pagaminimas – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. BK 300 straipsnio 3 dalyje be kitų nusikaltimą kvalifikuojančių požymių yra numatytas padarytos didelės žalos požymis. Aptariamas nusikaltimas padaromas tyčia.
14.2. Nuteistasis A. So. iš esmės neneigė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės aplinkybių, t. y. kad R. B. jam pasiūlė jo vardu užregistruoti nukentėjusiojo A. B. automobilį tam, kad vėliau šį automobilį pervarytų į Baltarusiją ir ten perregistruotų išvengiant papildomų mokesčių, su pasiūlymu A. So. sutiko ir tuo tikslu 2013 m. spalio 13 d. A. So. kartu su R. B. ir A. B. užregistravo automobilį „Audi Q7“ A. So. vardu. A. So. teigia, kad dar tos pačios dienos vakare su juo susisiekė R. B. ir pasakė, kad jis neatitinka teisės aktų reikalavimų automobiliui į Baltarusiją pervaryti išvengiant mokesčių, todėl automobilį reikia perregistruoti kito asmens vardu, todėl 2013 m. spalio 14 d. A. So., R. B., P. R. ir A. Su. nuvyko perregistruoti automobilio A. Su. vardu, pasirašant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį A. So. iš tikrųjų automobilio A. Su. nepardavė, iš jo pinigų negavo. A. So. tvirtina, kad jam nekilo jokių abejonių dėl automobilio perregistravimo teisėtumo, jis nežinojo, kad tokiu būdu siekiama automobilio nebegrąžinti A. B., tačiau tokie A. So. parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti gynybine versija siekiant išvengti atsakomybės. Nors tiek P. R., tiek R. B. parodė, kad A. So. tikrųjų automobilio perregistravimo aplinkybių nenurodė, o tik paaiškino A. So., jog šis negalės gauti automobilio pervarymui į Baltarusiją reikalingo statuso, bet šiuos nuteistųjų parodymus paneigia elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotų P. R. ir A. So. telefoninių pokalbių visumos analizė. Kaip matyti iš užfiksuotų telefoninių pokalbių, 2013 m. spalio 14 d. 19.27 ir 19.33 val. telefoninių pokalbių Nr. 2257, 2262 P. R. su A. So. susiekė anksčiau nei su R. B. bei susitarė susitikti. Tos pačios dienos 22.46 val. telefoninio pokalbio Nr. 2315 metu A. So. nurodo P. R. kalbėjęs su R. B., kuris sakė, jog čia vyksta negeri dalykai, A. So. sako norintis gyventi ramiai, 23.10 val. telefoninio pokalbio Nr. 2318 metu A. So., susisiekęs su P. R., šio prašo susitikti dar iki automobilio perregistravimo, nes nori pakalbėti nedalyvaujant R. B.. Jau po nukentėjusiojo automobilio perregistravimo užfiksuotame 2013 m. spalio 17 d. 09.41 val. telefoniniame pokalbyje Nr. 2591 P. R. priekaištauja A. So., jog šis elgiasi ne taip, kaip jam buvo nurodyta, nes atskleidė nukentėjusiajam A. Su. duomenis, pokalbio metu P. R. nurodo, jog A. So. buvo pasakęs kaip elgtis, t. y. „nieko nežinai, nieko nematei, atvažiavo, pasakė perrašyt, tu perrašei“, taip pat P. R. teigia, jog jie „vaidina spektaklį“, „stengiasi, kad baltarusiai patikėtų“. Iš aptartų telefoninių pokalbių nekyla abejonių, jog A. So. žinojo, jog tikroji automobilio perregistravimo priežastis yra ne reikalavimų, siekiant į Baltarusiją pervaryti automobilį išvengiant mokesčių, neatitikimas, kartu A. So. suprato, jog automobilis yra perregistruojamas su nukentėjusiuoju nesusijusiam asmeniui, o iš tikrųjų pereis P. R. žinion, dėl ko nukentėjusysis praras galimybę disponuoti automobiliu.
