Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016 m. gruodžio 8 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei Verslo valdymo centras dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, bei savo biudžeto sąskaita gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 - 2 punktai numato, jog savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007-03-29 sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 6 punktas (Nuostatų redakcijos su vėlesniais pakeitimais; cituojami aktai skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje www.kratc.lt) numatė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir Vietinė rinkliava) yra Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT), aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT praktika, pagal kurią skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t.y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2014-01-28 nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo” sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia tai, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis - todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (žr., pvz., LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010-11-25 sprendimu Nr. T2-330 patvirtintų Nuostatų 3 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų, arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų (2007-03-29 sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Taisyklių 2 punktas), o pagal 2008-12-23 sprendimu Nr. Nr. T2-425 patvirtintų Nuostatų 13 punktą atliekų turėtojas suprantamas kaip atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų. Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytą Vietinės rinkliavos dydį padauginus iš metinės komunalinių atliekų susikaupimo normos, nurodytos Nuostatų 1 priede pagal nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį (Nuostatų 14 punktas). Tais atvejais, kai vietinė rinkliavos administravimo parametras yra nekilnojamojo turto bendrojo ploto kvadratinis metras, mokėtina vietinės rinkliavos už kalendorinius metus suma apskaičiuojama – metinę vietinę rinkliavą padauginus iš nekilnojamojo turto bendrojo ploto (Nuostatų 15.1 punktas). Vietinės rinkliavos mokėtojai gali deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu (Nuostatų 17 punktas).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 7 – 10) patvirtina, jog nekilnojamojo turto objektai, esantys adresais (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 1997-09-24 nuosavybės teise priklauso UAB „Passat”, kitos daiktinės teisės neįregistruotos. Taigi, teismas konstatuoja, jog atsakovui nuosavybės ar kita teise nevaldant minėtų nekilnojamojo turto objektų, jis ginčo laikotarpiu nebuvo ir vietinės rinkliavos mokėtoju, todėl pareiškėjas neteisėtai ir nepagrįstai atsakovui apskaičiavo vietinę rinkliavą bei pateikė mokėjimo pranešimus sumokėti vietinę rinkliavą (b. l. 4, 5, 6). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas buvo vietinės rinkliavos mokėtojas, t. y. ginčo laikotarpiais naudojosi minėtais nekilnojamojo turto objektais ir todėl buvo atliekų turėtoju, prašymas priteisti iš atsakovo 504,86 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2015-12-31 laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonė turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą, jeigu jos veiklos rezultatas mažina balanse rodomus nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Visi atsiskaitymai, susiję su ūkine komercine veikla, vykdomi per vieną atsiskaitymams, susijusiems su ūkine komercine veikla, skirtą įmonės sąskaitą, iš kurios negali būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, mokesčiai mokami ir gali būti išieškomi iš lėšų, esančių įmonės komercinėje sąskaitoje, įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie teikiami tvirtinti teismui ir tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka tik nutraukus ūkinę komercinę veiklą. Jeigu nutraukus ūkinę komercinę veiklą įmonės komercinėje sąskaitoje lieka lėšų, jos pervedamos į šio įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodytą kreditorių sąskaitą. Likusios lėšos gali būti pervedamos į ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodytą sąskaitą tik tada, kai sumokėti dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiradę mokesčiai ir kitos privalomosios įmokos. ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos; prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį. Nurodytų išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas nėra baigtinis (žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2013-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal bendrą principą administravimo išlaidos turi turėti būtinumo požymį – tai yra tokios išlaidos, be kurių negali būti sėkmingai užbaigta bankroto procedūra, atliekamas administratoriaus darbas (žr., pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2013). Prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūromis, įvykdyti būtinos bankrutuojančios įmonės išlaidos laikomos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (žr. pvz., LAT CBS teisėjų kolegijos 2009-06-26 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-301/2009). Prie tokių išlaidų įprastai teismų praktikoje priskiriamos administratoriui perduoto bankrutuojančios įmonės turto išlaikymo, priežiūros paslaugų išlaidos. ĮBĮ 23 straipsnio 3 punktu nustatyta, kad nagrinėti kreditorių skundus dėl administratoriaus veiksmų turi teisę kreditorių susirinkimas. ĮBĮ 11straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo arba netinkamo vykdymo.

Klaipėdos apygardos teismo 2011-05-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1651-460/2011 (teisminio proceso Nr. 2-57-3-00374-2011-5) UAB „Passat” iškelta bankroto byla ir jos administratoriumi paskirtas UAB Verslo valdymo centras. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, ar bankrutuojanti UAB „Passat” vykdo kokią nors ūkinę komercinę veiklą, ar minėti nekilnojamojo turto objektai yra ar buvo naudojami šioje veikloje, todėl neaišku ar prašoma priteisti vietinė rinkliava pagal ĮBĮ priskirtina prie išlaidų, susijusių su ūkine komercine veikla ar prie administravimo išlaidų. Teismas atkreipia dėmesį, jog tokių išlaidų atlyginimas sprendžiamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o tokie ginčai sprendžiami bendrosios kompetencijos apygardos teismuose (CPK 27 straipsnio 4 punktas). Administraciniams teismams pagal kompetenciją nepriskirtos bylos dėl nuostolių, atsiradusių dėl bankroto administratoriaus pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (ABTĮ 17 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas atsiliepimu prašo priteisti iš pareiškėjo 200,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikti dokumentai – 2016-11-10 Sąskaita faktūra Serija ir Nr. BM007 bei 2016-11-10 Vietinio mokėjimo pavedimas Nr. ase57 (b. l. 24, 25) - patvirtina, jog atsakovas už advokato padėjėjos Bernadetos Malinauskienės teisinę pagalbą (atsiliepimo į pareiškėjo prašymą parengimą) sumokėjo 200,00 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį nustato Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo”. Atsakovo prašoma priteisti suma už atsiliepimo paregimą neviršija šių rekomendacijų 7 ir 8.2 punktais nustatyto maksimalaus dydžio, t. y. 1929,75 Eur (2,5x771,9), todėl atsakovo prašymas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (į. k. 163743744) atsakovui UAB Verslo valdymo centras (į. k. 145317611) 200,00 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.