- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-06
- Bylos Nr.
- eI2-4641-860/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02718-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Fausta Vitkienė
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. I.-Pečiulei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal S. (S.) A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir termino pratęsimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas S. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 10K-24332 „Dėl termino užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje pratęsimo“ (toliau – Raštas); 2) pratęsti S. A. terminą būti Lietuvos Respublikoje iki tol, kol bus išspręstas tarp jo ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kilęs darbo ginčas teisme įsiteisėjusiu sprendimu; 3) priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas Raštu atsisakė patenkinti prašymą pratęsti pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje terminą iki tol, kol bus išspręstas tarp pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilęs darbo ginčas. Raštas iš esmės motyvuojamas tuo, kad Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nėra nustatyta išimčių, dėl kurių, nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) panaikinimo pagrindų, leidimas laikinai gyventi galėtų būti nepanaikintas. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, nes jis su darbdaviu sudarė darbo sutartį ir atvyko į Lietuvos Respubliką dirbti kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 4 d. gavo iš darbdavio elektroninį laišką, kuriame nurodoma, jog darbdavys su juo nuo 2021 m. gegužės 7 d. nutraukia darbo sutartį. Pareiškėjas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, ši atmetė jo prašymą. Nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti jį į darbą. Taigi, šiuo metu teisme sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo atleidimo teisėtumo ir grąžinimo į darbą. Pažymi, kad, teismui sprendimu patenkinus ieškinio reikalavimą grąžinti į darbą ir sprendimui įsiteisėjus, bet atsakovei iki tol priėmus sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, šis sprendimas praktiškai negalės būti įgyvendintas, nes pareiškėjas, neturėdamas leidimo, negalės būti darbo vietoje ir atlikti darbo funkcijų. Todėl atsakovė, savo Raštu atsisakiusi pratęsti terminą pareiškėjui būti Lietuvoje iki tol, kol bus išspręstas ginčas su darbdaviu, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsnių nuostatas. Bendrosios kompetencijos teismui patenkinus pareiškėjo ieškinį grąžinti jį į darbą, jo vykdymas užtruktų nuo 1 iki 2 mėnesių (tiek laiko gali praeiti nuo prašymo išduoti leidimą iki sprendimo priėmimo). Tokia situacija, kuri susidarė dėl Rašto, nesuderinama su EŽTK 6 ir 13 straipsnių reikalavimu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą be nepagrįsto delsimo. Pareiškėjas, įsidarbindamas pas darbdavį bei siekdamas pripažinti atleidimą neteisėtu ir grįžti į darbą, naudojasi teise pasirinkti ir dirbti pageidaujamą darbą, tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje. Taigi jis turi pagrįstą teisėtą lūkestį, kad valstybė vykdys savo konstitucinę pareigą sudaryti galimybes šią teisę įgyvendinti ir apsaugos jos realų įgyvendinimą. Nepratęsus termino būti Lietuvoje, susiklostys ydinga situacija, kurioje pareiškėjo teisė į pasirinktą darbą ir teisėti lūkesčiai į šios teisės apsaugą būtų apriboti ne tik be pagrindo, bet ir taptų realiai neįgyvendinami, nes, patenkinus reikalavimą grąžinti į darbą, jis negalėtų gyventi Lietuvos Respublikoje ir dirbti pas darbdavį. Taip pat nurodo, kad atsakovas priėmė formalų ir biurokratišką sprendimą. Viešojo administravimo subjektas, priimdamas individualų administracinį aktą, turi užtikrinti jo atitiktį bendriesiems teisės principams. Atsakovas negalėjo formaliai remtis tik tuo, kad Įstatymo 50 straipsnis nenustato galimybės pratęsti pareiškėjo buvimo Lietuvoje termino galimybės. Sprendimu turėjo būti pratęstas pareiškėjo terminas būti Lietuvoje iki tol, kol bus išspręstas darbo ginčas įsiteisėjusiu sprendimu, nes tik toks sprendimas atitiktų protingumo ir teisingumo principus. Atsakovui adresuotame prašyme pratęsti terminą pareiškėjui būti Lietuvoje buvo išsamiai išdėstyti argumentai, kodėl termino nepratęsimas, nors jis nenustatytas Įstatyme, pažeidžia teisę dirbti pasirinktą darbą, teisėtus lūkesčius, teisingumo ir protingumo principus. Atsakovas Rašte nenurodė jokių motyvų ar argumentų, kuriais prašymo motyvai būtų paneigti ar būtų kaip nors pagrįsta, kodėl prašymo motyvai nebuvo pakankami prašymui tenkinti. Todėl Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), nes laikytinas nemotyvuotu, todėl turi būti panaikintas. Susidariusią teisės spragą teismas turėtų spręsti vadovaudamasis bendraisiais teisės principais, taip pat aukštesnės galios teisės aktais. Įstatymo 50 straipsnis ar kitos Įstatymo nuostatos nenustato galimybės pratęsti termino gyventi Lietuvoje užsieniečiui, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojui, jei jis inicijuoja ginčą su darbdaviu dėl jo atleidimo teisėtumo. Tačiau ši teisės spraga turi būti užpildoma pratęsiant pareiškėjo leidimo laikinai gyventi terminą iki kol įsiteisėjusiu sprendimu bus išspręstas ginčas su darbdaviu.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2021 m. vasario 4 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. vasario 4 d. Pareiškėjo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. gegužės 10 d. per MIGRIS pateikė pranešimą, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo 2021 m. gegužės 7 d. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2021 m. liepos 16 d. pateikė prašymą pratęsti buvimo Lietuvos Respublikoje terminą iki tol, kol bus išspręstas tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilęs darbo ginčas. Prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad iš darbo buvo atleistas neteisėtai, todėl kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su reikalavimu pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į darbą. Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir Raštu informavo, kad Įstatyme nėra nustatyta išimčių, dėl kurių, nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, leidimas laikinai gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šiuo metu pareiškėjas turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, taigi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas, o sprendžiant klausimą dėl jo turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, bus įvertintos ir pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės. Jeigu panaikinus leidimą laikinai gyventi užsienietis laimėtų darbo ginčą ir būtų grąžintas į darbą, jis galėtų kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalyje nustatyta galimybė pakeisti darbdavį, o pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį, užsienietis turi pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Pažymi, kad atsiliepimo į skundą surašymo metu Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui panaikinimo ir pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi tebėra galiojantis. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu būtų patenkintas jo ieškinio reikalavimas grąžinti į darbą, tačiau leidimas laikinai gyventi būtų panaikintas, šis sprendimas negalėtų būti įgyvendintas, nes pareiškėjas negalėtų būti darbo vietoje ir atlikti darbo funkcijų. Tačiau Migracijos departamentas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Nurodo, kad pareiškėjo situacija yra visiškai hipotetinė – teismas nėra priėmęs palankaus sprendimo darbo byloje ir neaišku, ar pageidaujamas sprendimas apskritai bus priimtas. Taip pat Migracijos departamentas dar nėra išsprendęs pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimo (šis klausimas nėra sprendžiamas ginčijamu raštu) ir, kaip pareiškėjas buvo informuotas, kai Migracijos departamentas spręs pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą, į jo prašyme išdėstytas aplinkybes bus atsižvelgta. Kita vertus, Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi pagrindai yra imperatyvūs ir nustatęs bent vieną iš jų Migracijos departamentas privalo panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjo reikalavimas, kad Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, netaikytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatos ar ją taikytų kitaip, nei Įstatyme nustatyta, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl ginčijamo rašto priėmimo susidariusi situacija yra nesuderinama su EŽTK įtvirtintais reikalavimais užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą be nepagrįsto delsimo. Jeigu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi būtų panaikintas, o teismas nuspręstų grąžinti jį į darbą, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo skubos tvarka (pagal Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktį bei 34 straipsnio 1 dalį sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi skubos tvarka turėtų būti priimamas per 1 mėnesį). Pažymi, jog, priešingai, negu tvirtina pareiškėjas, ginčijamu raštu jokiu būdu nėra pažeidžiama pareiškėjo teisė laisvai pasirinkti darbą. Pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę pakeisti darbdavį. Siekdamas dirbti ir išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, galėjo ieškoti kito darbo pagal turimą kvalifikaciją bei kitus pageidavimus, tačiau šiuo atveju nėra duomenų, ar pareiškėjas pats siekė savo teisėmis pasinaudoti. Migracijos departamentas, laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, ne tik atsakė į pareiškėjo prašyme keliamus reikalavimus, bet ir informavo apie turimas teises ir pareigas, o vien tai, kad ginčijamas raštas neatitinka subjektyvių jo lūkesčių, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šis Raštas yra formalus ir biurokratiškas, kaip kad teigia pareiškėjas. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamas raštas neatitinka VAĮ reikalavimų ir yra nemotyvuotas. Taip pat nesutinka su pareiškėju, kad yra atsiradusi teisės spraga, nes Įstatymo nuostatos nenustato galimybės pratęsti termino gyventi Lietuvoje užsieniečiui, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojui, jei jis inicijuoja ginčą su darbdaviu dėl jo atleidimo teisėtumo.
3. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą palaikė.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. rugpjūčio 11 d. Rašto, kuriuo nepatenkintas pareiškėjo S. A. prašymas pratęsti terminą jam būti Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ padalinio vadovu, pagal Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2021 m. vasario 4 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. vasario 4 d.
6. Pareiškėjo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. gegužės 10 d. per MIGRIS pateikė atsakovui Migracijos departamentui pranešimą, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta nuo 2021 m. gegužės 7 d.
7. Bylos duomenys taip pat tvirtina, kad pareiškėjas S. A., nesutikdamas su atleidimu iš darbo, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Pastaroji 2021 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. DGKS – 2875 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas su ieškiniu 2021 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, teismas šiuo metu dar nėra priėmęs sprendimo dėl darbo ginčo (civilinės bylos Nr. e2-28559-1099/2021).
8. Pareiškėjas 2021 m. liepos 16 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu „Dėl termino užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje pratęsimo“. Buvo prašoma pratęsti pareiškėjui terminą būti Lietuvos Respublikoje iki tol, kol bus išspręstas tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilęs darbo ginčas Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje arba teisme įsiteisėjusiu sprendimu.
Migracijos departamentas Raštu pateikė pareiškėjui atsakymą „Dėl termino užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje pratęsimo“. Rašte nurodė, kad apgailestauja, tačiau Įstatyme nėra nustatyta išimčių, dėl kurių, nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų, leidimas laikinai gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šiuo metu pareiškėjas turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, taigi jo gyvenimas Lietuvoje yra teisėtas. Sprendžiant klausimą dėl turimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, bus įvertintos ir pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės. Jeigu panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas laimėtų darbo ginčą ir būtų grąžintas į darbą, jis galėtų kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Taip pat atkreipė dėmesį į Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalyje nustatytą galimybę pakeisti darbdavį, ir Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
9. Pareiškėjas su tokiu atsakovo Raštu nesutinka, be kita ko, ir dėl to, kad jis neatitinka VAĮ reikalavimų, bei jį skundžia teismui.
10. VAĮ (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnyje buvo įtvirtinti bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; to paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Pažymėtina, kad tiek iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje VAĮ redakcijoje, tiek ir nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančioje VAĮ redakcijoje turinio prasme reikalavimai administraciniam sprendimui (individualiam administraciniam aktui) iš esmės yra tapatūs, keitėsi tik įstatymo straipsniai. Tad gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri buvo išplėtota aiškinant ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, yra aktuali ir šiai bylai, aiškinant skundžiamo Migracijos departamento Rašto priėmimo metu galiojusią ir šiuo metu galiojančią VAĮ 10 straipsnio 5 dalį.
11. LVAT yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013).
Tai reiškia, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir Migracijos departamentui priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą raštą.
12. Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, LVAT dar yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.).
Analizuojant LVAT praktiką, susijusią su būtinumu priimamą sprendimą pagrįsti teisės aktų nuostatomis, akivaizdu, kad esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Be to, tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimtame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Taigi, LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą) (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovo Raštas iš esmės yra visiškai nemotyvuotas, t. y. neteisėtas ir nepagrįstas; priimtas Raštas neatitinka minėtų imperatyvių VAĮ nuostatų, teisės principų bei administracinių teismų praktikos.