14.3. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nors 2013 m. spalio 15 d. pasirašyta automobilio „Audi Q7“ pirkimo-pardavimo sutartis buvo fiktyvi, t. y. nei A. So. iš tikrųjų pardavė automobilį, nei A. Su. automobilį pirko, bet negalima sutikti su apeliantu, jog 2013 m. spalio 14 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas nesukėlė teisiškai reikšmingų padarinių, kadangi minėta sutartis buvo sudaryta be tikrojo automobilio savininko valios, po sutarties sudarymo nukentėjusysis neteko galimybių disponuoti automobiliu, nes automobilis perėjo P. R., kurio nukentėjusysis nepažinojo ir negalėjo įtakoti jo veiksmų, žinion. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į automobilio pirkimo-pardavimo sutartį nulėmė pakankamai reikšmingų teisinių padarinių atsiradimą, dėl ko veika pagal savo pavojingumą užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kaip jau buvo minėta, A. So. suprato savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad dėl tikrovės neatitinkančius duomenų įtvirtinimo pirkimo-pardavimo sutartyje nukentėjusysis praras galimybę disponuoti automobiliu ir sąmoningai tokius veiksmus atliko, kartu suprato, jog dėl to nukentėjusiajam bus padaryta didelė žala, bei sąmoningai šiems padariniams leido atsirasti.
14.4. Nuteistasis A. So. apeliaciniame skunde nepagrįstai lygina 2013 m. spalio 13 d. ir 2013 m. spalio 14 d. automobilio „Audi Q7“ pirkimo-pardavimo sutarčių registravimus ne tikrojo automobilio savininko vardu. Nors 2013 m. spalio 13 d. automobilis „Audi Q7“, iš tikrųjų priklausęs nukentėjusiajam A. B., buvo registruotas A. So. vardu, tačiau tokia automobilio registracija, priešingai nei 2013 m. spalio 14 d., atitiko nukentėjusiojo interesus, tiek su A. So., tiek su R. B. nukentėjusysis buvo susitaręs po kelių dienų automobilį atsiimti, todėl automobilio registracija A. So. vardu, vertinant iš nukentėjusiojo pusės, tebuvo formalumas, tuo tarpu automobilį perregistravus 2013 m. spalio 14 d., nukentėjusysis nebeteko galimybės realiai disponuoti automobiliu, nes automobilis perėjo jam nepažįstamiems asmenims, kurių veiksmų jis negalėjo įtakoti.
Dėl proceso išlaidų
15. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų P. R., R. B., A. So., A. Su. buvo priteista 800 Eur nukentėjusiajam A. B. atlyginti patirtoms išlaidos advokato paslaugoms apmokėti. Tačiau proceso išlaidos, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš kaltininkų priteisiamos dalimis, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu, priteisiant nukentėjusiajam A. B. iš nuteistųjų P. R., R. B., A. So., A. Su. po 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti.
P. R. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę - 3 (trejus) metus laisvės atėmimo.
P. R. nusikalstamą veiką iš BK 300 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, paliekant jam paskirtą 2 ( dviejų ) metų laisvės atėmimo bausmę.
Panaikinti P. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 184 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį paskirta bausme ir P. R. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, P. R. paskirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei P. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 80 MGL (3 012,80 Eur) dydžio baudą. Į bausmę įskaityti ankstesniu nuosprendžiu atliktą bausmę.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi, P. R. paskirtos 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu ir apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą prižiūrinčią instituciją.
R. B. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 184 straipsnio 2 dalį, paliekant jam paskirtą 1 ( vienerių ) metų ir 6 ( šešių ) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas buvo atidėtas 2 ( dvejiems ) metams, įpareigojant be priežiūrą vykdančios institucijos neišvykti iš gyvenamosios vietos.
Panaikinti R. B. dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Priteisti nukentėjusiajam A. B. iš P. R., R. B., A. So., A. Su. po 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.
Nuteistojo A. So. apeliacinį skundą atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.