Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-12-06 · Administracinė byla Nr. A-3062-575/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-01-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-12-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-06
Bylos Nr.
A-3062-575/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02061-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
Ž. R.
Atsakovas
Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-3062-575/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02061-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 28 d. ir nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. buvo laikomas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose Nr. 109, 110 ir 369, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo, pasivaikščioti gryname ore leisdavo tik 1 val., dėl įrengtų grotų buvo sunku išvėdinti kamerą pro langą. Kameros ir pirties būklė buvo labai bloga, patalpos nesuremontuotos, kranai surūdiję, nuo lubų krisdavo tinkas ir smėlis, ant sienų matėsi pelėsis. Nuo patalynės ir čiužinių sklido blogas kvapas, matėsi, kad jie ne kartą naudoti. Be to, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats buvo nerūkantis. Pareiškėjas manė, kad nurodytos laikymo sąlygos buvo antisanitarinės, nežmoniškos ir kankinančios, todėl jis patyrė didžiulę neturtinę žalą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 17–23) su skunde nurodytais argumentais nesutiko, prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo periodiškai laikomas nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. balandžio 10 d., tačiau jam tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Teigė, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali daryti įtakos atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad šalto vandens tiekimas ir sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus finansinius bei darbo resursus. Kameros vėdinamos natūraliai – pro langą, asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius: šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda.Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais ir abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo reikalavimą laikė nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų, laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, kad minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), jo 1.3.1 punkte.Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 24–26) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 109, 110 ir 369, tačiau vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti tik 2016 m. balandžio 7 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 1 parą buvo laikomas kameroje, kurioje jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais teismas pažymėjo, kad atsiliepime į skundą nurodoma, jog visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymas Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punktu, Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.Atsiliepime į skundą atsakovas nepaneigė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis pageidavo būti rūkančių asmenų kameroje ir tai yra pagrindas pripažinti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į sveiką aplinką ir pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkto reikalavimus.Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad Lukiškių TI-K kameros ir pirties patalpos buvo nesuremontuotos: krito tinkas, sienos buvo padengtos pelėsiu, kranai surūdiję, teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra reglamentuotas laisvės atėmimo vietose esančių patalpų remonto dažnis. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K patalpos remontuojamos pagal iš anksto sudarytą grafiką ir turimus resursus. Teismas nematė pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K laikosi įstaigoje nustatyto patalpų remonto grafiko, todėl nesant teisės aktuose įtvirtintos atsakovo atstovo pareigos prieš grafike numatytą terminą remontuoti tam tikras patalpas, teismas nepripažino neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.Remdamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punktu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė konkrečias kameras, kuriose teigė buvus Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad jis pakankamai konkrečiai įvardijo galimai neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, todėl atsakovo atstovui kilo pareiga juos paneigti. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą jokių argumentų, susijusių su pelėsio ant kamerų sienų buvimu nenurodė ir šiuos pareiškėjo teiginius paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl nurodyti pareiškėjo teiginiai laikyti nepaneigtais ir konstatuota, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimas. Dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog Lukiškių TI-K jam buvo užtikrinta teisė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas nepripažino neteisėtų Lukiškių TI-k veiksmų.Pasisakydamas dėl ant langų įrengtų grotų ir kamerų vėdinimo teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktu ir akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės neneigė galimybės kameras vėdinti pro langus, tačiau nurodė, kad dėl įrengtų grotų toks vėdinimo būdas buvo apsunkintas. Atsižvelgdamas į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punktą, teismas nematė pagrindo pripažinti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.Dėl pareiškėjui išduotų panaudotų ir neišvalytų čiužinių bei patalynės teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punktu ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K turi pareigą po kiekvieno naudojimo išplauti (išvalyti) ir dezinfekuoti minkštąjį inventorių. Atsakovo atstovas jokių argumentų, susijusių su pareiškėjui išduotų čiužinių valymu ar dezinfekavimu nenurodė, nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduoti išvalyti ir dezinfekuoti čiužiniai ir minkštasis inventorius. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovo atstovas neapsigynė nuo pareiškėjo teiginių dėl pakartotinai išduoto minkštojo inventoriaus ir tai yra pagrindas pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punkto reikalavimą.Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir akcentavo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K buvo pažeista tik vieną dieną, taip pat pareiškėjas buvo priverstas gyventi kamerose, kurių sienose matyti pelėsio pažymiai, buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, visą buvimo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors prašė laikyti nerūkančiųjų kameroje. Nurodytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų, privatumo, naudojantis maža gyvenamąja patalpa stoką, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai ir labai neilgais laikotarpiais – 4 ir 5 dienas, viso 9 dienas, tai rodo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo itin intensyvus. Įvertinus į bylą pateiktą pareiškėjo sveikatos istorijos kopiją (b. l. 9–15), nenustatyta, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjui būtų konstatuoti sveikatos sutrikimai, nulemti netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą apibūdino gana abstrakčias teiginiais, jos neindividualizuodamas, todėl teismas darė išvadą, kad jis Lukiškių TI-K pažeidimų nevertino kaip itin intensyvių.Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, esant pageidavimui, pareiškėjas turėjo galimybę naudotis sporto kiemeliu ir kitomis Lukiškių TI-K organizuojamomis programomis. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs byloje konstatuotų pažeidimų laikotarpį, pobūdį, mastą ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 50 Eur sumos priteisimas.

III.

Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52–54), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose neužtikrino privatumo, pasivaikščioti pareiškėjas galėdavo tik vieną valandą per dieną, grotos kameroje trukdė atidaryti langą ir išvėdinti kamerą, kameros būklė buvo bloga, nuo lubų krito tinkas, ant sienų buvo pelėsis, patalynė ir čiužiniai buvo prasmirdę, pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.

22.2. Mano, jog priteisti suma nėra pakankama, nes pareiškėjas nurodė ne tik jam tekusio ploto pažeidimą, bet ir kitus pažeidimus, kurie kėlė diskomfortą. Lukiškių TI-K žinojo apie galiojančius teisės aktus, tačiau nesistengė pareiškėjo gyvenimo sąlygų pakeisti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovauja Lukiškių TI-K, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 57–60), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teikdamas apeliacinį skundą, apeliantas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog, įvertinus nustatytus pažeidimus, turėjo būti priteista didesnė suma neturtinei žalai atlyginti. Byloje, remiantis surinktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas du kartus – vieną kartą 4 dienas (nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 28 d.), o kitą – 5 dienas (nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. balandžio 10 d.), vieną dieną pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K buvo pažeista, taip pat pareiškėjas buvo priverstas gyventi kamerose, kurių sienose matyti pelėsio pažymiai, buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, visą buvimo Lukiškių TI-K laiką pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors prašė laikyti nerūkančiųjų kameroje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja tuos pačius pažeidimus, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas, tačiau nesutinka su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 900 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius