Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. sausio 7 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. balandžio 7 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. 2021 m. balandžio 26 d. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui leista pakeisti darbdavį. Pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2021 m. birželio 8 d.

Migracijos departamentas, atlikdamas užsieniečių kontrolę nustatė, kad 2021 m. liepos 13 d. Bendrovei surašytas nutarimas, kuriuo Bendrovė pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą (už trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus). Bendrovei paskirta 200 Eur bauda, kuri sumokėta 2021 m. liepos 29 d.

Atsižvelgdamas į tai Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, kuriame nustatyta, kad laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Bendrovė pažeidė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, kadangi leido nuo 2021 m. kovo 19 d. iki 2021 m. balandžio 29 d. dirbti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M., turėjusiam nacionalinę „D“ vizą, išduotą kitos įmonės (UAB (duomenys neskelbtini)) prašymu.

Įstatymo 50 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 19 (a) punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys numato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad minėtame 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ANK) ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).

ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Taigi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamu atveju pasakytina, kad pareiškėjas neginčija Sprendimo pagrindo, kad Bendrovė yra bausta už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas turėjo vertinti ir įvertino duomenis, kurie buvo aktualūs priimant skundžiamą Sprendimą, o būtent, jog Bendrovė Valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. liepos 13 d. nutarimu nubausta pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą, už tokį pažeidimą jai skiriant baudą (Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju nėra svarbu, ar būtent pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nes tokios aplinkybės nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Tai ne kartą išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamuoje teismų praktikoje (LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).

Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Migracijos departamentas pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi atbuline data. Pasisakydamas dėl šio argumento teismas pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje yra numatytas imperatyvus leidimo gyventi panaikinimo pagrindas. Neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA- 5344-556/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, pagrįstai skundžiamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu. Sprendime, priešingai nei teigia pareiškėjas, nenurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas nuo jo išdavimo dienos.

Pareiškėjo skunde nurodomas argumentas, kad dėl priimto Sprendimo pareiškėjas negali dirbti ir grįžti iš komandiruotės užsienyje vertintinas kaip neturintis įtakos skundžiamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir, kaip teisingai atsakovas pažymėjo, ginčijamo Sprendimo vykdymas šioje situacijoje yra sustabdytas pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą, todėl pareiškėjo leidimas laikinai gyventi kol kas galioja. Taip pat akcentuotina, kad, be kita ko, Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo tuo pačiu ar kitais pagrindais, jei jis atitinka Įstatymo nustatytas sąlygas ir pagrindą. Be to, tinkamas darbo sąlygas darbuotojui privalo užtikrinti darbdavys. Migracijos departamentas atsakingas už migracijos procesų Lietuvos Respublikoje teisėtumo užtikrinimą ir priežiūrą (užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir kt.). Atitinkamai skundžiamas Sprendimas priimtas atsakovo kompetencijos ribose.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, jog Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam teisės aktui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jame išsamiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertinos, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, taigi nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3ir 4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.