Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. (Š.) ir A. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio (patikslinto 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi), kuriuo:

A. R. (Š.) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 60 MGL dydžio (3 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. R. (Š.) paskirta 40 MGL dydžio (2000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. R. (Š.) paskirtą bausmę įskaityta laikiname sulaikyme išbūta viena diena, ją prilyginant 6 MGL dydžio (300 Eur) baudai.

A. R. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. R. paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu A. R. paskirtos ir neatliktos 6 (šešių) mėnesių 6 (šešių) dienų laisvės atėmimo bausmės dalies pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams 6 (šešioms) dienoms.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistajai A. R. (Š.) paskirtos baudos sumokėjimo termino

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudos bausmė vykdoma savanoriškai arba priverstinai. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosprendį priėmęs teismas išaiškina nuteistajam pareigą sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad bauda savanoriškai sumokama per du mėnesius, jeigu teismas nenustato kito termino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjami atveju, priešingai nei teigia A. R. (Š.), pirmosios instancijos teismas nenustatė termino baudai savanoriškai sumokėti. Skundžiamame nuosprendyje nuteistajai A. R. (Š.) tik išaiškinta minėta įstatyme nustatyta pareiga baudą sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas net nesprendė kito savanoriško baudos sumokėjimo termino nustatymo klausimo. Pažymėtina, kad teisės aktai ir neįpareigoja teismo pasisakyti, ar BVK 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas savanoriško baudos sumokėjimo terminas konkrečiu atveju yra pakankamas. Teismas šį klausimą gali išspręsti savo iniciatyva arba prašant byloje dalyvaujantiems asmenims. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokurorei baigiamųjų kalbų metu paprašius skirti A. R. (Š.) baudą, ši nurodė, jog neprieštarauja, o apie savo realias galimybes sumokėti baudą, kurios akcentuojamos apeliaciniame skunde, nuteistoji net neužsiminė (2 t., b. l. 103). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nustatyti kitą terminą yra teismo teisė, o ne pareiga. Kita vertus, atsižvelgiant į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad jai baudos sumokėjimo terminas iš tiesų yra svarbus, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako.

Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad dviejų mėnesių terminas yra neadekvatus jos turtinei padėčiai, nes ji tik neseniai pradėjo dirbti, dirba pusę etato ir per tokį laiką negali sumokėti paskirtos baudos. Tačiau, kaip teisingai apeliacinės instancijos teismo posėdyje pažymėjo prokurorė, apeliantė iš tikrųjų turi gerokai ilgesnį terminą sumokėti jai paskirtą baudą. Turint omeny tai, kad skundžiamas nuosprendis įsiteisėja tik apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dieną (nuo kurios ir skaičiuojamas minėtas dviejų mėnesių terminas), nuteistoji nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos – 2025 m. rugpjūčio 12 d. (šią dieną ji sužinojo apie paskirtą baudą) realiai turi beveik šešis mėnesius baudai savanoriškai sumokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas yra pakankamas dirbančiam asmeniui sumokėti 1700 Eur baudą. Pažymėtina ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui A. R. (Š.) nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos sunkią turtinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nustatyti ilgesnį, nei įstatyme nurodytas dviejų mėnesių, savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

Pažymėtina ir tai, kad šios aplinkybės (t. y. kito termino nenustatymas) neužkerta kelio nuteistajai BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka, nepasibaigus dviejų mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminui, kreiptis į pirmosios instancijos teismą ir, pateikus jos sunkią materialinę padėtį patvirtinančius dokumentus, prašyti nustatyti ilgesnį terminą.

Dėl nuteistajam A. R. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. R. tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. Lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis visiškai pripažino kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailėjosi. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad, Sodros duomenimis, A. R. nedirba nuo 2007 m., sistemingai ir šiurkščiai pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, yra teistas net aštuoniolika kartų. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad galiojančių teistumų dėl nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, A. R. neturi, ši aplinkybė nebuvo pripažinta kaip jo atsakomybę sunkinančia. Apelianto teigimu, jis pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs duomenys, patvirtinančius, kad jis dirbo, tačiau teismas į juos neatsižvelgė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, konstatuodamas, kad A. R. nedirba nuo 2007 m., rėmėsi 2025 m. balandžio 18 d. duomenų apie asmenį Sodros DB išrašu, kuriame iš tiesų nurodyta, jog paskutinėje darbovietėje nuteistasis dirbo iki 2007 m. kovo 31 d. (2 t., b. l. 32). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Marijampolės kalėjimo į bylą buvo pateikti A. R. anketiniai duomenys, iš kurių matyti, kad jis iki suėmimo buvo tik registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 86). Kitų duomenų apie nuteistojo įsidarbinimą byloje nėra, todėl minėti apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei dėl to skirti jam švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė, nes pripažino ją A. R. atsakomybę lengvinančia. Tačiau tai savaime nereiškia, kad griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis parinkta nepagrįstai. Minėta, kad A. R. yra teistas net aštuoniolika kartų, jam ne kartą buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, tačiau jos nebuvo veiksmingos ir neturėjo teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui – jis ir toliau yra linkęs nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir daryti naujas nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad nuolatinis nusikalstamų veikų darymas, nereaguojant į jam skiriamas ir griežtesnes bausmes, yra sąmoningai pasirinktas nuteistojo gyvenimo būdas, todėl skirti švelnesnę bausmę už naują nusikaltimą nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai. Atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas nėra per griežta, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam paskiriant švelnesnę bausmės rūšį.

Dėl bausmės dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatytas laisvės atėmimo dydis – 6 (šeši) mėnesiai taip pat yra teisingas, jis tik nežymiai viršija minimalų šios bausmės rūšies dydį. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu A. R. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, t. y. 6 (šešiais) mėnesiais 6 (šešiomis) dienomis laisvės atėmimo. Prie šios neatliktos bausmės dalies pridėta tik 3 (trijų) mėnesių naujai paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis. Sutiktina su prokurore, kad nuteistajam ir taip yra pridėta mažiausia galima laisvės atėmimo bausmės dalis, kurią mažinti šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi pagal BK 64 straipsnio 3 dalį pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, t. y. 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo.

Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (A. R. neigiamai charakterizuojančius duomenis, teistumus, ankstesnių bausmių neefektyvumą ir kt.), konstatuoja, kad nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam, kuris sistemingai daro nusikalstamas veikas, paskiriant dar švelnesnę bausmę.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymų matyti, kad iš nuteistosios A. R. (Š.) valstybės naudai prašoma išieškoti 141,67 Eur, o iš nuteistojo A. R. – 166,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktais, šioje byloje gynėjų dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistųjų A. R. (Š.) bei A. R. gynėjais paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinkti advokatai.

Nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į tai, kad nuteistoji A. R. (Š.) dirbti pradėjo tik po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, jos turtinė padėtis nėra žinoma, o paskirta piniginė bausmė jau savaime sudaro jai didelę finansinę naštą. Papildomai iš jos išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas nebūtų proporcinga jos realioms finansinėms galimybėms ir neatitiktų teisingumo principo, juo labiau, kad advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo būtinas ir nuteistoji negalėjo šių išlaidų atsisakyti ar išvengti.

A. R. nagrinėjamu atveju bylos teisminio nagrinėjimo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pagal kitą nuosprendį. Skundžiamu nuosprendžiu jam taip pat paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurią jis turi atlikti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų A. R. (Š.) ir A. R. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistųjų A. R. (Š.) ir A. R. apeliacinius skundus.

Neišieškoti iš nuteistųjų A. R. (Š.) ir A. R. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjų dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.