Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistojo P. M. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistojo D. Ž. gynėjui advokatui Albinui Miliauskui, teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. ir nuteistojo D. Ž. gynėjo advokato Albino Miliausko apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. Ž. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2011 m. birželio 16 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė svetimą turtą – 5000 Lt vertės automobilį „Opel Sintra”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį M. R. ir A. R., padarydamas nukentėjusiesiems 5000 Lt turtinę žalą.

Be to, P. M. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su D. Ž., 2011 m. gruodžio 25 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini), įsibrovęs per duris į patalpą – J. P. priklausantį gyvenamąjį namą, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas smūgius kojomis ir rankomis J. P. į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, iš nukentėjusiojo J. P. reikalaudamas pinigų, pagrobė svetimą turtą – J. P. priklausančius 20 litų, taip padarė nukentėjusiajam J. P. 20 litų turtinę žalą.

D. Ž. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su Povilu Margevičiumi, 2011 m. gruodžio 25 d. apie 22 val., (duomenys neskelbtini), įsibrovęs per duris į patalpą – J. P. priklausantį gyvenamąjį namą, P. M. panaudojant fizinį smurtą, t. y. suduodant smūgius kojomis ir rankomis J. P. į įvairias kūno vietas, taip sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą, iš nukentėjusiojo J. P. reikalaujant pinigų, pagrobė svetimą turtą – J. P. priklausančius 20 litų, taip padarė nukentėjusiajam J. P. 20 litų turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. M. prašo nuosprendį pakeisti, skirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodoma, jog nors paskirta bausmė ir atitinka baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytas ribas, tačiau yra aiškiai per griežta. Neįvertina, jog apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme pripažino savo kaltę, nuosekliais parodymais padėjo išaiškinti nusikaltimą ir ištirti bylos aplinkybes. Nors visišką kaltės prisipažinimą ir gailėjimąsi teismas laikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau realios bausmės nuolaidos nepadarė. P. M. nebuvo plėšimo iniciatorius, jis negrasino nukentėjusiajam, ne jis mėgino įsibrauti į patalpas per langą, tačiau teismas abiem nuteistiesiems skyrė tokio paties dydžio bausmes. Nepakankamai įvertinta, jog nusikalstamais veiksmais plėšimo epizode buvo padaryta tik 20 Lt žala, kuri yra atlyginta. Be to, apeliantas nukentėjusiojo atsiprašė, šis jam atleido ir nereikalavo skirti griežtesnės bausmės. Nors prieš nukentėjusįjį ir buvo panaudotas smurtas, tačiau jis nebuvo žiaurus, nes J. P. nebuvo konstatuota kūno sužalojimų. Vertindamas kitą nusikalstamą epizodą teismas taip pat nepakankamai įvertino, jog nukentėjusysis A. R. jam atleido, prašė skirti kuo švelnesnę bausmę. Apie automobilio dingimą pranešė dėl to, jog nežinojo, kad apeliantas juo išvažiavo. Apeliantas yra nesantuokinis A. R. sūnus, jų pavardės skirtingos, reali žala nepadaryta.

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. Ž. gynėjas advokatas A. Miliauskas prašo nuosprendį pakeisti, skirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodoma, jog apeliantas D. Ž. visiškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl to nuoširdžiai gailisi ir pergyvena, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui byloje nustatyti objektyvią tiesą. Apeliantas D. Ž. nuo pirmos apklausos, nevengdamas atsakomybės, paaiškino visas įvykio aplinkybes, byloje esantys D. Ž. parodymai yra nuoseklūs ir teisingi, o tai duoda pagrindą teigti, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos apeliantas nuoširdžiai gailisi ir padarė tinkamas išvadas. BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad jeigu nusikalstama veika būna padaryta bendrininkų grupėje tai teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusįjį J. P. sugriebė už drabužių ir įspaudęs į kampą spardė kojomis ir mušė rankomis, reikalavo pinigų P. M., o D. Ž. jokių aktyvių veiksmų neatliko, nukentėjusiojo nemušė, iš jo pinigų nereikalavo, todėl yra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo bendrininkų grupėje teismas galėjo nelaikyti sunkinančia aplinkybe. Be to, individualizuodamas bausmę, teismas žalos atlyginimo nepagrįstai nelaikė D. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Bylos duomenys rodo, kad padarytos žalos atlyginimas, prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir dėl padarytos veikos nuoširdus gailėjimasis nuteistąjį D. Ž. apibūdina teigiamai.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai advokatai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo P. M. ir nuteistojo D. Ž. gynėjo advokato A. Miliausko apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantai neginčija kaltės ir jų nuteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, t. y. bausmių skyrimo dalį.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės nuteistiesiems skirtos teisingai. Kolegija pažymi, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmes P. M. ir D. Ž., minėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už plėšimą nuteistiesiems P. M. ir D. Ž., atsižvelgė į tai, jog jie padarė tyčinį, savanaudišką turtinį nusikaltimą, kuriuo buvo pasikėsinta į nuosavybę ir į nukentėjusiojo asmens sveikatą bei kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat teismas įvertino aplinkybes, jog P. M. anksčiau bu­vo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 str.) dėl veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, tačiau nepraėjus metams padarė kitą sunkesnę nusikalstamą veiką nuosavybei, todėl jam pagrįstai skyrė bausmę už abi nusikalstamas veikas. Teismas įvertino, jog nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nuteistieji nusikalstamą veiką (plėšimą) padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, jie veikė bendrininkų grupėje. Teismas pasisakė ir dėl pagrobto turto vertės. Įvertinęs tai bei atsižvelgęs į nusikalstamos veikos pobūdį, teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistieji nusikalto neatsitiktinai, veikė apgalvotai, D. Ž. buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, P. M. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, todėl ­jiems teisingai skyrė sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atė­mi­mą, kurios dydis gerokai mažesnis už inkriminuoto nusikaltimo vidurkį.

Kolegija pažymi, kad BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šias nuostatas teismas taip pat taikė tinkamai.

Taigi, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas aukščiau aptartas aplinkybes, jų reikšmę nustatant bausmės dydį ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis atitinka bausmės dydį, numatytą sankcijoje. Todėl daroma išvada, kad už padarytą nusikaltimą nuteistiesiems yra skirtos teisingos bausmės, kurių švelninti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo P. M. ir nuteistojo D. Ž. gynėjo advokato Albino Miliausko apeliacinius skundus atmesti.