13.1. Minėta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2021 m. liepos 16 d. prašymu pratęsti jam terminą būti Lietuvos Respublikoje iki tol, kol bus išspręstas tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilęs darbo ginčas Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje arba teisme įsiteisėjusiu sprendimu. Pareiškėjas šį savo prašymą motyvavo tuo, kad buvo atleistas iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau su atleidimu nesutinka ir jį nustatyta tvarka ginčija; šiuo metu nėra galutinio sprendimo dėl darbo ginčo. Nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jis tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesius iš eilės. Pareiškėjas mano, kad šis terminas, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jam turėtų būti pratęstas iki įsiteisės sprendimas jo darbo ginče; priešingu atveju būtų pažeista jo teisė į pasirinktą darbą, teisėti lūkesčiai, teisingumo ir protingumo principai ir kt.
13.2. Atsakovas pateikė Raštą, iš kurio matyti, kad jis net nesuprato pareiškėjo prašymo turinio ir esmės. Visų pirma, atsakovas apgailestauja, kad Įstatyme nėra nustatyta išimčių, dėl kurių, nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, leidimas laikinai gyventi galėtų būti nepanaikintas. Tačiau pareiškėjas to atsakovo net neklausė, t. y. neprašė priimti sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi nepanaikinimo, pareiškėjas iš esmės prašė pratęsti jo buvimo Lietuvoje terminą, kuris, pasak jo, praradus užsieniečiui darbą, yra 3 mėnesiai. Antra, atsakovas Rašte taip pat dar pateikė bendro pobūdžio informaciją ir paaiškinimus, kurie iš esmės nėra susiję su pareiškėjo pateiktu prašymu dėl termino užsieniečiui būti Lietuvoje pratęsimo.
13.3. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas Rašte nepriėmė jokio aiškaus sprendimo dėl pareiškėjo pateikto prašymo, t. y. ar prašymas yra patenkinamas, ar atmetamas, jeigu atmetamas, tai kokiais pagrindais remiantis (nenurodytas nei faktinis, nei teisinis pagrindas), ar teisės aktai apskritai nustato galimybę minėtą terminą pratęsti, ar esamoje situacijoje būtų galima remtis pareiškėjo nurodomais teisės principais ir pan.; neatsakyta nė į vieną pareiškėjo argumentą. Tai leidžia padaryti išvadą, kad atsakovo Raštas yra be motyvų; Rašte pateikta informacija iš esmės yra nesusijusi su pareiškėjo prašymu.
14. LVAT yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014). Taigi, nagrinėjamu atveju teismui ištaisyti atsakovo Rašto trūkumų nėra galimybės.
Be to, atsakovo atsiliepime pateikti argumentai (net ir išsamūs) taip pat negali pakeisti imperatyvių reikalavimų, kad sprendimo motyvai turi būti pačiame sprendime (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo priimtas Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tad jis panaikinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas taip pat prašo pratęsti terminą būti Lietuvos Respublikoje iki tol, kol bus išspręstas tarp jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilęs darbo ginčas teisme įsiteisėjusiu sprendimu. Tačiau toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio sprendimas teismo negali būti priimtas, nes tai reikštų, jog teismas iš esmės ėmėsi viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtų veiksmų. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo priimtas sprendimas (Raštas) neatitinka VAĮ nuostatų, o pats ginčas iš esmės nevertintas. Tad nagrinėjamu atveju, pripažinus skundžiamą atsakovo Raštą neteisėtu ir nepagrįstu, yra pagrindas įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, t. y. priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Vadinasi, tenkinama tik pareiškėjo skundo dalis (ABTĮ 88 straipsnio 1–2 punktai).
16. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, kad teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame nėra aiškių jo priėmimo motyvų, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2008/2013; 2014 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-2014).
17. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus atlyginti išlaidas teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
18. Kadangi byloje pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies, atitinkamai jis turi teisę tik į dalį (t. y. 1/2) savo patirtų pagrįstų, racionalių ir būtinų išlaidų.
Pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Įrodymų apie patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas nepateikė. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Taigi, pareiškėjas iš viso patyrė 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tačiau, minėta, kad pareiškėjas turi teisę tik į dalį savo patirtų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina iš atsakovo 11,25 Eur (22,50 / 2) bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1–2 punktais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. (S.) A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir termino pratęsimo patenkinti iš dalies.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 11 d. raštą Nr. 10K-24332 „Dėl termino užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje pratęsimo“ ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, t. y. priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.
Kitą skundo dalį atmesti.
Priteisti pareiškėjui S. (S.) A. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.