- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-02
- Bylos Nr.
- I-453-643/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02061-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- Ž. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 EUR neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2016-03-25 iki 2016-03-28 ir nuo 2016-04-06 iki 2016-04-14 buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose Nr. 109, 110 ir 369, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo, pasivaikščioti gryname ore leisdavo tik 1 val., dėl įrengtų grotų buvo sunku išvėdinti kamerą pro langą. Kameros ir pirties būklė buvo labai bloga, patalpos nesuremontuotos, kranai surūdiję, nuo lubų krisdavo tinkas ir smėlis, ant sienų matėsi pelėsis. Nuo patalynės ir čiužinių sklido blogas kvapas, matėsi, kad jie ne kartą naudoti. Be to, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantis.
Pareiškėjas mano, kad nurodytos laikymo sąlygos buvo antisanitarinės, nežmoniškos ir kankinančios, todėl jis patyrė didžiulę moralinę žalą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė skundą atmesti (b. l. 17-23). Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo periodiškai laikomas nuo 2016-03-25 iki 2016-04-10, tačiau jam tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Teigiama, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali įtakoti atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsakovo atstovas pažymi, kad šalto vandens tiekimas ir sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus finansinius bei darbo resursus. Kameros vėdinamos natūraliai – pro langą, asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda.
Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais ir abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų, laikotarpiu nuo 2016-03-25 iki 2016-04-14.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjas skunde teigia, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 24-26) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 109, 110 ir 369, tačiau vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti tik 2016-04-07.
Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Europos žmogaus teisių teismo 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 1 parą buvo laikomas kameroje, kurioje jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku (2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.
Pareiškėjas teigė, kad būdamas nerūkančiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymas Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015, Higienos norma). HN 134:2015 7 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsiliepime į skundą atsakovas nepaneigė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis pageidavo būti rūkančių asmenų kameroje ir tai yra pagrindas pripažinti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į sveiką aplinką ir pažeidė HN 134:2015 7 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K kameros ir pirties patalpos buvo nesuremontuotos: krito tinkas, sienos buvo padengtos pelėsiu, kranai surūdiję.
Pažymėtina, kad HN 134:2015 nėra reglamentuotas laisvės atėmimo vietose esančių patalpų remonto dažnis. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K patalpos remontuojamos pagal iš anksto sudarytą grafiką ir turimus resursus. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K laikosi įstaigoje nustatyto patalpų remonto grafiko, todėl nesant teisės aktuose įtvirtintos atsakovo atstovo pareigos prieš grafike numatytą terminą remontuoti tam tikras patalpas, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
Higienos normos 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė konkrečias kameras, kuriose teigė buvus Higienos normos pažeidimus, darytina išvada, kad jis pakankamai konkrečiai įvardijo galimai neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, todėl atsakovo atstovui kilo pareiga juos paneigti. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą jokių argumentų, susijusių su pelėsio ant kamerų sienų buvimo nenurodė ir šiuos pareiškėjo teiginius paneigiančių įrodymų nepateikė, atsižvelgiant į tai, nurodyti pareiškėjo teiginiai laikytini nepaneigtais, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo pažeistas HN 134:2015 39 punkto reikalavimas.
Pareiškėjas teigė, kad 1 val. pasivaikščiojimas lauke buvo nepakankamas.
Suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – SVĮ) nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (SVĮ 29 straipsnio 1 dalis). Nuteistųjų teisė kiekvieną dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas neginčijo, kad Lukiškių TI-K jam buvo užtikrinta teisė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-k veiksmų.
Skunde nurodoma, kad dėl ant langų įrengtų grotų, buvo apsunkintas kamerų vėdinimas pro langą.
Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti galimybę vėdinti gyvenamąsias patalpas pro langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neneigė galimybės kameras vėdinti pro langus, tačiau nurodė, kad dėl įrengtų grotų toks vėdinimo būdas buvo apsunkintas. Atsižvelgiant į tai, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punkte yra reglamentuotas metalinių grotų lango angoje įstatymas, teismas neturi pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
Dėl pareiškėjui išduotų panaudotų ir neišvalytų čiužinių bei patalynės.
HN 134:2015 42 punkte įtvirtinta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad Lukiškių TI-K turi pareigą po kiekvieno naudojimo išplauti (išvalyti) ir dezinfekuoti minkštąjį inventorių. Atsakovo atstovas jokių argumentų, susijusių su pareiškėjui išduotų čiužinių valymu ar dezinfekavimu nenurodė, nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduoti išvalyti ir dezinfekuoti čiužiniai ir minkštasis inventorius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovo atstovas neapsigynė nuo pareiškėjo teiginių dėl pakartotinai išduoto minkštojo inventoriaus ir tai yra pagrindas pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 134:2015 42 punkto reikalavimą.
Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų jautėsi psichologiškai kankinamas, žeminamas jo orumas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K buvo pažeista tik vieną dieną, taip pat pareiškėjas buvo priverstas gyventi kamerose, kurių sienose matyti pelėsio pažymiai, buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, visą buvimo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors prašė laikyti nerūkančiųjų kameroje. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų, privatumo, naudojantis maža gyvenamąja patalpa stoką, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.
Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai ir labai neilgais laikotarpiais – 4 ir 5 dienas, viso 9 dienas, tai rodo, kad pareiškėjo teisių pažeisimas nebuvo itin intensyvus. Įvertinus į bylą pateiktą pareiškėjo sveikatos istorijos kopiją (b. l. 9-15), nenustatyta, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjui būtų konstatuoti sveikatos sutrikimai, įtakoti netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą apibūdino gana abstrakčias teiginiais, jos neindividualizuodamas, todėl darytina išvada, kad jis Lukiškių TIK pažeidimų nevertini kaip itin intensyvių.
Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, esant pageidavimui, pareiškėjas turėjo galimybę naudotis sporto kiemeliu ir kitomis Lukiškių TI-K organizuojamomis programomis.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs byloje konstatuotų pažeidimų laikotarpį, pobūdį, mastą ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 50 EUR sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo Ž. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Ž. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 EUR (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.